LIUCIFERIO SINDROMAS

Daug kam teko girdėti apie Liuciferį, bet mažai kas žino kas jis ir kokia jo istorija (aprašoma istorija). Liuciferis yra Šviesos angelas, kuris buvo Dievo dešinėje, skleidė Tiesą ir kovojo už Tiesą. Deja jis taip sureikšmino Tiesą, taip idealizavo ją, kad iškėlė aukščiau Meilės ir tapo puolusiu angelu. Liuciferio Tiesa, tai sustingęs Laike ir Erdvėje Idealas. Jis nesubyra ir nesikeičia, nes nėra Laiko. Jei kas neatitinka Liuciferio Tiesos, tas turi būti sunaikintas, tam neleista egzistuoti. Tiesa aukščiau visko.

  Tačiau Laikas yra ir jis parodo, kad Tiesa kinta, ji nėra sustingusi ir Tiesa kyla iš Meilės, o ne atvirkščiai. Gyvenime tenka sutikti gana daug žmonių, kurie daugiau ar mažiau yra užkrėsti Liuciferio sindromu ir bando juo užkrėsti aplinkinius. Savo laiku ir aš jutau tam tikrą įtaką šio užkrato. Neskubėjimas daryti išvadas ir gebėjimas išgirsti kitą padėjo išvengti šio sindromo įsišaknijimo. Šio sindromo labai stipriai paveikti žmonės, už „tiesą“ pasiruošę atiduoti savo gyvybes, saugumą, sveikatą ir pan. Žmonėms gyvenimiškas skausmas duotas tam, kad jie greičiau subręstų protu, jausmais, siela. Liuciferio sindromą turintys žmonės visomis išgalėmis stengsis ne tik ir ne tiek palengvinti šį žmonių brendimo skausmą, bet iš viso jį panaikinti. Iš čia kyla absurdiški įstatymai, visuomenės psichikos iškraipymai, vaikų perdėtos teisės, gyvūnų perdėtos teisės, seksualinių ligonių perdėtos teisės, perdėtas liberalizmas narkomanų, alkoholikų atžvilgiu ir pan. Tai ne gailestingumas, tai Tiesos ir Meilės iškraipymai, egoistiški interesai. Vaikų perdėtas gailėjimasis, kad jie nepatirtų brendimo skausmo ir būtų apsaugoti nuo menkiausios prievartos sukūrė vaikų apsaugos teises. Aišku tos teisės suinteresuotų asmenų buvo davestos iki absurdo ir atsisuko prieš šeimas ir prieš pačius vaikus. Dabar net bet kokį mokymą galima įvardinti kaip vaikų teisių pažeidimą. Bet koks mokymas tai prievarta prieš vaiką ir pačio vaiko prievarta prieš save, nes mokantis dažnai tenka daryti tai kas nepatinka ir tai kas skaudu. Bet koks tėvų auklėjimas taip pat prievarta prieš vaiką, nes vaikui tenka atlikti daug tėvų paliepimų (valytis dantis, plautis rankas, laikytis higienos, valgyti sveiką maistą, laikytis dorovės, būti mandagiam su vyresniais ir t.t.).

  Gyvūnų globotojai Liuciferio sindromu serga savaip. Jiems gyvūnai tampa svarbesni už žmones. Eina damutė su šuniuku ar šuniukais ir vadina jį ar juos „mano berniukas“, „mano mergaitė“, arba „tyliau mano mergaitės, jau vėlus vakaras ir jūsų lojimas neramina kaimynus“. Arba „mes sergame“, kas būdinga tik mamos psichologijai, kuomet serga jos vaikas. Tokie gyvūnų mylėtojai žmonėms būna žiaurūs, nes žmonių pasaulyje jie nerado ar neranda savęs.

  Kiti Liuciferio sindromo turėtojai turi savo Tiesą, kuri jiems sako, kad jų seksualinis „tikėjimas“, seksualinė „religija“ yra teisingesnė už visuomenę ir Gyvybę. Jie kuria karnavalus ir demonstracijas, demonstruodami savo „tiesą“, savo „grožybes“ ir reikalaudami juos paremti. Kokia ta parama? O gi kiekvieno iš jūsų vaikais ir jų vaikais. Jie taip pat „nori“ turėti vaikų ir reikšti „tėviškus“ ar „motiniškus“ jausmus, bet vaikų negali ar nenori gimdyti. Tam skirtos vaikų teisių institucijos, kurios atima vaikus iš „socialiai nesaugių“ šeimų ir atiduoda auklėti į seksualiai sodomitiškas šeimas. Tai Europoje jau priprastas reiškinys, o Lietuvą prie to dar pratina. Visa tai tik stiprės, bet po truputį. Kad pripratinti visuomenę prie „nuodų“, dozė turi būti didinama nepastebimai.

  Liuciferio sindromu kiekvienas serga pagal savo gyvenimo būdą, todėl jis gali reikštis labai įvairiai. Žinau tokių žmonių, kurie rauda dėl visuomenės bėdų, dėl karų, dėl ligų, dėl politikų apgavysčių, melo, bet patys pasiruošę sunaikinti visa tai, sunaikinti tą netobulą visuomenę, nes ta visuomenė gyvena neTiesoje. Gerai, kad Meilė valdo Tiesą ir neleidžia tokiems žmonėms sunaikinti pasaulio. Tokie žmonės dažnai tampa neįgaliai ir toje negalioje, ligoje, energijos neturėjime negali naikinti neTiesoje gyvenančių žmonių. Jų galios daryti įtaką pasauliui yra apribotos ir belieka priimti kitų meilę, globą, bandyti išmokti tos meilės, atleidimo, supratimo. Meilei būdingas netobulumas. Meilė tobula tik Laike, bet ne Erdvėje. Daug paauglių, o ypač mergaičių yra apgauti Tobulumo Čia ir Dabar. Jie bando būti teisingi ir mylėt, bet juos „pasaulis išduoda“. Reiškia nėra juose Meilės, o yra idealizuota Tiesa, kuri TURI būti tokia, kokios jie nori ir ta Tiesa neturi keistis laike (tokią sėklą juose pasėjo tėvai, knygos, artimiausia aplinka). Jei taip nėra, tai jie arba aplinką naikina, daiktus daužo, skriaudžia aplinkinius, o turėdami tam mažai energijos renkasi savęs naikinimo kelią, savižudybes. Kartais ir taip pasaulis išbraukia iš savo „sąrašo“ sergančius Liuciferio sindromu. Gaila vaikų, bet tai ženklas, kad tėvai savo laiku padarė netinkamus sprendimus, netinkamai auklėjo arba iš viso neauklėjo. Didelę įtaką tam padaro ir mokykla, draugai, aplinka, visuomenė. Savo laiku neatlikus tam tikrų auklėjimo poveikių, sprendimų, vėliau tenka daryti skaudesnius sprendimus, bet jie būtini dėl dar tolimesnės tų vaikų ateities. Jei sprendimų ir toliau nebus, tai pasaulis pasistengs atimti tiek tų vaikų būsimas galimybes tiek tėvų energiją. Kitaip nebūna. Visur ir už viską tenka mokėti savo kainą (seneliams, tėvams, vaikams, anūkams, proanūkiams ir t.t.). 

  Nereikia pamiršti, kad Liuciferio sindromu serga tik agresyvūs žmonės. Jam priešingas yra aukos sindromas.  Kaip pavyzdžiui atpažinti aukos sindromu sergantį žmogų ir Tiesos sindromu sergantį? Turime situaciją, kuomet būrys vaikiukų apsupę spardo vieną vaikį. Aukos sindromu sergantis žmogus praeis nieko „nematydamas“, o namuose piktinsis „kokie dabar žiaurūs vaikai“.  Liuciferio sindromu sergantis žmogus puls tuos vaikus ir sieks kiekvieną pasivyti ir prikulti iki kraujo. Subalansuotas žmogus išvaikys „blogiečius“ ir padės nukentėjusiam sugrįžti namo. Daugiau padėti nereikia, nes nukentėjas vaikas kažkokiu tai savo elgesiu, savo pasaulėžiūra sukūrė tą situaciją, kurioje jis yra skriaudžiamas ir turi nukentėti. Tai brendimo skausmas (proto, jausmų brendimo). Tą vaiką tokios pasaulėžiūros užaugino jo tėvai ir jie visų pirma tuo ir turi rūpintis, keistis. Praeivis tarsi gydytojas, kuris padeda išvengti labai skaudžių pasekmių, bet visas „gijimo“ procesas priklauso nuo pačio „ligonio“. Be to nereikia visko suabsoliutinti, nes sergančioje visuomenėje visai sveikam būti neįmanoma. Tai taip pat bus Liuciferio sindromo pasireiškimas. Vadinasi Tiesos sindromu sergantys žmonės pasižymi agresyviu elgesiu kovoje už „Tiesą“, bet pagal savo suvokimą apie tą tiesą, pagal perskaitytas knygas, matytus filmus, nugyventą gyvenimą ir pan. Kovoje nėra Meilės, todėl ta kova yra klaida ir toje kovoje jie pralaimi. Visa teisinė sistema yra nukreipta prieš tokius „Don Kihotus“, tačiau jie reikalingi nubaust aukoms už jų norą būti aukomis, nubaust „blogiečius“ už jų nebaudžiamumą. Todėl pasaulis ir leidžia tokiems Tiesos „kovotojams“ gyventi. Kiekvieniems savi augimo ir suvokimo skausmai.