LIGA IR CHARAKTERIS

  Ligos glaudžiai susijusios su žmogaus charakteriu. Tie patys virusai, bakterijos, grybelis skirtingo charakterio žmonėse reiškiasi skirtingai ir tik iš dalies priklauso nuo imuninės sistemos. Tiesiog remiuosi įvairių ligonių daugelio metų stebėjimu ir praktika. Pavyzdžiui chroniškomis ligomis linkę sirgti žmonės, kurie pasąmoningai pastoviai nepatenkinti savo galima ateitimi, pretenzijomis tai ateičiai, pretenzijomis žmonėms, kurie gyvena „netinkamą“ gyvenimą ir „netinkamai“ supranta pasaulį. Jei chroniškos ligos paaštrėja pavasarį, tai ryškus vidinis konfliktas su ateities energijomis, ateities informacija, kuri labai netenkina to žmogaus. Jei chroniškos ligos paaštrėja rudenį, tai ryškios pretenzijos dėl praeityje savo padarytų klaidų, kitų žmonių „blogos“ įtakos. Chroniškų ligų suaktyvėjimas tam tikru periodu kasmet, paprastai nurodo į įvykį praeityje iš kurios informacinės „duobės“ žmogus iki šiolei negali išlipti. Būna ir karminiai dalykai gauti iš tėvų ar senelių.

  Chroniškomis ligomis sergantys žmonės paprastai linkę manipuliuoti kitais žmonėmis, jų laiku, dėmesiu. Tai savotiškas vampyravimas. Šie žmonės siekia, kad aplinkiniai  elgtūsi su jais taip, kaip jie patys supranta pasaulį ir kad jiems būtų patogu, o ne taip, kaip aplinkiniai nori ar supranta. Manipuliacija, tai siekis atimti iš kito žmogaus laisvą valią, galimybę klysti ir iš to mokytis. Kaip yra žinoma, žmogaus charakteris iš esmės susiformuoja iki 6-7metukų, o iki 10-12m. dar derinamas. Po to mažai ką galima pakeisti. Reiškia visi galimi būsimi chroniški ligoniai „ruošiami“ jau tuomet. Tereikia tik šiek tiek didesnio konflikto su ateities informacija, praeities įvykiais (nors ji dar ne tokia gausi), pagaliau karminių problemų ir žmogus ligos simptomai atsiranda tarsi iš dangaus. Nežinia iš kur atsiranda užkratas, gal būt nelaimingas atsitikimas ir pan. Beje gydytojai dažnai neranda ligos priežasties, arba ilgai „neatsiranda“ tinkamas gydytojas. Aplinka, Ateitis nenori tokio žmogaus pagijimo, tai „neprileidžia“ prie paciento gerų gydytojų, arba tiems gydytojams tarsi „atima protą“ tų pacientų atžvilgiu. Ateitis, o teisingiau galimi nukentėję nuo šio žmogaus ateityje žmonės, įtakoja dabarties įvykius taip, kad „agresorius“ ateityje nepasirodytų jų gyvenime. Taip agresorius „susargdinamas“ chroniška liga, kad kuo mažiau turėtų laisvių ir galimybių pakenkti, bet jam paliekama galimybė gyventi, suvokti save ir pasitaisyti. Kai kuriuos „agresorius“ Ateitis su chroniška liga net uždaro tarp keturių sienų, o tai rodo didelę žmogaus agresiją, nenorą keistis, susireikšminimą, didelį norą įtakoti kitus. Kritiniu atveju Ateitis tiesiog per ligą ar nelaimingą atveją nužudo labai agresyvų žmogų, taip išgelbėdama daugybę žmonių ateityje. Tai natūralūs informacijos balansavimosi procesai, kuriuose būtina kiekvieno žmogaus maksimaliai įmanoma laisva valia.

 Chroniški ligoniai dažnai turi vienokių ar kitokių silpnybių, prisirišimų, kuriuos jie siekia patenkinti bet kokiomis priemonėmis. Jei jie patys to negali, tai „įkinko“ artimuosius, draugus, pažįstamus. Būtina tai žinoti ir riboti tokių „vampyrų“ poreikius. Beje riboti drąstiškai netinka, nes jie suras kitas aukas. Tai daryti tenka palaipsniui, su meile, o kartais ir su bizūnu, kuris taip pat iš meilės kyla. Beje chroniškumas ligos gali būti ir ne fizinės, o ir psichinės. Gali būti ir galimybė tos ligos, tarsi gyvenimas ant tos ligos ribos. Ar ji pasireikš ar ne tuomet priklauso į kurią pusę keisis charakteris, kaip priimsi gyvenimo pamokas. Daugumą gyvenimo pamokų man gana greit pavyko išmokt ir išvengt tikrai sunkių atvejų, bet buvo ir ilgai užtrukusių klaidų, kurias dariau ir tarsi nemačiau. Tik vėliau suvokiau, kad tai kyla iš tėvų ir senelių neteisingų poelgių ir juos tenka sunkiau išgyvent. Tiesiog to savo patirtyje neturėjau ir ilgai nejausdavau iš kur tai kyla, kodėl ir kur link tai veda. Tik iš savo patirčių lengviau ir greičiau mokytis, o tėvų, senelių tenka išjausti. Jei to nepavyksta, tai tenka daug kartų „užlipti ant to pačio grėblio“.

  Dar vienas labai svarbus dalykas. Gyvenant su chronišku ligoniu, būnant artimu tokio ligonio, ar draugu yra labai didelė galimybė daugiau ar mažiau užsikrėsti ta liga. Tai vyksta ne tik fizinio kontakto metu bet ir jausminio kontakto metu, tiesiog dažno bendravimo metu. Per rankas, burną, čiaudulį sklinda fizinės dalelytės, kurios patenka ant jūsų pastoviai – tai fizinis užkrato šaltinis. Per pastovų bendravimą yra perduodamos minčių, emocinės nuostatos, kurios vienokiu ar kitokiu būdu skverbiasi į jūsų vidų, taip „užkrėsdamos“ jūsų informacinį pasaulį. Po kiek laiko gali pradėti reikštis neaiškūs vienokie ar kitokie negalavimo simptomai (fiziniai, psichiniai). Po kiek laiko jūsų organizmas, informacinė – emocinė sistema kažkiek susitvarko su „užkratu“ ir simptomų tarsi nelieka. Jie lieka, bet jau užslėptoje formoje ir tai gali pradėti reikštis jei susidarys tam sąlygos aplinkoje, arba jūsų charakteris pradės panašėti į „užkratą“ jums perdavusio žmogaus charakterį. Visi mes vienas nuo kito „užsikrečiame“ įvairiausia informacija, kuri gali tiek paskatinti tobulėti, tiek sužlugdyti. Ne veltui sakoma, kad viskas užkrečiama, taip pat ir vėžys. Kodėl tam tikrose šeimose labiau reiškiasi vėžys palikuonyse, o kitose mažiau arba visai nėra. Viskas paprasta, tiesiog fizinis, informacinis – emocinis užkratas visuomet čia pat.

  Dabartiniame pasaulyje užkratų išvengti veik neįmanoma, bet pastoviai apsivalyti, laikytis tiek fizinės tiek informacinės higienos visai įmanoma. Aišku jei sakykime aš matau, kad mano charakteris labai panašus į galimo draugo charakterį, tačiau jo giminėje daug kas miršta nuo vėžio, tai man būtų gerai tai kuo greičiau suvokti ir tiesiog nekontaktuoti su tuo žmogumi. Tai tiesiog viena iš saugumo taisyklių. Tačiau jei dėl mokslo ar darbo sąlygų tenka kontaktuoti su „užkratus“ savyje nešančiais žmonėmis, tai vakare gerai yra nusiprausti, pasportuoti, kvėpavimo pratimus atlikti, pamedituoti ar pan., kad maksimaliai save išvalyti tiek nuo fizinės, tiek nuo bendravimo informacijos. Būtina nesmerkti tų žmonių, kurie turi „užkratą“, nes taip tik lengviau tas „užkratas“ prilips prie jūsų – per emocinį smerkimo kontaktą. Darbe ar mokslo įstaigoje tiesiog vengti tiesioginių emocinių ar fizinių kontaktų, o jei tokie vyksta tai tuo metu jų nesureikšminti ir nespinduliuoti baimės – tai bus tik kabliukai „užkratui“. Kaip sakoma įkritus į pelkę, švarus nekelsi ir dėl to piktintis ar verkšlenti yra beprasmiška. Galima pasijuokti, arba tiesiog konstatuoti faktą, o grįžus namolio tiesiog apsiprausti ir apsirengti sausais, švariais rūbais. Tas pat ir gyvenimiškuose situacijose, kuriuose vyksta apsikeitimas „užkratu“.

  Alergijomis sergančių žmonių vis daugėja. Tam daro didelę įtaką ir begalė skiepų vaikystėje, kurie išdarko imuninę sistemą, modifikuotas – chemizuotas maistas, begalės vaistų. Tačiau yra dar ir virusų, grybelių savaiminė modifikacija gamtoje ir prisitaikymas gyventi žmogaus organizmuose. Pats didžiausias alergijų provokatorius žmogaus organizme yra grybeliai. Jie gali būti įvairūs. Vieni reaguos į bičių produktus, kiti į tam tikras daržoves ar vaisius, dar kiti į sintetiką ir pan. Tiesiog esamam organizme grybeliui nepatinka tam tikra medžiaga, kuri patenka į organizmą ir jis išskiria gynybos medžiagas, pajungdamas ir visą žmogaus organizmą. Žmogus suvokia ko jam reikia vengti ir taip vykdo grybelio valią, kad jis galėtų komfortiškiau jaustis organizme. Sakykime pavasariniai augalai, žiedadulkės turi daug antigrybelinių savybių ir tam tikriems žmonėms tai sukelia alergines astmos reakcijas. Žmogui grybelis nurodo tuo metu vengti gamtos, saugotis tam tikrų vietų ar tam tikro maisto. Farmacija pasiūlė tiesiog slopinti organizmo veiklą, nors grybelis tuo nenuslopinamas. Taip žmogus ir lieka su klaidinga informacija apie savo ligą ne ligą. Mokslininkai pastebėjo, kad tam tikri kirminai žmogaus žarnyne kažkodėl panaikina įvairias alergijas. Kodėl? Ogi todėl, kad jie išskiria priešgrybelines medžiagas, slopina grybelio aktyvumą, nes patys nenori susirgti tuo grybeliu – jiems gi čia gyventi ir maitintis. Beje įvairūs virusai, bakterijos, mikrobai taip pat kovoja su grybeliais ir įvairios slogos, gripas, persirgtas kuo natūraliau iš dalies išvalo organizmą nuo grybelio. Nuo grybelio gerai valo ir ką tik išdygę įvairūs daigai, želmenys, besiskleidžiantys pumpurėliai, nes jie turi daug aktyvių antigrybelinių medžiagų ( nes jie turi intensyviai augti ). Tačiau sergantiems alergijomis pavasarį visa tai vartoti šiek tiek pavojinga, ypač jei alerginės reakcijos labai stiprios. Geriau tuos augalėlius daiginti nuo liepos mėnesio ir vėliau, kuomet aplinkinis alerginis fonas ne toks intensyvus. Pavyzdžiui iš pabuvojimo Indijoje aš parsivežiau vieną grybelio formą, kuri pradėjo reikštis po 3-4 mėnesių viduriuose ir pakeitė mikroflorą, bei padarė įtakos virškinimo procesams. O dar po 2-3 mėn. sukėlė alergiją šalčiui. Na ko norėt. Vis dėlto grybelis iš Indijos ir šalčio neperneša, jam tai agresija. Vėlyvo pavasario metu pastebėjau, kad po lietaus, kurio patekdavo ant kūno keistai niežėdavo. Vasaros pradžioje pakakdavo išsimaudyti ežeriuke, upėje tai oda iš karto parausdavo lopais, atsirasdavo spuogeliai. Po lietaus pavaikščiojus basomis degdavo, niežėdavo padai. Turėdamas tam tikrų žinių suvokiau, kad mano charakteryje atsirado kažkokio tai „užkrato“ ir kažką jame reikia keisti. Tačiau to nepakanka. Dar būtinas ir fizinis poveikis. Visų pirma išreiškiau nuolankumą savo viduje ir savistabą. Siekiau daugiau būti gamtoje, labai dažnai, net ir per lietų vaikščioti basomis, maudytis. Na dar po maudymosi papildomai panaudojau Miraliuks kremą odai tuose vietuose, kur ypač parausdavo. Tai yra indišką grybelį veikiau jam nepalankiomis sąlygomis. Mitau daugiau vaisiais ir daržovėmis – palankus tam vasaros laikas. Rugpjūčio viduryje nebeliko tos alergijos visai. Reiškia gydymasis ir išsivalymas užtruko 2-3mėn. Liko tik šiek tiek pažeista virškinimo sistema ir matyt tai neištaisyti kažkokie charakterio bruožai, kurių dar nematau iš savo „bokšto“.

  Senovėje labai gerai žinojo apie grybelio pavojus, net indus, kuriuose jis užsiveisdavo, kiek galima greičiau išmesdavo, o „grybelinius“ namus sudegindavo.     Tačiau tų laikų žmonės nežinojo, kad grybeliai yra visur, tik jų veiklą tam tikrose vietose galima ir būtina apriboti. Organizme grybelis visų pirma naikina maisto liekanas ant plonojo žarnyno sienelių, kur maistas galėtų pradėti pūti ir užsiveistų nuodus gaminanti mikroflora ( iš tiesų mikrofauna). Tačiau jei grybelis per žaizdelias žarnyno sienelėse prasiskverbia į organizmą, tai gali pasklisti į įvairias jo vietas, kur suranda maisto. Tik periodiškai badaujantys žmonės gali apsisaugoti nuo tokios galimybės. Beje tokie grybelio židiniai įvairiose organizmo vietose, tai galimai būsimo vėžio atsiradimo vietos. Aplinkoje grybeliai greitai naikina ligotą ar jau mirusią organiką ir taip padidina gamtos metabolizmą, greitą maistinių medžiagų apykaitą. Grybelių gyvybinės veiklos tam tikri produktai, net mažais kiekiais žmogaus organizmui gali būti labai toksiški. Todėl tam tikros grybelių rūšys, apsigyvenusios žmogaus organizme, kad ir vieno centimetro teritorijoje gali būti pastovus alergijos sukėlimo šaltinis ir joks gydytojas to nenustatys ir jokie vaistai nepagydys. Tiesiog vis paskaudės tai ten, tai šian, tai vienokia alergija „iššoks“, tai kitokia, tai nežinia iš kur silpnumas „užpuls“. Visa tai tik grybelio gyvybinės veiklos pasireiškimas.

  Kaip jau minėjau, visi grybeliai, virusai, bakterijos ir t.t. kiekviename organizme reiškiasi pagal šeimininko charakterį. Viename šeimininke tie patys grybeliai gali reikštis gana audringai, kitame gal kažkiek, o dar kitame visai nesireikš, bet jis juos nešios savyje ir galės perduoti kitiems, kuriuose grybeliai jau gali reikštis audringai. Todėl ir sakau, kad liga atspindi žmogaus charakterį tiesiogiai. Kaip sakoma – pasakyk kuo tu sergi, kiek ilgai tu sergi ir aš pasakysiu kas tu. Tai didele dalimi tiesa. Tačiau gyvenimas margas ir jame yra dar įvairesnių priežasčių bei pasekmių.