LAISVĖJIMO ETAPAI
Gal būt daug kame atsikartosiu, bet va vėl kažkoks naujas etapas, kuriame tarsi naujaip tenka daug ką peržiūrėti, naujaip išjausti. Na, kad ir sielos, dvasios laisvėjimo etapai, kurie šiam momentui, manau yra trys.
Pirmame etape, tobulėjantis žmogus Žemėje turi vergišką sielą. Antrame etape, tai laisvos sielos žmogus. Trečiame etape, kažkas panašaus į Tiesos piramidės laiptus.
Vergiškos sielos visuomenėje, kur dauguma sielų yra vergiškos, nelengva tapti laisvos sielos žmogumi. Vergiškos visuomenės pati esmė yra tame, kad neleisti tapti laisvu ir tam panaudojami patys įvairiausi būdai. Tai ir religija, medicina, švietimo sistema, maisto pramonė, paslaugų sfera, fizinio išgyvenimo sąlygos ir t.t. Pagrindinis vergiškos visuomenės bruožas, tai besąlyginės Meilės stoka.
Tereikia tik suvokti, kaip pasielgs vergas keičiantis situacijai, aplinkybėms ir iš karto pasidaro aišku kas yra tas vergas. Vien palyginus, kokie atrodo kartais gana „šviesūs“ žmonės renkami į valdžią, bet patekę ten (pasikeitus aplinkybėms) pasirodo ir kitos jų „savybės“, išlenda vergiška siela, su savo nepasotinamu godumu, siekiu parsiduoti bet kam. Beje vergiškos sielos žmogus lengvai pasiduoda reklamoms, įtikinėjimui, parsiduoda ir net ieško smurto jo ar jos atžvilgiu (paprastai nesąmoningai), lengvai „užsikrečia“ blogais įpročiais.
Vergiškos sielos žmogus mielai, būtent mielai, atims bet ką iš kito vergiškos sielos žmogaus, jei tas bus silpnesnis ar mažiau sąmoningas. Vergiškos sielos žmogus ims iš pasaulio tiek, kiek jam niekada nereikės. Todėl jo esmė yra ne kurti, o griauti. Jiems kurti gyvenimo patogumus yra verčiami kiti, silpnesni, mažiau susivokiantys vergiškos sielos žmonės. Tam net kuriami įstatymai, kad sukurtų įstatyminę hierarchiją, kad silpnesni vergiškos sielos žmonės nemaištautų dėl „riebesnio“ kąsnio. Pavyzdžiui kapitalizmo esmė ir yra vergiškos visuomenės palaikymas, nes kitaip kapitalizmas negalėtų egzistuoti. Kai kas gal pasakys, kad socializmas ne ką geresnis? O jo iš esmės ir nebuvo, jį pasistengė „sudirbti“ kapitalizmu susirūpinusi „grietinėlė“, kad kuo mažiau į tą pusę dairytūsi visi vergiškos sielos žmonės.
Vergiškos sielos žmonės, ypač iš žemesnių sluoksnių mielai tiki, kad kažkada, kažkas padarys stebuklus ir jie taps laisvi, turtingi ar pan. Tokie žmonės pasiduoda momentui, momentiniams „blyksniams“, „blizgučiams“, aistrų bangoms, pakuočių apgaulėms. Laisvos sielos žmogus lengvai mato kaip tos apgaulės „skleidžiasi“ laike, kaip subyra tos formos, tos pakuotės ir viskas dėliojasi į savo vietas. Vergiškos sielos žmogui tai padaryti sunku. Jų sąmonės spindulys yra siauras, kaip prožektorėlis naktyje, kuris iš tamsos „ištraukia“ tai vieną daiktą, tai kitą, bet visumos tu nepamatysi. Tokie žmonės kartais bando, juos galima tam paprovokuoti, patarti, kartais priversti, bet dauguma jų išsigąsta to ką pamato, išsigąsta savo išvadų ir vėl pabėga į savo „jaukų“ vergo pasaulį. Tačiau dėl tų kelių, pamačiūsių Tiesą vergiškos sielos žmonių, verta daryti pastangas, nes jie jau norės žengti laisvos sielos pusėn. Bus tokių, kurie ir iš tų atkris, bet kažkas sugebės „perplaukti“ tą sraunią, vidinės sumaišties, pokyčių „upę“ ir atsidurti laisvos sielos žemėje.
Laisvėjančiai sielai neturi būti jokių autoritetų nei artimųjų, nei draugų, nei visuomenės autoritetų, nei bažnyčios autoritetų. Tokie žmonės nebenori ir nebegali mokytis tik iš savo klaidų iš savo patyrimų. Jie intensyviai sugeria kitų patirtis, analizuoja ir apjungia savyje į vieną patirtį, kuria remdamiesi ir tyrinėja pasaulį. Laisvėjančiai sielai atsiveria didžiuliai tobulėjimo plotai, tarsi didžiuliai „ganyklų“ plotai ir vidumi nepasiruošusiai asmenybei tai būna didžiulis šokas. Va tuomet organizmas kartais sureaguoja taip, tarsi norėdamas tave sugražinti į jau žinomą būseną, tarsi ten saugiau. Ten gal būt tavimi kažkas pasirūpins, atneš vergo dubenėlį su vergui skirtu „putros“ kiekiu, pasirūpins minimaliu tavo saugumu ir nereikalaus daryti jokių sprendimų, nereikalaus keistis, pagaliau nereiklaus mąstyti. Tačiau tai gi kalėjimas. Laisvėjimo galimybėms reikia ruošti save atsipalaiduojant nuo senų programų, ruošti kūną ir psichiką. Pati laisvė nėra vertybė – tai tik galimybė. Todėl, jei vergiškos sielos žmogus, savyje patyręs Tiesos blyksnį, o dar jei aplinkoje susidaro atitinkamos sąlygos, atitinkami žmonės jis pasijaučia laisvu žmogumi. Deja jis nežino ką daryti su ta laisve, su ta galimybe ir elgiasi pagal savo pasaulio suvokimo lygį, paprastai pagal savo seną, vergišką pasaulėžiūrą.
Laisvė yra tam, kad surastum Tiesos piramidę ir žengtumei laiptais aukštyn. Tuomet suvoksi viską kitaip ir jau niekada neturėsi vergiškos sielos sąmonę, netgi ir laisvos sielos žmogumi netapsi. Jei užstrigsi tik laisvės plotuose, kaip beribėse „ganyklose“, tai lengvai gali nuklysti atgal, ten kur vergiškos sielos „palėpės“. Kaip minėjau, kad vergiškos sielos žmonėse būna tam tikri „blyksniai“, tam tikri gyvenimo etapai, kur pajunti Tiesą, pajunti besąlyginę meilę, trykštančią iš vidaus. Tai reiškia, kad mes viską ir visada turime savyje, mes turime ko mums reikia, kad pasikeistume. Tereikia tik atsilaisvinti nuo to, ko nereikia, o čia jau tik per sąmoningumo didinimą, pasaulėžiūros ir pasaulėjautos plėtimą, per besąlyginės meilės kaupimą savyje.
Pavyzdžiu jei atsitinka sunki gyvenimiška situacija, badas, trūksta maisto. Kaip elgiasi tų trijų pakopų žmonės. Vergiškos sielos žmonės, nepriklausomai nuo to ar jie tik eiliniai ar valdžioje, paprastai plėšia kitas tautas, kaimynus, draugus gimines, kad tik išgyventų šią dieną. Beje jie gali taip įsijausti, kad net praėjus blogam laikmečiui, jie tęsia tuos plėšimus toliau, tik dažnai rafinuočiau. Laisvos sielos žmonės, sudėtingu laikotarpiu taupo maistą, ieško resursų, pagaliau pasitraukia kitur, kur gali sau auginti derlių. Trečios pakopos žmonės, kurie bent kiek palipo Tiesos piramidės laiptais, organizuoja žmones, perskirsto turimus resursus, tam, kad visų pirma būtų pasirūpinta ateitimi, o tada rūpinasi jau dabarties poreikių tenkinimu. Kritiniu tautoms periodu, net pas vergiškos sielos žmones būna tų Tiesos blyksnių ir jie tarsi atsiduria ant Tiesos piramidės laiptų, bet praėjus sunkmečiui, toli gražu ne visi sugeba išlikti toje būklėje.
Vergiškos sielos žmonės siekia ne tik išgyventi, bet dabar prisigrobti kuo daugiau. Jiems būdinga gyvuliška sąmonė. Pavyzdžiui vaikais jie pasirūpina šiam momente – pamaitina, aprengia išleidžia ten, kur įstatymiškai numatė vergiška visuomenė. Vergiškos sielos žmonės neauklėja savo vaikų – atiduoda aplinkai, kuri išugdo tik naujus vergiškos sielos žmones. Daug kam teko matyti tokių filmų, kur žmonės siekia nugriebti kuo „riebesnį“ ir didesnį kąsnį ir po to visą gyvenimą džiaugtis po palmėmis. Va tai ir yra vergiškos mąstysenos žmonės ir tokį gyvenimo būdą reklamuoja tokie filmai. Vergiškos sielos žmonės iš esmės yra vartotojai, o jei priversti gaminti, tai tik tam, kad daugiau vartotų. Kaip minėjau, kad tokio pobūdžio žmonės nėra iš žemiausio socialinio sluoksnio. Jų kiekis valstybėse priklauso nuo daugelio faktorių. Pagal vienus įvertinimus tai sudaro 70% – 80% , pagal kitus 80% – 95% visų žmonių iš mūsų aplinkos, miesto, rajono. Pirmas variantas gana optimistiškas. Iš patirties labiau priimu antrą variantą ir tai su ...??? Kaip jau minėjau, kad valdžioje esantys vergiškos sielos žmonės yra linkę kuo daugiau sukurti taisyklių, įstatymų, kurie ribotų žmogaus laisvę, valią, patį sąmoningėjimo procesą. Tam net įveda Gamtai prieštaraujančius įstatymus, kurie išdarko visuomenės sąmonę ir po to visuomenė tai priima kaip normą. Viskas ne tik dėl valdymo, bet ir dėl pelno.
Laisvos sielos žmonės, arba bent kiek pajutę laisvę, laisvėjantys, rūpinasi ne tik kaip išgyventi dabar, šiuo momentu, bet ir ateityje. Jie rūpinasi savo vaikų savarankiškumu, ugdo jų gebėjimus pasirūpinti savo ateitimi, juos tinkamai auklėja. Jie riboja aplinkos įtaką savo vaikams, riboja aplinkos informaciją, rūpinasi kas aplinkoje auklėja jų vaikus. Jei jiems gyvenime pakliūva „riebesnis“ kąsnis, jie ir toliau gyvena taip pat tik su didesnėmis galimybėmis.
Tie, kas patyrė Tiesos laiptų „šviesą“, rūpinasi ne tik savo šeimos gyvenimu ateityje, bet ir kitų žmonių, visuomenės išgyvenimu ateityje. Tokie žmonės savo vaikams teikia kryptingą informaciją, auklėja kryptingai, pagal jų gabumus. Leidžia tik tam tikriems asmenims auklėti jų vaikus, maksimaliai riboja nuo vergiškos sielos žmonių įtakos. Kylant Tiesos laiptais geriau matosi tiek ateitis tiek praeitis. Beje tai gali kelti tiek džiaugsmą, tiek skausmą ir kas neturi pakankamai besąlyginės meilės, Tiesos laiptai, Tiesos pažinimas tampa problematiškas.
Siekiant tapti laisvais, būtina plėsti pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, auginti savyje besąlyginės meilės atsargas, savaip pažinti Kūrėją į visus įsiklausyti, bet neturėti žemiškų „autoritetų“, prie kurių būtų galima prisirišti, tapti priklausomais nuo jų. Laisvėjant galima patirti daug skausmo, bet nesugriovęs namo, kito nepastatysi. Tas skausmas tai „atkrintantys“ pažįstami, draugai, gal net giminės, kurie nepriima tavo laisvėjimo, tavo Tiesos pažinimo. Jie nori ne tik patys „saugiai“ gyventi vergiškos sielos kiaute, pilname įvairių priklausomybių, taisyklių, apribojimų, bet ir kitus tame laikyti. Tiesiog taip jie „užprogramuoti“. Kas tie programuotojai? Visų pirma vergiškos sielos tėvai perduoda vaikams savo užprogramavimus, po to religinis programavimas, švietimo sistemos programavimas, informacijos priemonių programavimas, teisnės sistemos programavimas, prekybininkų programavimas ir t.t. Sudėtingiausia tampa tuomet, kuomet tavo artimas žmogus, tavo „antroji“ pusė pasako, kad tu nebūsi laisvas (laisva) savo vidumi, nes „aš to nenoriu“, arba „aš tam nepasiruošęs (nepasiruošusi)“ , pagaliau „visi taip gyvena ir tu taip gyvenk“. Kas tokiu momentu bando problemą spręsti griežtai, be meilės, tai išyra draugystės, šeimos. Šeima ir vaikai, kaip alpinistai per gyvenimą žengia surišti viena virve. Besikeičiant vienam, keičiasi ir kiti, tačiau besikeičiančiam tenka tai daryti daug lėčiau ir ilgiau. Kantrybės ir meilės tame procese.
Ir dar. Mes vėl ir vėl gimstame pasaulyje tam, kad vidumi taptume laisvesni, pažintume Tiesą, Kūrėją ir mokytumėmės būti kūrėjais. Tik patirtį čia, mes išsinešame Ten ir kaupiame ją su kiekvienu atėjimu į Žemę.