LAISVA VALIA. GYVYBINĖS ENERGIJOS SRAUTAS

   Laisva valia, tai visų pirma savanoriškas apsisprendimas daryti tam tikrus veiksmus ar jų nedaryti. Dievas mums suteikia visišką laisvą valią, apribotą tik šio trimačio pasaulio dėsniais. Reiškia absoliučios laisvos valios nėra, bet ji turi būti tokia, kuri leistų maksimaliai atsiskleisti žmogaus esybei. Žmogaus laisva valia kūdikystėje ribojama neįgalumu to kūdikio pačiam pasirūpinti savo elementariais gyvybiniais poreikiais. Jis tiesiog negali to padaryti. Vaikas auga, jo gebėjimai vystosi, patirtis auga ir jis vis labiau sugeba pasirūpinti savimi, o kartais ir aplinkiniais. Tėvams labai svarbu neriboti šio natūralaus vaiko gebėjimų augimo. Tėvų perdėtos baimės, perdėtas rūpestis ir „meilė“ kabutėse, stabdo vaikų gebėjimų ugdymą, jo savarankišką pasaulėžiūros formavimą. Absoliuti dauguma tėvų ir aplamai visuomenė, nesąmoningai įperša vaikams savo vertybes, o ne padeda tiems vaikams susiformuoti tas vertybes. Su laiku vaikai pradės maištauti prieš įpirštas vertybes ir patys nesupras kodėl maištauja. Paauglių maištavimas yra natūralus jausmas pereinant į kitą, suaugusio žmogaus būseną. Tačiau tas maištavimas tampa griaunantis, agresyvus kai vaike nebuvo suformuota patirtis kaip save ugdyti, kaip keisti pasaulėžiūrą, priimti kitų pasaulėžiūrą. Vaikui nebuvo įdiegtas bendrumo jausmas, kad be jo pasaulyje gyvena daugybė vaikų, suaugusių, senelių, kitų gyvybės formų ir kad visi nori būti laimingi. Būtina vaikams įdiegti bendrumo jausmą, nes kitaip jis jausis išskirtinis ir visą gyvenimą jausis atskirtas nuo visuomenės, nes jis jausis pats svarbiausias. Aplinkiniai jaus tą susireikšminimą tame vaike ir visais įmanomais būdais skriaus tą vaiką ir net tuomet kai jis suaugs.  Vienoje Afrikos šalyje anglai vykdė eksperimentą su vaikais, kuomet ant medžio kelmo pridėdavo saldumynų ir pasakydavo, kad kuris pirmas vaikas atbėgs prie kelmo, to visi saldumynai ir bus. Dauguma vietovių vaikai elgdavosi labai keistai palyginus su civilizacijos standartais. Jie nepuolė kas pirmas bėgs ir nestumdė šalin savo draugų. Jie susikibdavo rankomis kartu ir atbėgdavo prie to kelmo. Po to visi drauge skanaudavo tuos saldumynus. Jie turėjo įdiegtą bendrumo jausmą. Vakarų civilizacija neša atskirtinumo jausmą, kovą tik už save. Gauti vertybes tik sau, atstumiant aplinkinius, draugus. Todėl tokiose šalyse brolis išnaudoja brolį, tėvai neturi pagarbos, kaimynai susvetimėja, natūraliai nelieka patriotizmo, nusikalstamumas auga, nes tai tik policijos reikalas, o išgirdus pagalbos šauksmą siekiama geriau užsikimšti ausis ir užmerkti akis, kad tik nebūti liudininku. Tokiose šalyse teisinė sistema gali plėstis iki begalybės ir vis viena nebus tiesos ir tvarkos. Tvarka negali kilti iš prievartos sistemos stiprinimo. Tvarka kyla tik iš kiekvieno žmogaus dorovės, bendrumo jausmo. Tik tuomet teisinė sistema gali būti minimali ir pakankamai efektyvi.

  Liūdna klausytis suaugusio žmogaus, kuris pastoviai skundžiasi, kad jį visi skriaudžia, išduoda, gyvenimas jam nemielas. Tavyje slypi tavo tėvų neatlikti namų darbai – neįdiegtas bendrumo su aplinka jausmas, nesuformuotos bendrumo vertybės. Belieka tik tai suvokti ir sąžiningai atlikti tuos namų darbus dabar, bet jau pačiam (pačiai). Amžiui šiuo atžvilgiu ribų nėra.

  Formuojant bendrumo jausmą labai svarbu „neperlenkti lazdos“. Visi puikiai suprantame, kad kiekvienas patogiausiai gyvena nuosavame name už nuosavos tvoros. Tvorą nugriauk ir jau po tavo teritoriją vaikščios ne tik gyvūnai, bet ir žmonės ir ne visuomet geri. Blogiausias gyvenimas bendrabutyje, kuriuose net kambariai pereinami. Tuomet nieko savo neturi, o jei turi, tai lengvai gali netekti. Nelieka asmeninės erdvės, kuri būtina kiekvienai gyvai būtybei. Tai ir bendrumo jausmas turi būti formuojamas remiantis iš tų pozicijų, kad bendrumas turi būti už mano namo tvoros. Tai kaimas, miestelis, miestas, rajonas, valstybės ribos, planetos ribos ir t.t. Kiekviena riba turi savo bendrumą. Name esantis bendrumas tik tarp šeimos narių. Tačiau ir šeimos nariai turi būtinai turėti savo bendrumo ribas. Mes tam ir turime atskirus kūnus, ribojamus nuo išorės mūsų oda. Visa tai kas mūsų viduje, negali būti bendra net tarp namiškių. Jei kas galvoja kitaip, tai tegul įsivaizduoja keliagalvią, daugiakoję, daugiarankią būtybę. Toks išsigimėlis yra negyvybingas ir Dievo neleistinas. Todėl ir sakoma, kad draugauk, mylėk, bet turėk savo ribas. Gyvybė be savo ribų negali būti gyvybinga. O dabar pažvelkime kiek yra šeimų kuriuose žmonės vienas kitą riboja nuo aplinkos todėl, kad artimą laiko savo dalimi, savo nuosavybe. Kita priešingybė būna kuomet žmonės gyvena po vienu stogu, bet jaučiasi svetimi; gyvena dėl pareigų, dėl vaikų, tam, kad patogu. Perdėtas ribojimas stabdo žmogaus gyvybinės energijos tekėjimą jame ir jis praranda norą būti gyvas. Tuomet žmogus nebeturi energijos gyventi, išsenka, serga. Gyvenimas kartu su žmogumi be bendrumo jausmo, gyvenimas dėl patogumo, dėl vaikų leidžia tam žmogui ištaškyti savo gyvybinę energiją už šeimos ribų ir privesti prie išsekimo, ligų. Abiem atvejais pasireiškiančios ligos yra nepagydomos, nes tai ne ligos, o gyvenimo būdas. 

 Dažniausiai tokiose vienas kitą perdėtai ribojančių žmonių šeimose vaikai taip pat perdėtai ribojami. Tuomet ir jie pradeda sirgti keistomis, nepagydomomis ligomis. Visa tai todėl, kad vaikų vystymosi energija yra stabdoma, perdėtai ribojami vaikų vystymosi poreikiai, bendravimas su aplinkiniais vaikais, pačia aplinka. Aplinka nėra ideali ir labai svarbu išlaikant bendrumo jausmą išmokti „ pastatyti aplink save, savo namą – tvorą “. Be dalyvavimo tame pasaulyje to nebus išmokta. Vaikas užaugs kaip šiltnamio gėlelė. Vaikas augs kaip vidutinybė, kuri norėdama išgyventi apribos save kompromisais, neryžtingumu, tikslo nebuvimu. Jei vaikui nebuvo įdiegtas bendrumo jausmas, iš vienos pusės jis jausis labai susireikšminęs, o iš kitos pusės jį aplinkinka norės padaryti vidutinybe, tuomet viskas priklausys nuo jo jautrumo. Jei vaikas perdėtai jautrus, turintis mažai energijos,  tai jis bus kandidatu į savižudžius, o jei stiprus, turintis daug energijos – agresyvus, naikinantis aplinką ir aplinkinius. Tačiau yra ir tokių vaikų kurie užsidarys savyje tiek, kad pasirinks nuo aplinkinių tokį pabėgimo būdą kaip liga. Tai bus nesąmoningas pabėgimas dėl tėvų perdėto ribojimo. Ypač tai pavojinga jausmingiems vaikams, kurie turi daug gyvybinės energijos ir jiems būtinas padidintas bendravimas su aplinka, su bedraamžiais. Tokių vaikų sveikata ypač greitai sutrinka, pradėjus jų bendravimą su kitais vaikais perdėtai riboti. Tuomet tėvai nesupranta kodėl toks judrus ir gyvybingas jų vaikas taip dažnai serga, nors taip „gerai“ saugojamas nuo blogo oro, aplinkinių sergančių vaikų. Tas pat nutinka kuomet lėti vaikai, kuriuose gyvybinė energija teka lėtai yra priverčiami bendrauti su daugybe vaikų, žaisti daugybę žaidimų ir pan. Ryškus pavyzdys yra lėtų vaikų pastovios ligos vedant juos į darželį, kur yra daug vaikų, o ypač aktyvių vaikų. 

   Labai svarbu atsižvelgti tiek į vaiko, tiek į suaugusio gyvybinės energijos greičio tekėjimo statusą. Įsivaizduokit kaip vienos upės teka lygumose, kitos šiek tiek kalvotoje teritorijoje, o kitos kalnuose. Jų sraunumas bus skirtingas. Taip ir žmonėse gyvybinė energija turi savo vidutinį greitį. Šis greitis dienos ar metų bėgyje gali kisti. Tai priklauso nuo judėjimo, sportavimo, darbo pobūdžio, pagaliau nuo emocinių protrūkių, tačiau kiekvienas žmogus turi savo gyvybinės energijos vidutinį tekėjimo greitį. Jausmingi žmonės visuomet turi greitesnį gyvybinės energijos tekėjimo greitį ir tai labiau būdinga moterims. Vien todėl jos energetiškai yra stipresnės už vyrus ir vien todėl jos kartais vadinamos „raganomis“. Todėl ypač svarbu tinkamai auklėti megaites, ugdyti jų dorovę, bendrumo jausmą tam, kad joms suteikti tinkamą savirealizacijos laisvę, kad jų energija nebūtų perdėtai ribojama. Priešingu atveju teks riboti jų judėjimo laisvę ir tuo pačiu silpninti jų energetiką, o tai salygos įvairias ligas, savęs žalojimą, savižudybes.

 Šioje šviesoje labai svarbu yra pažvelgti į vadinamų raminamųjų ir antidepresantų vartojimą visų pirma siūlomų moksleiviams ir po to suaugusiams. Kas vyksta vartojant tokius vaistus. Nei farmacijos gigantai, nei gydytojai nepaaiškina tikrųjų tų „vaistų“ nei trumpalaikį nei ilgalaikį poveikį. Šių vaistų (kaip ir aplamai visų) poveikis labai priklauso nuo gyvybinės energijos tekėjimo greičio žmoguje. Jei tokius vaistus išgers vaikas, kurio energijos tekėjimo greitis gana didelis, tai jam iš karto pasidarys blogai, jam vaidensis, atsiras baimės ir nesaugumo jausmas. Iš kur visa tai? Užtvenkit sraunų upelį, tai jo vandenys sukils ir taškysis aplink griaudami krantus. Tas pat atsitinka ir žmoguje. Gyvybinės energijos srautai dėl šių vaistų yra dalinai blokuojami ir ši energija taškosi į šalis sukeldama smegenyse keistus vaizdinius, nesaugumo jausmą. Šis gyvybinės energijos „taškymasis“ aišku bus ne tik smegenyse, bet ir visame kūne, o pasekmės gali būti įvairios. Dauguma medicinos darbuotojų toliau rekomenduoja gerti tuos vaistus sakydami, kad organizmas pripras prie jų. Būtent „pripras“. Pastoviai stabdomos gyvybinės energijos srautas pats pradeda mažėti, sekti ir vaistų poveikis tampa toks, kaip žmogui su lėtu gyvybinės energijos srautu. Tačiau tokiu būdu pakeičiamas natūralus žmogaus energetinis statusas. Iš žmogaus prievarta atimama dalis energijos. Yra labai svarbus toks energijos dėsnis, kad kuo sraunesnė upė tuo ji seklesnė, o kalnų upės labai seklios, bet nepaprastai sraunios. Todėl žmogus su greita gyvybine energija turi seklesnius energijos srautus, negu žmogus su lėtai tekančia gyvybine energija. Tačiau jei išorine ar vidine prievarta mes sumažiname gyvybinio srauto tekėjimą, tai nuo to „upė“ netampa gilesnė, todėl gyvybingų vaikų (suaugusių) energija sumažėja. Gyvybinio srauto tekėjimą galima stabdyti ne tik vaistais, bet ir fiziniu, psichiniu apribojimu, kas jau buvo minėta dėl vaikų. Tai va. Antidepresantai ar raminantys vaistai nieko negydo, o tik stabdo gyvybinės energijos tekėjimą. Tačiau  gyvybė visuomet ieško išeičių nuo jas siekiančių apriboti faktorių. Gyvybė kūne suranda ar sukuria naujus energijos kanalus ir žmogus pajunta, kad vaistų dozes reikia didinti, kad pasiekti tą patį „apspangimo“, „negyvenimo“ jausmą. Dozės didinamos, alinami kūno organai, psichika, žmogus arba dar labiau išsiderina arba tampa „daržove“. „Daržovės“ būsena būtent ir nusako žmogų, kuriame vos čiurlena gyvybinė energija. 

  Vartojant raminamuosius ar antidepresantus problemos neišsisprendžia. Čia tas pats, kas vartoti alkoholį, kad dabar būtų „geriau“, o kas rytoj visai nesvarbu. Tačiau rytoj problemos bus tos pačios, o gal net didesnės ir jau alkoholio tam pabėgimui reiks daugiau. Visos malonumą ar apsvaigimą teikiančios priemonės yra siekis pabėgti nuo esamos situacijos, nuo gyvenimo. Tai yra savotiška minisavižudybė. Todėl tas priemones vartojantis žmogus su laiku savo pasąmonėje sukuria suicidinį organizmo refleksą, o refleksus pakeisti yra be galo sunku. O kiek moksleivių gydytojų ar „gerų“ tėvelių dėka yra pratinami vartoti raminamuosius, antidepresantus. Turiu gana daug pažystamų amerikoje, kurie pasakoja kiek reklamų jiems siunčiama iš farmacijos kompanijų, kiek „draugų“ jiems skambina ir pataria vaikams duoti antidepresantų dėl vaikų neramios būsenos, galvos skausmų ir pan. O viso labo tereikia sutvarkyti gyvenimo būdą, informacijos kiekį, kurio perteklius ir sukuria visų pirma jauno žmogaus organizmo disharmoniją. Tokie žmonės nesąmoningai vieną savižudybės priemonę gali keisti kita, bet esmė lieka ta pati. Teko sutikti žmonių kurie narkotikus, alkoholį pakeitė į religinę sektą. Kas pasikeitė, be tokių žmonių kartojamų žodžių, kad juos dievas išgelbėjo? Beveik nieko, tik, kad kūną jie ne taip stipriai žaloja. Religija taip pat riboja energijos tekėjimą žmoguje, jo savirealizaciją. Labai svarbu skirti religinį fanatizmą, religinius juodus akinius nuo tikėjimo Dievu. Religijos gyvuoja vien todėl, kad privatizavo tikėjimą dievu, kad privatizavo dorovės, bendrystės skleidimą. Tačiau religijos ydos labiausiai pasireiškia būtent sektose, kurios ypač apeliuoja į žmogaus „pirmapradę“ kaltę, nuodėmę, paklusnumą, atsidavimą, pagaliau vergovę dievui (iš tiesų vienai ar kitai religijos pakraipai). Tai savotiškas narkotikas liaudžiai. Liaudis zombiuota religija nieko ne tik, kad nemato ir negirdi, bet ir nenori matyti ir girdėti. Tai kyla iš baimės, kad sugrius visas jų gyvenimo „reikalas“. Dauguma žmonių bijo, kad jie neteisingai pragyveno gyvenimą, kad jie turi neteisingų, mirtį skleidžiančių, ribojančių save ir kitus nusistatymų. Tikintis Dievu, o tuo labiau jaučiantis Dievą žmogus gali drąsiai bet kada pakeisti savo gyvenimą negalvodamas apie praradimus. Jis žino, kad be praradimų atradimų nebus. Labai svarbu suvokti, kad fanatiškas, aklas tikėjimas dievu nėra tikėjimas Dievu. Jei Dievo nejauti savyje, jei tavyje nėra meilės, dorovės, įsiklausymo į save, apmąstymo, tai tau belieka fanatiškai tikėti, kad dievas yra kažkur, kad jis stiprus, viską nugalintis, tik tau nutiesiantis aukso kelius per kitų „lavonus“. Tai ne Dievas, o tavo ego, tavo norėjimas būti laimingu  kitų žmonių nelaimių dėka. Tai atskirumo jausmas, bendrumo jausmo nebuvimas ir tuo pačiu laimės neturėjimas. Tikra laimė gali augti tik bendrumo jausmo dėka, susikalbėjimo, susitarimo, pagalbos dėka. Į bet kokį nesupratimą ir agresiją reikia reaguoti supratimu, atvirumu. Ir jei tai nesulaukia atsako, tik tuomet statyti apsaugos „sieną“, bet būtinai paliekant duris – gal kažkuomet kita pusė pribręs dialogui.

  Kaip Dievas visiškai neatsiriboja nuo savo kūrinių, taip ir mes negalime nuo nieko visiškai atsiriboti. Su kažkuo ir kažkur galime būti labiau atviri, su kažkuo mažiau, tačiau visiškai užverti gyvybinės energijos tekėjimo su kažkuo negalime. Tai visų pirma sukels problemas mumyse, o ne tame nuo ko užsivėrėme. Kodėl? Todėl, kad mes savo jausmų, minčių ir veiksmų „dievai“ ir jei mes darome sprendimą ir veiksmą, tai mes už jį ir esame atsakingi. Yra dar toks pastebėjimas, kad „nemėtyk kiaulėms perlų“. Tai pastaba, kad nereikia atsiverti tiek, kad kitiems taptumei „kojų skuduru“. Gyvenimo menas yra tame, kad reikia derinti įvairias gyvenimo energijas, kažkurias užverti, kažkurias atverti. Vyksta pastovi įvairių energijų, informacijos  kaita ir mes prie tos kaitos turime derintis. Daryti įtaką aplinkai galime tiek, kiek savyje turime meilės energijos. Pavyzdžiui teko sutikti daug gerų, protingų žmonių, kurie sako, kad negali savo artimiesiems, draugams, pažystamiems pasakoti apie savo pasaulėžiūrą, apie tai, kad yra daugybė gerų dalykų, kurie pagerina sveikatą, psichiką, pagerina gyvenimo kokybę, padidina laimės jausmą, Dievo pajautą. Kodėl? Ogi todėl, kad kiti iš karto reaguoja neigiamai, šaiposi, keistai į juos žiūri, apkalba, tyčiojasi ir pan. Tuomet geri žmonės nervinasi, jaučiasi įskaudinti, pajunta nepilnavertiškumą ar net suabejoja savo vidinio pasaulio vertybėmis. Tai tik meilės energijos trūkumas tuose žmonėse. Jiems užtenka tik tiek meilės energijos, kad palaikytų savo pasaulėžiūrą savyje ir pagal ją gyventų. Aišku nuo to jie sveikesni, laimingesni, labiau susibalansavę, tačiau silpni prieš aplinkinių tiesioginę įtaką. Tik turintis pakankamą meilės energijos kiekį gali ramiai pasakoti kitiems apie kitokį pasaulio suvokimą, apie Dievo pajautą ne per knygas, Bibliją, o tiesiogiai iš savęs. Tik turint pakankamą meilės kiekį savyje nebus jokio susinervinimo į kito žmogaus nesupratimą, pasityčiojimą, apkalbas ir pan. Tik pakankamą meilės kiekį turintis žmogus turi platesnį požiūrį į pasaulį, žmonių santykius ir supranta, kad visi mes Dievo vaikai, tik nevienodo amžiaus. Vieni prieš Dievą dar tik kūdikiai, kiti dar tik suvokiantys savo aš ir visko norintys tik sau, kiti tik besimokantys bendrauti su kitais, besidalinantys ar besigviešiantys kitų gero, kažkurie jau tiek subrendę, kad gali auklėti ir save ir kažkiek kitus. Ir kuo labiau mes savyje turime daugiau meilės, tuo labiau augesni prieš Dievą ir tuo mūsų pasaulėžiūra platesnė, atsakomybė didesnė. Tik tuomet mes suvokiame, kad tai tik mūsų visų vystymosi etapai ir kad mes iš esmės vienas nuo kito nesiskiriame – tik „klase“ kurioje mokomės. Va būtent remiantis tuo, kurioje „klasėje mes mokomės“ ir kyla laisvos valios kiekis. Kuo aukštesnėje „klasėje“ mes mokomės, tuo daugiau žinome, tuo atsakingiau žiūrime į savo ir kitų elgesį, tuo labiau suvokiame bendrumo dėsnį, tuo daugiau turime laisvos valios įtakoti „žemesnėse klasėse besimokančių mokinių mokymąsi, elgesį“. Taip mes turime galimybę savo išmoktas žinias perduoti kitiems, dalintis. Taip mes greičiau augame ir savo suvokime, greičiau tobulėjame. Pradžioje žinios ir tobulėjimas yra tik sau, bet užstrigti tame negalime, nes prieš Dievą tai yra kūdikystė. Perėjus į vaikystę jau būtina dalintis savo patirtimi, suvokimu. Tai aišku nebus tobula, bus daugybė klaidų, susinervinimo, kad kiti nesuvokia ką jūs norite išreikšti, bus ir tikrų savo klaidų, bet tik per tai „vaikai“ ir suauga į „paauglius“. Nebijokite klysti savo išvaduose, pastebėjimuose, o svarbiausia mokykitės iš klaidų, taisykite jas, drąsiai pripažinkite, kad klydote. Jei galvojate, kad nukentės jūsų autoritetas, tai reiškia jis nėra autoritetas, o tik „autoritetas“. Pagrindinis žmogaus tikslas yra augti Dievuje, o autoritetas, liaupsės, pagyros, ar nesupratimas bei apkalbos, tai tik „odos raginis sluoksnis, kuris vis nubyra ir vėl auga“.

 Išvados : laisvos valios mes turime tik tiek, kokioje Dievo pažinimo „klasėje“ mes esame. Neribokime savos ir kitų gyvybinės energijos srauto jokiomis cheminėmis ar fizinėmis priemonėmis, o išsiaiškinkime kuria kryptimi ta energija turi būti nukreipta, sudarykime tam sąlygas ir tai padarykime. Netikėk kitais dievais, o tik tuo, kuris yra tavyje.