LIBERALIZMO „TIESA“

 Kas yra Tiesa? Dauguma žmonių, jau pradedant nuo vaikystės turi savo tiesas, kurios keičiasi. Tiesos keičiasi priklausomai nuo aplinkybių, nuo kitų žmonių įtakos, tačiau žmogus linkęs tikėti jam patogiomis, malonumą teikiančiomis tiesomis. Visa, kas teikia nepatogumus, nemalonumą, bet to negalima pavadinti netiesa, negalima ignoruoti, žmogus pavadina blogiu. Dygstanti kūdikiui dantis sukelia skausmą, jam tai reali tiesa, bet tai blogis. Jis dar nežino, kad jam tie dantys bus reikalingi ir ateityje tai gėris. Ir danties dygimo, skausmo metu esama tiesa atrodo absoliuti. Tačiau ir žmogui, kuris kramto dantimis ir be jų neįsivaizduoja savo mitybos, tiesą jau supranta kitaip ir supranta dantų dygimo skausmo neišvengiamumą. Tikresnė tiesa pamatoma, suvokiama per laiką, todėl bet kuris, dažniausiai emocinis, tiesos klyksmas, nėra Tiesa. Tai tik įvertinimas iš gėrio ar blogio suvokimo pozicijų.

 Tiesa, apimanti dideles erdves ir ilgus, labai ilgus laiko tarpus, tik artėja prie absoliučios Tiesos, bet ja netampa. Trumpalaikės tiesos, tik kreivų veidrodžių karalystė, palyginus su ilgalaikėmis tiesomis. Sakykime šiuo momentu yra tamsus rytas, tylu, drėgna, šaltoka, gaivus oras ir t.t. Tai momentinė, vertinamoji tiesa, kuri mums gali būti kažkiek patogi, kažkiek būti „blogis“. Praėjus kelioms valandoms, gali būti šviesu, gaivu, čirkauja paukšteliai, kelia triukšmą ir teršia mano kvėpuojamą orą mašinos ir t.t. Tai jau kito momento tiesa, kuri turi jau savo patogumus ar nepatogumus. Yra ir vidinės momentinės tiesos, kurios priklauso ir nuo išorinių momentinių tiesų. Tačiau yra tokių vidinių tiesų, kurios ir nepriklauso nuo išorinių, jei pavyzdžiui nieži už ausies, arba skauda koją, arba kokia ilgalaikė liga ir pastoviai skauda. Tiek aš, tiek kaimynas, tiek aplink mane esantys gatvėje gyvena su savo momentinėmis tiesomis, tiek išorinėmis, tiek vidinėmis. Kas labai kreipia dėmesį į momentines tiesas, tas suteikia joms energijos, sureikšmina jas ir jos pradeda dar labiau įtakoti. Pavyzdžiui žmogus gali guostis lietingu oru, tačiau kitą dieną jis gali guosti, kad saulė per daug kepina, o po kelių valandų keikti muses, užpuolusias jo butą. Pavyzdžiui senų žmonių kalbėjimas apie prastą sveikatą, tik paskatina prastėti tai sveikatai, o ypač jei kalbasi su panašiais dejuokliais. Taip pat kalbėjimas apie prastą orą, tik pablogina reakciją į besikeičiančius orus ir paprastina tą pačią sveikatą. Tokiems žmonėms momentinės tiesos tampa labiau svarbios nei ilgalaikės tiesos. Tokie žmonės labiau linkę „užsidegti“ kaip degtukai, isterikuoti dėl niekų ir taip pabloginti vidinę būseną, tuo pačiu sveikatą. Žmonės, kurie prisitaiko prie įvairaus oro, paprastai linkę nepamiršti ilgalaikės tiesos. Jie nedejuoja, kad jiems karšta, ar per daug lietaus. Jie tai įvertina, kiek tai aktualu jiems, bet nesuteikia daug reikšmės. Todėl jų organizmai lengviau priima pokyčius ir gana greitai sugeba prisitaikyti prie naujų sąlygų. Žmogus galvojantis apie ilgalaikę tiesą, o ypač žinantis apie galimus pokyčius, visus metų laikus ir orų pokyčius, susijusius su jais, vidumi jau pasiruošęs juos sutikti. Jei vidus tam pasiruošęs, tai imunitetas taip pat tam pasiruošęs. Organizmas jau žino apie numatomus pokyčius ir nereaguoja isteriškai, ar net ligomis į neišvengiamas permainas. Čia kaip dantų dygimas kūdikiams. Skauda, bet kai žinai, kad tai reikalinga, tai ne taip jau ir skauda.

 Svarbiausia tiesa žmogaus kūnui, tai būti gyvam. Todėl kūnas turi aibę priemonių tam pasiekti. Tai ne tik imunitetas, bet ir vidinė, maksimaliai stabili erdvė (tiek temperatūros, tiek chemijos atžvilgiu). Iš išorės į mus patenka galybė gyvybės. Tai ir virusai ir bakterijos ir pirmuonys ir t.t. Organizmas renkasi kelias išeitis : kovoti ir nugalėti, arba nuslopinti ir įdarbinti. Pirmiausia jis kovoja su atėjūnais, nes genuose įrašyta kaip atskirti atėjūnus. „Kareivių“ visame organizme nėra ir negali būti pakankamai, tuomet organizmas siekia įdarbinti „atėjūnus“. Vienus jis senai įdarbino žarnyno darbui pagerinti, vitaminams ir kitoms medžiagoms gaminti. Kitiems leido būti, nes jie kovoja su dar kitais, gal net pavojingesniais atėjūnais. Taip jie padeda tai pačiais imuninei sistemai. Yra ir tokių „atėjūnų“, kurie šlaistosi po organizmą ir maitinasi baltymų likučiais įvairiose organizmo vietose ar silpnomis, senomis ląstelėmis. Tas taip pat teikia naudą organizmui, nes išvalo jį. Tačiau tam tikros vietos atšalimo atveju, kuomet kraujotaka, o tuo pačiu ir tos vietos imuniteto kontrolė, virusai, bakterijos turi galimybę sukelti puotą. Toje vietoje atsiranda daug neišvalytų, tos puotos gyvybinės veiklos produktų, kurie paprastai yra gana nuodingi. Kyla vietiniai uždegimai. Atšilus, tie nuodai, kaip ir suaktyvėję ir pasidauginę „puotautojai“, pasklinda po organizmą ir sukelia silpnumo, ligos pojūtį. Organizmas per prakaitą, per temperatūros pakėlimą siekia atsikratyti toksinų ir suaktyvinti imunitetą. Todėl ir būtinas padidintas skysčių kiekis, šiluma. Tokiu atveju aktyvią fizinę veiklą reikia riboti, kad toksinus, bei suaktyvėjusius „puotautojus“, kraujas nepaskleistų po visą organizmą. Todėl, atšalus, būtina kuo skubiau „atkaitinti“ ar tą vietą, ar aplamai visą organizmą ir duoti daug skysčių ir gerai šiltų ar karštų. Jei laikas uždelstas, tai kaitinimai gali tik paskatinti nekontroliuojamą „puotautojų“ pasklidimą po visą organizmą. Tačiau kalba ne apie tai, nukrypau į niuansus. Esmė tame, kad organizmas nėra liberalus, tai yra viską priimantis ir visa ką atleidžiantis. Jis tiesiog žūtų, būtų kitų suvalgytas, o jis nori gyventi.

 Gyvo, gyvenančio, galinčio išgyventi, įvairiose sąlygose galinčio išgyventi organizmo tiesa yra tokia – visų pirma jis. Todėl organizmas gali būti liberalus, priimantis ir susitaikantis su atėjūnais tiek, kiek jie naudingi organizmui, arba bent netrikdo organizmo veiklos. Būtent tokios tiesos turi laikytis ir valstybė, tauta, pagaliau šeima. Jei valstybė ar tauta nori gyventi ir išgyventi, tai atėjūnai turi būti naudingi tai valstybei ar tautai. Dėl atėjūnų pretenzijų ir reikalavimų, valstybė ar tauta neturi išsigimti ir išnykti. Visų pirma atėjūnai turi būti tos rasės, kokios rasės ir tauta, nes kitaip tautai gresia rasinis išsigimimas. Valstybėje paprastai vyrauja viena rasė ar viena tauta. Reiškia ir tiesa, bei sąlygos gyventi kitoms tautoms toje valstybėje, bus orientuotos į vyraujančios tautos poreikius. Tai normalu ir tai būtina, nes tai atitinka organizmo išgyvenimo taisykles. Todėl, jei pažvelgsime į Lietuvos atveją, tai vyraujanti tauta yra lietuvių. Tiesa remiantis lotynų kalba Lietuva turi ne taip rašytis. Vardininkas yra Litua. Tai va. Kadangi vyraujanti tauta yra lietuvių, o rasė balta, tai ir visos tiesos, turi būti pagal baltą rasę ir pagal lietuvius. Visų pirma tai mokslas ir vyraujanti kalba. Lietuvių kalbą, besąlygiškai turi mokėti visi jos piliečiai. Jei nemoki kalbos, tai tu ne tos šalies pilietis ir tam tikrų teisių, valstybės garantuojamų, jau neturi turėti. Apmokymas mokykloje tik vyraujančia kaba ir negali čia būti jokių lenkų, rusų, žydų, ar totorių mokyklų. Faktiškai tai vaikų, žmonių ruošimas kitai valstybei, kurioje gyvena ši, vyraujanti tauta. Tai lietuvių tautos, tuo labiau tokios mažos, resursų iššvaistymas. Lenkų, rusų, žydų ar totorių vaikams gali būti viena ar kelios, jų kalbos ir gramatikos pamokos savaitėje. Aišku pagal galimybes ir pačių tėvų poreikius. Ir tai normalu, nes lietuviams tai svetimos tautos ir jos negali diktuoti savo sąlygas organizmui – lietuvių tautai. Bet kokiu atveju, esant kitų tautų atstovams didesniam poreikiui savo tautiškumui realizuoti, galima tiesiog išvykti į savo tautos, kaip pagrindinės tautos, valstybę. Ir tai normalu ir tai reikia priimti kaip pilnai suprantamą dalyką, be jokių perdėtų emocijų ar teisybės reikalavimų. Teisybė yra vyraujančios tautos, nes ji ir yra tas organizmas. Dabartinių globalistų siekis sumaišyti tautas, tai paversti valstybes neįgaliomis, neįgaliais organizmais, kurie negali turėti savo identiškumo. Dauguma, ne tik lietuvių, nesupranta, kad tik savo šalyje, tik savo vyraujančios tautos teritorijoje, jie gali reikštis kaip tos tautos atstovas, kaip tos rasės atstovas. Visur kitur jis svetimas, ne savoje žemėje. Pavyzdžiui dabar Europoje, globalistų sukeltas rasių maišymasis gresia rasiniais karais. Kad to neįvyktų, visais įmanomais būdais, pagrindiniai, baltųjų rasei peršamas liberalumas, visa ko priėmimas. O ką jau kalbėti apie LGBT kūrinį, kuris propaguoja malonumų viršenybę virš kitų, žmogaus dauginimosi ir išgyvenimo vertybių, virš dorovinių vertybių. Beje liberalai, visomis priemonėmis, visų pirma per vaikus, jaunimą, siekia iškreipti gamtos dėsnių, gamtos tiesų suvokimą, būtinumą, svarbą. Su tokiomis, iškreiptomis vertybėmis auganti asmenybė, būtinai patiria jo suvokimo ir aplinkos realijų neadekvatumą, kas iššaukia psichikos sutrikimus, isterijas, panikos priepuolius, kas beje paskutiniu metu tampa „madinga“. Asmenybė, su iškreiptu realybės suvokimu, tampa nebeatsakinga už savo veiksmus ir reikalauja tokių neatsakingų veiksmų iš aplinkinių. Jei to nevykdoma, tokia asmenybė, tampa agresyvi, o jei nieko negali padaryti, tai savižudiška (alkoholis, narkotikai ir pan.). Jei tokia asmenybė yra valdžioje ir tuomet jos rankose teisinė ir prievartos sistema, pinigų sistema. Tuomet tokia asmenybė, ar asmenybių grupė gali iš visuomenės reikalauti perimti jų vertybes ir būti paklusniems. Išeitys kelios, kaip ir organizmui. Arba kovot, arba išsigimti ir žūti. Liberalus organizmas negyvybingas. Liberalios asmenybės apie tai net nemąsto. Joms svarbu dabartyje gauti malonumus, tiek valdžios malonumus, tiek kūniškus malonumus, tiek chemijos sukeltus malonumus. Liberalizmas, tai priešingas diktatūros polius. Nei vienas, nei kitas normaliam organizmui nėra naudingas, nes veda į žūtį.