KOVA SU SAVIMI

  Manau daug kam pažįstama kova su savimi, bet ne visi save laiku „pagauna“ toje kovoje. Kova su savimi, dažniausiai pasireiškia kaip savęs smerkimas dėl praeityje padarytų klaidų ir neteisingų pasirinkimų. Dažniausiai iškyla mintis, kad „ ...štai jei tuomet būčiau padaręs (padariusi) taip, tai dabar būtų TAIP...“;  „...jei būtų galima atsukti laiką atgal, tai dabar...“ . Tai gailestis dėl praeities pasirinkimų. Ką daryti?

  Bet koks gailestis dėl bet ko atima iš mūsų laiką ir energiją. Mes dėl to senkame dabartyje ir pasirinkimas dėl ateities galimybių mažėja. Kaip užčiaupti tai savigailai burną? Paprastai - tereikia priimti tai ir paleisti, bet daugumai žmonių tai nesuveikia, nes vis viena norisi, kad ten, praeityje būtų KITAIP. Taip, kaip MAN dabar norisi. Tai jau ego ir susireikšminimas, noras būti Dievu. Iš tiesų „dėžutė atsidaro“ paprastai. Įsivaizduok, kad atėjai į parduotuvę, kur daugybė prekių. Piniginėje turi tik tam tikrą kiekį pinigų, žinai ko reikia nusipirkti, ko tau trūksta, gal būt tavo šeimai. Renkiesi prekes pagal piniginę, bet tai ta prekė patraukė savo pakuote, tai ana pakvipo, arba pamatei, kad kažkurią prekę žmonės daugiau perka ir pačiam (pačiai) kilo noras pabandyti; o gal draugė ar draugas pasiūlė kažkurią prekę pabandyti, nes jiems tai patiko. Štai tu prie kasos ir ... pasirodo ne už viską gali susimokėt ir kažkurias prekes tenka palikt ir gal net tas, kurias turėjai sąraše išeidamas (išeidama) iš namų. Namuose įvertini, kad ne visos pirktos prekės jau tokios geros, skanios, kad ne visomis prekėmis patenkinti ir tavo šeimoje , nors tu taip tikėjaisi juos nudžiuginti. Tuomet įvertini savo klaidas, supranti, kad ne visos, gražiai supakuotos prekės yra puikios ir ne viskas, kad gardžiai kvepia yra skanu. Tuomet supranti, kad ne visos prekės, kurias intensyviai perka kiti žmonės yra kokybiškos (gal jie reklamos aukos, tokie kaip tu) ir kad ne visos prekės, kurias tau siūlė draugai tinka tau ir tavo artimiesiems. Jei tu tai supranti ir iš to mokaisi, tai tokių klaidų ateityje darysi vis mažiau. Jei nesimokai ir tave vėl ir vėl apgauna reklama, pakuotės grožis, reklamos įtikinėjimas, draugų skonis, tai tu vėl ir vėl klysi ir vis smerksi save dėl „neteisingo“ pasirinkimo ir iššvaistytų pinigų. Pinigai, tai mūsų energija. Juos reikia taupyti ir tinkamai leisti. Jei tik taupai, tai su laiku jie pradeda „rūgti“, nes energija turi judėti. Jei per daug švaistaisi, tai sekini savo ir savo artimųjų energiją. Pirmu atveju negalinčios realizuotis svajonės „užstringa“ tavyje ir nuodija tave, o antruoju atveju svajonės negali realizuotis, nes nepakanka energijos, nes ji per daug greit iššvaistoma. Tuomet tos svajonės sekina tave.

  Gyvenime, kaip ir parduotuvėje, vertėtų viską rinktis pagal „piniginę“, pagal galimybes ir perdėtai nepergyventi dėl netinkamo pasirinkimo su sąlyga, kad iš to bus mokomasi. Bet koks pasirinkimas, kad ir ne visai tikęs, yra padaromas pagal tuo metu esančias galimybes, pagal mūsų nusiteikimą, suvokimą. Jei vėliau mes pamatome, kad vis dėlto vertėjo rinktis kitą variantą, tai mums pamoka ateičiai ir nieko daugiau. Išmokime ją iš karto ir tinkamai. Suvokime kodėl tuomet pasirinkome tą variantą, norėjome elgtis būtent taip ir darykime išvadas. Yra „didelių“ klaidų, dėl kurių pergyvename ir bijome taisyti, nes su ta klaida jau daug gyvenimo pragyventa ir yra baimė „nubraukti“ dalį savo gyvenimo. Tačiau ta baimė nubraukia BŪSIMĄ gyvenimą, apie kurį tu nieko nežinai. Iš čia kyla baimės „palikti“ netinkamus, neištikimus draugus, drauges. Jie vis apgauna, išduoda, bet taip gaila tų su jais praleistų gana gerų metų. Stojant į aukštąsias mokyklas dalis jaunimo mokymo įstaigas renkasi ten kur draugės ar draugai. Tačiau ten atsiranda kiti draugai ir draugės ir draugystės subyra, o mokslas pasirodo NE TAVO ir vieta NE TAVO. Tačiau kyla baimė prarasti gal dar vis draugę ar draugą, kyla baimė dėl tėvų, kurie padėjo tau pinigais, baimė dėl kitų pasmerkimo, „gaila“ prarasto  laiko? Ir vedamas baimės, toks žmogus, šiaip taip baigia mokymo įstaigą ir bando dirbti pagal specialybę nemalonų darbą. Koks iš tokio žmogaus specialistas? Kaip jis dirbs su kitais žmonėmis? Tokio žmogaus mintyse vėl ir vėl kils prisiminimai apie jaunystę ir galimybes pasirinkti vieną ar kitą specialybę, kuri būtų tikusi ne jo (jos) draugui ar draugei, o jam (jai) ...“...tuomet nebūtų, jeigu būtų...“. Toks žmogus augina iliuzijas, vis labiau nekenčia savo bendradarbių ir žmonių, kuriems dirba. Dažnai toks žmogus „neteisingai“ pasirenka ir savo „antrąją pusę“ ir gyvenimas tampa KLAIDA. Kuo ilgiau „tempiame gumą“, pajutę, kad ne taip pasirinkome ir ne ten pakliuvome, tuo klaidų kamuolys vis didėja. Sakoma, kad ten kur „trumpa, ten ir trūksta“, „ viena nelaimė traukia kitas“ ir t.t. Todėl viena rimta klaida, kuri yra nesuvokta ir netaisoma, dėl kurios vis pergyvenama, bet nieko nedaroma, kad tai ištaisyti (ir tokiu būdu ji „maitinama“) ji „apsivynioja“ kitomis klaidomis. Jei moteris ar vyras pasirinko NE TĄ savo „antrąją pusę“ ir gyvendami kartu abu kenčia dėl vaikų, dėl savo materialinio patogumo (o laikas eina), tai jie prieš save, prieš savo vaikus vaikus daro nuodėmę. Jie atima vienas iš kito galimybę būti laimingiems. Atima iš vaikų galimybę savo laiku daryti teisingus sprendimus, taisyti klaidas, net daug ką prarandant. Tik taip jų vaikai turės realų pavyzdį kaip patiems daryti mažiau klaidų, greičiau iš jų mokytis ir kai kurių tiesiog laiku išvengti. Gyvenime iš savo klaidų reikia mokytis greitai, nes gyvenimas gali tapti NE TAVO. 

  Labai svarbu suvokti, kad be klaidų gyvenimo nėra. Klaidos kaip tik ir moko gyvenimo. Viena moteris labai gražiai man paaiškino kaip ji mokėsi mylėti. Ji papasakojo apie savo ir savo bendraklasės gyvenimus. Bendraklasė ir kažkiek draugė, buvo labai graži ir garbinama berniukų. Dabar ta moteris turi mylimą vyrą ir du vaikučius, o jos gražioji draugė sužalotą,  kūną (buvusių sugyventinių dėka), vaiką vaikų namuose, alkoholizmą ir gailėjimąsi dėl buvusio grožio ir buvusių galimybių. O kažkuomet jos abi mylėjo tą patį gražų, veiklų vaikiną, bet anas pasirinko gražuolę, kurią neužilgo paliko su vaiku, prieš tai ne kartą sumušęs. Tuo tarpu jos draugė, kuri neblizgėjo grožiu, tiesiog bandė mylėti taip kaip jai pavyko. Atleisdavo ir paleisdavo vaikiną, kuris ją nebemylėdavo; pati palikdavo, jei pajusdavo, kad nebemyli; jei myli, atleisdavo išdavystes... Ji mokėsi mylėti, nes ir tai reikia išmokti. Mokėsi iš nesėkmių, permąstydama savo klaidas, savo neteisingus pasirinkimus. Ji suvokė, kad jos mylimasis turi būti tuo pačiu ir jos geras draugas. Tik draugas gali suvokti tavo bėdas, tavo paklydimus, nepavyduliauti tau ir atleisti klaidas. Tik su draugu galima aptarti savo bėdas ir jis nesmerks, išklausys, patars, bus kartu net kai tau sunku, kai užgriūva klaidos net iš praeities. Pasirodo tik tas mylimasis, kuris yra draugas, neuždarys tave savo nuosavybės narve. Tik su draugu galima MOKYTIS GYVENIMO, nes gyvenimas vis moko ir moko. Dauguma jos draugių meilę supainiojo su aistra, mylimąjame neieškojo draugo, paklydo gyvenime ir gailisi KAS DIENĄ ir pavydi kas dieną toms, kurios rado savo meilę ir draugystę. Dar blogiau, kuomet tokios „draugės“ bando keršyti už savo „nenusisekusius“ gyvenimus. Tokias ji išbraukė iš savo gyvenimo. Kiek teko girdėti, tai ta moteris įstojo mokytis psichologijos, nes jai patiko padėti patarimais savo draugėms, o žinių kaip tai padaryti jai trūko.

  Meilė nekyla iš išorės, ji spinduliuoja iš vidaus. Meilė nekyla iš kūno, ji kyla iš sielos ir pasireiškia per jausmus. Jei meilę skubiai siekiama paversti kūnu, ji išsigimsta ir virsta aistra, o ji niekuomet nevirs meile. Aistra apgauna savo ugnimi, nes ji kyla iš gyvybės instinkto, būdingo visiems gyvūnams ir tai tik partnerio ieškojimas  šiam momentui, bet ne visam gyvenimui. Partneris tai ne draugas, kuris kaip tik ir gali būti visam gyvenimui. Partneris paliks, išduos, apgaus, kai partnerystė taps nenaudinga. Tai labiau primena verslo partnerius ir ne veltui dabar pasaulyje mažėja meilė, nes vis labiau populiarėja vedybų kontraktai. Tai partnerystė, o ne meilė ir draugystė. Draugas bus kartu, net jei tai jam  nenaudinga ir net jei tu jį dabar skaudini. Iš partnerystės kilę vaikai savyje jaučia meilės trūkumą, todėl jie būna perdėtai egoistiški, egocentriški, isteriški, reikalaujantys sau padidinto dėmesio, ciniški ir t.t. Jie siekia meilės, bet nežino kaip. Iš savo mamos ir tėčio jie turi tik partnerystės pavyzdį, todėl meilę jie pastoviai painioja su aistra; kuria intrigas prieš laimingus žmones, tyčiojasi iš jų, keršija jiems už jų galimybę jausti meilę, bandydami apgauti juos aistra. Tokie vaikai lengvai apgaunami iškreiptomis lytinėmis orientacijomis, lengvai pasiduoda aistrą sukeliantiems šūkiams, vaizdams, „muzikiniams“ kūriniams, cheminiams preparatams. Jie ieško meilės, bet nežino kaip. Pavyzdžio šeimoje nėra, gal būt net giminėje nėra. Jie serga MEILĖS TRŪKUMO LIGA. Jie sužaloti nemeile ir toliau žaloja save, bei kitus žaloja šito net nesuvokdami. Tokie vaikai pavydi visiems visko. Padidintas pavydas, perdėtos baimės, cinizmas, žiaurumas, poreikis apkalbėti, tyčiotis, tai nuolatiniai tokių vaikų palydovai. Jei tas reiškiasi ir pas suaugusius, reiškia jie iki šiol neišmoko mylėti. Tai kam jie išeikvojo savo gyvenimą ?! Gyvenimas turi būti eikvojimas meilės išmokimui, jos didinimui. Visa kita yra tik meilės realizacija to žmogaus gyvenime.

  Gyvenime autoritetai gali padėti, bet... . Pirmieji autoritetai vaikui yra mama ir tėtis. Kuo anksčiau vaikas nusivilia savo pirmaisiais autoritetais, tuo didesnį polinkį jis turės gyvenime blaškytis be aiškių kelrodžių. Gyvenimo kelrodžiai - autoritetą mums turintys žmonės. Jei mes anksti nusivylėme mama ir tėčiu, tai vėlesni autoritetai taip pat gali tapti trumpalaikiais. Mes juose ieškosime nors menkiausių trūkumų ir suradę juos pasmerksime ir nusisuksime. Idealių žmonių nėra, kaip ir autoritetų visoms gyvenimo situacijoms. Tik kažkurioms gyvenimo situacijoms tam tikri žmonės mums gali būti  autoritetais ir nuo jų negalima nusigręžti, juos pasmerkti, jei kituose srityse jie nesiorientuoja ar net klysta labiau nei mes. Pažįstu kelis žmones, kurie vaikystėje anksti ir labai nusivylė savo tėvais ir tėvai jiems tapo net antiautoritetais. Jie stengėsi nesielgti ir negyventi kaip tėvai ir elgtis net priešingai. Su laiku jie prisirišo prie idealumo ir pradėjo smerkti žmones net dėl menko, neteisingo poelgio, tapo perdėm kritiški kitiems ir sau. Bet kokiame autoritete ieškojo visų pirma ne ko pasimokyti, kelrodžio, o to žmogaus silpnybių, gyvenimo klaidų ir ... tuomet neliko iš ko mokytis, nes tai jau nebe autoritetas, tai nebe idealas. Tokie žmonės idealą labai sureikšmina ir dėl menkos klaidos labai smerkia save ir jei suklysta, tai perdėtai smerkia save ir nori nubausti. Taip atsiranda psichinės savitraumos, pagaliau nesėkmės gyvenime ir fizinės ligos. Žmogus gyvenime pradeda nesąmoningai ieškoti sau nelaimių, negerų žmonių, kurie juos nubaus, netikrų draugų, „baudžiančių“ antrųjų pusių, ligų ir ... visa tai suranda.  Tai dar vadinamos susinaikinimo programos, nes aš neidealus (neideali), vadinasi turiu būti nubaustas (nubausta). Jei tos programos nesuvoktos, neišgyvendintos, tai tokios mamos gimdo vaikus su tokiomis programomis ir vaikai nuo pat vaikystės pradeda save naikinti ligomis, „nelaimingais“ atsitikimais, o kai kurie gimsta jau su išsigimimais, miršta anksti. Visa tai mamų perduotos susinaikinimo programos.

  Autoritetas gali nurodyti teisingą kelią, pakelti į kitą lygį. Tačiau būna tokių momentų, kuomet autoritetas trukdo žengti naują žingsnį, žengti toliau. Kartais būna, kad ne pats autoritetas, o autoriteto ribotas suvokimas, susidūrus su nauja informacija trukdo žengti tą naują žingsnį. Čia būtina prisiminti, kad „...nesukurk sau dievukų Žemėje...“. Negalima prisirišti nė prie vieno autoriteto tiek, kad jau savarankiškai bijoma žengti žingsnį be jo konsultacijų, patarimų. Savanoriškas savarankiškumo praradimas jau yra nuodėmė. Gamtoje paukščiai išmeta iš savo lizdų suaugusius paukščiukus, gyvūnai išvaro savo suaugusius vaikus tam, kad jie neprisirištų prie pirminių savo autoritetų – tėvų, kad išmoktų išgyventi ir gyventi savarankiškai. Bet koks autoritetas tavo gyvenime dažnai būna skirtas tam tikram gyvenimo etapui. Visam gyvenimui yra tik vienas autoritetas – Kūrėjas, Dievas. Iš visų žemiškų autoritetų po truputį turi būti išaugama nenusiviliant jais, o padėkojant už buvimą autoritetu tam tikrame savo gyvenimo etape. Net klaidinančiam autoritetui reikia būti dėkingam, nes jis suteikė pamokas, kaip ateityje atskirti klaidinančius autoritetus. Klaidinantys autoritetai linkę pririšti prie savęs, savo žinių, reikalauja paklusnumo, nuolankumo, materialinės naudos, kuria sektas. Klaidinantys autoritetai žiniomis naudojasi taip, kad žmones išlaikyti iškreiptame virtualiame pasaulyje, kur dažniausiai būna baimė, dirbtinis džiaugsmas, klaidinanti euforija. Pas klaidinančius autoritetus taip pat galima gauti tinkamų žinių, nes be tų žinių pateikimo, jų tikrumo, autoritetas greitai žlugtų. Tinkamai atsirinkus žinias, tokius autoritetus galima greitai palikti, padėkojant jiems už suteiktas žinias (taip panaikinamas galimas prisirišimas, kaltės jausmas, skolos jausmas). Be ryžto žengti toliau už autoritetus, nebūtų genialių atradimų ir išradimų.

  Daugumai kyla nemenkos dilemos ką pasirinkti autoritetu, Mokytoju. Taip norisi, kad Mokytojas būtų idealas, be nuodėmių. Tuomet kyla noras jį paversti savo gyvenimo Švyturiu. Bet tai jau stabas, tai sudievinimas, tai savęs supančiojimas ir uždarymas į tamsiąją. Būtent į tamsiąją, nes idealas yra tas, kam nebereikia keistis, kažko siekti. Jis jau IDEALAS. Tamsa idealus IDEALAS, nes ji nesikeičia, joje nematytis jokių pokyčių. Tik šviesoje matomi pokyčiai, matomas judėjimas, matomos klaidos, pasiekimai, matomi troškimų išsipildymai ir nusivylimai... . Bet koks autoritetas, Mokytojas būtinai turi savo neidealias puses, savo trūkumus, nes kitaip jis būtų Dievas. Sau autoritetus ir Mokytojus mes galime rinktis tik pagal tam gyvenimo etapui esamus poreikius, savo trūkumus, norą kažkokioje srityje daugiau pasiekti. Jei mes siekiame dvasingumo, tai renkamės dvasinius Mokytojus. Jei siekiame materialumo – materialumo Mokytojus, autoritetus. Yra Visatos Mokytojai, kurie moko tiek dvasinių tiek materialių dalykų. Nė vieno negalima idealizuoti, prisirišti. Bet koks normalus Mokytojas laiku pastebės savo mokinio prisirišimą ir sieks nutraukti tai bet kokiais būdais, nes tai kenkia ir pačiam Mokytojui. Masinių renginių, didelių žmonių masių mokytojai neturi galimybės pastebėti tuos prisirišimus, bet turi galimybę apie tai pasakyti, įspėti, parašyti. Jei to nėra, tai Mokytojas dar nepakankamai suvokia savo klaidas, savo mokymą ir čia yra vienas iš jo neidealumų. Tai jo pamokos. Mokiniai turi išmokti savo pamokas – nesudievinti savo Mokytojų, neidealizuoti jų, neprisirišti prie jų nuomonės, kaip prie galutinės. Tikri Mokytojai pasakys, kad tik buvęs ligonis gali pamokyti kaip greičiau pasveikti ar kaip nesusirgti. Vadinasi tik tikri Mokytojai yra jau „sirgę“ savo klaidomis ir pasiruošę pamokyti kaip jų išvengti, greičiau jas suvokti.

  Sąmoningas vystymasis galimas tik tuomet, kuomet gauta patirtis ir jos suvokimas yra nepertraukiami, artimai susiję. Jei patirtis ir suvokimas atskirti tam tikru laiko tarpu, o kartais net ilgu laiko tarpu, tai sąmoningumas tik vystosi. Kuo trumpesnis laiko tarpas tarp patirties ir jos suvokimo, tuo sąmoningumas yra didesnis ir tuo arčiau galiu būti Kūrėjo. Būna patirčių, kurias aš greitai suvokiu, o kitoms suvokti reikia ilgo laiko tarpo ir vis pasikartojančių panašių patirčių, panašių gyvenimo situacijų. Reiškia įvairiomis gyvenimo kryptimis mano sąmoningumas yra skirtingas. Kažkur aš esu arčiau Kūrėjo, kažkur toliau, ar net labai toli. Va čia ir yra galimybė tai pastebėti ir greičiau sutrumpinti tą laiko tarpą tarp patirties ir jos suvokimo. Tai tobulėjimas, vystymąsis, savirealizacija. Tik taip suvokimo informacinis laukas auga, didėja energija. Tik taip nebelieka kovos nei su savimi, nei su kitais, nes realiai suvoki esant kažką daugiau nei gali aprėpti...