KŪNAS IR GYVENIMO KOKYBĖ

  Žmonės turi įvairius kūnus pagal svorį, apimtį... Nuo ko tai priklauso? Kokią įtaką daro žmogaus kūnas to žmogaus gyvenimo kokybei? Gyvenimo kokybė tai malonumas dėl savirealizacijos šiame pasaulyje, gebėjimas keisti pasaulį, daryti jį patogesnį, gražesnį ir tai palikti palikuonims. Beje tik gabumai, patirtys yra išsinešamos į kitą pasaulį.

  Tiek tuklus, tiek liesas žmogaus kūnas neigiamais atsiliepia tiek paties žmogaus gyvenime ir jo savirealizacijai tame gyvenime. Beje tas žmogus, dėl savo ego, dažnai net nesuvokia, kad jo perdėtai tuklus, ar liesas kūnas neigiamai atsiliepia ir jo artimųjų gyvenimui. Kaip? Dėl negebėjimo atlikti tam tikrus fizinius veiksmus ir dėl ligų, susijusių su esama kūno struktūra.  

 Paimkime, kad ir „apkūnius“ žmones. Manau teko girdėti, o gal patiems (pačioms) „teisintis“, kad geras žmogus turi turėti „daug kūno“, kad tik „gyvatės“ būna laibos ir pan. Viena apkūni, jauna moteris man ištarė, kad visos liesos yra tik „gyvatės“ ir paklausė mano nuomonės. „O tau tiesa svarbi“ – paklausiau jos? Pasakė norinti tiesos. Na ir pasakiau – „visos tuklios būna tik kiaulės“. Supyko, net nepagalvojusi. Lazda visada turi du galus. Jei su vienu bandysi kam užvožti, tai su kitu gali gaut atgal. Moteris norėjo pateisinti savo apsileidimą kūno atžvilgiu, negebėjimą reguliuoti maisto kiekį ir fizinį krūvį tai ir pasirinko vieną „lazdos galą“. Beje vyrai ne taip supyksta šiuo atžvilgiu, bet palyginus su moterimis, iš jų retas bando keistis ir lieka pilvoti iki rimtų ligų, mirties. Moterų kolektyvuose teko girdėti ir tokius pasakymus – „mergaitės mylėkime save tokias, kokios esame“. Pasakė kas? Aišku tukli moteris. Po to pradėjo dėstyti kaip ji visokias dietas praėjusi, kaip save „kankinusi“, bet numeta šiek tiek svorio ir vėl priauga, o kartais net daugiau. Tai tik pasiteisinimas prieš kitus ir save, o ne tiesa, ką iš tiesų ji darė ar daro. Tardžiau atskirai, akis į akį. Kaip ji visa tai darė? Visa jos veikla buvo tik bandymas valingai, per kančias staiga numesti svorio, o po to maloniai, dėmesio, „maloniai“ gyventi toliau. O malonumas tokių žmonių psichikoje paprastai labai susietas su maistu, nes iki šio jie taip gyveno. Tiesiog „išjungta“ badavimo programa, dietų metu tyli, o kai jos baigiasi dieta, tai programa vėl įsijungia ir pareikalauja savo. Kol nepašalinsime iš savęs šios programos, tol apie lieknumą nėra ko kalbėti.

 Man yra baisiau matyti nutukusius pilvotus vyrus nei moteris. Tuklus vyras ne tik, kad savo žmonai, vaikui ar anūkui kritiniu atveju nepadės, bet ir pačiam reiks pagalbos. Vienos, man artimos šeimos tuklus vyras, kuomet pradėjo sirgti su tuklumu susijusiomis ligomis guodėsi, kad negali pasilenkti normaliai, negali net su aplinkiniais normaliai pabendrauti, nes greit pavargsta, net pas vaikus negali dažniau aplankyti, nes sunku judėti. Jis guodėsi ko jis negali, bet nekalbėjo apie tai, ką patiria dėl to jo artimieji, kaip jį papildomai turi aptarnauti žmona, bei juo rūpintis vaikai. Dėl malonumo maistui žmogus pablogino ir savo gyvenimo ir savo artimųjų gyvenimo kokybę (beje tai nuodėmė ir savo ir jų atžvilgiu, nes apriboji tiek savo laisvą valią, tiek savo artimųjų laisvą valią). Visi tuklūs žmonės faktiškai turi neįgalumą. Tas neįgalumas susiformuoja ir užauga smegenyse, o tik po to pasireiškia kūne. Tai susiformuoja ne savaime, o pačiam žmogui leidus ir dar prisidėjus išorinėms aplinkybėms. Tokiems žmonėms yra sunku atlikti daugelį darbų. Jiems sudėtinga kai oras karštas, nes riebalų sluoksnis trukdo iš kūno pasišalinti kūno šilumai. Be to stori žmonės savyje turi daug prikaupę toksinų, kas susiaurina jų sąmoningo proto dėmesio spindulį. Jie dažniausiai nesugeba adekvačiai reaguoti į besikeičiančias aplinkos sąlygas. Perdėm liesi žmonės taip pat neadekvatūs besikeičiančių aplinkos sąlygų atžvilgiu, nes jų nervų sistema perdėm jaudri, išbalansuota. Jie labiau linkę į savižudybes. Jau vien savęs „liesinimas“ yra savižudybės forma. Perdėm liesinantys save žmonės yra dažnai agresyvūs savo artimųjų, aplinkinių atžvilgiu, o ypač tų, kurie jų atžvilgius „netinkamai“ valgo.

  Gana dažnai, o ypač moterys sako, kad kaip galima atsisakyti tokio gyvenimo malonumo kaip maistas? Atsakau, kad niekas ir niekur nemini, kad maisto reikia atsisakyti. Maistas, tai kaip benzinas mašinai, tik jo reikia tiek kiek reikia, o ne lieti jį ir ant „variklio“. Yra tokių, analogiškų malonumų mėgėjų - alkoholikų, narkomanų ir kuo nuo jų skiriasi apsirijimas? Niekuo. Tik forma. Tai sąmoninga, lėta savižudybė. Gana daug žmonių supyksta kuomet aš įvardiju tai jiems. Tik maža dalis sutinka toliau diskutuoti ir dar mažesnė dalis patys padaro teisingas išvadas ir keičia savo gyvenimus. Esmė ne tame, kad  žinoti jog tuklumas, liesumas (alkoholizmas, narkomanija ir pan.) yra blogai, o tame, kad keistis, daryti konkrečius, sąmoningus veiksmus. Pakalbink įvairių „malonumų“ mėgėjus, tai dauguma jų žino, kad tai blogai, norėtų būti kitokie, bet viskas tuo ir baigiasi. ŽINIŲ MES TURIME DAUG, BET AR JOMIS NAUDOJAMĖS SAVO GYVENIME? Tik nesakykite, kad viso to nežinojote apie ką čia jau buvo parašyta.

  Dažniausiai kažką darome (ir dar paskubomis) kuomet Gyvenimas „įspiria“ į pasturgalį. Tačiau tą patį galime padaryti daug anksčiau, jei pavyzdžiui draugas ar pažįstamas rėž tiesą į akis, o mes nesipiktinsime, neteisinsime savęs, o darysime. TIESIOG DARYSIME. Gyvenimas, visų pirma, šnabžda tyliai ką reikia daryti, po to kalba garsiai per kitus žmones, o jei į Gyvenimą nekreipiame dėmesio, tai Jis pasiunčia ligas, sudėtingas situacijas, „nelaimes“. Gyvenimui svarbu, kad kiekvienas iš mūsų realizuotų save kiek galima maksimaliau Jame, kad patirtų savo gebėjimų ir galėjimų džiaugsmą Jame. Na o ligos, nelaimės,  siūstos Gyvenimo, kad mes „pabustume“..., jos įvairios.  

   Blogai yra ne tik būti su perdėm dideliu svoriu, bet ir perdėtai sukūdusiam (sukūdusiai). Žmogus, kuris save kankina dietomis ir badavimu, o jo kūnas jau perdėtai sunykęs, visų pirma tarsi valgo jau ir save. Koks jis tuomet bus kitų atžvilgiu? Energetiškai tai jau vampyras, kad ir nesąmoningas. Perdėtas liekninimas jau psichikos liga, kaip ir perdėtas nusipenėjimas. Ši liga taip pat pradeda formuotis smegenyse ir tik po kiek laiko atsispindi kūne. Žmogus save pradeda programuoti perdėtam lieknumui, manydamas (paprastai tai jam įperšama iš aplinkos), kad tai gražu. Aišku jis pradeda jausti  kūno lengvumą, nes tokį sunykusį kūną lengviau nešioti. Deja po kiek laiko tas kūnas tiek nusilpsta, kad tampa tiesiog neįgalus. Tokių žmonių sąmoningo dėmesio spindulys susiaurėję, bet... Yra toks niuansas. Organizmas, nors ir jo šeimininkas „durnai“ užsiprogramavo, bet jis alkanas ir ieško aplinkoje galimybės pavalgyti. Visų pirma organizmas energetiškai „apvalgo“ aplinkinius. Visų antra paaštrėja  aplinkos pajauta, dėl ko padidėja galimybių kažko gauti iš aplinkos, įsijungia aštresnė intuicija. Tiesiog organizmas ieško galimybių kaip pramisti ir išgyventi ir tik jo šeimininkas, žmogus, gali organizmą toliau sekinti ir net numarinti per savo kvailumą.

  Dar kartą pasikartosiu : tiek nusipenėję, tiek nusiliekninę sumažina savo gyvenimo kokybę, nes sumažėja jų judrumas, suprastėja savirealizacijos galimybės, prisideda ligų. Nenaikinkite savęs ir neskriauskite savo artimųjų. Mylėkite save ir savo aplinkinius.  

 2018.09.18