LIGA IR CHARAKTERIS.PSICHOSOMATINĖS LIGOS.SVEIKO IR NEĮGALAUS ŽMOGAUS SANTYKIS

Ligos ir neįgalumai yra glaudžiai susiję su charakteriu. Kokį žmogus susiformuoja charakterį, tokiomis ligomis jis ir bus linkęs sirgti. Pats procesas iš tiesų yra sudėtingesnis, nes pačios ligos padeda formuoti tam tikrą žmogaus charakterį. Viskas vyksta lygiagrečiai. Bet kuris silpnas iš prigimties kūdikis reikalauja padidinto mamos, tėčio, senelių, giminių ir aplinkinių dėmesio, saugumo. Jei jis negauna to dėmesio, tai imasi isterijų, gudrybių, ligų. Jei kūdikis pastebėjo, kad mamos padidintą dėmesį gauna tuomet kai serga, tai gali įsitvirtinti jo pasąmonėje ir toks vaikas turi galimybę būti neįgaliu visą gyvenimą. Todėl šeimose, kur sunkus materialinis gyvenimas, kur mamos ir tėčio tarpusavio santykiai blogi ir vaikui nelieka dėmesio yra pavojus vaikams pastoviai sirgti. Tos ligos vadinamos psichosomatinėmis. Daugybė alergiškų ir astma sergančių vaikų iš tiesų serga psichosomatinėmis ligomis, kurios kilo iš dėmesio trūkumo jiems. Mamos savo laiku nesuteikė dėmesio. Vaikui susergant, jis gaudavo padidintą dėmesį. Vaiko pasąmonėje susiformavo psichosomatinė programa, kad liga, tai mamos dėmesys, o gal būt ir meilė. Tuomet jau menkiausia dulkelė, žiedadulkės, oro pokyčiai ir pan., psichikoje įjungia programą kaip reikia pradėti „sirgti“, kad gauti dėmesį. Vien kalbos apie pavojingus, baisius įvykius, ar galimybė likti vienam (vienai), konfliktas su mama, tėčiu ir pan., gali įjungti psichosomatinę programą kaip „susirgti“, kad gauti dėmesio ir būti saugiam (saugiai). Kokios ligos įsijungs priklauso nuo silpniausių organizmo vietų. Paprastai pirmiausia sureaguoja virškinimo, inkstų sistemos arba plaučiai. Dėl virškinimo, inkstų sistemos kyla ne tik virškinimo sutrikimai, inkstų geldelių uždegimai, šlapimo nelaikymas, bet ir odos alerginės problemos. Dėl plaučių reakcijos kyla astmos priepuoliai. Yra dar centrinės nervų sistemos reakcija, kuomet jos pažeidimų turintys vaikai į dėmesio trūkumą reaguoja epilepsijos priepuoliais. Dauguma atidžių mamų pastebi, kad net kūdikiai „gaudo“ savo mamas per tariamas kūdikio problemas. Pavyzdžiui kūdikis išgirdęs šalia mamą pradeda niurzgėti, kosčioti ir pan., tarsi jam būtų kažkas negerai. Mama pribėga, patikrina, paglosto, duoda vaikui dėmesį. Užtenka kelių tokių „patikrinimų“ ir kūdikis jau turi „meškerę su kabliuku“, kaip pasigauti mamą. Jei mama pyksta, pradeda vengti kūdikio, tai jis sugalvoja kitus „kabliukus“, o jei suserga, tai gauna labai didelį kablį kaip ilgiau ir dažniau laikyti šalia savęs mamą. Tokie vaikai tampa pastovūs ligoniai. Vėliau jie pajaučia, kad savo „ligas“ galima panaudoti ne tik tam, kad gauti dėmesio, meilės, komforto, bet ir išvengti bausmių, darbo, pareigų. Tokiems vaikams tampa patogu pastoviai sirgti ir gauti visko ko nori. Dalis vaikų su laiku pradeda suvokti savo neįgalumą ir nori patys būti savo gyvenimo šeimininkai. Deja psichosomatinė reakcija jau „užsiregistravo“ pasąmonėje ir ją pašalinti sunku. Bet koks siekis būti savarankišku, valdyti savo gyvenimą sukelia programų audrą pasąmonėje ir organizmas „suranda“ ligą. Vėl ir vėl viskas sugryžta į savo vėžias. Vaistai tik pašalina ligos siptomus, nes psichosomatines ligas nepagydo jokie vaistai.

Tam, kad vaikams nesusiformuotų psichosomatinės ligos mamoms būtina kalbėtis ir bartis su savo dar nemokančiais kalbėti kūdikiais. Jei kūdikio problema tikra, tai mama pagiria savo kūdikį, kad jis pakvietė mamą. Kūdikis visų pirmą reaguoja į balso toną, vibracijas, o ne į žodinę informaciją. Po to reaguoja į prisilietimus, skleidžiamą kvapą. Jei mama suprato, kad kūdikis manipuliuoja ja dėl dėmesio, tai ji privalo kūdikį išbarti ir elgtis taip, kad kūdikis pajustų nenoritis „tokio“ dėmesio. Taip kūdikis išmoks kviestis mamą tik tikroms problemoms esant. Yra daugybė būdų kaip mamos sugudrauja su savo gudraujančiais kūdikiais, kad jie jomis nemanipuliuotų, bet tai individualiai atranda kiekviena mama pati. Tačiau jei mama sudievina savo kūdikį ir pasiduoda manipuliuojama, tai ji augina amžiną bėdą ne tik sau ir savo artimiesiems, bet ir visuomenei. 

Jei žmogus užaugęs suvokia, kad jo organizmas turi psichosomatinių problemų ką jam reikia daryti norint jas pašalinti. Pradėti reikia nuo šaknų iš kurių visa tai kilo. Geriausiai padeda meditacijos. Jų metu galima vizualizuoti praeities problemas, padėkoti ligai, kuri „grąžino“ užsiėmusią mamą prie kūdikio ir paleisti ligą. Tai vienas iš būdų, o jų gali būti daugybė ir įvairių. Svarbiausia reikia pakeisti charakterį, požiūrį į gyvenimą ir reakcijas į aplinkos dirgiklius. Ilgalaikio ligonio arba neįgaliojo charakteris didelia dalimi buvo suformuotas ligos ir tiesiogiai persipynęs su liga. Liga, kaip gyvas organizmas, nenorės palikti savo gerai apgyvendintos teritorijos. Vadinasi reikia keisti tą teritoriją, kad ligai čia gyventi būtų nepatogu, o po to ir neįmanoma. Reikia keisti charakterį. Charakteris iš esmės yra tam tikrų programų rinkinys, kurios įsijungia kaip atsakas į aplinkos dirgiklius ( artimųjų pamokymai, draugų pastabos, galimybių ir norų išorinis apribojimas, oro kaita, dulkės, žiedadulkės ir t.t.). Reiškia reikia keisti perdėtas, neprotingas, isteriškas reakcija į aplinkos poveikius. Iš pradžių tai daryti sąmoningai, kol visa tai įsišaknis organizme, pasąmonėje ir taps naujais charakterio bruožais. Tuomet ligos savaime „byrės“ organizme. Labai svarbu neleisti sau sugryžti prie  seno charakterio bruožų, kurie paversdavo silpnu ir bevaliu. Tai panašu kas alkocholį vartojusiam daugiau nė lašo neiimti į burną, arba rūkiusiam daugiau nei cigaretės į burną. Svarbu rasti tų reakcijų šaknis ir atsisakyti savo silpnybių. 

Taisant savo charakterį labai svarbu pirma jį gerai pažinti, kad jis savo reakcijomis nepagautų. Labai svarbu suvokti, kad kiekvienas dažnai ar ilgai sergantis jau yra neįgalus, nes jis daug ko negali. Tas neįgalumo jausmas nusėda pasąmonėje. Neįgalūs žmonės pasąmoningai yra pikti ir pavydūs sveikų žmonių atžvilgiu. Tas pats būdinga ir silpno charakterio žmonėms, kurie daug nori bet „negali“, bijo, nesiryžta. Jei sveikas žmogus dalinasi savo džiaugsmais, planais, siekiais su neįgaliu žmogumi (arba jis šalia), tai praranda dalį energijos ir tuo pačiu dalį galimybių. Stipriai pasąmoningai pavydus ir piktas neįgalus žmogus tokiam sveikam žmogui gali palinkėti blogo, užpavydėti ir sveiko žmogaus planai pradės griūti. Neįgalus žmogus, sąmoningai, ar pasąmoningai griaudamas kitų žmonių planus, pavydėdamas jiems griauna ir savo galimybes. Neįgalus žmogus tuo metu tik sustiprina savo griovimo energijas, kurios jį dar labiau prikausto prie neįgalumo. Keičiant savo charakterį svarbu atrasti kur aš esu neįgalus, kur mano jausmai kažkam pavydi ar kuo piktinasi. Tas pavydėjimas ir piktinimasis atsiranda tarsi iš nieko ir būna labai stiprus, nors sąmoningai blogo ir nesinori linkėti kitam. Tai rodiklis, kad čia yra neįgalumo programa, kuri sėdi pasąmonėje. Tik pasąmonėje esančios programos gali pasireikšti labai stipriai ir spontaniškai, nors sąmoningai tarsi ir nėra dėl ko nervintis, pavydėti, pykti. Suradus problemines programas vieniems padeda malda, kitiems suvokimas ir problema jau pradeda mažėti. Labai gerai yra taikyti meilės žvilgsnio metodą. Tiesiog prisiminti panašias situacijas, kuomet neįgalumo programa suveikdavo panašiai, arba net susigalvoti tokias situacijas, kur ji tikrai suveiktų ir į visa tai žvelgti kaip stebėtojui ir su meile. Sakyti „aš myliu“. Stebėti savo vidaus jausmus. Pradžioje gali sukilti baimės, pykčio, nesaugumo, pasimetimo bangos. Po to jos rims, trauksis ir taps ramu ir gera. Programos geriausiai išvalomos jausmu. Jei dirbama tik suvokimu, tai byra mentalinis programų karkasas, bet energija kažkurį laiką išlieka. Jei dirbama jausmu, tai energija dingsta, o karkasas tų programų po truputį byra. Pirmu atveju programa kurį tai laiką gali trikdyti, provokuoti. Antru atveju, neturėdama energijos programa visai nebeveikia. Tik karkasas dar kurį laiką gali bandyti gauti panašios energijos. Taip galima išvalyti daug pasąmoninių programų. Po kažkiek laiko galima panaudoti ir savo „aš“ ateityje, kuriuo norite būti. Tereikia įsivaizduoti to savojo „aš“ norimus charakterio bruožus, savybes, įsijausti į jį. Tuomet tas „aš“ iš ateities išjudins dabartyje tas programas, tuos neįgalumus, kurie trukdo tam naujajam „aš“ atsirasti ateityje. Tuomet reikės dirbti su gal net netikėtomis pasąmoninėmis programomis, kurios galėjo ateiti iš tėvų, senelių, prosenelių ir t.t. Meilė, priėmimas, suvokimas subalansuoja vidines programas, suteikia daugiau energijos, galių, galimybių. 

  Ilgai sergantis ir neįgalus žmogus turi savitą aplinkinio pasaulio priėmimą. Neįgalūs žmonės į kitus žmones žiūri su atsargumu. Jie žino, kad daug ko negali ir negali apsiginti agresijos atveju. Kituose žmonėse jie ieško ko reikėtų pasisaugoti. Todėl visų pirma ieško blogų kito žmogaus bruožų. Tai reiškia, kad neįgalūs žmonės sąmoningai ir pasąmoningai kituose ieško blogio. Sakoma ko ieškai, tą ir randi. Noras neįgaliam žmogui būti saugiam sukuria tokį charakterį, kuris iš vienos pusės rūpinasi saugumu, o iš kitos pusės į aplinką ir aplinkinius žmones žiūri agresyviai. Agresyvus nusiteikimas aplinkos atžvilgiu pritraukia dar daugiau agresijos ir iš išorės ir iš vidaus. Tokie žmonės gali vis labiau save naikinti ir kitus neigiamai įtakoti. Sveikiems jautriems žmonėms būtina tai suprasti. Kodėl? Todėl, kad bendraujant su neįgaliais ar būnant šalia gali reikštis informacinis rezonansas, kuris sukels sveikuose žmonėse tam tikras emocijas. Paprastai tai būna pykčio ir agresijos poreikis neįgaliojo žmogaus atžvilgiu. Reiškia tas neįgalus žmogus pasąmonėje yra sukaupęs daug pykčio sveikų žmonių atžvilgiu, kurie jo atžvilgiu viską gali. Jei jautrų sveiką žmogų būnant šalia neįgalaus užplūsta gailesčio, begalinio noro rūpintis tuo neįgaliuoju, tai parodo, kad neįgalus asmuo agresiją kaupia prieš save, niekina savo neįgalumą. Paprastai tokie neįgalūs žmonės dar yra labai gudrūs, nes tai jų stiprybė prieš sveikus žmones. Tuomet gailesčio dėka jie gali naudotis sveikų žmonių aptarnavimu. Visa tai yra normalu tam tikrame žmogiškame-gyvūniškame lygyje. Tačiau sveiki žmonės turi auklėti neįgaliuosius nuo tokių bruožų, kurie tik labiau užaštrina neįgaliojo ligas, gyvenimą (ir jų artimųjų gyvenimus). Sveiki jautrūs žmonės neįgaliųjų žmonių atžvilgiu neturi reikšti nei perdėto gailesčio, nei agresyvumo. Viduje būtina išlaikyti meilės jausmą, o išoriškai auklėti neįgaliuosius, mokyti juos nekaupti savyje agresyvumo nei sau nei aplinkiniam pasauliui. Neįgalūs žmonės, kurie pajuto naują suvokimą yra būtina valyti savo asmeninę, protėvių ir galimų būsimų palikuonių atžvilgiu. Gal kiti neįgalūs pasakys : „o kam man valyti savo karmą dėl būsimų palikuonių, jei aš jų neturėsiu?“ . Mūsų siela (informacinė-energetinė struktūra) negyvena vieno gyvenimo. Tik dabartinis kūnas gyvena vieną gyvenimą. Kitame gyvenime bus kitas kūnas, kuris gyvens kitokį gyvenimą ir turės savo palikuonis. Suprantantys tai, visuomet ruošiasi savo būsimiems įsikūnijimams. Nesuprantantys gyvena dabartimi, praeitimi ir gal kažkiek trumpa ateitimi. Negalintys suprasti gyvena dabartimi, o teisingiau išgyvena. Tai žvėriui artima būsena, kuomet jis siekia būti dabar sotus ir galimai maksimaliai saugus. Kas bus kažkiek vėliau žvėriui nesvarbu, nes jis negali to suprasti. Žmogaus išsivystymo lygis matuojamas laiko suvokimu, sugebėjimu susieti priežastį ir pasekmę nesvarbu kaip toli jos laike būtų nutolusios; atsakomybe prieš laiką. Kuo žmogui mažiau rūpi laikas, tuo jo sąmoningo išsivystymo lygis yra žemesnis.