KŪNO MAISTAS

 Mes, nesuvokdami to ir nesugebėdami atskirti, iš tiesų maitinamės labai įvairiu maistu. Yra kūno maistas, be kurio kūnas negali augti, statyti save, po to išlikti, atsinaujinti. Mes maitinamės jausmų, emocijų maistu, minčių maistu, kurie taip pat padeda augti kūnui, tobulėti, išlikti, apsiginti ir t.t. Paskutiniu metu reklamuojama, tiesiog gana agresyviai įprogramuojama veganiška mityba, gana stipriai kenkia daugumai žmonių. Žmonės, nemąstydami pasiduoda savo protų užprogramavimui tam tikromis idėjomis, susižavi tuo, dėl ko kenčia jų ir jų vaikų kūnai, kas aišku atsiliepia protams ir jausmams.

 Pavažinėjus po įvairias šalis, pabendravus su daugybe veganų, stebint jų gyvenimą ilgu laikotarpiu, remiantis savo asmenine patirtimi vegetarizme, galima daryti tam tikras išvadas. Apie tai jau buvo rašyta, kad žmogus, nuo vaikystės gaudamas tam tikrą maistą, savo žarnyne suformuoja tam tikrą mikrofauną ir ne florą, nes bakterijos, grybeliai nėra augalai. Ta mikrofauna, mūsų žarnyne, veikia kaip simbiotas, gaminantis mūsų kūnui reikalingas medžiagas. Mokslininkai surikiavo daugumą žmonių, pagal karaliaujančias mikrofaunas į 4 grupes. Tai grynai mėsėdžiai, toliau mėsėdžiai kurių mityboje daug augalinės kilmės produktų. Sekantys tai augalinės kilmės produktų vartotojai, kurių mityboje kartais būna gyvulinės kilmės produktų. Ketvirtieji tai augalinės kilmės produktų vartotojai. Pirmos ir ketvirtos grupės žmonių yra mažiau, nei vidurinės grupės. Jei jūs, nusprendėte kardinaliai keisti mitybą, tai jūsų organizmas, o ypač mikrofauna gali nesutikti su jūsų nuomone. Jūsų mikrofauna, negaudama įprasto maisto badaus, prastai dauginsis, dėl to nepagamins jūsų kūnui taip reikalingų medžiagų. Reiškia jūsų kūnas jaus medžiagų trūkumą, ko pasekoje silpnės bet kokios organizmo funkcijos, atsilieps imunitetui, jausmams, protiniai veiklai. Pavojinga mėsėdžiui pulti į veganizmo glėbį, kaip ir veganui į mėsėdiškumą. Norėdami pajausti ant savęs, kaip jaučiasi jūsų mikrofauna, staigiai keičiant maistą, tiesiog nevartokite jokio maisto dieną, dvi. Aišku jei jūs žinote ir pratę prie badavimo, tai tas pavyzdys nėra ryškus, bet manau suprantamas. O dabar pagalvokite, jei žmogus nusprendė būti veganu ir jo mikrofauna priversta metų metais badauti. Reiškia organizmas negauna reikalingų medžiagų pastoviai, silpsta. Pats organizmas, negaudamas dar ir elementarių, jam reikalingų medžiagų pradeda naudotis vidiniais rezervais. Su metais galima stebėti, kaip tokio žmogaus kūno struktūra tampa vis lieknesnė, dėl kaulų plonėjimo, raumenų nykimo. Tas procesas nėra greitas ir norint akivaizdžių pastebėjimų reikia 12-15 metų. Ypač tas pavojinga jauniems žmonėms. Jų dantys paprastai būna prasti, psichika sutrikusi, dažniausiai linkę į uždarumą ir bėgimą nuo „stresų“, kartais į isteriškumą. Augantis organizmas turi gauti įvairų maistą. Nesant jo, vėlesniame gyvenime tai atsiliepia įvairiais sutrikimais kūne.

 Teko stebėti vaikinų, kurie, metėsi į veganizmą būdami 18 metų. Ir štai, 23 metų vyrukas,veik 2m., ūgio, galintis atrodyti gražiai, panašus į skeletą. O kiek merginų, kurios dėl prastos mitybos ne tik, kad sumenkėjo, bet tapo elementariai nevaisingomis. Jei tokie žmonės būtų įgavę kūną, kas paprastai įvyksta apie 26-29 metus, o vėliau perėję į veganizmą, tai nebūtų tokios greitos kūno degradacijos. Tiesiog kūnas būtų prikaupęs tam tikrą kiekį atsargų.

 Yra žmonių, kurie kalba apie energetinį kūno maitinimąsi. Taip. Yra ir energetinė mityba (mityba saule, mityba eteriu ir pan.), tik ji labiau galima jau subrendusiam kūnui ir jokiu būdu nėra visiška alternatyva. Kiek teko stebėti energetinę mitybą ne tik reklamuojančių, bet ja bandančių gyventi, tai jų fizinė veikla tampa gana ribota. Tai yra fizinis darbas, fizinė veikla ir dažnokai net patys mąstymo procesai tampa mažai aktyvūs. Be fizinio maisto, fizinis kūnas neapsieina. Jo daug nereikia (subrendusiam žmogui), bet jo reikia. Subrendusiam žmogui labiau aktuali yra mityba emocijomis, mityba mintimis. Jo fizinis kūnas jau „nusistovėjo“, belieka jį tik kažkiek palaikyti fizine mityba, o va emocijos, jausmai, mintys tobulina vidinį pasaulį, augina vidų, augina tam tikrus vidinius „kūnus“. Bioenergetikai turi pavadinimus tiems jausmų ir minčių kūnams. Kaip fizinis kūnas negaudamas pakankamai maisto nyksta, degraduoja, taip ir jausminis, bei minčių „kūnai“ degraduoja, jei negauna savo rūšies maisto. Todėl jei augdamas vaikas, nors ir gerai maitinamas, rengiamas, prižiūrimas fiziškai, negauna jausminio maisto, jis užauga abejingas, ciniškas. Jei negauna minčių maisto, jis užauga bukas, tiesiog „daržovė“. Gyvenime nėra taip, kad ilgą laiką negautumei tiek fizinio, tiek jausminio, tiek minčių maisto. Tačiau būna, kuomet mes dažniau gauname vienos rūšies maisto nei kito. Todėl užaugame vienokie ar kitokie, labiau ar mažiau išlepinti vienu ar kitu maistu, arba su dideliu trūkumu vieno ar kito „maisto“.

 Vaikams būtinas įvairus maistas, nespraudžiant jų į veganizmo ar mėsėdiškumo rėmus. Vaikams būtinas jausminis ir minčių maistas. Suaugusiam patartina prisiminti vaikystę, jaunystę ir misti tokiu fiziniu maistu, tik mažesniais kiekiais. Labiau orientuotis į jausminį ir minčių maistą. Jei kūnas, psichika, jausmai yra pakankamai stabilūs ir valdomi, galima bandyti labiau maitintis energetiniu maistu. Manoma, kad minčių ir jausmų maistas yra savotiškai tarpinis tarp fizinio ir energetinio maisto. Energetinis maistas, tai aplinkos energijų vibracijos, saulės energija ir pan. Ne veltui senoliai mažai valgo fizinio maisto, džiaugiasi anūkų ir proanūkių emocijomis, mėgsta pasėdėti gamtoje, būti užimti protine veikla. Mokslininkų pastebėta, kad kuo ilgiau senolis užsiima protine veikla, tuo ilgiau jis gyvena. Tiesiog tai vienas iš „maisto“, apie kurį gana daug senolių pamiršta.

 Vienas iš veganizmo šūkių yra „nevalgykime savo brolių“. Tipo visi gyvūnai yra broliai. Tačiau pamirštama, kad tie „broliai“, visada pasiruošę suvalgyti veganus. Ypač aktyvūs žmogaus kūno valgytojai yra kirmėlės, bakterijos, grybeliai, na kartais vilkai, meškos, šunys, varnai ir pan. Gyvybei nesvarbu jokie šūkiai ar idėjos. Gyvybei svarbu išgyventi, o tam reikalingas fizinis maistas, baltymų, mikroelementų šaltiniai. Mokslininkai dažnai bando sulyginti žmogaus fizinės mitybos, organizmo galimybę perdirbti maistą su įvairiais gyvūnais. Dažnai minimos kiaulės, beždžionės, bet daugiau panašumų randama su meškos organizmo galimybėmis perdirbti įvairų maistą. Yra dar toks posakis – „ką valgai, tuo tampi“. Ir tam daug tiesos. Ypač tai labai ryšku emocinio ir minčių maisto atžvilgiu. Jei tau, tam tikras, tau patinkančias emocijas suteikia tam tikros situacijos ar žmonės, tai tu sąmoningai ar nesąmoningai vėl ir vėl ieškosi tas situacijas ar tokius žmones. Nesant tokių situacijų ar tokių žmonių, bandysi sukurti tokias situacijas ar provokuoti aplinkinius žmones, kad jie suteiktų tau norimų emocijų. Beje iš čia kyla emocinio vampyrizmo šaknys, kuomet žmogus, pageidaudamas iš kitų žmonių pykčio, nepasitenkinimo emocijų pliūpsnio, provokuoja juos, sudaro jiems tokias sąlygas. Na, o gavę tokių emocijų, jie nurimsta kažkuriam tai laikui. Religijos , o tuo labiau sektos taip pat sukuria tam tikrą emocinį maistą, prie kurio žmonės pripranta ir jaučia alkį, jei jo negauna ilgesnį laiką. Ryškus pavyzdys yra koncertai didelėse aikštėse, sportinės rungtynės stadijonuose, kur emocijos liejasi per kraštus. Žmonės pripranta prie tokių emocijų išsiliejimo, mitybos ir jei to ilgai nėra, pradeda agresyviai reikštis aplinkinių žmonių atžvilgiu. Žmogus ne tik fizinis, bet ir emocinis gyvūnas. Tik sąmoningas protas, paprastai vadinamas išmintimi ir gali suvaldyti tai ir nukreipti augiau kūrybos, o ne griovimo kryptimi. Jei protas yra tik šiaip, neauginantis intelekto, išminties, tai jis naudojamas tik kūno ir jausmų malonumams tenkinti, tai yra to paieškoms, situacijų sudarymui ir pan.

 Esant fizinio, jausminio ir minčių maisto pasirinkimui, būtina išmokti atsirinkti, o ne ryti viską. Tik esant „badui“, galima vartoti tai, kas yra. Nedera pamiršti, kad ką vartoji (maistas, skysčiai, oras, jausmai, mintys ir pan.) tampa mūsų dalimi. Tai yra mes persiimame tuo, ką vartojame. Jei maiste (fiziniame, jausminiame, minčių) yra nešvaros, pašalinių „priedų“, tai gal geriau verta atsisakyti to, nei persiimti nepriimtinais dalykais, kentėti nuo „apsinuodijimo“. Yra ne tik fiziniais apsinuodijimai, bet ir emociniai nuodai, bei minčių nuodai. Jie mus ardo lėčiau nei fiziniai nuodai, todėl juos sunku pastebėti laiku. Dažnai jau būna vėlu, todėl jausmams ir mintims tiek iš išorės, tiek iš vidaus būtina būti labai atidiems. Vis pamenu vieną įvykį iš paauglystės, kuomet su pažįstamų grupe ėjome per tekančio upelio tiltuką. Pamatėm žuvis, gana nemažas. Kažkas pasakė „kiek žuvienės“. Tuomet pagalvojau kodėl tokios mintys kilo tam berniukui? Gal badauja? Tik alkanas gali kalbėti apie gyvastį tik kaip apie maistą, net apie žmogų, kaip apie maistą. Tačiau su jo šeima pasirodo viskas tvarkoje. Tiesiog žmonės kartais užstringa tik ties vienos rūšies „maistu“. Kas ties fiziniu ir jam bet kas, kas juda yra maistas, kaip pietų Kinijoje. Kas užstringa ties jausminiu „maistu“, tas dažnai pamiršta valgyti ir kūnas išsenka, sukūsta. Toje rizikos grupėje yra dailininkai, muzikantai, dainininkai, aktoriai. Na, o kas „paskendęs“ moksle, tas ne tik rizikuoja išsekinti savo kūną, bet ir jausmus, gali tapti „sausais“, beemociais žmonėmis. Aišku tokių, vienpusiškų žmonių veik nebūna, nes visų pirma be fizinio maisto joks kūnas neišgyvena.