KŪRĖJAS
Kūrėjas, dar vadinamas Dievu yra be galo svarbus visiems savo kūriniams. Kiekvieno kūrinio santykis su Kūrėju suteikia tam kūriniui galimybę tobulėti savo valia ir tapti savotišku savęs ir aplinkos kūrėju. Kuo sąmoningesnis kūrinys, tuo labiau jis pretenduoja į savotišką kūrėjo poziciją. Žemėje žmogus laikomas sąmoningiausiu kūriniu, tačiau pasirodo žmogus žmogui nelygus (pagal sąmoningumo išsivystymo lygį). Yra visa virtinė sąmoningumo lygių ir pagal tai vertinama kiek tas žmogus gali būti kūrėju. Tarp kita ko sąmoningumo lygis mažai priklauso nuo išsilavinimo, amžiaus ar materialinių vertybių vartojimo lygio. Sąmoningumo lygis priklauso nuo išminties, patirties, nuo išsimokslinimo, vis platėjančios pasaulėžiūros, dorovingumo, sugebėjimo tarp „balto“ ir „juodo“ matyti visą „vaivorykštę“, auginti savyje besąlygišką meilę ir tuo pačiu gebėjimą auklėti mažesnio sąmoningumo žmones, nepriklauso nuo amžiaus ir t.t.
Labai religingus ir jautrios psichikos žmones, skaitant šį straipsnį nesukelti savyje perdėto susijaudinimo ir nedaryti skubotas išvadas.
Kuo žmogus vis labiau plečia savo pasaulėžiūrą ir tuo pačiu tampa išmintingas, tuo daugiau laisvos valios jis suteikia mažiau sąmoningiems žmonėms. Jis suvokia, kad nurodymais, kalbomis ir net gyvais pavyzdžiais nepasieksi tokio greito sąmoningėjimo, kaip asmeninėmis to žmogaus klaidomis, asmeninia žmogaus kančia, žaizdomis ir pan. Tik „nudegęs“ žmogus, daugiau ten nebekiš savo „pirštų“, ten kur pavojinga. Kartais, tos asmeninės klaidos, gali „sugadinti“ to žmogaus visą gyvenimą ir pakenkti jo palikuonims, tačiau jau to žmogaus palikuonys, nukentėję nuo savo gimdytojo klaidų, jau patys gali rinktis kitokį gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, jei tėtis ar mama alkoholikai, tai vaikai, nukentėję nuo tokių tėvų gali rinktis kitą gyvenimo būdą, jie tam turi laisvą valią. Tačiau gana didelė dalis nesinaudoja ta laisva valia, valia tobulėti, o tiesiog kopijuoja tėvų gyvenimo būdą. Reiškia jie dar yra tame „enter-paste“ karmos etape, kuomet su laiku kaupiama kiekybė neišvengiamai turi tapti nauja kokybe. Tai panašu į sakykim apsivalgymą pyragais, saldainiais, tortais, kuomet begaliniai norisi kažko sūraus, rūgštaus ar kt. Vienos esybės šito „apsivalgo“ jau šiame gyvenime, o kitoms esybėms tam nepakanka vieno gyvenimo. Aišku dalį to „nesuvokimo“ tenka „atidirbti“ tų nesusivokusių esybių palikuonims, nes vaikai visuomet karmiškai atsako už tėvų ir protėvių klaidas.
Pavyzdžiui, jei moteris išteka už vyro ne dėl meilės, o dėl malonumų, turtų, bėga nuo savo „vergvaldžių“ tėvų ar dėl pykčio savo pamiltam, bet išdavusiam vaikinui, tai ji ir jos 2-3 kartos palikuonių būtinai turės „atidirbinėti“ šios moters neteisingą požiūrį į gyvenimą. Savo pasirinkimu „būti laisvai“, atkeršyti ir pan., ji sugadino likimą savo vaikams, anūkams, proanūkiams, o gal ir daugiau. Jos vaikai, anūkai, proanūkiai tikrai turės polinkį arba į malonumus, arba turtus, arba labai pavyduliaus ir pyks ant savo mylimųjų, arba perdėtai ribos ir saugos savo vaikus ir pan. Jei jau jų vaikai persisotins tokiu savo tėvų požiūriu į gyvenimą, tai jie gali užsimanyti „sūraus“ ir mesis į priešingą pusę, tai yra niekins turtus, ribos save, žalos save, puls į religiją, susidės su sektomis, savo vaikus ne auklės, o suteiks perdėtą laisvę ir pan. Tai kaip laikrodžio švytuoklė – iš vieno kraštutinumo į kitą. Tačiau jei vaikai mokysis iš tėvų klaidų, tai jie sieks protingai sustatyti savo gyvenimą ir protingai auginti savo vaikus, o tai sunkiausias kelias, nes tam reikalinga išmintis, valia, pusiausvyros atradimas. Išmintis, valia, meilė, pusiausvyros atradimas galimi tik vis labiau suvokiant Kūrėją, plečiant savo pasaulėžiūrą, peržengiant religijų ribas, visuomenės susivokimo ribas.
Dauguma, jei ne visi žmonės, kurie savo viduje „prieina liepto galą“ ir pajaučia, kad gyvena tarsi ne savo gyvenimą pradeda ieškoti dvasingumo išorėje. Vieni „grįžta“ prie religijos, kiti atranda tos pačios ar kitų religijų atmainų, kur juos šiltai priima, supranta, padeda. Dar kiti pradeda ieškoti dvasingų praktikų, rytų stebuklingų mokytojų, šventųjų, užsiima joga, bioenergetiniais mokymais, ekstrasensorika ir t.t. Žmonės plečia pasaulėžiūrą ir pojūčius, o tuomet, kai prasiplečia horizontai, diduma išsigąsta. Jie staiga pradeda suvokti, kad jie dirba ne savo vietoje, gyvena ne su tuo žmogumi, kad juos tėvai nemylėjo ir t.t. Atsiranda savigaila, kad kažkuomet stojo mokytis ne į tą profesiją, susituokė ne su tuo žmogumi, draugauja su degraduojančiais žmonėmis, kurie ir tave traukia į tą degradavimą. Tai šokas psichikai ir ne visi tai atlaiko. Į tai sureaguoja ir pats organizmas vidiniu stresu, baime, gal net negalavimu, depresija, liga. Vien dėl to dalis žmonių, neatlaikę pirmo sąmoningėjimo, dvasingumo etapo, pasiduoda esamai padėčiai ir vėl sėkmingai „skęsta“ toje pat „pelkėje“. Tačiau pajutę naują pojūtį, kai kurie niekuomet to neužmirš ir anksčiau ar vėliau vėl bandys save keisti. Tiems, kuriems pavyko įsitvirtinti naujoje dvasinėje būsenoje rizikuoja atsidurti stupore, jei toliau nesikeis ir nekeis aplinkos. Stuporas, tai tokia būsena, kuomet turi energijos veiklai, bet nežinai kuo pirma griebtis – „ar grindis valyti, ar puodus plauti“ ir atsiranda neteisingo pasirinkimo baimė. Paprastai su tuo susiduria dauguma jaunuolių, kurie baigia mokyklą, bet dar nežino kuo toliau bus – dirbs, studijuos, o ypač kur studijuos, nes neteisingai pasirinkus, bus pasekmės likime ir gana dažnai žiauri pasekmė, kuri pritraukia daugybę kitų pasekmių. Deja tame etape, jei žmogus šeimoje, tai „antroji pusė“ neatlaiko „pirmosios pusės“ pokyčių ir noro toliau keistis, pagaliau keisti tarpusavio santykius. Tame etape dažnai vyksta skyrybos, o ypač jei vaikai jau paaugliai, nes vaikų paauglystė, tai tuo pačiu ir tėvų savo gyvenimo permąstymas ir noras kažką keisti. Tuo periodu ir be dvasinių ieškojimų, nesusiderinusioms šeimoms kyla pavojus skirtis.
Besikeičiantis dvasiškai žmogus negali likti stupore, nes ten jam gresia liga ar mirtis. Jis turi arba plėsti savo pasaulėžiūrą arba nusiristi atgal. Jei šalia (draugai, pažįstami, giminės) atsiranda nors menkiausia parama, tokie žmonės po truputuką tobulinasi toliau be didesnių konfliktų su savo artimaisiais ir tai pradeda keisti net ir to žmogaus artimus. Suprantama, sunku „vežti ant savęs“ tuos savo artimus, bet norint siekti dvasingumo ir išlaikyti santykius, kitos išeities nėra. Tiesiog reikia daug, labai daug laiko ir begalinės kantrybės, o tam reikia gausybės meilės savo artimiesiems. Aišku kuo tavo artimieji mažiau sąmoningi, arčiau „gyvūnų“, tuo sunkiau siekti dvasingumo. Ypač sunku, kuomet artimieji laiko save dvasingais, religingais, vaikšto į bažnyčią, skaito Bibliją, bet namuose keikiasi, barasi, vartoja alkoholį, ištvirkauja, apkalba, meluoja, sukelia intrigas, tyčiojasi, linki kitiems blogo, pavydi kaimynams ir t.t. Faktiškai jie pažeidžia visas Biblijos tiesas, bet yra „pamaldūs“. Tuomet veik neįmanoma kažką pakeisti. Visa tai asmeniniai stabdžiai, asmeninio dvasingumo auginimui. Kuomet situacija sunki, belieka viena – atitrūkti nuo tokių artimųjų , giminių kitoje erdvėje. Tai gyvenamos vietos pakeitimas ir asmeninių ryšių nutraukimas. Tuomet tik atstumas gydo.
Dvasinis augimas turi savo pasekmių ir norint kažką gauti, visuomet turime kažko atsisakyti. Dažnai tenka atsisakyti senų draugų, kuomet mes suvokiame, kad tai ne draugai. Tiesiog jie laiko tave prie seno gyvenimo įpročių, kurie nėra sveiki nei tavo kūnui, nei tavo sielai. Tiems, tavo draugams ar pažįstamiems tiesiog liūdna ir jie nemato, nesuvokia, o gal net nenori suvokti, kad galima gyventi be alkoholio, rūkymo, ištvirkavimo, apsirijimo, apkalbų ir pan. Tokie draugai ar pažįstami būtinai pasityčios iš tavo dvasinių ieškojimų, atradimų, sieks juos sumenkinti, sutrypti į gyvenimo rutinos dulkes. Jie ne tiek pavydi, kiek bijo likti vieniši savo „kūdroje“, bijo būti „prastesni“. Yra tokia patarlė – radai pinigą, nesigirk, nerodyk kitiems ir perdėtai nesidžiauk, nes atsiras begalė pavyduolių, kurie palinkės tau blogo. Geriau tylėk ir eik toliau, nes prieš akis vėl ir vėl rasi tų „pinigėlių“ ir jų bus vis daugiau. Jei pasigirsi, tai tavo kelyje painiosis begalė „draugų“, kurie pirmieji paims tuos „pinigėlius“ iš po tavo kojų, arba nuves kitais keliais, paklaidins. Tie „pinigėliai“, kaip atradimai, prie kurių tavo draugams pasilenkt gal tingisi, gal gėda, gal „ne lygis“. Tiesiog galima džiaugtis savo širdyje naujais atradimais, savęs atradimais, nauju požiūriu, platėjančia pasaulėžiūra ir auginti tą džiaugsmą savo širdyje. Tik tuomet, kuomet pajunti, kad to džiaugsmo tiek daug jog net su kitais gali dalintis, tai galima pradėti dalintis tik su tais, kurie patys tuo domisi, kurie patys spinduliuoja tą džiaugsmą. Tuomet tavo džiaugsmas dar labiau sustiprės ir įgaus grupės džiaugsmo formą ir tame tu būsi stiprus. Tik tuomet pajusi, kad tuo džiaugsmu gali dalintis su kitais ieškančiais to džiaugsmo ir net su tais žmonėmis kurie apie tai nieko nenusimano. Toks yra to DŽIAUGSMO augimo, plėtimosi, dauginimosi dėsnis. Pažeidus šį dėsnį, „sėkla pateks į nederlingą dirvą ir nesudygs“. Tuomet be reikalo bus išnaudota tavo energija, dėmesys, rūpestis, geri norai.
Norint atrasti tą kelią, tą siūlą, kuris veda DŽIAUGSMO keliu, svarbiausia suvokti, atrasti ir palaikyti tinkamą santykį su Kūrėju. Absoliuti dauguma (aš taip pat savo laiku) pamiršta tai ir klaidžioja nuo vieno „žiburėlio“ prie kito. Tačiau tie „žiburėliai“ ne visi sušildo. Savo laiku aš kažkiek klaidžiojau, kol vienas dvasinis mokytojas, man pasakė – imk meilę, kaip mažą žvakės liepsną, saugok ją, padidink savyje ir dalink kitiems. Pradžioje nesuvokiau, kad gavau ne mažą žvakės liepsną, o didžiulį laužą, kurį reikia pakurti. Tai davė laiko man susivokti ir nors liepsna sumažėjo, bet ji neužgeso. Pavyko laiku susivokti ką gavau. Pavyko susivokti kaip tai išlaikyti ir auginti, bei dalintis tuo. Man parodė, kaip aplinkiniuose žmonėse, kuriems taip pat buvo duotos (ir kitų dvasinių mokytojų tebeduodamos) „žvakutės liepsnos“ gęsta ir skleidžia tik „nuodingus dūmus“, nes žmonės tų liepsnelių neišsaugojo, nesuvokė ką gavo. Tie „nuodingi dūmai“, tai žmonių, kurie pamatė kitą gyvenimo būdą, pajuto džiaugsmą ir vėl atsidūrė savo gyvenimo rutinoje, skausmas, pyktis. Jie neišsaugojo savo „liepsnelių“ ir jų akyse mačiau beviltiškumą. Tačiau gavus ir tai praradus žinai ko ieškoti, žinai ko tau reikia. Jau nebeklaidžiosi takeliais, jau ieškosi kelių, nes jau turi šiokią tokią patirtį.
Besiblaškančių nuo vieno dvasinio mokytojo prie kito, nuo vieno dvasinio judėjimo prie kito, nuo vienos religijos prie kitos man teko sutikti gana daug gerų žmonių. Tai man buvo pavyzdys, kad ne išorėje tiesa. Išorė tik paskatina ieškoti tiesos, duodama dalį tos tiesos. Išorė niekuomet neduos visos tiesos. Pavyzdžiui labiau religingus ir daug tikriau vykdančius Biblijos nurodymus sutikau ne oficialiose religijose, o pas šiek tiek sektantiškus baptistus, penkiasdešimtininkus. Tačiau bėda su sektantiškomis religijomis yra tame, kad jie tiki tuo jog tik jie bus Dievo išrinktieji, na dar priekin praleidžia žydus. Katalikai pasirodo patys silpniausi savo religingume, protestantai stipresni, bet ir jų bažnyčios vakarų šalyse ištuštėjusios. Teko lankytis Norvegijoje ir Anglijoje įvairiuose bažnyčiose. Veik visuomet tai tik senų ir labai senų žmonių susibūrimai kartu „prasmingai“ praleisti laiką. Labiausiai šokiravo kuomet Anglijoje į didžiules bažnyčias, tokio dydžio kaip kinoteatrai, susirinkdavo 10-20 žmonių net esant religinėms šventėms. Tik Londone į bažnyčias susirinkdavo gausiau žmonių ir tai tik į centrines. Be to gana daug jose girdėjau emigrantų kalbos. Į vietines Londono bažnytėles dauguma rinkosi emigrantai negrų rasės. Į lietuvių bažnyčią Londone per šventes tikrai daug žmonių susirinko ir net bažnyčioje netilpo, stovėjo lauke. Įprastomis dienomis ir net sekmadieniais gerokai mažiau žmonių buvo. Dauguma naujokų ten ateidavo ieškoti pagalbos, ryšių kaip gauti darbo. Vienu metu toje Londono bažnyčioje teko stebėti keistą reginį ir man nuo jo tapo atgrasu. Iš Lietuvos atvyko dar du gana drūti kunigai ir veiksmas buvo kuriamas trise. Tuomet salėje sėdėjo 9 žmonės. Kunigai surengė artistinį pasirodymą, kurio magiška reikšmė ypač ryškiai pasirodė kuomet salėje tik tiek žmonių, o kunigai tai atlikinėjo nenuoširdžiai, mechaniškai, patys tuo netikėdami. Va tuomet falšas buvo ryškus ir tai kėlė šypseną. Bažnyčios tuštėja kuomet patys kunigai nustoja savo religija tikėti, kuomet žmonės sumaterialėja ir jų instinktai jiems tampa svarbesni už dvasingumą. Gerai būtų, jei tai būtų platėjantis požiūris, bet tuo vakaruose pasižymi retas vietinis žmogus. Tai kiek pinigų tokioms tuščioms bažnyčioms turi skirti valstybė? Vokietijoje bažnyčias jau pardavinėja, nes žmonių jas lankančių mažai, o išlaikyti pastatus reikia. Vakaruose krikščioniškoji religija užleidžia savo pozicijas. Tačiau kam ir kodėl? Žmonės materialėja ir vis labiau tampa vartotojais nei kūrėjais. Siekiama patenkinti materialius poreikius ir vis labiau skatinama juos tenkinti reklamos dėka, o maistą skoniklių, gražių įpakavimų dėka. Vakaruose krikščioniška religija, kuri beje yra žydų religijos atplaiša, užleidžia vietą musulmonų religijai. Šios religijos atstovų vis daugiau atvažiuoja iš musulmoniškų šalių ir jie vis daugiau statosi savų mečečių, gauna dovanų krikščioniškas bažnyčias ir jas perdirba. Taip sudaromos galimybės būsimam religiniam konfliktui ateityje.
Patyrinėjus Lietuvos ir aplinkinių valstybių istorijas susidaro toks vaizdas, kad krikščioniška religija buvo atnešta ir įpiršta tautoms didelio kraujo dėka. Buvo sunaikinama pusė ar net daugiau tautos atstovų, o ypač vyresnio amžiaus. Jaunimas buvo perauklėjamas į krikščionišką tikėjimą prievarta, o jų vaikai ir anūkai į tą tikėjimą buvo perauklėjami jau lengviau ir lengviau, ir fiziškai sunaikinus paskutinius žynius, krikščionybę tautos pradėjo laikyti sava religija. Ir tai ryškus žmonių psichikos perprogramavimo pavyzdys. Pavyzdžiui Rusijoje krikščionybė buvo „įgyvendinama“ nuo 9 amžiaus pabaigos iki maždaug 12 – 13 amžiaus. Faktiškai tris šimtmečius ir per tą laiką buvo išnaikinta didelė dalis rusų tautos. O kuomet ir kodėl Algirdas taip lengvai „užkariavo“ visą Kijevo Rusią, net iki Juodosios jūros? Būtent tada, kuomet ši šalis buvo netekusi daugybės savo gyventojų dėl prievartinio krikšto, tai yra 14 amžiuje. Tuomet Lietuva dar nebuvo krikštyta ir nebuvo sunaikinti jos žyniai. Po 14 amžiaus pabaigoje pradėto Lietuvos krikšto ir 15 amžiaus pradžioje žemaičių krikšto, buvo pradėtas griauti Lietuvių tikėjimas į savus dievus. Labiausiai aktyvūs lietuvių tikėjimo atstovai buvo persekiojami, žudomi, senos pamaldų vietos buvo užimamos kryžininkų tikėjimo atstovų, ten statomi jų maldos namai. Būtent dėl to, 15 amžiaus pabaigoje Lietuva pradėjo silpti ir trauktis iš pietryčių Kijevo Rusios, prarado priėjimą prie Juodosios jūros. Aišku tam turėjo įtakos ir stiprėjanti musulmoniškoji Turkija. Tarsi norint sustiprinti valstybę nuo jau pakrikštytos provoslaviškos ir naujame tikėjime besidauginančios Rusijos, nuo stiprėjančių vokiečių, buvo nuspręsta 16 amžiaus viduryje susijungti su Lenkija. Tačiau tai buvo paskutinis taškas Lietuvos valstybingume. Lenkai gavo didesnę Lietuvos kunigaikštystės dalį, o ir likusioje pradėjo šeimininkauti kaip savoje. Iš čia ir kilo Lietuvos bajorų sulenkėjimas. Po tokio „susijungimo“ Lietuva labai greit susilpnėjo ir rytines, „užkariautas“ žemes, lengvai atsiėmė rusai. Būtent 16a. į Lietuvą atvyko jėzuitų ordinas (kurio atstovas dabar atlieka popiežiaus pareigas Vatikane), kuris galutinai sunaikino lietuvių tikėjimo likučius, „išvalė“ Lietuvą nuo dar likusių žynių. Tik remiantis istorija galima padaryti tinkamas išvadas bet kokiu klausimu, taip pat ir religijos klausimu. Žinodami tokią istoriją ar asmeniškai tu sutiktumei permąstyti savo religinį požiūrį, savo tikėjimą? Va nuo čia ir galima toliau bandyti sąmoningėti ir plėsti savo pasaulėžiūrą, arba užsidaryti tame pasaulėlyje, kurį sukūrė kažkokie tai klanai, perprogramavo tavo protėvius ir tave ir leido tau jame gyventi ?!
Mes tiksliai nežinome koks tas buvo mūsų tolimos praeities senolių tikėjimas, kokia religija, nes tik nugalėtojai rašo ir savaip perteikia istoriją. Tačiau žudynes ir krikščioniškos religijos karus prieš kitatikius nuslėpti buvo neįmanoma. Kalaviju, krauju, papirkinėjimais, suokalbiais krikščioniška religija buvo įpiršta vakarų pasauliui ir Rusijai. Tik Tolimieji Rytai atsilaikė krikščioniškos religijos ekspansijai. Tiesa amerikos indėnai neturėjo jokių šansų atsilaikyti prieš krikščioniškos religijos „platinimą“ nes buvo veik visi išnaikinti. Juos perprogramuoti nebuvo laiko, nes skubiai buvo reikalinga žemė, vienintelis ir pagrindinis indėnų turtas. Dabar klausimas tūlam lietuviui – kodėl tu tiki kruvina religija, kuri sunaikino tavo proproprosenelius ir pavertė tave kitos religijos zombiu? Kitaip tą nepavadinsi, kaip zombizmą. Žmonės skaito Bibliją ir sako, kad Biblijoje rašoma gerai ir apie gėrį. Tačiau Biblija turi dvi dalis. Tai senasis testamentas ir iš esmės žydų ideologija, kur „akis už akį“, „galva už galvą“, „kitatikį sunaikink ir jo palikuonis, kad nebūtų konkurencijos“, „kitatikiams skolink už procentus ir gauk iš jų naudos, o saviems žydams skolink be procentų arba visai neskolink, kad neįgytum priešų“. Tereikia tik atidžiai įsiskaityti ir „suvesti galus“. Po to Biblija papildoma nauju testamentu, kur pasirodo pranašas Kristus ir jį žmonės greit pavadina Dievu, nors tarsi ir niekur jis pats nemini, kad yra Dievas. Mokytojas Jėzus skelbia meilės, sutarimo, naujo pažinimo, pasaulėžiūros plėtimo žinią, o ką padaro Kristaus tautiečiai? Jį nužudo, kad netrukdytų jiems gyventi pagal savo Bibliją-Torą, savaip ir be meilės. Toliau, ši pataisyta religija, atskila nuo žydiškos religijos, kalaviju, papirkinėjimu platinama po pasaulį, nes buvo patogi daugumai naujai besiveržiančių į valdžią, siekiančių iškilti ir pralobti asmenybių. Visos kitos religijos automatiškai buvo paskelbtos pagoniškomis, atsilikusiomis, neteisingomis, blogomis. O kaip būtų, jei tuomet papročiai būtų kitokie ir žmonės būtų kariami? Tuomet lietuviai tikėtų pakaruokliu Jėzumi ir pakabinę bažnyčiose ar ant savo sienų jam melstūsi? Užduok sau tikrus, pamatinius klausimus ir ieškok atsakymų tiesiog dabar pat.
Aišku, kad naujosios religijos įvedimas buvo įmanomas tik jei ją patobulino ir platina kažkoks tai klanas, „korporacija“. Jei su amžiumi ar dėl ligų miršta to klano kažkurie tai įtakingi žmonės, didikai, kariūnai, tai jų darbą gali tęsti kiti ir taip ta „korporacija“ gali gyvuoti laike. Tuomet „korporacija“ tampa agregoru ir jau to agregoro žmonės nori ar nenori privalo tarnauti jam, nes gauna naudą, gauna galimybę vadovauti, daryti įtaką. Atstovai, „adeptai“, supratę „korporacijos“ esmę ar nukentėję nuo jos (nes „korporacijos“ naudai buvo paaukoti jų artimieji, draugai ir pan.) ir pabandę bėgti ar papasakoti apie tai pasauliui, gana greit „atsitiktinai“ žūdavo ar tiesiog nusižudydavo ar mirdavo nuo staigios „ligos“. Vienuolių Ordinai buvo kuriami tam, kad masiškai „keptų“ naują, pakeistą istoriją, kad naikintų seną istoriją ir senas knygas, bei žmones, kurie dar pamena kitą istoriją.
Patobulinta religija, kad ir skiepijama kalaviju, krauju ir senų, čiabuvių religijų atstovų sunaikinimu, jų maldų vietų sunaikinimu arba panaudojimu sau, nebūtų turėjusi galimybės įsišaknyti, jei būtų sukurta kaip ir buvusios religijos. Buvusios religijos nesuasmenino Dievo. Tai buvo daugiau gamtos jėgos, per kurias reikšdavosi Dievas. Naujoji religija suasmenino Dievą Kristaus asmenyje, kuris pasiaukojo dėl kiekvieno tikinčiojo į krikščionybę (kaip skelbė naujieji kunigai) ir nuplovė visų nuodėmes. Nuodėmių atleidimas, tai buvo dar vienas patogus „arkliukas“ pritraukti daugiau žmonių ir „palengvinti“ jų sąžinę, nes sąžinė yra pas daugumą ir tik maža dalis žmonių, kurie godūs ir žiaurūs gali užgniaužti sąžinės balsą. Beje sąžinė „atkeršija“ nesąžiningų žmonių palikuonims. „Išpažintis“ buvo geras politinių paslapčių išgavimas iš įvairių luomų žmonių. Naujasis tikėjimas skelbė būtiną nuolankumą prieš valdžią, prieš bažnyčią, pirmapradę nuodėmę, kad tu jau dabar kaltas (kalta). Jau kaltas vien tuo, kad gimei??? Turintį kaltės jausmą žmogų lengva valdyti, lengva iš jo išgauti žinias. Į Biblijos raštus būtinai buvo sudedamos ir bendražmogiškos, visuomeniškos žinios, kurios jausmiškai pririštų žmogų prie šios religijos. Vien tai, kad Dievo Sūnus pasiaukojo dėl jų, kentėjo dėl jų jau yra stiprus raištis, gal net grandinė. Tai žmogų skatina vėl ir vėl jaustis dėkingu Kristui, jaustis kaltu, nuodėmingu, silpnu. Tai savotiškas mazochizmas, o Biblija tai savotiškas protų ir jausmų valdymo instrumentas, psichotroninis ginklas. Religingas ir mąstantis žmogus būtinai susiduria su konfliktu - Biblijoje daug bendražmogiškų žinių, bet ten yra ir iškreipiančių žmogiškumą žinių, nurodymų. Bažnyčia sako, kad tai šventa knyga, bet viso turinio mąstantis žmogus, kaip žmogus ir mylintis, bei tikintis žmogus tiesiog negali priimti ir sutikti. Va čia ir kyla vidinis konfliktas. Dauguma renkasi arba „užsimerkti“ prieš blogus dalykus Biblijoje, arba keičia religiją. Tačiau nei taip nei kitais žmogus netampa laisvas, nepriartėja prie Kūrėjo. Tik išėjus už bet kokios religijos rėmų, bet kokią „šventą“ ar Šventą knygą bus galima suvokti visai kitoje šviesoje. Kito kelio nėra, tik išeit už „paveikslo“ rėmų į kurį tave patalpino.
Labai retas religingas žmogus gali perkirsti tą „gordijaus mazgą“ ir pasakyti sau, kad „aš neturiu pirmapradės nuodėmės, aš esu stiprus ir man nereikia jaustis kaltu dėl Kristaus aukojimosi (nors ar jis buvo?), aš pats, pagal savo sąžinę atsakau už savo nuodėmes (na dar karmiškai ir už tėvų, senelių ir prosenelių nuodėmes)“. Tik tikintis Kūrėju, o ne religija žmogus gali atsakyti už savo nuodėmes pats, pats jas išgyventi, iš jų mokytis ir jų nebedaryti. Religija padaro žmogų silpną prieš „nuodėmių atpirkėją Kristų“ ir tuo patogu naudotis religijos klerkams, tuo patogu valdyti žmones, pririšti juos prie religijos, turėti valdžią, gauti materialinės naudos. Be drastiško veiksmo, šio „gordijaus mazgo“ nepavyks atrišti. Todėl dauguma (ypač katalikų) religingų, arba bent tikinčių žmonių metasi į kitas religijas, įvairius dvasinius judėjimus, sektas, kur ieško naujų „dievukų“ ir tai natūralu, nes jie taip buvo įpratinti, nes jie senų religinių programų zombiai. Tos senos programos įvairiais būdais bando susigrąžinti savas „avelias“. Tai vyksta ir keistos sąžinės graužaties būdu, aplinkinkių, o ypač artimųjų priekaištų būdu, pagaliau pojūčiu, kad kitoje religijoje dažnai yra svetimų tautų atstovai ir ten nejauku. Man, einant dvasingumo keliu teko išgyventi panašius jausmus, kuomet nuvykau į Indiją pas dvasinį mokytoją. Deja jį, jo pasekėjai visokiais būdais bandė sudievinti, sureikšminti ir net iš Lietuvos atvykę žmonės tam pasiduodavo. Stebėjau savo jausmus ir kaip jie bangavo. Iš pradžių atsirado pojūtis, kad išduodu savo tikėjimą ir savo tautą vien tuo, kad atvažiavau čia, kad savo dėmesį ir energiją atiduodu „svetimam“ dvasiniam judėjimui, nors čia suvažiuodavo žmonės iš viso pasaulio ir su įvairiomis religijomis. Pagaliau toje teritorijoje (ašrame) stovėjo religijų muziejus, kur statulėlėmis, vaizdeliais buvo nulipdyta įvairių religijų istorija, nė vienos neišskiriant. Atsirado kažkoks vidinis jausmų sumišimas, nesaugumo jausmas, sąžinės graužatis ir dar kažkas panašaus. Po to pasidomėjau kaip kiti tą pajuto (tiek lietuviai, tiek kitų tautų atstovai) ir pasirodo pas visus vyko panašūs procesai, tik ne visi iš to išėjo vienodai ir ne vienodas išvadas padarė. Aš tiesiog leidau tam vykti nesureikšmindamas savo jausmų, baimių, nesaugumo jausmo ir pan. Tuomet atsirado naujas jausmas, vieningumo su visais jausmas, kuris nesisiejo nė su viena religija ir aš nebesijaučiau išdavęs kažkokį „savo tikėjimą“. Tuomet ryškiai suvokiau, kad tikėjimas nėra religija ir religija yra net žemiau už tikėjimą. Bet kokia religija tėra tik materiali tikėjimo išraiška, o tai priklauso nuo tautos, papročių, gyvenimo būdo, egoizmo, susireikšminimo ir pan. Kartu su suvokimu nušvito meilės visiems jausmas.
Bet kokia religija tarsi gaudo žmonių tikėjimą, privatizuoja jį, panaudoja sau. Pasirodo žmogaus tikėjimas Dievu, Kūrėju, per gamtos pasireiškimą yra daug tikresnis ir natūralesnis nei per „Kristaus kančią“. Yra toks dėsnis kuomet tapatus pritraukia tapatų. Reiškia tikintis į kančią ir pritrauks tik kančias, todėl Biblijoje tokiems žmonėms ir pažadėtas Rojus, bet ne Žemėje - dar viena psichotroninė pavergianti programa. Bet koks žmogus, kuris laiko savo namuose nukryžiuotą Kristų jau yra savotiškas nekrofilas. Gal tai kažkam ir šokas, bet patyrinėkime savo jausmus, jei mes nežinotume nieko apie krikščionybę, apie Kristų ir atėję į savo namus rastume ant sienos pakabintą kryžių, ant kurio prikaltas besikankinantis mirties kančiose žmogus, arba tiesiog lavonas. Kokie jausmai mumyse prabustų? Bet tik sąžiningai!
Pagaliau kitas eksperimentas su savo suvokimu ir jausmais, jau minėtas anksčiau atvejas. Kas būtų, jei senovėje vietoje papročio nukryžiuoti būtų paprotys pakarti? Žmonės melstūsi pakaruokliui?
Po tokio eksperimento su savo jausmais, turi atsirasti pasibjaurėjimo, baimės, sumišimo jausmai, noras atsikratyti tuo keistu daiktu. Taip teisingai turi reaguoti sąmonė, nes būtent taip reaguoja mūsų pasąmonė. Kadangi nuo vaikystės mes tėvų, visuomenės esame programuojami priimti tą krikščionybės fetišą tam tikru būdu, tai tarp mūsų sąmonės ir pasąmonės lieka pastovus konfliktas. Pasąmonė nenori priimti lavono ant kryžiaus vaizdo, o sąmonė kas dieną tai perša ir sako, kad tai gerai, kad taip turi būti, kad aš kaltas (kalta), nusidėjėlis (nusidėjėlė) ir pan. Prieš akis pastoviai boluoja lavono vaizdas, kuris baugina pasąmonę, sukelia pastovų nesaugumo jausmą, baimę, globos troškimą ir čia pasirodo kunigai su savo filosofija, „užaštrintais“ liežuviais ir užliūliuoja žmonių sąmonę, toliau juos programuodami nesavarankiškumui, silpnumui ir Rojui po mirties. Tereikia panagrinėti dvi datas, tai Kristaus gimimo ir Kristaus nukryžiavimo bei prisikėlimo datą ir jau daug kuo krikščionybėje galima suabejoti. Kristaus gimimo data senovėje tai buvo „senos“ Saulės „mirimo“ data, kuomet naktys ilgiausios ir „naujos“ Saulės „gimimo“ data (gruodžio pabaiga). Iš tiesų tai vis didėjančios šviesos, vis ilgėjančios dienos pradžia ir būtent, kad tai Saulės šventė, o ne Kristaus. Būtent iki krikščioniškos religijos įpiršimo įvairiose tautose tai buvo Saulės šventė. Tautas perprogramavo (kardu, krauju, apgaule) ir dabar švenčiama Kristaus gimimo diena, nors krikščioniškuose raštuose net teigiama, kad Kristus gimė kažkur pirmoje rudens pusėje. Net patys tos religijos atstovai teigia, kad Kalėdos švenčiamos kaip Kristaus gimimas todėl, kad iš žmonių tuometinės natūralios religijos buvo siekiama ištrinti Saulės „gimimo“ šventę ir perprogramuoti į Kristaus „gimimo“ šventę. Yra toks posakis, kad jei daug kas ir dažnai tau sakys, kad tu durnas, tai tuo galima ir patikėti. O ką kalbėti jei tai daroma su tavo vaikais, anūkais, proanūkiais ir t.t. Taip dabar šiuolaikiniuose žmonėse ir yra įsitvirtinusi religija ir tikėjimas Kristumi. Pasakyk dabartiniam religingam žmogui, kad jis „ne durnas“, tai jis užprotestuos, kad tai netiesa ir kad jis „durnas“, nes tokie buvo jo tėvai, seneliai, proseneliai ir t.t., kad tai tautos bruožas, katalikiška religija yra tautos religija nuo senų senovės. Dar papasakos „istorikų“ pasakas, kad senovės lietuviai tikėjo neteisinga religija ir vakarai mums atnešė teisingą religiją, tiesiog „šviesą“ atnešė. Tačiau tereikia su tokiais pradėti nagrinėti, kad ir tą, oficialią istoriją, iš karto jie nebegirdi ir nenori girdėti apie tai, kokiu būdu Lietuvai buvo „atnešta“ religija. Kiti, religingi žmonės net pritaria, kad teisingai „krikštytojai“ padarė, kad sunaikino primityvius lietuvius ir jų religiją, nes tik taip buvo įmanoma atnešti „Kristaus šviesą“. Na ką čia ir bepasakysi.
O kas gi vyksta per Kristaus nukryžiavimo datą? Tuo metu „miršta“ žiema, šaltis ir atgimsta žemė, pasiruošia priimti grūdą, kuris „numirs“ dirvoje ir atgims augalu. Va čia ir yra tikroji esmė, tikroji gamtos religija, per kurią žmogus bendraudavo su Kūrėju. Už pasakų kūrimo būtina pamatyti tiesą, pamoką, bet kuomet tiesoje įpintas melas, apgaulė tai pamokos nėra jokios. Gyventi melu, mele ir skleisti savo artimiesiems melą jau yra nuodėmė prieš Kūrėją ir vien tai sukelia sąžinės graužatį. Todėl krikščionybė, kaip dirbtinė religija, būtinai sunyks, nes žmogaus siela jaučia melą ir prievartą iš šios religijos pusės, kuri privatizuoja natūralų žmogaus tikėjimą Kūrėju jausmą.
Musulmonų religija, kaip daug jaunesnė religija, buvo sukurta kaip pamaina krikščionybei. Joje buvo išspręstos tokios žmonių programavimo problemos, kaip nukryžiuotas žmogus, dėl kurio žmogaus sąmonė ir pasąmonė turi pastovų konfliktą. Ir aplamai musulmonų religija draudžia bet kokį Dievo vaizdavimą, taip išvengdama kitų, galimų programavimo klaidų ateityje, kuomet jie paskelbs jog musulmonų dievas yra visų Dievas, nes jis nepavaizduotas kaip arabas, baltasis, negras ar kinietis. Čia būsimas jų koziris. Be to jie nesudievina savo pranašų, kaip pvz. krikščionys Kristų, o dalis net Mariją. Tiesa jie meldžiasi atsisukę į „šventą akmenį“, kuris guli Saudo Arabijoje, taip programuodami žmogaus pasąmonę apie Dievo nekintamumą, Jo nesuardomumą, amžiškumą, nes akmenį žmogaus sąmonė būtent tokiu ir laiko. Be to malda turi būti atliekama 5 kartus dienoje, o tai jau rimtas programavimas. Po poros mėnesių tokio ritualo, nori nenori pasąmonė vers tave tai daryti, o jei to nedarysi, pajusi kažkokį tai trūkumą, negerumą, nesaugumą ir t.t., o tai jau rodo užprogramavimą, nes tu jau tos religijos zombis.
Yra ir kitų religijų, sektų, dvasinių judėjimų, kurios iš esmės siekia tik vieno – privatizuoti žmogaus natūralų tikėjimą Kūrėju, pritraukti žmogaus dėmesį ir paversti žmogų nuolatiniu energijos maitinimo šaltiniu tai religijai, tam dvasiniam judėjimui, tai sektai ir neleisti žmogui toliau augti, tobulėti ir suvokti, kad KIEKVIENAS ŽMOGUS YRA KŪRĖJO VAIKAS IR TURI TO KŪRĖJO POTENCIALĄ. Tai suvokus, o dar geriau pajutus, atsiranda kažkokia tai vidinė ašis, vidinis tvirtybės jausmas, pagaliau meilė visiems. Tuomet gali kontaktuoti su visokių religijų, dvasinių judėjimų žmonėmis ir nebūti „apkrėstam“ jų idėjų, jų programavimo ir net kažkiek juos įtakoti. Tik nereikia painioti religijų ir tikėjimo. Nėra daug tikėjimų, nes yra tik vienas, prigimtinis tikėjimas Kūrėju. Tik religijų, dvasinių judėjimų, sektų, „dievukų“ gali būti daug, tiesiog begalės, nes visi jie savaip ieško Kūrėjo, visi siekia būti kūrėjais jau dabar, tokie, kokie yra. Religija, tai visų pirma privatizavusi tikėjimą Kūrėju žmonių grupė, kuri save taip realizuoja, iš to maitinasi, turtėja, sukuria visą armiją tarnų-kunigų ir t.t., kurie stiprina tą religiją. Jie apmoko savo tiesioginius tarnus kaip prisivilioti, programuoti žmones-aveles ir kaip sėkmingai „kirpti avelėms kailiukus“. Kuriamos maldos-mantros, raštai, mitai, pasakos ir t.t. Kuriamos giesmės, dainos, kurios ypač gerai programuoja žmones, nes pririša jausmiškai, emociškai. Bažnyčios būdavo tiesiog išpiešiamos Biblijinių „įvykių“ vaizdais, Biblijiniais žmonėmis, su jų išreikštais, veiduose ir judėjime, jausmais. Pagaliau piešiamos ikonos, drožinėjami „kristai ant kryžiaus“ ( buvo tikimybė, kad galėjo būti ir kilpoje) ir t.t. Taip per meną, muziką, literatūrinius kūrinius, spektaklius, o dabar ir per kiną žmonės programuojami tikėti tam tikra pasaka apie būtent šią religiją ir ši religija sureikšminama kaip pasaulinė. Vaikai jau gimsta tokiame pasaulyje ir jie programuojami nuo pat mažumės. Labai retas iš jų savo vidinį tikėjimą išlaiko mažai pažeistą viena iš religijų ar net ateizmu, kuri taip pat savotiška religija. Kaip tuomet suvokti tikras realijas, kai jau nuo mažumės psichika iškreipta įvairiomis religijomis (materializmas taip pat religija).
Norint labiau suvokti aplinkos realijas, būtina bent šiek tiek apsivalyti nuo sąmonės „dulkių“. Tai panašu į buto tvarkymą. Bute išvalome dulkes ir sutvarkome kambarius, išvėdiname jį ir tik tuomet pajuntame, kad čia jauku gyventi ir gera kvėpuoti. Taip ir su savimi. Būtina išvalyti save nuo erzinančios „informacijos“, „maisto“, „įpročių“, „vaistų“, „draugų“, o kartais ir „giminių“, bei „darbų“ ir pan. Ar visa informacija per TV, spaudą, knygas, kaimynes, drauges tau reikalinga gyvybiškai, ar tau tai padeda pasijusti geriau, tobulėti, džiaugtis gyvenimu??? Ar tau visas „maistas“ parduotuvėse yra gyvybiškai svarbus, ar naudingas tavo organizmui, ar visi tavo įpročiai naudingi tavo organizmui ir gerina jo sveikatą, savijautą ar tik apgauna tam kartui, kaip ir „vaistai“. Ar su visais draugais tau gera, jie suteikia laisvę tau būti savimi, tobulėti ir keistis nedarydami priekaištų, nesmerkdami? Ar visi giminės bendrauja draugiškai ir padeda tau ne tik sunkiu metu, bet tiesiog iš meilės tau? O gal prisimena savus tik per laidotuves? Norint kažkiek pravalyt save, kad sąmonė be jokių jogų, meditacijų, kvėpavimo pratimų pati pradėtų kažkiek plačiau susivokti tereikia visai nedaug – kažkuriam tai laikui atitrūkti nuo taršos šaltinių. Sąmonė, kaip ir pasąmonė ir pagaliau pats kūnas kas dieną kažkiek apsivalo, tik jie nespėja susidoroti su vis nauja tarša. Pastebėjau tam tikrus apsivalymo etapus, aišku priklausomai nuo jau esamo sąmonės, organizmo užterštumo lygio. Mažai užterštam organizmui pakanka 2 savaičių poilsio nuo pastovaus užteršimo šaltinių ir jau yra pirmas susivokimo efektas. Ryškiausiai tai pastebėjau Indijoje. Gavosi maždaug tokie periodai 11-12d., 19-21d., 28-32d., 40-42d. ir t.t. Tačiau tai mano pastebėjimas. Bendraudamas su kitais, kurie įvairiai užsiteršę, galima sudaryti bendro pobūdžio periodiškumą : 2-3sav., 5-8sav., 3-4mėn., 6-8mėn. ir t.t. Vadinasi pakanka 2-3 savaites nežiūrėti TV, neskaityti spaudos, neklausyti kaimynų ir draugių pliotkų, piktinimosi, nevartoti nesveiko maisto ir visai nemaisto (konservuotas, perdirbtas maistas, maistas su daugybę komponentų, konservantų, saldiklių ir pan.), nevartoti begalės „gydytojų“ išrašomų „vaistų“ ir pagaliau patiems nesusigalvoti vartoti juos, nevartoti jokio alkoholio, nerūkyti, vengti draugų kurie į tai įtraukia „draugiškai“, vengti giminių-vampyrų, kurie pastoviai prašo pagalbos ir dejuoja ir kurie negeranoriški tau ir to laiko pakaks, kad įvyktų pirminis sąmonės, pasąmonės ir aplamai organizmo apsivalymas. Jau pasirodys kitokio mąstymo spindulėlis, pradės busti vidinis „aš“ iš anabiozės ir pradės reikalauti tolesnių pokyčių.
Vadinasi pats paprasčiausias būdas „pažadinti“ save iš to savotiško sąmonės sustingimo, tai bent kažkiek apriboti savo pojūčius nuo kasdienio išorinio programavimo ir nuodyjimo, nes apnuodytas kūnas, protas negali sąmoningai mąstyti. Gana gerą efektą duoda 2 mėn., atsiribojimas nuo nuodyjimo ir programavimo šaltinių. Tą pastebėjau paauglystėje, kuomet vasarą porai mėnesių išvykdavau iš įprastos erdvės. Sąmonė tuomet padaro tam tikrą šuolį savęs ir aplinkos suvokime. Dauguma jogos, meditacijų ir kvėpavimo praktikų reikalauja iš parktikuojančiojo atlikinėti praktikas būtent 2mėn., kas dieną, o po to pagal poreikį. Pasirodo būtent per tokį laiko tarpą žmogaus organizmas visumoje gali kažko seno atsikratyti ar kažką naują išsiugdyti, bent jau didumoje, kad ir toliau norėtų tai daryti. Juodųjų technologijų kūrėjai, žmonių „programuotojai“ puikiai žino tam tikrus periodus ir apribojimus ir juos naudoja ne tik sektose, religijose, tautose, visuomenėje, bet labai įvairiais atvejais, kurių dėka galima nuversti valdžią bet kurioje valstybėje, sukelti karus ir pan.
Norintiems pamėginti kaip keisis jų sąmonė be papildomų praktikų, patarčiau tris savaites maksimaliai atsiriboti nuo TV, spaudos, rūkalų, alkoholio, vaistų, viskuo besiskundžiančių žmonių (ėjau ir nuėjau), įkyrių draugų, giminaičių (telefonu pasakau, kad užimtas). Mintyse kažką prisiminus linkėti jiems tik gero. Kažką susitikus šypsotis, bet į pokalbius nesivelti (skubu, užimtas). Netyčia kažką apie kažką bloga išgirdus, pasakiusiam ir apie ką buvo sakoma palinkėti gero, supratimo, susitaikymo, meilės. Vengti žmonių ir vietų kur bandys suaktyvinti gal būt tavo turimą blogą įprotį (rūkymas, alkoholis, apsivalgymas ir pan.). Vengti aštraus maisto, kuris dirgina jusles, instinktus. Daugiau pabūti gamtoje, savo šeimoje, užsiimti mėgstama veikla. Po trijų savaičių įsivertinti kaip mąstai, kaip dabar vertini gyvenimą, ko norėtum siekti, ko aplamai nori. Va čia gali pasirodyti ir noras toliau taip gražiai gyventi ir keistis ir išgąstis, kad iki tol gyvenai ne savo gyvenimą, kažkokioje saviapgaulėje. Gali kilti sumaištis, stuporas. Žengiant per slenkstį pasaulis visuomet keičiasi ir ten ne tik daugiau šviesos, bet ir pavojų, tačiau ar tebenori lindėti toje tamsioje „troboje“ turėsi atsakyti pats (pati) sau ir niekas čia tau ne teisėjas. Pabudimui iš „anabiozės“ tų trijų savaičių kažkam nepakaks ir reiks bent dviejų mėnesių. Aišku ir tas tris savaites galima pakartoti po 1-2 savaičių pertraukos ir taip kelis kartus ir jau bus efektas. Galima ir po kelis mėnesius metuose pabandyti taip atsiriboti ir tai bus gražus efektas. Galima procesus suaktyvinti meditacijomis, kvėpavimo pratimais, joga, pagaliau paprastu sportu ar net trumpalaikiais badavimais. Galima net tam tikrus kursus lankyti, kur bus galima praplėsti sąmonę ar pan. Kiekvienam savaip, pagal galimybes, prieinamumą, polinkius.
Kuomet kažkiek apsivalysit, bus galima bet kokią informaciją priimti kitaip, „šviežiau“, sąmoningiau. Tuomet labai svarbu pradėti nagrinėti savo pagrindus, ant ko „stovi“ jūsų sąmonė ir pasąmonė. Pats pagrindų pagrindas yra ryšys su Kūrėju ir kaip jis įgyvendinamas. Kaip minėjau tikėjimas žmogui duotas Kūrėjo, bet kaip ir kas tą tikėjimą išreiškia materialiai, tai jau antras klausimas. Daug žmonių klausia, o kodėl vyksta religiniai stebuklai ir toje religijoje tiek šventųjų, stebukladarių. Atsakymas labai paprastas – Kūrėjas reiškiasi per visas religijas ir kuo labiau tiki Kūrėju, tuo daugiau stebuklų reiškiasi per tave, bet kunigai iš karto pažymi tau ir visiems kokiai tu religijai priklausai ir kad būtent todėl su tavimi vyksta stebuklai, pasveikimai ir pan. Va būtent todėl krikščionybės skleidėjai ypač aktyviai susidorodavo su kitomis religijomis ir jų šventaisiais bei stebukladariais. Netgi toje pat krikščionybėje, o ypač katalikybėje patikėję Kūrėju, o ne bažnyčia kunigai, vienuoliai būdavo atribojami nuo bažnyčios (patylomis ar oficialiai), tačiau žmonės pas juos vykdavo gana gausiai. Kuo labiau tu tiki Kūrėju, kuo labiau tu žinai Kūrėjo buvimą visame kame, tuo daugiau vadinamų stebuklų per tave reiškiasi, bet tu juos nelaikai stebuklais. Stebuklais juos vadina kiti, mažiau ar visai netikintys Kūrėju, bet religingi žmonės. Tais „stebuklais“ per save tu stiprini visų pirma tą religiją, kuriai priklausai ir kunigai visų pirma būtent tai ir akcentuoja. Ne religija suteikia tau ryšį su Dievu, bet tu stiprini religiją per tikėjimą Kūrėju. Religija tau suteikia tam tikrą vietą (dažniausiai tai natūralios, buvusios vietinės religijos maldų vieta), fetišus, „magijos“ reikmenis, maldų ruošinius, gal būt dievybių vaizdus, formas, pateikia tam tikrus raštus, kurie vadinami „nuo Dievo“ ir pirmyn. Tikėk, melskis, stiprink savo tikėjimą Dievu ir stiprink tos religijos agregorą per savo natūralų tikėjimą Kūrėju. Dalis žmonių nejaučia savo tikėjimo natūralaus pasireiškimo per tą ar aną religiją ir ieško kitų religijų. Dauguma, kaip zombiai atkartoja jiems pateiktas maldas, eina išpažinties, sąžiningai jaučiasi kaltais, sąžiningai moka bažnyčiai pinigėlius, bet sąžinė neranda toje religijoje tikro tikėjimo pasireiškimo. Va todėl grįžę namo jie vėl „nuodėmiauja“, pykstasi, vagia, girtauja, tenkina savo instinktyvius, gyvūniškus malonumus – „taigi Kristus už mus numirė ir kunigėlis mums atleis“. Religijos normos kertasi su gyvenimu ar tiesiog pati religija yra dirbtinė, kažkieno naudai sukurta? Verta pagalvoti. Religingų žmonių dažnai paklausiu ar skaitėte Bibliją? Labai retas kuris perskaitė ją visą, o aš visą perskaičiau dar jaunumėje. Būtų apie ką pamąstyti visiems krikščionims ir perskaityti Bibliją neištraukiant iš konteksto patogias religijai nuotrupas. Ypač senasis testamentas, kaip žydų religijos atskila. Naujasis buvo skirtas, kad plėsti šią religiją po pasaulį kaip vienintelę, skirtą valdyti pasaulį. Svarbiausia kiekvienam žmogui yra ryšys su Kūrėju kaip pirminis. Pirminė religija buvo gamtos religija, per kurią visų pirma ir reiškiasi Kūrėjas. Ši religija natūraliai turėjo peraugti iš gamtos religijos į Visatos religiją, bet tam sutrukdė krikščionybės invazija, karai.
Besikeičiančiame krikščionybės pasaulyje ir vietą užleidžiančiame materialumo religijai, musulmonams, kiekvienam svarbu surasti tikrą ryšį su Kūrėju ir nedalyvauti „korporacijų“ karuose už vieną ar kitą religiją, už vieną ar kitą sektą. Tai beprasmiškos aukos, kurios reikalingos tik „korporacijoms“ kovoje vienoms su kitomis ir gal būt su naujomis religijomis. Ypač vieningai agresyviai įvairūs religiniai judėjimai reaguoja net ne į ateistus, o į natūralų žmogaus tikėjimą gamta, Kūrėju. Net į materialumo skleidėjus religijos nereaguoja aštriai, nes būtent jų dėka jos gyvena ir maitinasi.
Nereikia pamiršti, kad istoriją rašo, perrašo ir seną sudegina tik nugalėtojai.
Ir dar vienas labai svarbus klausimas, kurį užduoda sau kiekvienas tikėjimą ir religijas bandantis suvokti žmogus – kodėl per net pačias „blogiausias“ religijas reiškiasi Dievo „stebuklai“, „gydymai“, „piktosios dvasios išvarymai“. Visa tai reiškėsi ir per pagoniškas religijas ir pas stabmeldžius ir pan. Kaip minėjau, kad Kūrėjas reiškiasi per mūsų tikėjimą Juo ir tas tikėjimas įtakoja mus, aplinkinius ir pačią aplinką. Visai nesvarbu kokia ta religija. Svarbus mūsų tikėjimas. Religija svarbi tik tiek, kiek ji natūraliai atspindi žmogaus materialinį gyvenimą, gamtos ciklus ir pan. Natūraliausia buvo ir tebėra religija susijusi su gamta. Aukštesnė jos pakopa yra visuomeninė religija, susijusi su žmonių tarpusavio santykiais, su visuomeniniais santykiais. Natūrali religija pripažįsta žmogaus ypatingų galių pasireiškimą, kuomet žmogus savo suvokimu vis labiau artėja prie Kūrėjo. Natūrali religija puikiai žino, kad su galiomis ir priartėjimu prie Kūrėjo, auga ir atsakomybė ir bausmė už savanaudiškai panaudotas galias. Manau, kad idealiausiai mūsų pasauliui būtų, jei visos religijos suaugtų su Žinojimo Medžiu ir atsirastų naujas suvokimas, natūralus, prigimtinis suvokimas, kad bet koks Kūrėjo kūrinys turi iš kūrėjo gavęs savo laisvos valios „dozę“ ir galimybę artėti prie savo, kaip Kūrėjo suvokimo savu greičiu. Vieniems pavyksta tą greitį padidinti, kitiems tai užtrunka ilgiau, o gal tiesiog daugiau klaidų padaro. Tai duota ne tik Žemės žmonėms, bet ir bet kurioms Visatos būtybėms.