LAIMINGAS TAS, KAS LAIKO SAVE LAIMINGU

 

Teko pastudijuoti įvairių mokytojų, autorių ir tiesiog įvairių žmonių mintis apie laimę, savęs ir Dievo pažinimą. Tuomet nusprendžiau apie tai išdėstyti čionai tokiais žodžiais, mintimis, su kuriomis aš rezonuoju.

 

 Žodis, tai minties išraiškos forma. Kiekvienas žodis, tai tam tikra mintis, tas ar kitas vaizdinys. Mintis tai žodžio dvasia, o žodis, tai minties kūnas. Žodžiai ir mintys gali kurti ir griauti, gydyti ir žaloti. Tam, kad žodžiai galėtų gyventi ir veikti jie turi būti pripildyti energijos ir surišti mintimis. Mintys pakrautos psichinės žmogaus energijos. Mintys, tai savotiškai gyvos būtybės, kurių energijos šaltinis yra žmogaus subtilioji psichinė energija. Įkraudami teigiamas mintis ir žodžius savo psichine energija, mes tai galime nukreipti savo ir kitų gerovei. To reikia mokytis atsakingai ir sąmoningai, nes mąstymo būdas lemia žmogaus likimą, charakterį, sveikatą. Šios dienos mintys, tai būsimų įvykių sėklos. Kas sėja šviesias mintis, surinks gerą derlių. Sėjantys blogas mintis turės prastą derlių. Tačiau nereikia pamiršti, kad ir geros ir blogos sėklos turi sudygti, užaugti ir tik tuomet duos derlių. Gyvenimas inerciškas, o ypač fiziniam plane. Pasėtas sėklas reikia kantriai, rūpestingai prižiūrėti, išravėti blogų sėklų daigus. Tam reikia ryžtingumo ir disciplinos.

 

  Žmonės paprastai patys sau sukuria daug kliūčių, problemų, priešų, negatyvo, pastoviai šito bijo ir tas tampa įpročiu. Baimės ir reguliarūs negatyvūs išgyvenimai tampa magnetais, traukiančiais įvairius nemalonumus ir bėdas. Atsidarant pasauliui, sustygavus savo širdį su nuoširdumu ir gero linkėjimu, su džiaugsmu ir harmonija galima pašalinti tikrąsias daugelio nemalonumų priežastis, arba sumažinti nepalankius poveikius. Didelę jėgą žodžiams suteikia jų konkretumas, trumpumas. Daugžodystė susilpnina tekstus, kalbas.

 

  Labiausiai nelaimingu žmogų padaro savos mintys apie tai, kad jis nelaimingas. Tai yra svarbiausią vaidmenį čia vaidina ne išoriniai įvykiai ir aplinkybės, o vidinis neigiamas jų vertinimas. Tuomet raktas į žmogaus laimę ar nelaimę yra ne aplinkiniam pasaulyje, o jo viduje; žmogaus pagrindinių minčių, emocijų ir psichologinių nuostatų sferoje. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą minčių ir emocijų pagalba mes siunčiame „siuntinius“ į ateitį patys sau. Aiškios ir pozityvios mintys, išspinduliuojamos reguliariai, kartu su teigiamomis emocijomis, žmogaus gyvenimą daro aiškiu, džiaugsmingu. Nuo žmogaus mąstymo būdo priklauso jo gyvenimo būdas, o taip pat charakteris, sveikata, likimas. Optimizuojant mąstymą, galima pagerinti likimą, sveikatą, charakterį. Tačiau tai reikia daryti nuosekliai, neperlenkiant lazdos, nes tuomet galima apturėti priešingą rezultatą arba jokio rezultato. Kraštutinumai veda tik prie nervinių nestabilumų.

 

  Turint stabilų teigiamą mąstymą, automatiškai ateina gyvenimo sėkmė, gera sveikata, materialinė gerovė. Prie teigiamo mąstymo veda gyvenimiškas optimizmas, geras jumoras, džiaugsmas, lengva saviironija, nuoširdumas ir teigiamos emocijos. Svarbu neįsileisti giliai į sielą neigiamas emocijas, civilizuotu būdu jas iškrauti  išorėje arba transformuoti meditacijų pagalba. Optimistas apie kitus stengiasi galvoti ir kalbėti geriau negu jie yra iš tikrųjų, tačiau jų neidealizuoja. Optimistas praleidžia pro ausis kalbas apie nelaimes, bėdas, ligas, nusikaltimus, katastrofas. Jis nesureikšmina jų ir žiūri paviršutiniškai. Optimistas dažniau galvoja apie savo tikslus, troškimus, siekius, viltis, galimybes, ateities sėkmes, negu apie ateities problemas, sunkumus ir trukdžius. Optimistas siekia nieko gyvenime neneigti, neprotestuoti ir prieš nieką nekovoti. Optimistas atlaidus kitų ir savo silpnybėms, trūkumams, priimdamas žmones, gyvenimą ir save tokiais, kokie jie yra realybėje.

 

  Teigiamai mąstyti, reiškia su tyrais siekiais ir meile atverti save, savo sielą, savo protą ir savo širdį visam pasauliui, visiems Visatos gyviems sutvėrimams; nuoširdžiai leisti nuostabioms galimybėms pasireikšti savyje ir atnešti dovanas įvairių gėrybių pavidalu. Teigiamas mąstymas yra laisvas ir lankstus mąstymas, kuomet žmogus neužsiciklina ties griežtomis ir bekompromisėmis taisyklėmis, dogmomis ir reaguoja į viską taip, kaip reikalauja aplinkybės ir asmeninis gyvenimo suvokimas. Teigiamai mąstantis žmogus neriboja savo sąmonės tik vienu, tam tikru mokymu, tik viena, tam tikra idėja ar teorija. Jis po kruopelę išminties renka iš visur , gerbdamas visas mokymų kryptis, mintis, visas esamas mokyklas, sistemas, mokymus ir religijas. Labai svarbu turėti savo asmeninę pasaulėžiūrą ir vykdyti dvasinius ieškojimus savarankiškai, tuo pačiu neprimetant kitiems savo žinias ir požiūrius.

 

 Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo autorius. Mes patys esame netobuli, žiaurūs ir neteisingi. Keisti reikia ne pasaulį, o mūsų požiūrį į jį. Kiekvienam žmogui jo gyvenime svarbūs yra ne rezultatai, kuriuos jis gali pasiekti tame gyvenime. Svarbiausia yra tai, ko žmogus gali išmokti. Žmogaus gyvenimą padaryti laimingą ir džiaugsmingą visai ne taip svarbu. Svarbiausia žmogui yra išmokti tą gyvenimą daryti laimingu ir džiaugsmingu. Tai labai skirtingos sąvokos. Įsiklausykite: „padaryti“ ir „daryti“. Jei kažką padarėte, tai jau tikslo pabaiga ir daugiau nieko nereikia daryti. Daryti, tai daryti kiekvieną dieną laimingą, džiaugsmingą ir tai jau procesas, o ne jo pabaiga, kaip pirmu atveju.

  Viskas kas su mumis vyksta gyvenime ir viskas kas mus jame supa yra mūsų vidinio pasaulio tiesioginė ar netiesioginė pasekmė; mūsų mąstymo būdo, mūsų proto, mūsų sielos pasekmė. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra ekvivalentiškas jo sąmonei ir pasąmonei. Tai yra kas mumyse, tas ir aplink mus. Mes automatiškai programuojame save šiandiena  savo būsimam gyvenimui. Dabartinis mūsų gyvenimas yra tai, kaip mes užprogramavome save praeityje. Todėl nereikia verkšlenti, kad štai aš jau metai ar keli esu geras (gera), bet gyvenimas vis viena blogas ir aplinkiniai tapo man tik blogesni. Renki tai, ką sėjai visą gyvenimą iki dabar. Dabar tik nauja sėja. Tad būk malonus (maloni) ir kantriai su meile sėk naujas sėklas. Jei sėsi su savo dejonėmis, tai kaip manai kokį derlių apturėsi?

 

  Visame kame gyvenime reikia mokytis ir mokytis visą gyvenimą. Net pats talentingiausias žmogus turi  pastoviai mokytis, kad pasiektų stabilius ir gerus rezultatus. Mūsų gyvenimo įvykiai, tai mūsų praeities minčių, jausmų, troškimų, siekių, žodžių, poelgių pastovi poetapinė materializacija.

 Neieškokite gyvenime malonumų, tiesiog gyvenkite su malonumu. Rimtas gyvenimo išbandymas yra išbandymas buitimi, kasdienybe, realybe. Mėgavimasis gyvenimu yra pats prieinamiausias ir pigiausias malonumas. Tereikia tik duoti komandą protui ir širdžiai – „ramiai ir džiaugsmingai mėgautis“. Mėgautis galima visais gyvenimo niuansais, o jų begalybė : nepakartojamos akimirkos, įvykiai, aplinkybės, susitikimai, smulkmenos, pojūčiai, kvapai, mintys, garsai... Mėgautis brangia dabarties akimirka. Tik dabartis būčiai suteikia skonio ! Gerti gyvenimą, įkvėpti ir iškvėpti jį tūkstančius kartų. Su malonumu „ragauti“ sekundes, minutes, valandas, dienas... 

 

 

Aš padėsiu savo pėdą ant žemės

Ir pajusiu jos drėgną vėsą.

Aš paliesiu rasos lašą ant lapo

Ir jis gaiviai nuslys mano delnu.

Aš pažvelgsiu į kylančią saulę –

Ji paglostys mano veidą.

O ten pakilęs paukštis plasnoja,

Džiaugsmingai čiuoždamas oru.

Aš godžiai ragauju sekundę po sekundės,

Aš kvėpuoju minutėmis šiomis.

Gyvenime – tave  liečiu aš savimi

Gyvenime aš mėgaujuosi tavimi.  

 

 

 Kuomet žmogus sąmoningai dabartyje pradeda formuoti savo ateities priežastis, jis iš likimo nuolankaus vergo tampa pilnateisiu šeimininku. Jei tau įdomu žiūrėti televizorių, tai tavo gyvenimas liūdnas, o jei tau televizorių žiūrėti nuobodu, reiškia tu gyveni įdomų gyvenimą. Su tuo ir sveikinu. Labai sudėtinga ir sunku žmonėms suvokti, kad gyvenimas iš tiesų yra lengvesnis ir paprastesnis nei atrodo. Tas, kuris visiems guodžiasi savo gyvenimu, tik pablogina savo padėtį. Guosdamiesi mes garsiai paskelbiame pasauliui apie tai, kad mes nelaimingi. Kadangi pasaulis yra gyvas veidrodis tai „patvirtina“ , kad mes iš tiesų nelaimingi. Pasaulis tiesiog vykdys tai, ką mes pastoviai deklaruojame. Jei žmogus giliai įsitikinęs savo nesėkme, sėkmė niekaip nesugebės iki jo dasikasti, per jo pačio pastatytas psichologines sienas, nusistatymus. Tokiu savo nusistatymu žmogus aplenks visas galimas sėkmes ir rinks nesėkmes kaip musmires baravykų miške. Nelaimingi, skurdūs ir ligoti žmonės, pastoviai kalbantys ir besiguodžiantys, tuo niekam nėra įdomūs ar reikalingi. Su jais niekas nenori turėti reikalų ir tai natūralu. Visi nori įvairios informacijos ir energijų apykaitos. Tačiau pirmu atveju pastoviai besiguodžiantys ir dejuojantys žmonės pastoviai reikalauja energijos, bet net nemoka ir nenori jos pasiimti ar patys sukurti. Tai neša mazohizmu.

 

  Kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus gali mus kažko gero išmokyti.  Mes visi vienas kito mokytojai ir mokiniai tuo pačiu metu.

 

 Bet kokia savanoriška gyvenimiška našta žmogaus turi būti nešama lengvai. Jei našta labai sunki, kankina mus, tai tikriausiai pasiėmėte naštą ne savo jėgoms. Reiškia jūs dar nepasiruošę nešti šios naštos. Tai liečia atsakomybės, įsipareigojimų ir apsiribojimų naštas.

 

 Pagrindinės žmonių gyvenimo kryptys apspręstos jų praeitimi. Tačiau naudodamiesi laisva valia, mes galime ženkliai įtakoti tokiai lemčiai ir tuo pagreitinti ar sulėtinti savo gyvenimišką vystymąsi. Svarbiausią reikšmę žmogaus gyvenimui turi ne tai kas vyksta su juo gyvenime, o tai, kaip jis į tai žiūri. Į vieną ir tą patį įvykį reaguoti galima skirtingai. Žmogui duota laisva valia kaip priimti tą įvykį.

 Gyvenimas, tai globalinis informacinis-energetinis „turgus“, kur visuose lygiuose ir įvairiausiomis formomis pastoviai vyksta apsikeitimas energija ir informacija. Išmintingas tas, kas gyvena pagal principą : „padarei gerą darbą ir pamiršai“. Padarei gerą darbą ir niekam apie tai nepasakoji. Pasakodami apie savo gerus darbus mes juo nuvertiname. Gyvenimas pastoviai, įvairiomis formomis mums pataria ką reikia daryti ir ko nereikia daryti. Tereikia būti atidiems. Gyvenime daug pasiekia tas, kas siekia sklandžiai „įsipaišyti“ į gyvenimo srautą. Gyvenime nėra nieko pastovaus, jis pastoviai juda ir kas dieną į tą srautą tenka „įsipaišyti“, o kaip kam pavyksta tai kitas klausimas. Pas mus visus yra kažkiek tai iškreiptas suvokimas apie gyvenimą. Dažniausiai jį iškreipia mūsų artimieji, socialinė aplinka, verslo struktūros ir kt. suinteresuoti asmenys. Pagaliau ir mes patys klystame. Todėl gyvenimas karts nuo karto pastato mus į tokias aplinkybes, kurios po truputį taiso tuos mūsų netinkamus suvokimus, priartindami juos prie realybės. Dažnai žmonės apie gyvenimą galvoja vienpusiškai, tiesiogiai. Tačiau gyvenimas paprastai yra kreivė, spiralė ar kitokia struktūra. Netinkamas suvokimas mus nuvilia, suteikia kančių, bėdų.

 

 Žmogus turi išmokti vertinti tai ką turi ir gerbti tai ką turi, o tik tuomet iš gyvenimo prašyti daugiau. Gyvenime ryšiai tarp žmonių, ryšiai su gyvūnais ir daiktais gali būti sudėlioti kaip proza, o gali ir kaip poezija. Sustačius viską į savo vietas, parenkant žmonių, gyvūnų, daiktų derinius gyvenimas gali tapti ryškus, harmoningas. Rimuokime gyvenimą ir atraskime jo ritmą. Jeigu žmogus sau pats nesukurs palankias gyvenimo sąlygas, tai niekas kitas to ir nepadarys. Mes patys sau sukuriame išgalvotas kliūtis ir vidinius apribojimus, užsidarydami į ankštus šablonų narvelius, stereotipus, dogmas, paklydimus. Tai mums trukdo aiškiai matyti savo realias perspektyvas. Kuo tobulesnis ir išmintingesnis žmogus, tuo dažniau jis naudojasi kitų žmonių patirtimi, tačiau to nekopijuoja aklai, o perdirba kūrybiškai. Negalima pagal tam tikrus gyvenimo fragmentus spręsti apie gyvenimą, kitus žmones. Ar galima perskaityti žodžius, sakinius, knygą žinant tik kelias raides ? Ir tuo labiau susikurti požiūrį į tą knygą ir jos teikiamą informaciją. Iliuzija. Mes dažnai iš gyvenimo norime greitų rezultatų, norime nuraškyti nuo šakos dar žalią obuolį. Visuomet reikalingos tinkamos sąlygos ir laikas, kad iš sėklų išaugtų prisirpęs vaisius.

 

 Kiekvienas iš mūsų šiame pasaulyje nėra vienišas. Visi mes vidumi susieti su visais gyvenančiais. Negalima užsidaryti savo niūriame asmeninių prisigalvotų pergyvenimų kiaute. Jei atsidūrėte nemalonioje situacijoje, ieškokite tame teigiamos pusės. Ji visuomet yra. Tuomet įsikibkite į ją ir jau nuo to mąstykite ir veikite toliau. Pasinaudokite savo nesėkmėmis, ligomis, bėdomis, nemalonumais ir sunkumais tam, kad mokytis ir giliau pažinti skirtingas būties puses. Taip pat tam, kad tobulinant savo gyvenimišką meistriškumą, ugdyti sugebėjimą išeiti iš skirtingų sudėtingų situacijų. Taip įgysite stiprybės ir savarankiškumo. Bet kokiose gyvenimiškose situacijose viduje būtina išlikti ramybėje. Aplinkui gali siautėti „audra“, bet viduryje tos audros tegu išlieka ramybė. Tik tokiomis sąlygomis galima priimti optimalius sprendimus. Realus gyvenimas yra tolimas nuo žmogaus kuriamų tariamų idealų knygose, filmuose ir kt. Todėl mes dažnai darome klaidas idealizuodami įvairias būties puses ir nepagrįstai laukdami iš gyvenimo tik idealo. Gyvenime mes norime turėti idealią žmoną (vyrą), nors mes patys toli gražu ne idealas; norime turėti idealią šeimą, idealius vaikus, idealų namą, idealius daiktus, idealius draugus, idealius giminaičius, idealų darbą, idealią valstybę, idealius įstatymus ir t.t. Štai čia tikrosios mūsų nusivylimo, kančių, nuoskaudų priežastys. Geriau neužsiciklinti ties vaizduotėje sukurtais gyvenimo idealiais paveikslėliais, kad nereikėtų kentėti susidūrus su realybe. Tačiau svajoti apie idealą galima ir reikia jo siekti, bet suprasti, kad jo aplink nėra yra būtina sąlyga. Esamomis sąlygomis mes neturime kito kūno, kitos sveikatos, kito likimo, kitų gimdytojų,  kitų draugų, giminaičių, kitos šalies, Žemės, Visatos pagaliau. Tai pradėkim nuoširdžiai mylėti tai, ką faktiškai turime, tai kas realiai yra dabar ir čia. Apsidairykim dabar ! Ar mylim tai ką matom, tai ką turim ?

 

 Keliaudami gyvenimo upe  mes karts nuo karto kabinamės į įvairias „valtis“, kuriuose stengiamės įsitaisyti patogiai ir visam laikui, tam kad plaukti į ateitį be jokių pastangų. Gyvenimo audringa upė pastoviai apverčia tokias valtis, stimuliuodama patiems plaukti. Žmogui svarbu suprasti. Kad jis tik vienas iš daugybės gyvenimo medžio lapelių. Visi mes skirtingi ir visi susiję per to medžio šakas, kamieną, šaknis. Mes galime tik padėti vienas kitam.  Kenkdami vienas kitam, mes kenkiam medžiui ir tai jis mato.

 

  Šalia laimingo žmogaus ir kiti žmonės tampa laimingi. Šalia nelaimingo žmogaus net gėlės nežydi. Sveikintina, jei žmogus savo gyvenime užsiima tuo, kas jam labiausiai sekasi, su sąlyga, kad tai nekenkia jam ir aplinkiniams. Kodėl žmonės taip blogai vienas kitą supranta ? Todėl, kad jie kalba skirtingomis kalbomis. Todėl, kad kiekvienas žmogus turi savo asmeninę kalbą, atspindinčią jo asmeninę pasaulėžiūrą, jo gyvenimišką patirtį, gabumus, išsilavinimą, silpnybes, tikėjimą, temperamentą, sveikatą, psichikos įpatybes ir t.t. Tam, kad tinkamai suprasti kitą žmogų, būtina įsisavinti jo specifinę kalbą. Būtent dėl to dauguma dvasinių knygų yra nesuprantama, o visų pirma todėl, kad jos dvasinės, kai tuo tarpu dauguma skaitytojų yra materialios mąstysenos.

 Kuo žmogus beužsiimtų, kokius žygdarbius ir taurius poelgius jis bedarytų, visuomet atsiras žmonės, kurie bus jais nepatenkinti, kurie nesupras, pasmerks ir pasistengs apdergti. Jei mes įgyjame kažkokių tai dvasinių vertybių, pradžioje būna sunku pabėgti nuo pagundos tai demonstruoti aplinkiniams. Ir jei mes tai darome, tai nepastebimai gali pavirsti puikybe, garbėtroškimu, tuštybe, pagyrūniškumu, ambicingumu, arogancija. Iš žmonių nereikia laukti apdovanojimų, padėkos už mūsų gerus poelgius. Tokie poelgiai jau patys savaime mums yra apdovanojimas ir padėka ( tereikia sau pasakyti - „dėkui Dievui, kad jis suteikė progą man pasielgti garbingai, atlikti gerą poelgį“ ).

 Reikia išmokti valdyti savo mintis-debesėlius ir tuo pačiu valdyti savo vidaus „orą“. Jei minčių-debesėlių labai daug, gali kilti „audra“ ir sumaištis. Gali būti nerviniai nestabilumai, galvos skausmai, nemiga. Jei visai nėra debesėlių – tuštuma, kūrybos nebuvimas. Savyje mokytis kurti harmoningą „orą“ yra labai labai svarbu.

 

 Kiekvienos šalies valdžia yra tos šalies liaudies veidrodis. Kam pykti ant veidrodžio jei veidelis kreivas ! Objektyvi savikritika ar kito kritika yra nemaloni, bet kritikuojamajam naudinga. Todėl vietoj to, kad smerkti valdžią ir pastoviai rinkti ne tą, būtina pradėti nuo savęs, nuo savo pasaulėžiūros keitimo, o norint kritikuoti valdžią būtina tai daryti konstruktyviai, suteikiant jai galimybę keistis.

 Gyvenimas duoda mums dažniausiai ne tai ko prašome, o tai kas labiausiai reikalinga mūsų dabartiniam vystymuisi. Gerai gyvenime būti sąžiningu, tiksliu. Tuomet gyvenimas pateiks mums tikslesnę informaciją ir daugiau galimybių rinktis. Jei mes į rankas paimame ginklą, tai mes patys tampame taikiniais – su kokia informacija ar galimybe susitapatinsi, su tuo susidursi gyvenime. Tai mūsų pasirinkimas. Kodėl mes pastoviai lyginame save su kitais ? Mes arba perdėtai save išaukštiname, arba sumenkiname. Abu atvejai mums kenksmingi. Paviršutinis sulyginimas yra vienas iš pavydo priežasčių. Ar galima vienašališkai pasakyti, kad rožė yra geriau nei tulpė, ar gvazdikas, ar lelija? Visi savotiškai geri, nes kiekvienas žmogus yra įvairiapusis. Bet kokie įvertinimai yra subjektyvūs.

 

 Vyrų gyvenimiška užduotis – mokytis moteris daryti laimingomis. Moterų gyvenimiška užduotis – mokytis įkvėpti vyrus tam. Vyriškumas, tai kai dvasia nusileidžianti į materiją. Moteriškumas – materija pakylanti į dvasią. Vyro procentinis vyriškumas gyvenimo bėgyje gali keistis, kaip ir moters moteriškumas. Tai priklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės, mitybos, dvasinių, fizinių praktikų ir t.t. Dvasinis ir fizinis vaiko potencialas priklauso nuo jo tėčio ir mamos jausmų idealumo pradėjimo ir nėštumo laikotarpiu. Manoma, kad jei šeimoje perdėtai vyrauja vyriškas potencialas, tai kompensacijai gimsta mergaitė, o jei moteriškas – berniukas. Jei moteris labai myli savo vyrą; jei vyras myli savo moterį ir yra pakankamai harmoningas moters atžvilgiu, tai pirmas gimsta berniukas. Mergaitė gimsta tuomet, kai vyras egoistiškas, neharmoningas moters atžvilgiu ir moteris nepakankamai myli savo vyrą.

 

  Labai svarbus metas lyties „pasirinkimui“ yra nėštumo pradžia. Kaip vyras elgsis su savo moterimi tuo metu, ar moteris jausis pakankamai saugi, globojama, kokių svajų ji sudės į savo būsimą kūdikį, į tokią lytį ir bus orientuotas kūdikis. Yra toks mokslininkų teiginys, kad kai kurie vaikai, jaunuoliai ar jaunuolės jau iš prigimties yra lyties ligoniai, nes orientuojasi į savo lyties asmenis (gėjai, lesbietės). Tai tik pasekmė mamos jausmų, kuri nešiojo tą kūdikį. Kūdikis užsimezgė joje kaip būsimas berniukas, bet ... Vyras savo nėščios žmonos atžvilgiu elgėsi grubiai, nesirūpino ja, gal net su kitomis moterimis būdavo ir jo žmona jautėsi nesaugi, nuskriausta, pyko ant vyro, nekentė jo ir tuo pačiu visų vyrų nekentė. O jos kūdikis taip pat būsimas vyras ! Jei tai buvo tik nėštumo pradžia, tai kūdikis dar gali spėti pakeisti lytį fiziškai, kad mama jo nepultų dar būnant jam embrionu. Tačiau jei moteryje tokia neapykanta savo skriaudžiančio vyro atžvilgiu gimsta ir sustiprėja vėliau, tai gimsta berniukas su mergaitišku charakteriu. Tuo labiau, kad gimus berniukui ir vyro elgesiui nesikeičiant, ta moteris saugumo ir meilės ieško savo berniuko globoje. Tuomet berniukas dar labiau sumoteriškėja. Kadangi skriaudžiama moteris nėštumo metu pyko ant vyro ir tuo pačiu ant visų  vyrų, tai gimęs berniukas turėjo du pasirinkimus : mylėti vyrus arba nekęsti moterų. Tokie berniukai atperka savo tėvo ir mamos santykių nuodėmes. Tokių vaikinų sielose mamų pasėta tokia neapykantos sėkla, kad jie tą mamų nuodėmę turi atpirkti mylėdami kitus vaikinus ir tuo pačiu negalėdami pratęsti savo giminę. Jei jie galėtų savanoriškai pratęsti giminę, tai tik tuo atveju jei jiems gimtų mergaitė. Jei gimtų berniukas, tai jis greičiausiai gimtų neįgalus, nes vyrų atžvilgiu  jis būtų perdėtai perpildytas pykčio. Aišku, jei gėjui pakliuvusi jo vaiko mama būtų mylinti, atlaidi, tikinti, tai ji savo meile galėtų išpirkti tą nuodėmę ir vis dėlto pagimdyti sveiką berniuką. Jei gimęs berniukas turi pakankamą giminės meilės „užtaisą“, tai jis gali pasirinkti kitą variantą – būti grubus su moterimis, nes jį, jam būnant mamos pilvuke puolė jo mama-moteris. Tokie vaikinai, vyrai eis per moteris be meilės, tarsi keršydami už mamos pirminę agresiją. Tokie žmonės nesupranta iš kur kyla tokie jų jausmai ir toks sielų neįgalumas, nes jie nesiekia pažinti save. Tik per savęs pažinimą, savo pasaulėžiūros keitimą galima apvalyti savo sielas, savo tėvų, senelių, prosenelių nuodėmes ir tapti savimi. Tik tuomet galima susilaukti harmoningesnių palikuonių.

 

  „Nuodėmės“ susijusios su nemeile persiduoda labai toli į palikuonis. Tik mylinčios mamos ir mylintys tėčiai gali išpirkti giminių nuodėmes. Jei tokių nepasitaiko, tai giminė išsigimsta, išmiršta. Aišku lyties „pakeitimo“ faktorius gali įsijungti ne tik dėl problemų nėštumo metu, bet be jų tas būtų neįmanoma. Lyties „pakeitimo“ faktorius įsijungia kūrybiniams, šou darbuotojams. Kodėl? Jiems nepakanka energijos, kad vystytų kūrybą, nes didžiausia energija, tai meilės energija. Jiems nepakanka meilės, kurios mažai gavo iš tėvų, senelių, prosenelių. Meilės energija visų pirma duodama giminei pratęsti, o tik kas liko kūrybai, gyvenimui, malonumams. Jei vyras ar moteris iššvaisto meilės energiją malonumams, darbui, kūrybai, tai savo palikuonims energijos nebelieka, o čia dar kūryba reikalauja energijos. Kas tuo metu nutinka? Vyras ar moteris jau ne tik sąmoningai (dėl darbų, užimtumo, laiko nebuvimo ir kt. ) atsisako vaikų, bet ir pasąmoningai. Va tuo metu ir įvyksta kardinalus persiorientavimas jau ir jausmuose, bei sieloje. Tuomet siela galutinai perorientuojama į malonumus sau, į savęs reklamavimą pasauliui. Tokie žmonės yra sielos ligoniai. Fiziškai jie gali atrodyti puikiai, mintys ir žodžių dėstymas raiškus, bet sielos gilumoje skausmas. Šitą skausmą jie dengia visokiais žodžių, aprangos, elgesio blizgučiais; savęs demonstravimo ir dėmesio troškimo akcijomis. Iš čia ir gėjų, lesbiečių paradai, akcijos. Tačiau jų vidus nori gyventi pagal gyvybės dėsnius. Iš čia jų noras turėti šeimas ir įsivaikinti svetimus vaikus. Todėl jie tai siekia įtvirtinti įstatymiškai. Jie mato žmones gyvenančius pagal gyvybės dėsnius ir jaučia savo sielų neįgalumą  ir dėl to pyksta ant kitų žmonių ir viso pasaulio. Jie neieško meilės savyje, meilės Dievui, o tik pyksta ir skleidžia savo nuodingą pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Jų noras yra kiek galima daugiau tokių kaip jie bet kokia kaina, nes jie jaučiasi nepilnaverčiais ir taip tarsi keršija pasauliui už savo psichikos lytinę deziorientaciją. Orientuoti pagal gyvybės dėsnius žmonės jaučia pavojų sau ir ypač savo vaikams iš tokių lytiškai deziorientuotų žmonių. Jie suvokia, kad silpnesnius jų vaikus gali užkrėsti tokia „mada“, reklama, įteisinimas ir net prievartinis tokio neįgalumo piršimas. Visa tai yra giminės išsigimimas ir išnykimas. Absoliuti tolerancija gyvybę iškreipiantiems ir naikinantiems asmenims pagal gyvybės dėsnius yra yda, kuri naikins šeimas, tautas, valstybes. Tolerancija galima tik kaip į neįgalius žmones, kurie savo neįgalumo neturi demonstruoti, siekti išskirtinumo, reikšmingumo. Nėra gi pedofilų, zoofilų, vėžininkų, bekojų ar berankių demonstracijų ! kad va kokie jie reikšmingi ir svarbūs. Nors jau incesto leidžiamumas kai kuriose šalyse patylomis leidžiamas ir sveikintinas, kaip vaikų „supažindinimas“ su lytiniais dalykais. Jau keliamas klausimas apie įstatyminius to įtvirtinimus kaip visai sveiką ir normalų dalyką.  Tai tiesiog visuomenės dorovės išsigimimo tąsa, kuri kyla iš besaikio malonumų siekio, o ne iš meilės. Tai meilės trūkumas.

Pačios pavojingiausios nuodėmės yra tos, kurias mes nepastebime ir nesuvokiame. Žmogus, kuris priartėja prie prašviesėjimo nekalbės apie tai garsiai. Jis suvokia, kad kelias į idialumą yra sunkus ir ilgas ir tame kelyje neišvengiamai būna paklydimų ir saviapgaulės. Kiekvienas žmogus, tai didelis, gyvas kompiuteris, galintis savarankiškai save koreguoti, koreguoti savo gyvenimo programas. Tik labai godus žmogus aistringai gali smerkti kitus žmones jų godume. Tik žmogus su dideliais trūkumais gali nervintis dėl kitų žmonių trūkumų. Visa kas su mumis vyksta gyvenime ir visi poveikiai iš aplinkinių, tai adekvatus atspindys mūsų vidinės esmės, tai užuomina apie tai, kas yra mūsų sielose.

 

 Tam, kad žmogui tapti stipriu, juo būti, visų pirma reikia ryškiai įsivaizduoti esant tokiu. Tuomet stengtis gyvenime elgtis pagal tą vaizdinį. Stiprus žmogus, stiprus būtent vidumi. Dvasios stiprumas, įsitikinimas, optimizmas svarbiau už fizinę jėgą.  Stiprus žmogus visų pirma mylintis žmogus. Fiziškai stiprus iš prigimties žmogus yra tik praeitų kartų meilės pasekmė. Jei fiziškai stiprus žmogus bus orientuotas vien tik į tai, tai su laiku jis ištiž, nutuks ir iš „ledinio vyro“ ar gražuolės moters pamatysime nutukusį diedą, arba nutukusią „raganą“. Nutukimas prasideda minčių pasaulyje nes sielos pasaulyje meilės jau mažokai. Tuomet meilės belieka ieškoti fiziniuose malonumuose, maiste, kūniškuose malonumuose, alkoholyje, rūkyme, narkotikuose. TV, muzikoje dar galima rasti minčių ir jausmų malonumų dirgintojų, bet tai tik dirgintojai, o ne minčių ir jausmų vystytojai. Tai labai panašu į Pavlovo šunį, kuomet šuo išgirsta garsinį signalą ir jam pateikiamas maistas. Su tuo signalu susisieja jo virškinimo reakcija. Tuomet garsinio signalo mygtukas perkeliamas šalia šuns ir jau jis pats spaudžia tą mygtuką ir gauna maisto. Ar tai nepanašu į valgymo prie puolius prie TV? Kuomet TV ar filmų žiūrėjimas susijungia su maisto vartojimu. O dar ryškesnis pavyzdys iš šių laikų kuomet gyvūnų smegenų malonumo centrai tiesiogiai, per elektrodus sujungiami su išoriniu mygtuku, kurį gali spausti patys gyvūnai. Tuomet gyvūnai spaudžia tokius mygtukus iki visiško išsekimo ir mirties. Va čia ir yra perdėtas malonumų siekimas, kuris yra labiau susietas su gyvūniškumu, nei su žmogiškumu. Žmogus turi mąstymą ir jis suvokia kur veda perdėtas malonumų siekimas ir jis supranta atsiribojimo, susilaikymo prasmę. Šiuo metu net gydytojų reklamuojamas lytinis palaidumas, malonumų siekimas iškreipia vaikų, jaunų žmonių, o ir suaugusių psichikas. Pasauliui gerai žinoma „gėlių žmonių“ revoliucija praito amžiau šeštam dešimtmetyje JAV ir vakarinėje Azijos dalyje – Europoje. Pasekmės kokios? Tai sužalotos psichikos, sužaloti gyvenimai, staigus gimstamumo kritimas. Tuo laiku Lietuvoje gimstamumas toliau didėjo, nes pas mus to malonumo kulto platinimo nebuvo.

 

 Pati geriausia pagalba žmogui, kuris randasi sunkioje būklėje, padėtyje yra tokia pagalba, kuri nukreipta į tai, kad jis pats galėtų padėti sau savo nelaimėje. Perdėtas siekis padėti kitam gali sukurti vampyrą. Tuomet žmogui tiek patiks jūsų ar kitų pagalba, kad jis savo rūpesčius ir bėdas perleis jums. Tuomet to žmogaus siela, mintys ir kūnas negalės ir neturės galimybės vystytis, nes jūs tam sutrukdėte. Ir kiek jūs bepadėtumėte tokiam žmogui, jam bus negana. Nustojus teikti pagalbą prieš jus kils to žmogaus pyktis, agresija. Tai natūralu, nes jūs nutraukėte jo energetinę mitybą, rūpestį jo bėdomis. Jūs blogietis (blogietė) ir tai bus apskelbta visam pasauliui. Tuomet beliks tik teisintis prieš visus, kodėl jūs nesirūpinate tokiu „geru“ žmogumi. Visi „dejuokliai“ yra vampyriški žmonės. Jiems reikia dėmesio, materialinių gėrybių, meilės. Patys jie niekam nieko nenori duoti ir vieni jaučiasi nesaugūs, pažeidžiami, vaidina silpnais. Tas silpnumas gali būti ir iš prigimties, dėl mažai gautos iš tėvų meilės, bet gali susiformuoti ir dėl aplinkybių. Ypač jei aplinkoje atsiranda daug rūpestingų senelių, dėdžių, draugų, kaimynų ir šiaip „gerų“ žmonių, kurie pasiruošę atiduoti visą save. Tokie „geriečiai“ tik sudarko kitų žmonių sielas ir gyvenimus, perdėtai jais besirūpindami. Kitais žmonėmis reikia rūpintis kaip vaikais. Padėti jiems pakilti, padėti žengti pirmus žingsnelius. Nukreipti tinkama linkme. Kartais padėti įveikti kliūtis. Tačiau pagrindiniai tokių „vaikų“ žodžiai, sklindantys iš jų lūpų turi būti tokie : „aš pats (aš pati)“. Būtent taip pradeda sakyti 2-3-4m. vaikai, kuomet jų sielos pajunta norą intensyviau tobulėti fiziniam pasaulyje, o be „aš pats“ jokio tobulėjimo negali būti. Tik „aš pats (aš pati)“ duoda realų tobulėjimą, savarankiškumą. Todėl prieš padedant kitiems reikia žinoti ar to reikia ir kaip tai padaryti nesužalojant kito sielos, nesustabdant kito tobulėjimo.

 

 Žmogus panašus į savaime susireguliuojantį radijo imtuvą. Susireguliavęs ties meilės, harmonijos, ramybės ir džiaugsmo banga jis tampa nuostabios muzikos transliatoriu. Išsiderinęs – triukšmo, ūžesių skleidėju. Nuoširdus savo klaidų pripažinimas jau yra dalinis jų ištaisymas. Galima pamėginti pažaisti tokį žaidimą. Įsivaizduoti, kad viduje jūs visiškai patenkinti savimi, visomis aplinkybėmis ir aplinka. Išoriškai galima daryti grimasas, trypti kojomis, bet viduje jūs viskuo patenkinti. Kiek laiko sugebėsit taip išbūti? Jei bent 3min. tai jau buvo galimas trumpas susireguliavimas jūsų „radijo imtuvo“ ties meilės banga ir trumpa transliacija. Praktikuokitės. Ilginkite šį laiką po truputį kas dieną.

 Niekas išskyrus mus pačius netrukdo mums būti laimingais čia ir dabar. Laimės paslaptis paprasta – pradžioje vidumi reikia tapti laimingu (laiminga). Savęs gailėjimas duoda maksimumą nelaimingumo. Ore yra maksimumas laimės. Kodėl? O kie jūs pragyvensite be oro? Kvėpuokite jausdami krūtine, plaučiais laimę. Plaučiai kaip sparnai fiziniam pasaulyje, kuriais mes plasnojame jame. Neįmanoma būti laimingu (laiminga) praeityje ar ateityje. Pamėginkite užverti akis ir tiesiog dabar sieloje pajusti laimę, ramybę. Kvėpuokite ta laime ir treniruokitės tame kas dieną. Taip išsiugdys įprotis, kad kas dieną jūs nors kelias minutes jausitės labai laimingi  be jokių specialių sąlygų ir tas laikas ilgės. Dažniau žiūrėkit į dangų, saulutę, debesėlius, žvaigždes; klausykite paukščių giesmių, vėjo šiurenimo, upelio čiurlenimo, bangų mūšos; įkvėpkite įvairių žiedų aromatus, pievų, miškų aromatus; ragaukite žemės vaisius, bendraukite su žmonėmis, gyvūnais; keliaukite, pažinkite pasaulį.

 

 

Aš laimę jaučiu savyje

Kuri kutena krūtinę manyje.

Ten plečiasi ji vis labiau

O kas gi bus toliau?

Aš įkvepiu giliai sau į krūtinę

Begalinę tą dangaus žydrynę.

Ir plečiasi ta meilė manyje,

O štai jau ji ir tavyje.

Išpuoselėki meilę savyje

Po to pasėki žmoguje,

Kuriam gal būt sunku,

Kuriam gal būt ne taip saugu.

Tegul tas meilės žiburys

Skrajoja tarp žmonių kaip vyturys.

Jis meilę žadins, kaip žadina jis dirvą

Pavasarį virš lauko čirva.

Išgirsk ir tu jį – priimki, prisileisk.

O pasidžiaugus – jį paleisk. 

 

 

Praėjo para po šių eilių parašymo ir manau, kad šiuo metu nieko panašaus neparašyčiau. Sielos pakilimo metu visuomet iš vidaus trykšta noras kažką sukurti. Kažkam norisi piešti, kažkam rašyti eiles ar dainuoti. Kai tik ateina toks jausmas tai ir reikia tai daryti. Praėjus valandai kitai to jausmo gali jau ir nebelikti. Toks jausmas atsiranda kai žmogus mąsto apie kažką gražaus, grožisi gamta ar tiesiog ilsisi. Naudokitės pakilimo momentais, kad sukurt kažką gražaus (kad ir sau). Pasaulyje ir taip jau yra daug žmonių kurie būdami ligoti fiziškai ar psichiškai piešia ir kuria paveikslus. Tokie paveikslai neša savyje ligos pėdsakus, tokios eilės, dainos, filmai neša savyje agresiją, pyktį ant gyvenimo, kad tie žmonės yra ligoje yra neįgalūs, pyktį ant sveikų žmonių. Pasikabinus tokį paveikslą namuose, klausantis tokių autorių dainų, skaitant jų eiles, stebint jų filmus senka sveikų žmonių energija, atsiranda nesuprantamos agresijos jausmas, depresija, liūdesys nežinia kodėl. Jei klausotės kažkieno muzikos, norite pakabinti kažkieno tai paveikslą, pažiūrėti filmą, skaityti eiles ir t.t. pirma būtina pasidomėti autorių gyvenimo peripetijomis, ligomis, pagaliau jų mirtimis (kaip jie mirė). Visa tai svarbu, nes jūs „vartosite“ šių žmonių „produktą“ ir tuo pačiu prisiliesite prie jų gyvenimo, jų bėdų, ligų. Jei tokie  autoriai turėjo rimtų problemų, bet jų padėtis gerėja ir jie skleidžia šviesius kūrinius, tai reiškia jie keičia savo pasaulėžiūrą, keičiasi, tobulėja. Va su tokiais tai tikrai pakeliui, nes jei sutinkate besikeičiatį žmogų, kuris vis giliau ir giliau suvokia save, pasaulį, vis labiau pažįsta Dievą, tai jis aplink save sukuria pokyčių lauką. Tas pokyčių laukas taip pat ir jumyse suaktyvins pokyčius, pagreitins procesus. Prisilietus prie tokio autoriaus kūrybos: knygų, paveikslų, poezijos, dainų, drožinių ir t.t. jūsų asmeninis informacinis-energetinis laukas surezonuos ir pokyčiai gali vykti savaime. Jums teliks tik atidžiai „plaukti“ tuo srautu, kuris jus pagavo. Kaip minėjau, tokius srautus galima kurti ir patiems, jei kažką kursime sau, kai pagaus polėkio jausmas. Ir nesvarbu ką kursime. Gal tai bus tiesiog gėlių sodinimas, daina, piešinys, proza, poezija, mezginys... Geriau kai ta kūryba, virtusi materialia forma  kurį laiką tepabūna jūsų namuose. Po to galima dovanoti ar parduoti kitiems. Tuomet savo pakylėjimo energija dalinsimės su kitais.

 

  Tenka girdėti pasakymus, kad kančią siunčia Dievas. Deja kančią sau sukuria pats žmogus, jo artimieji ir „tolimieji“. Tačiau kančios pradžia visuomet slypi pačiame žmoguje. Ar gali žmogus kaltinti, kad jį nubaudė Dievas, jei jis ėjo per raudoną šviesoforo šviesą ir jį partrenkė mašina? Deja absoliuti dauguma būtent panašių atvejų. Darai gyvenime kažką tai neteisingai, tai automatiškai pasijungia jėgos, kurios tave sustabdo suteikdamos kančias, kad kitą kart bent toje pat vietoje neklystum. Yra dėsniai, kurių mes negalime pažeisti, net jei tų dėsnių nežinome. Todėl labai svarbu kūdikiui, vaikui pažinti kiek galima daugiau tų dėsnių ir kiek galima greičiau. Uždaryti nuo pasaulio ir tėvų perdėtai saugomi vaikai tuos dėsnius pažįsta lėčiau ir mažiau. Tačiau kodėl aukščiausiosios jėgos, Dievas leidžia mums vykdyti tuos pažeidimus ir tuo pačiu kentėti? Todėl, kad net Dievas nėra suinteresuotas pažeisti mūsų laisvą valią, laisvą pasirinkimą. Jei JIS mus saugotų nuo visų pavojų, tai mes taptume robotais, paklusniai vykdančiais JO valią, taip patys nieko ir neišmokdami, nepajausdami. Tik patiems mokantis, patiems pažįstant JO kūriniją per savo patirtį, galime tapti kūrėjais, tikraisiais jo vaikais, o ne vergais. Mes galime būti tik bažnyčios, sektų, valstybės, grupuočių ar atskirų žmonių vergai, bet ne Dievo vergai. Mums būtina save ir pasaulį pažinti kaip Dievo kūrinį kas minutę, kas dieną vis naujaip. Šiuo metu, tokiame mūsų išsivystymo lygyje nėra kito mūsų apmokymo būdo kaip per kančią, per asmenišką karčią patirtį. Tačiau tiems, kurie visko skuba patys mokytis, suvokti, išsiaiškinti, tos kančios būna kur ne kur. Tačiau kuo labiau žmogus priešinasi apmokymams, tuo didesnės kančios juos užgriūva. Sakoma, kad malda padeda. Taip. Malda padeda, bet retai, nes Dievas nemėgsta kaulytojų, kurie vis prašo sveikatos, gero likimo ar kitų pagalbų, kai patys tame nieko nedaro, nekeičia savo suvokimo, pasimeldę vėl tampa savanaudžiai, burnotojai, apkalbėtojai, pavydūs, godūs, nuodėmių darytojai. Tai galima palyginti su vampyrais. Todėl kančios yra kartūs, bet būtini ir brangūs vaistai skirti mūsų sieloms, kūnams, protams. Tačiau, kaip minėjau, dozės šių vaistų kiekvienam skirtingos. Ir tai priklauso nuo mūsų gebėjimo giliai suvokti, pripažinti ir taisyti savo klaidas. Žinios gali žmonėms duoti naudą tik tuomet, kai jie jas giliai išjautė.

 

  Karmos dėsnius dar niekas neatšaukė, todėl bet koks mūsų poveikis į save ar į aplinką yra tolygus atsakui. Kaip mes elgiamės su savo siela, protu, kūnu, su aplinka, taip jie elgiasi su mumis. Su aplinka tarsi ir aiškiau : trinktelėsim kažkam, tai galime gauti ir patys. O kaip su savimi? Dar paprasčiau. Nesiprauskim savaitę, dvi, tris... Negydykime savo žaizdų, dantų, atsiradusių ligų... Atsakas iš kūno bus skaudus protui ir jausmams. O kaip yra su jausmais, protu, kai mes juos kas dieną teršiame TV neigiamomis žiniomis, agresija, tyčiojimusi iš dorovės, jausmų pamynimu, minčių iškraipymu, sudarkymu... Kada mes nuo to nusiplauname ar iš viso nedarome tokios higienos? Greičiausiai ne? Kūną plauname, o minčių ir jausmų ne? O paskui stebimės mus užpuolusiu rajumu, noru vartoti alkoholį, rūkalus, narkotikus, bet kokia kaina patirti atsipalaidavimo, malonumo jausmą ir taip užgesinti sielos skausmą ir proto sumaištį. Jie gi dūsta nuo tų teršalų. Iš čia ir kraujotakos sutrikimai, neaiškūs negalavimai, fizinio kūno ligos ir t.t. Sielą galima valyti gamta, jausmingomis dainomis, jausmingais šokiais. Ten kur jausmų pakylėjimas, šildantis ir kirbantis judėjimas krūtinėje, visame kūne, ten ir sielos apvalymas. Mintys geriausiai apvalomos meditacijų, proto relaksacijų pagalba. Tik po to, apsivalius, yra labai svarbu kurti savo gražias mintis, kažkuo, kas artima, užpildyti tą erdvę. Tai galima užpildyti svajonėmis, realiais planais į ateitį, geromis mintimis savo artimųjų, draugų, kaimynų, tautos, valstybės atžvilgiu. 

 

 Agresyviems žmonėms pasaulis yra agresyvus, kvailiams – kvailas, primityviems – primityvus, išmintingiems – išmintingas, liūdniems – liūdnas, linksmiems – linksmas, niūriems – niūrus, harmoningiems – harmoningas. Tačiau žmogus net dienos eigoje būna skirtingų jausminių būsenų, tai ir pasaulis jam būna įvairus. Čia svarbu pagrindinė mąstymo, jausmų kryptis, pasaulėžiūra. Kaip sakoma mumyse yra dvi pagrindinės jėgos – šviesos ir tamsos. Stipresnė jėga bus ta, kurią mes maitinsime. Jei maitinsime šviesos jėgas džiaugsmu, tyrumu, teisingumu, dorovingumu ir t.t. tai jos bus stipriausios. Jei maitinsime tamsias jėgas baime, neapykanta, pavyduliavimu, godumu ir t.t. tai stipresnės bus jos ir jos mus valdys.

 

 Karma matematiškai tiksliai įvertina žmogaus sielos ypatybes, visas jo patirtis, viską ką jis padarė tinkamai, kur suklydo, kur klydo pastoviai. Galima tūkstančius kartų sakyti vaikui, kad keptuvė karšta, bet kol jis nors kartą nenudegs, tai tinkamai neįsisavins tos tiesos, kurią galės reikiamai taikyti ir kitiems karštiems daiktams. Deja šiuolaikinė žmonija pagal savo išsivystymą yra dar tas mažas vaikas. Pagal aukščiausius dėsnius labai ypatingą svarbą turi ne žmogaus poelgiai, o motyvai, kurie priverčia daryti tuos poelgius. Mat motyvai yra poelgių šaknys. „Bausmės“ visuomet būna pirma už tuos motyvus, o ne poelgius. Jei žmogus keičiasi, šviesėja, labiau artėja prie Dievo, tai jis gali būti „baudžiamas“ jau vien tik už motyvus, vien tik už mintis, o ne poelgius, kurių jis dar nespėjo padaryti. Sumažinti savo kančias galima tik jas priėmus kaip savo pamokas, kaip karčius vaistus. Žmogaus moralinės, psichologinės kančios paprastai yra požymis to, kad jis (ji) prie kažko prisirišęs (prisirišusi), nuo kažko priklauso. Kuo žmogus viduje laisvesnis, tuo mažiau kančių jis patiria. O kas ypač stipriai kenčia dėl jo (jos) nuoširdžių, šviesių jausmų, minčių pažeminimo, tas (ta) tų jausmų vergas (vergė). Kaip tai? Reiškia jei aš myliu merginą ir jai nuoširdžiai išreiškiu tą jausmą, o ji pasišaipo iš to, gal net paniekina, tai kaip? Tuomet aš kenčiu, man skaudu, pergyvenu, isterikuoju, tai aš tų jausmų vergas? Taip, būtent. Jei myli, tai ir toliau mylėsi savyje. Jausmų vergai yra tie, kurie piktinasi, kad kitas neatsiduoda jų jausmams, nepatenkina jų jausmų, bet tai egoizmas ir noras turėti tavo jausmų tenkintoją. Kitas žmogus turi laisvą pasirinkimą ir pilną teisę atstumti tavo jausmus ar priimti tavo jausmus. Jei kas atstumia tavo jausmus ir tu jautiesi pažemintas (pažeminta), tai jau tavo puikybė ir perdėtas savivertės jausmas.

 

  Vergija gali būti įvairi : daiktų, troškimų, turtų, idėjų, tikybos, sveikatos, santykių, moralės, dorovės, gabumų, proto, kūno ir t.t. Ir kuo žmogus didesnis kažko tai vergas, tuo dažniau jis šito neteks ir kentės kentės kentės, kol suvoks, kad reikia sumažinti savo prisirišimą, sumažinti savo vergiją. Kad tapti kažko tai valdytoju, visų pirma reikia išlaisvinti save nuo vidinio prisirišimo, o po to ramiai ir pastoviai dirbti ta linkme, kad pradėtum kontroliuoti reikalingą procesą, daiktą, reiškinį ir t.t. Tai yra norint valdyti išorėje, būtina atsilaisvinti viduje.

 

 Liga, tai natūrali nesąmoninga automatiška apsauginė organizmo reakcija į kūno, proto ar jausmų negerovę, siekiant sumažinti tą negerovę. Žmogus stipriai suserga tuomet, kai tarp jo ir aplinkos kyla rimta disharmonija, kuomet jis užimtas ne tuo, kuo turėtų būti užimtas. Be to galvoja ne apie tai, apie ką turėtų galvoti būdamas esamoje padėtyje. Žmogus pats sukuria savo ligas. Ligos, tai tik mūsų klaidų, paklydimų pasekmė ir viena iš ryškiausių mūsų netinkamo mąstymo būdo materializacijos  pavyzdžių. Tam, kad nesusirgti, išgydyti savo ligas, būtina aiškiai suprasti jų pirmines priežastis (šaknis). O va jau šita „šaknis“ yra panaši į rakštį. Kol ta rakštis yra kūne, tol aplink pūliuos ką bedarytum: dezinfekuotum, gertum tabletes, leistum vaistus, sportuotum, gyventum sveiką gyvenimo būdą ir t.t. Niekas nepadės kol nepašalinsi tos rakšties iš kūno, minčių, sielos. Visos kitos procedūros suteiks tik laikiną palengvėjimą dienai, savaitei, mėnesiui, metams, dešimtečiui... Rakštis, tai pirminė negerovės priežastis, o uždegimas, sutrikimai aplink ją, tai tik natūrali pasekmė. Šalinti pasekmes neliečiant priežasties yra mažai perspektyvus užsiėmimas. Tačiau būtent taip ir daro šiuolaikinė farmacinė medicina. Jai kaip tik neperspektyvu šalinti priežastis, nes ji neteks milžiniškų pajamų. Šiuolaikiniai medicinos pramonei tiesiog gyvybiškai svarbu, kad kuo daugiau būtų tokių „rakščių“ ir ji net jas kuria.

 

  Ligos pas žmogų ateina tuomet, kuomet dvasinių ir fizinių šlakų kiekis pas žmogų tampa kritinis. Ligos, tai natūrali pasekmė mūsų netinkamo naudojimosi gyvenimo dėsniais, nesusiturėjimo rezultatas ir savęs perpildymas nuoskaudomis, gailesčiu, pretenzijomis, baimėmis, pergyvenimais, pavydu, liūdesiu, pavyduliavimu, neapykanta ir t.t. Ir kaip tai ne keista atrodytų, bet ligos ne trumpina, o ilgina gyvenimą. Kodėl? Mąstantys jau suprato. Per ligą žmogus apsivalo nuo sukauptų šlakų kūne, mintyse, sieloje. Jei nebūtų ligų, tai nebūtų apsivalymo ir žmogus tiesiog numirtų. Tie, kurie mažiau užsiteršia savo kūną, mintis, jausmus; tie, kurie laiku ir savanoriškai pravalo savo tris sritis, tie retai ar veik visai neserga. Kam sirgti, jei jau švaru. Na, o jei kažkiek tai nešvaru, tai lengvoje formoje, lengva sloga, greit praeinančia ir be vaistų liga. Tai tik apsivalymas ir vaistais terštis beprasmiška. Kiekviena liga, o ypač sunki, tai kaip švelnus mirties modelis, po kurios žmogus tarsi iš naujo gyvena. Liga, tai ekstremalus žmogaus stabdymas „važiuojančio“ pavojingu keliu ir dar per dideliu greičiu. Didelių ir sunkių ligų šaknys slypi mūsų praeityje ir dabartyje, net tėvų ir senelių bei prosenelių praeityje. Liga, tai sielos vėmimo procesas, kuomet ji stipriai apsinuodija. Labiausiai mėgsta sukelti ligas nuoskaudos ir gailėjimasis. Tai išsunkia sielą. Tai tarsi siurbėlės, kurios be pertrūkio siurbia sielos energiją ir mažina gyvybines žmogaus jėgas. Šiuo atveju veiksmingiausia priemonė yra atleidimas – sau, ar kitam. Atleisdami mes sustabdome stiprų energijos nutekėjimą ir išlyginame savo energetinius laukus. Kitas – sąžiningumas. Sąžiningai mąstyti savo ir kitų atžvilgiu, sąžiningai elgtis. Tuomet energetinis jūsų laukas įgis tyrumo, aiškumo, stiprybės. Taip sukuriama sveika žmogaus energetika, stiprėja imunitetas. Tarp kita ko  tai nesąžiningų žmonių imunitetas paprastai būna silpnas, o jei stiprus (gautas iš tėvų) tai jis silpnėja. Su laiku tokie žmonės tampa energetiniai vampyrai. Kodėl? Todėl, kad būdami nesąžiningi su kitais, su laiku tampa nesąžiningi ir sau. Tuomet nesąžiningumas pasklinda prote ir sieloje. Kiekviena ląstelė nori būti nesąžininga ir nedirbti organizmui. Žmogus pasiligoja ir viena iš išeičių yra maitintis kitų žmonių energetika, kitų žmonių svajonėmis, planais, nuotaikomis, jausmais, sveikata. Po to žmonės klausia kodėl jie šalia tam tikrų žmonių blogai jaučiasi, nes jie energetiniai vampyrai. Dauguma tokių žmonių tai daro nesąmoningai. Be to tai gali reikštis tik retkarčiais, o kartais dažniau ir dažniau, o po to gal vis pastoviau. Tarpusavio vampyrizmo būna ištisos grandinės. Tokių grandinių šalintojai pastebėjo, kad atėjus žmogui, kuris pastoviai jaučiasi silpnas ir jį apvalius nuo eterinių „erkių“ ir vampyrinių ryšių, po kiek laiko (diena kita trečia) simptomai vėl atsikartoja. Tuomet reikia ieškoti artimus žmones, draugus su kuriais yra tokių vampyrinių ryšių. Būna, kad suradus ir apvalius kitą, randamas trečias ir net ketvirtas. Ir tik apvalius paskutinį, visi pirmieji nustoja vampyrauti savaime. Būna vienišų vampyrų, o būna grandines žmonių valdančių ir gana gerai besijaučiančių vampyrų. Apie tokius žmonės kalba, kad jie meluoja, apgaudinėja, tyčiojasi iš kitų, vagia, o juos Dievulis nebaudžia ir jie neserga. Pirmiausia todėl, kad jie siurbia savo tėvus, vaikus, giminaičius, draugus, pavaldinius, kurie paprastai nebūna be nuodėmių ir turi panašių paklydimų. Vampyras ant to surezonuoja ir išnaudoja kaip aukas niekuo neįtariančius žmones. Vampyrui labai svarbu, kad tie žmonės  būtų nuo jo  priklausomi, gal būt bijotų ir gerbtų jį, gal net garbintų. Besijaučiantis priklausomu žmogus lengviau atiduoda energiją. Geriausia apsauga, kaip jau buvo paminėta, tai sugebėti atleisti vampyrui, sugebėti atleisti sau, kad tapai priklausomas, nuolankus, paslaugus vampyraujančiam. Reikia tapti sąžiningam sau dėl padarytų klaidų ir siekti maksimaliai jas ištaisyti. Tuomet vampyrui nebeliks su kuo rezonuoti jumyse, nebeliks kabliukų „voratinkliui“ užkabinti, nes neras panašių dalykų, kurie yra pačiame vampyre. O ką daryti tokių žmonių tėvams, vaikams? Tėvai tokį žmogų pagimdė ir išauklėjo. Jiems belieka melstis ir gal būt kažkiek veikti savo vaikus beldžiantis į jų vidinį Dievą.  Vaikams belieka tik atsakyti už tokius savo tėvus, arba maksimaliai atsiribojus, apsivalius sielą, mintis, kūną gyventi gyvenimą iš naujo. Nutraukti giją su savo tėvais yra stiprus procesas, bet savo palikuonių sveikatos, likimo labui tai padaryti būtina.

 

  Tam, kad žmogus pasveiktų nuo sunkių ligų, jam būtina viduje subręsti. Mūsų mintys, ketinimai, jausmai yra mūsų dvasinis maistas. Todėl būtina „maitintis“ tinkamu maistus. Būtina tolygiai pakeisti savo mąstymo ir gyvenimo būdą, kurie privedė prie ligos, išanalizuoti praeitį ir dabartį, suprasti savo klaidas. Visiškai pašalinti nuoskaudas, gailėjimąsi ir vidines pretenzijas gyvenimui, sau, kitiems žmonėms.  Reikia suprasti, kad Žemėje nėra teisybės ir jos niekuomet nebus. Žemėje yra žemiška tiesa, tokia, kokią susikuria visuomenė. Tačiau visi procesai valdomi Dieviškos Tiesos. Yra dvi logikos – žemiška ir Dieviška. Viduje mes turime gyventi su Dieviška logika, o išorėje su žemiška. Viduje turime išlikti ramūs, o dar geriau – mylintys. Tačiau išorėje galime bausti savo vaiką už prasižengimą, kaimyną už vagystę, žudiką už žmogžudystę priklausomai nuo visuomenės sukurtų taisyklių. Tik gyvenantis tuose dviejuose logikose žmogus, būdamas žmogumi gali vis labiau pažinti Dievą. Tas kas siekia gyventi tik pagal Dievišką logiką, gana greita pasiklysta, atitolsta nuo žmonių, pradeda burnoti ant aplinkinių žmonių dėl jų „bedieviškumo“, netobulumo, pradeda pykti ant kitų Dievo kūrinių, o tai jau „suvelnėjimas“. Tokius Dievas greitai „baudžia“ visuomenės rankomis, arba ligomis. Tie, kurie gyvena tik žmogiška logika, po truputį išsigimsta, atsiduoda maistui, alkoholiui, narkotikams, kitiems malonumams, praranda moralę,  sugyvūnėja. Dauguma žmonių dar sugeba palaikyti tarpinę būseną, kuomet gyvena žmogiškoje logikoje, o kartais, ypač kai sunku ir Dieviškoje logikoje bando gyventi.  Labai sunku visuomenėje gyventi kultivuojant savyje Dievišką logiką, kai visuomenė iš tavęs reikalauja žmogiškos logikos ir religinės kaukės. Visuomenė nereikalauja iš žmogaus Dieviškos logikos, nes dauguma jos tiesiog bijo. Tuomet teks būti sąžiningais prieš visus (ir save),  atsakingais prieš visus,  moraliais prieš visus; teks mylėti, o ne ieškoti malonumų. Tokiu atvejų suirtų daugybė šeimų, subyrėtų daugybė verslų, valstybių, tačiau gimtų nauja visuomenė. Bet čia iš fantastikos srities (na gal kol kas).

 

 Žmogus, kuris guodžiasi žemišku neteisingumu, viduje pradeda kovoti su Dievu, agresyviai kovoja su Visatos vystymosi dėsniais. Tuomet jo viduje  atsiranda Visatos naikinimo programa. Kaip manote ką tuomet daro Visata? Tuomet prieš tokius žmones Visata įjungia priešingą programą – tų žmonių sunaikinimo programą. Kiaušinis vištos sunaikinti negali, o va višta vienu snapo kirčiu. Gerai dar, kad Visata pradeda tik nuo nesėkmių programos, po to ligų ir tik tuomet, jei žmogus dar nesusivokė, tuomet jis miršta. Staigi mirtis gali būti tik tuomet, jei žmogus perdėtai jausmingai supyko ant Visatos ir į tai bando įtraukti savo artimuosius, draugus. Todėl bet kokios rimtos problemos, ligos, bėdos, tai būtini, galingi mūsų sielos valytojai, kurie išvalo informacinius-energetinius nešvarumus. Tuomet kas tikrasis žmogaus nelaimių kaltininkas? Atsakymas paradoksalus – niekas. Kaltų nėra. Net pats žmogus dėl savo bėdų iš tiesų nėra kaltas, nors jis pats visa tai sukelia. Jei žmogus pradės save kaltinti ir tuo save įtikins, tuomet įsijungs savęs susinaikinimo programa. Tai vėl nelaimės, ligos, savižudybė. Yra išorinė Visata ir vidinė Visata, išorinis Dievas ir vidinis Dievas. Nė vieno negalima kaltinti ir nė prieš vieną negalima būti agresyviu. Iš tiesų visuose mūsų bėdose kaltas tik mūsų netobulumas, taip pat, kaip savo klaidose ir savo nesugebėjimuose nekati ir vaikai. Jie tik mokosi, kaip ir mes visi visą gyvenimą mokomės. Tai labai labai svarbu suprasti iki pat sielos gelmių. Mes netobuli, o tobulumo tik  siekiame.

 

 Žvelgiant į tolimą perspektyvą patartina laikytis Dieviškos logikos, o dabartinėje, artimoje perspektyvoje laikytis žmogiškos logikos. Harmoningas žmogus visuomet įsiklauso į savo jausmų kalbą ir tik tuomet atkreipia dėmesį į protą. Paprastumas, harmonija ir natūralumas vieni iš pagrindinių universalių kriterijų, pagal kuriuos galima vertinti viską : idėjas, elgesį, daiktus, bendravimą tarp žmonių ir t.t. Laikas nuo laiko galima paleisti „vadžias“, kad viskas vyktų natūraliai, pagal savo dėsnius. Kiekvienam žmogui svarbiausia yra ne išorinis gyvenimo patikimumas, o vidinė ramybė ir harmonija jame pačiame. Reikia protingai patenkinti savo dvasinius ir kūno poreikius. Jei žmogus eina vidinės harmonijos keliu, jo senėjimas sulėtėja.

 

  Būna žmonių, kurie skuba su savo „gerais“ patarimais ir pagalba. Teko išklausyti vieną pasakojimą, kuomet vienam vaikui kaime tėvas liepė sutvarkyti tvorą ir pakeisti sulūžusias lentutes. Tas vaikas dirbo lėtai ir dūsaudamas vis žvilgčiojo į žaidžiančius kamuoliu kitus vaikus. Tai pamatė vaikas, atvykėlis iš miesto, pagailėjo ir padėjo sukalti kelias lentutes. Tai pamatęs jo senelis atėjo ir išplėšė tas lentutes ir nusivedė savo anūką. Vesdamas jam paaiškino taip. Tu trukdai tam berniukui įvykdyti jo tėvo nurodymą, trukdai jam būti atsakingam, trukdai įgyti darbo patirties. Tu trukdai augti jo sielai. Savo patarimais ar pagalba, kurie yra perdėti ir persunkti mūsų patirties, mes neleidžiame kitų sieloms mokytis pažinti save ir kitus, mes trukdome jų karminėms programoms. Mes trukdom žmonėms efektyviai išmokti savo gyvenimo pamokas, trukdome jausti ir suvokti tikrąsias savo nesėkmių ir skausmų priežastis. Perdėtai padėdami kitiems mes perimame dalį jų karmos ir už tai atsakome papildomomis bėdomis sau. Ar to reikia? Žmogų galima nukreipti tam tikra kryptimi suteikiant jam kelis variantus. Žmogų galima pabarti, bet prieš tai kažkiek pagirti už kažkokias jo geras savybes. Tačiau negalime už kitą žmogų nugyventi jo gyvenimo. Gyvenimo pamokos, kaip mokykla būtinai turi būti įsisavintos ir giliai suvoktos. Priežastys gerai išjaustos ir suprastos ir tik tuomet pašalintos. Bet koks bėgimas nuo likimo, pareigų, savęs tik apsunkina likimą. Karmiškai pats sunkiausias bėgimas nuo likimo yra savižudybė. Savižudybei nėra jokių pasiteisinimų : nei asmeninių, nei bendravimo, „meilės“, nei gyvenimiškų, nei politinių. Šeima, giminė, kurioje yra savižudybių turės daugiau likimo problemų. Tauta, valstybė, kuriose yra viešų savižudybių, taip pat turės likimo problemų. Šiuo atveju gerai prisiminti Lietuvos istoriją ir ką garbino mūsų „šviesuomenė“. Gana ryškus pavyzdys yra Pilėnų gynimas nuo kryžininkų, kuomet lietuvių kariai gynėsi su kryžininkais, „kamavo“ juos, kaip minima raštuose (oi kaip juos nukamavo...), kad matydami jog nesugebės apginti Pilėnų sudegino visus savo turtus ir išžudė vienas kitą !!! Sakoma, kad nepatektų į nelaisvę. Tas įkvėpė menininkus ir romantikus, kaip pasyvus pasipriešinimo simbolis. Melas. Tai tiesiog savižudybė iš baimė ir pavydo. Jie, vietoj to, kad paskutines jėgas atiduotų kovai su kryžininkais, tas jėgas nukreipė prieš savus ir save. Savižudžiams danguje vietos nelabai rasta. Tikras kovotojas, mylintis save, savo artimuosius (save), niekuomet prieš juos nenukreips savo naikinančios jėgos. Jis kovos iki realios pabaigos, nusinešdamas kiek galima daugiau priešo gyvybių. Kovos ir artimieji ir vaikai. Net jei jie bus paimti į nelaisvę, tai kenks priešui ir būdami nelaisvėje visais įmanomais būdais. Tik tokią šalį vengs okupuoti bet kas, nes žinos, kad čia nei vergų nei turtų neapturės. Tik tokios šalies žmonės verti pagarbos. Kovoti būtina iki galo, kad ir kokia pabaiga būtų ir kovoti reikia visiems. Savižudybė ar savo artimo žudymas, net bijant, kad jis paklius į priešo vergiją yra nuodėmė. Silpna ta tauta, ta šeima, tas žmogus, kuris nesiekia kovoti nežiūrint į situaciją – laimės ar pralaimės. Silpnas tas, kas matydamas jog pralaimės, vietos galimybės pabėgti ir išgyventi renkasi susinaikinimą, savižudybę. Ar tai verta pagarbos? Iš gyvybės pusės tai jokia pagarba, nes tavęs nelieka ne dėl priešo tiesioginės galios poveikio, o dėl savo poveikį prieš save. Ta kova iki galo kažkiek matytis komandiniame žaidime sporte. Jei kažkokios šalies komandų pagrindinis bruožas yra ne žaidimas iki galo, net jei pralaimi, tai ši tauta silpna. Lietuvos krepšininkams, futbolistams būdinga, kad jei jei pralaimi, tai visai atsipalaiduoja ir dar labiau pralaimi, o jei laimi, tai atsipalaiduoja ir pagaliau pralaimi. Orientuotis į šių laikų komandas yra sudėtingiau, nes komandose yra samdinių, pirktų žaidėjų, kurie neatspindi tautos sielą.

 

Ir dar kartą. Labai svarbu suvokti, kad realybė yra dabar, šiame momente, šioje akimirkoje. Jos nėra nei praeityje nei ateityje. Pats tikriausias kūnas yra dabar, pačios tikriausios mintys yra dabar, patys tikriausi jausmai yra dabar. Tai kas buvo, to nebėra. Tai kas bus, to dar  nėra.  Gyvenimo praeityje nebėra, o ateityje dar nėra. Tik dabartis surišta su amžinybe, surišta ir su praeitimi ir su ateitimi. Visa kita yra tik proto žaidimai (tokia mūsų realybė pagal dabartinį išsivystymo lygį).

 

Kuo pilnatviškesnis, visapusiškesnis gyvenimo suvokimas, tuo daugiau sėkmės, sveikatos, šviesos, ramybės, tyrumos, grožio, džiaugsmo, malonumų, materialinių ir dvasinių turtų.

 

  Ir  apie maldą. Kuo nuoširdesnė ir emocingesnė malda, tuo ji efektyvesnė. Pati aukščiausia maldos forma yra malda be žodžių, malda jausmu. Maldos tikslas, tai besimeldžiančio vidinis pasikeitimas, darbas su savimi.  Be to, kas savotiškai savo laiku man buvo įdomu, kad kreiptis reikia ne į aplinkinį pasaulį, kur kažkur ant debesėlio sėdi Dievulis, o į savo vidų. Tai pats tiesiausias ir tyriausias kelias į Dievą. Dieviškumas tarsi ištirpęs visame kame ir tuo pačiu manyje. Tai kam man jo ieškoti kažkokioje religijoje, bažnyčioje. Jis manyje. Man nereikia keliauti į kažkokias tai ypatingas vietas, nes Jis manyje. Ypatingos vietos, kurios paprastai būna susijusios su Žemės struktūros pakitimais, pačių žmonių išmedituotos, išmelstos vietos, gali tik sustiprinti mano energetiką, apvalyti mane nuo eterinių parazitų, vampyrinių ryšių ir sudaryti sąlygas lengviau rasti Dievą savyje. Tačiau aš pirma turiu žinoti, kad jis manyje, žinoti visa savo esatimi. Jei aš to nežinosiu, tai blaškysiuosi po įvairias šventas vietas, bažnyčias, po ašramus, sektas, pas įvairius kunigus, guru, popiežius ir gaudysiu „religinį kaifą“, o Dievo taip ir nerasiu. Daug tokių „keliautojų“ stebėjau. Viduje jiems baugu, jie vieniši, paklydę, kaip tos vadinamos „avelės“, kuria lengva valdyti. Galima paklaidžioti, kol surandi tiesą, bet klaidžiojant reikia ieškoti būtent tiesos, o ne bendravimo su maloniais žmonėmis ir religijų opiumo. Tačiau kai kuriems užtenka vieno kito protingo kunigo, vieno kito guru, kad gauti Dievo pajautos liepsną, kurią uždegi savyje, saugai ir augini. Su laiku ji nušviečia vidinę tamsą, kurioje ir atrandi Dievą. Tuomet, jei Jo ir nebejauti dėl gyvenimo rutinos, bet tikrai žinai ir neabejoji. Belieka tik siekti Jo pažinimo, o tai begalinis procesas, kuris trunka begalybę gyvenimų.

 

  Tiesa yra aukščiau visų religijų. Savo laiku meditacijoje mačiau tokį vaizdą kaip ant Žinių medžio šakų prisitvirtinę įvairių religijų nameliai. Žinių medžio šakos turi peraugti kiaurai per religijų namelius, kad įvyktų harmoningas perėjimas į  aukštesnį suvokimo lygį. Kiekviena religija yra tik žmonių grupių kūrybinis produktas siekiant pažinti Dievą. Kiekvienas religinis kultas, tai žmonių tarnavimas tam tikriems subtiliojo pasaulio sluoksniams (agregorams). Bet kuri religija su laiku išsigimsta ir tampa žmonių, tautų valdymo įrankiu, kažkieno duona ar turtėjimo šaltiniu, kažkieno savęs sureikšminimo įrankiu. Bet koks žmonių įsivaizdavimas apie Dievą yra sąlyginis ir santykinis. Tikėjimas į Dievą ir religingumas nėra viena ir tas pats. Dauguma žmonių netiki Dievu, o tik stengiasi patikėti ar demonstruoja prieš kitus, kad tiki. Daug kunigų tik siekia tikėjimo, bet gyvena kaip žmonės. Tačiau reikia ne tikėjimo ieškoti, o žinojimo, Dievo pažinimo. Tas žinojimas turi būti išjaustas vidumi ir tik tuomet tikėjimo jau nebereikės, nes tu žinosi.