MAISTAS (KAIP APAČIOJE, TAIP IR VIRŠUJE)

 Mus, nuo pat gimimo, programuoja (auklėja) visa aplinka. Pradedant nuo tėvų, brolių, seserų, senelių, giminių, kaimynų ir visų kitų, su kuriais mes turime vizualinį, garsinį, jausminį kontaktus. Priklausomai nuo mūsų įgimtų savybių, mes skirtingai apdorojam tą, šiek tiek skirtingą kiekvienam, informacinį srautą esame skirtingi ir tuo pačiu panašūs. Tačiau svarbiausias mūsų išlikimo čia pagrindas yra maistas. Šiam aspektui skiriama mažokai dėmesio. Tiesiog vartojamas maistas, kuo skanesnis, kuo dažniau ir daugiau. Jis tampa tam tikru malonumo šaltiniu, „pririša“ prie savęs ir žmogus po truputį tampa neįgalus. Tai yra jo kūnas tampa nepaslankus, pilnas nereikalingų šiuo momentu medžiagų, kas sudaro sąlygas tom „atsargom“ gesti, misti jomis bakterijoms, grybeliams. Tai sukelia įvairias ligas ir ne tik fizines. Tai yra ne tik mes visa ką valgome, bet ir mus visa kas valgo. Norint suvokti, bent kiek suprasti kas vyksta energoinformacinėje sferoje, dvasių ar sielų (priimtini mūsų suvokimui pavadinimai), būtina giliau susipažinti su fiziniu, mūsų suvokimui labiau artimu pasauliu.

 Nors mes kas dieną susiduriame su tokiu paprastu procesu kaip valgymas, tačiau visiškai jo nesuvokiame. Darome tai automatiškai. Beje tas pats ir su gėrimu, kvėpavimu, o tuo labiau su mintimis. Mąstančiai būtybei, kuri atklystų iš šalies į Žemę, mes atrodytume kaip nesąmoningos būtybės, kurios veik viską atlieka automatiškai, kaip zombiai, arba tiesiog biorobotai. Visa tai ką mes valgome niekur nedingsta. Ir tos cheminės medžiagos, biologinės struktūros, patekusios į mūsų organizmą daro poveikį iš karto. Jau burnoje prasideda virsmai ir tuo pačiu organizmo reakcija, bei dalies medžiagų įsiurbimas į organizmą. Virškinimo sistemoje organizmas medžiagas skaido ir būtina žinoti maždaug kaip, pagrindinius procesus. Kokie organai įsijungia ir kaip? Kaip veikia mūsų virškinimo mikrofauna, kuri maitinasi apdorotu skrandžiu, kasa, kepenimis atėjusiu „buljonu“? Kaip ta mikrofauna intensyviai dauginasi ir mitybos procese išskiria medžiagas kurios mūsų organizmui naudingos ir kurių mūsų organizmas pats negamina. Beje dažniausiai organizmas gali pats pasigaminti daugybę tų medžiagų, kurias žarnyne išskiria mikrofauna, bet kam gaminti, jei yra kam visa tai pagaminti. Žarnyno mikrofauna tai simbiotas, kuris žarnynui naudingas. Aišku mikrofaunoje yra ir su maistu pastoviai patenka į žarnyną ne tik naudinga mikrofauna, bet ir kenksminga, kuri išskiria nuodingas išskyras, sukelia puvimo procesus. Tos kenksmingos mikrofaunos paprastai būna mažai, nes tiek pats organizmas nesudaro sąlygų tokiai mikrofaunai įsigalėti, tiek naudingoji mikrofauna savo veikla užgožia kitos rūšies mikrofaunas (bakterijas). Mūsų virškinimo sistemoje įsigalėja tokia mikrofauna (bakterijos) kokią mums perduoda mama, su maistu patekusios bakterijos, kažkiek tėtis. Visa mikrofauna, kuri patenka į kūdikio burną pradžioje nėra taip intensyviai naikinama skrandžio sultimis. Todėl su maistu, kuriuo mus maitina kūdikystėje patekusios bakterijos įsikuria virškinimo sistemoje ir „svetimų“ nelabai noriai įsileidžia. Tik stiprios antibiotikų dozės gali išmarinti vyraujančias virškinimo trakto gerąsias bakterijas ir jų vietą gali užimti kitos vyraujančios gerosios bakterijos. Mokslininkų nustatyta, kad mumyse gali vyrauti 4 pagrindinės gerųjų bakterijų kolonijų sąjungos. Ir priklausomai nuo vyraujančių bakterijų mes tokį maistą lengviau virškinsime ir tokio maisto labiau norėsime. Tai yra ar labiau mėsišką, ar daugiau mažiau maišytą su daržovėmis, grūdais, ar labiau daržoves ir vaisius. Tam tikrų gerųjų bakterijų įsigalėjimui daro įtaką geografinė padėtis. Tai yra ar labiau šiauriau gyvename ar labiau į pietus, nes gaunamas maistas skiriasi. Pavyzdžiui pietiečių virškinimo sistema lengvai perdirba vaisius, o šiauriečių sunkiau. Šiauriečių suvalgomi vaisiai, o ypač uogos, virškinimo sistemoje rūgsta labiau nei pietiečių virškinimo sistemoje ir sukuria daugiau alkoholio. Būtent todėl šiauriečių organizmai labiau neigiamai reaguoja į alkoholinius gaminius, ypač vyną. Aišku reklamos kompanijos gali kalbėti visai kitaip ir tai normalu, nes nuo to priklauso jų pinigai. Nuklysta į maisto apdorojimo niuansus, bet tai kažkiek būtina. Plačiau smalsūs žmonės gali pasidomėti knygose, internete. Informacijos yra pakankamai, tik dažnokai ji išsklaidyta. Visa tai susirinkti tenka pačiam.

 Žmogus yra visaėdis gyvūnas. Todėl įvairios mados ar judėjimai, kurie rėkia, kad žmogus turi maitintis tik žolytėmis, ar žmogus gyvas tik jei vartoja mėsą yra saviapgaulė. Kaip jau minėjau, žmogaus virškinimo sistemoje yra įvairių gerųjų bakterijų (mikrofaunos). Ir priklausomai nuo karaliaujančių mikrofaunų, tokia mityba tam, konkrečiam žmogui ir yra pati naudingiausia. O tai priklauso nuo pat kūdikystės gaunamo maisto. Žmogus valgo viską, bet ir žmogų valgo viskas. Gamtoje viskas apdorojama viskuo ir Gamtai tas pats kokios rūšies tu gyvūnas ar augalas. Mes žinome (dažnokai ne visi), kad mirusį kūną pradeda doroti bakterijos, grybeliai, gali ir kirminai, jei jie buvo mirties metu. Aišku jei kūnas palaidotas ne tiesiogiai į žemę. Kūną sudoroti gali ir gyvūnai, paukščiai ir tai bus greičiau. Na o kaip yra žmogui esant gyvam? Tuomet taip pat žmogų valgo tos pačios bakterijos, grybeliai, kirminai, bet po truputį, nes organizmas ginasi. Organizmas kas akimirką ginasi nuo jame esančių jo valgytojų, visų pirma ne naikindamas juos, o nesudarydamas palankių sąlygų. Pavyzdžiui organizmas sudaręs palankias sąlygas gerosioms bakterijoms žarnose, jos įsiverš į organizmą ir pradės valgyti jau patį organizmą, o ne tik žarnose esantį maistą. Būtent taip ir įvyksta organizmui mirus. Gyvas organizmas visų pirma riboja „imigrantų“ veiklą ir siekia juos įdarbinti, kas neštų organizmui naudą, atlaisvintų jį nuo daug energijos reikalingos veiklos. Na, o jei „imigrantai“, net ir ilgai gyvenantys organizme, pradeda siautėti, tuomet organizmas jau kovoja, įjungia imunitetą ir net kitus „imigrantus“ pajungia gynybai. Tam, kad organizmas spėtų sureaguoti į įvairius sutrikimus, „imigrantus“, jo visos sistemos yra gana inertiškos, tai yra lėčiau veikiančios. Kadangi mūsų organizmai ne visi vienodi, kas priklauso nuo genetikos, todėl vienų žmonių organizmai greičiau reaguoja, tai yra greičiau pasveiksta, kitų lėčiau. Beje greičiau sveikstantys, gali ir greičiau susirgti. Tai yra jų organizmas pirmas sureaguos į patekusius virusus, bet pasloguos, gal temperatūra vienas vakaras ir jie sveiki. Na, o lėčiau reaguojantys organizmai į įsikūrusius virusus sureaguos lėčiau, ir sveikti pradės po 7-10 parų. Organizmo reakcija į „imigrantus“ dar ne tik nuo genetikos priklauso, bet ir nuo žmogaus nutukimo, organizmo taršos.

 Beje žmonės labai mažai žino apie virusus, jų veiklą, pagaliau jų naudą. Atrodo biologija mokykloje studijuojama, bet elementarios žmonių žinios tiesiog šokiruoja šiuolaikinėmis sąlygomis, kuomet valstybiniu lygiu transliuojamos dalinai melagingos žinios. Dabar, nuo tipo siaubingo viruso, galima apsisaugoti kaukėmis? O dar juokingiau kuomet per TV matai kalbėtojus su plastmasiniais skydeliais. Jie tik nuo tiesioginio nusičiaudėjimo ir yra net gerokai mažiau naudingi už tas pačias paprasčiausias kaukes. Aplink mus sklando begalės dulkių, ant kurių sėkmingai keliauja tiek virusai, tiek bakterijos, tiek grybelių sporos. Aplink skydelį atvira erdvė ir taip su dulkėmis, mums į nosies gleivinę, ant lūpų, į burnos gleivinę patenka galybės ne tik dulkių, bet ir tiesiog ore sklandančių virusų, bakterijų, grybelių. Kaukė ant burnos sulaiko būtent tas bakterijas, grybelius ir virusus, kurie sklando nusėdę ant dulkių. Tačiau visai pamirštos akys. Ant akių gleivinės sėkmingai nusėda taip pat visa ko ir per jas į mus sėkmingai patenka tie patys virusai. Ne veltui rimtuose medpunktuose akiniai yra būtini ir net vos ne skafandrai, nes virusai, bakterijos, grybeliai nusėda ant mūsų visų. Na ir kas, kad žmogus vaikšto po parduotuvę su kauke. Sugrįžęs namo, jis ant visų drabužių parsineša milijonus bakterijų, virusų, grybelių sporų. Aišku absoliuti dauguma iš jų su laiku žūva, bet dalis patenka į organizmą. Todėl politiniai žaidimai su kaukėmis, tai tiesiog naujos žmonių masių valdymo sistemos kūrimas, žmonių programavimas paklusnumui. Ne veltui jau atsirado žmonių, kurie agresyviai puola nedėvinčius kaukių. Jie jau užprogramuoti sistemos ir tapo sistemos kontrolės dalimi. Tokie paprastai turi isterijos požymių.

 O dabar apie virusus ir jų naudą. Virusai yra būtinas ir neišvengiamas gyvybės palydovas ir skatintojas. Tik virusų dėka gyvybė apsikeičia fizinio lygio informacija. Pastebima, kad virusai intensyviau reiškiasi tik tuomet, kuomet organizmas turi per daug šlakų, senų, silpnų ląstelių. Paprastai tai nutinka aplinkos sąlygoms staiga kintant. Paprastai tai būna rudenį ir pavasarį. Pavyzdžiui atrodo vasarą tiek daug vitaminų ir šviežio, gyvo maisto gavome, o čia ruduo ir bac sloga, gripas ir t.t. Imuninė sistema turėtų būti stipresnė, bet vis viena sergam? Viskas paprasta. Visų pirma rudenėjant ir medžių lapams byrant, žolei pūvant grybelių, bei bakterijų veikla, suvalgančių visa tai, suaktyvėja, jų tampa daug, labai daug. Mes visu tuo kvėpuojame ir tai patenka į plaučius ir kraujotaką. Dalis viso to patenka su maistu. Didesnę dali aišku skrandžio sultys sunaikina. Reiškia „migrantų“ apturėjome gana daug. Tuomet aplinkoje staiga sumažėjusi temperatūra, sudaro sąlygas paviršiniame odos sluoksnyje „imigrantams“ būti saugesniems, kur jie gali saugiau maitintis nepanaudotais baltymais, silpnomis, ligotomis, senomis ląstelėmis. Besimaitindami jie „kakoja“ ir „sysioja“, o tai gana toksiški išskyrimai. Jei žmogus nepakankamai juda, vartoja mažai skysčių, tai tie toksinai kaupiasi organizme ir silpnina kitas ląsteles, silpnina imunitetą. Tuomet pakanka menkai pašalti, pertraukti šaltokam vėjui, skersvėjui, kas sukelia vietinį kraujotakos sutrikimą. Tuomet toje vietoje, kurią imunitetas, dėl sutrikusios kraujotakos sunkaiu pasiekia, sukyla „imigrantai“ ir sukelia puotą. Būtent todėl, po sušalimo yra būtina kuo skubiau atstatyti kraujotaką, kad visų pirma išvalyti „kakus“ ir „sysius“ baliaunų „imigrantų“. Ir visų antra, tai sumažinti tų „imigrantų“ skaičių, kurių kiekis baliaus metu padidėjo, nes bakterijos greitai dauginasi. Nepadarius to laiku, baliaunos ir tuo pačiu aktyvios bakterijos plinta po visą kūną. Tačiau tuo pat metu pažadinami virusai, kurie tūnojo silpnose ir senose ląstelėse. Taip taip. Būtent jie tūno mumyse, kol nesusikuria tinkamos sąlygos. Virusai dauginasi daug kartų greičiau nei bakterijos. Net vienas virusas, patekęs į ląstelę, gali sulaukti tūkstančių savo kopijų, kol ląstelė išseks su suirs. Suirusi ląstelė tampa maistu bakterijoms, kurios jau, savo gyvybinės veiklos metu išskirs savus toksinus. Tai didina organizmo užterštumą, sukelia vietinius skausmus, sąnarių „laužymą“. Pradeda kilti kūno temperatūra, nes tik taip organizmas gali aktyviau šalinti toksinus ir aktyvinti imuniteto atsaką. O imunitetas siekia apriboti virusų atakas, nes aktyvūs virusai atakuoja jau ne tik ligotas ir senas ląsteles, bet visas. Tai panašu į vilkus, kurie iš esmės gaudo silpnus ir ligotus gyvūnus. Tačiau kai vilkų daug, situacija keičiasi. Sveikos ląstelės turi savo gynybinį potencialą, tačiau kuomet virusų labai daug ir ji tampa bejėgė. Ląstelėse, genetiniu lygiu yra užfiksuotos žinios apie visus organizme, ar atskirų ląstelių grupėse pabuvojusius virusus. Būtent todėl imuninės ląstelės gali išskirti tam tikrus antikūnius, kurie naikina virusus. Iš vienos pusės virusai, savo veikla iššluoja senas, silpnas ląsteles. Iš kitos pusės suaktyvina organizmą išvalyti perdėtai daug atkeliavusių „imigrantų“. Ir dar išvalyti nuo įvairiose vietose susikaupusių nesuvartotų baltymų, tolimuose užkampiuose, kas dažniausiai yra šalia odos, susikaupusius toksinus. Ne veltui pirtis yra organizmo sveikatinimo būdas. Beje grūdinimasis, kuomet organizmas įkaitinamas, kad odos pagrinde intensyviau cirkuliuotų kraujas, tuomet jis staiga atšaldomas šaltu vandeniu ar sniegu. Tai sukelia staigų viršutinių kūno audinių „nukraujavimą“ – kraujas pabėga gilyn į kūną. Po to tas kraujas šliūkšteli atgal, į poodinius sluoksnius. Pakartojus tai kelis kartus yra labai gerai išskalaujamas paviršinis kūno sluoksnis. Tai savotiškas apsiprausimas iš vidaus. Išvalytus toksinus organizmas dalinai šalina per odą, bet didesnę dalį per inkstus, bei virškinimo sistemą. Todėl būtina gerti pakankamai skysčių. Kenksminga gerti alkoholinius gėrimus, taip pat ir alų. Tai trukdo kokybiškai pašalinti toksinus.

 Virusų yra labai įvairių ir jie atlieka skirtingą vaidmenį, tačiau įdomiausias jų vaidmuo yra informacijos perdavimas tarp gyvų objektų fiziniu būdu. Tai yra kuomet „sergantis“, greičiau pasakyčiau išsivalantis žmogus, paskleidžia į aplinką jo organizme pasigaminusius aktyvius virusus. Kadangi virusai aktyvūs, tai jie ilgiau gyvena ir gali lengviau prasiskverbti į ląsteles, net sveikas. Šie, to žmogaus virusai, savyje turi genetinę informaciją ir apie tą žmogų, iš kurio jie pasklido. Reiškia jei šalia manęs nusičiaudėjo Rapolas, tai į mane patekę virusai neša genetinę informaciją apie Rapolą ir ne tik apie jį, bet ir apie tuos, iš kurių jis tą virusą gavo. Taip mes, nelytiniu būdu, dalijamės informacija tiek apie žmones, tiek apie aplamai gyvybę. Į mus gi pakliūva aibės ir gyvūnų virusų. Beje su maistu į mus patenka aplamai visokios gyvybės, taip pat ir augalinės, genetinė informacija. Ne veltui yra posakis, kad mes esame tas ką valgome. Bet dar būtina patikslinti ir kuo kvėpuojame, ką geriame. Visa ką mes valgome yra tampa mūsų kūnu ir visa kas mus valgo, tampa jų kūnais. Nėra Gamtoje gyvybės, kuri TIK valgytų, bet nebūtų valgoma. Pavyzdžiui žmogiška vertybė kaip gailestis, Gamtoje yra silpnybė ir gali tapti išnykimo priežastimi. Pas žmones gimstantys neįgalieji, su genetiniu sutrikimu, kurie negali būti išmokyti save apsitarnauti ir išmokti išgyventi, Gamtoje neišvengiamai turi išnykti. Taip pat jie turi išnykti ir bendruomenėje, nes silpnina tą bendruomenę. Neįgalūs ne su genetiniu sutrikimu, net negalintys savęs apsitarnauti, bet gebantys išgyventi savo proto išlavinimo dėka, gamtoje negalėtų išgyventi, bet bendruomenėje gali, nes atneša tai bendruomenei naudą, galimybę būti stipresnei. Jei žmonių bendruomenė, ar šeima ignoruoja Gamtos dėsnius, tai silpsta. Pirmu atveju silpsta genetiškai, o antru savo resursais ir galimybe išauginti, bei išauklėti daugiau sveikų vaikų. Žmonijai religijos įpiršo programą, kad kiekviena žmogaus gyvybė svarbu, o kiti gyvastys tik žmogaus tarnai ir maistas. Tai buvo patogu religijoms ir tai draudė ieškoti tiesos, tyrinėti. Dabar atsirado dar viena religijos forma, kad apskritai visos gyvybės svarbios ir gyvūnų. Tos religijos sekėjai tai absoliučiai jokios mėsos, ar žuvų nevalgytojai. Tik kai žmonės supras, kad absoliučiai jokia gyvybė nėra svarbi, o tik tas vairuotojas (energoinformacinė struktūra) kuri vairuoja biorobotą ir yra svarbi. Priimtas pavadinimas – siela. Žmogus nuo gyvūnų skiriasi tik didesniu sąmoningumu. Gyvūnai, kaip ir bet kokia gyvybė turi savo savotiškas „sielas“, su kuriomis beje galima pakalbėti. Tą jausdami ar žinodami, genčių medžiotojai, paprašo gyvūnų „sielų“, suteikti jų kūnus maistui. Tuomet medžioklė būna sėkmingesnė. Vaistažolių rinkėjai taip pat tai jaučia, o kas žino, tai „užkalba“ žoleles ir jų poveikis daug stipresnis ir tuomet net nesvarbu nei skynimo laikas, nei mėnulio fazės, nei kiti niuansai. Svarbu susitarti su žolelių „sielomis“. Ir būtent tokias „raganas“ bei žiniuonius religijos naikino, kad žinios, apie žmogaus neišskirtinumą, nepasklistų ir neprieštarautų religijų dogmoms.

 Religija, kur gyvybė, kaip aukščiausia vertybė yra daug pavojingesnė nei senosios religijos. Būtent remiantis tuo principu, bus pažeistas pagrindinis Gyvybės principas, kad jokia gyvybė neturi vertės, kaip po tokios. Naujoji religija siekia, ne, net agresyviai reikalauja saugoti visas gyvybes. Nevalgyti jokio gyvio. Gyvoje sistemoje tai neįmanoma, nes nebus kuo maitintis ir nebus įmanoma judėti. Augalai dalina „nepažeidžia“ naujos religijos principą vien dėl to, kad jie nejuda. Tai yra jie neužlips nė ant vieno vabalo. Tačiau ir augalai minta ne tik saule bet ir vienas kitu. Tą atlieka grybai, bakterijos kurių perdirbta organika minta augalai. Pavyzdžiui medžiai daug geriau auga, esant po jų šaknimis tam tikriems grybams. Kai kurie medžiai be tų grybų net neauga. Grybai augalams tiekia ne tik organines medžiagas, bet ir neorganines, tam tikru būdu išskirdami jas iš dirvos. Medžiai jiems tai „užmoka“ angliavandeniais, sukurtais lapuose, saulės šviesos dėka. Tai simbiozė, kaip ir su mūsų žarnose esančiomis geromis bakterijomis.

 Gyvūnai besimaitinantys augalai to nežinodami patiria iš augalų chemines gynybos atakas. Mokslininkų yra ištirta, kad augalai, patyrę agresiją, išskiria tam tikras chemines medžiagas, per šaknis perduoda informaciją kitiems augalams apie savo žūtį. Kiti augalai pradeda gaminti „cheminį ginklą“ kuris bent sustabdys agresorius. Daugelis žmonių galvoja, kad augalai yra bejėgės ir nejautrios būtybės. Augalų mokslininkai žino, kad taip nėra. Augalai gali pasigaminti gana daug apsauginių nuodų. Tam tikros cheminės medžiagos, net nuodingos mūsų vertinamos kaip vaistais. Dėl šito lengvabūdiškumo ir nesupratimo gana nemažai žmonių apsinuodyja augalais, tampa alergiški jiems. Gabios žolininkės paprastai būna ir gabios užkalbėtojos, kurios susitaria kokių naudingų medžiagų turi savyje turėti daugiau renkamos žolės. Dar prieš parą ar daugiau, priklausomai nuo tam tikrų medžiagų reikalingumo, jos aplanko vietas, kur rinks žoleles ir pakalba su jomis, paprašo, susitaria su jų „sielomis“ ir palieka didesnę dalį žolelių toliau augti. Kas myli augalus, užsiima jais, tai puikiai žino, kad jie ne ką mažiau gyvi nei žmonės. Todėl klausimas naujos religijos atstovams. Jūs valgote tik žalius produktus, grūdines kultūras, bet ir jie gyvi ir jie jaučia skausmą kuomet juos skinate, pjaunate, tad kaip tuomet? Tuomet nieko nevalgome, kvėpuojame oru? Bet ir jame pilna gyvybės, bakterijų ir t.t. Jie taip pat gyvi!!! Tuomet kaip?

 Pagrindinis Gamtos dėsnis sako, kad jokia gyvybė nesvarbi. Svarbus jos gebėjimas misti kitomis gyvybėmis, daugintis, prisitaikyti prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų. Jei visa tai pavyksta, tuomet ta gyvybės forma plečia savo teritoriją, kad ne tik turėtų maisto, bet visų pirma, kad neišsigimtų. Tik naujos teritorijos skatina tą gyvybės formą aktyviau keistis, aktyvuoja genetinį aparatą, nes naujose teritorijose susiduriama su nepatirtais pavojais. Būtent todėl žmogus jaučiasi gyvesnis, aktyvesnis, judresnio proto, kuomet jis bent retkarčiais pakeliauja, patiria nesaugumo jausmą, būtinumą prisitaikyti. Gamtoje yra įvairių gyvybės formų, kurios gimdo daug, labai daug vaikų iš kurių išlieka ne tiek ir daug. Didesnė dali tampa kažkieno tai maistu, dalis tiesiog nesugeba surasti to maisto, dalis žūsta nuo ligų. Išlieka gudriausieji, stipriausieji, labiausiai prisitaikiusiais organizmais. Ir gamtai tai normalu. Žmogus nesugeba tai priimti normaliai vien dėl religijos, kuri žmogų paskelbė išskirtiniu. Jei žmogus supras, kad jis tik Gamtos dalis, tuomet vaikų išsigimimai ir jų mirtys, tiesiog mirtys dėl ligų, ne dėl maisto trūkumo, bus priimta kaip natūralūs. Natūrali atranka, susieta su genetika, virusais, bakterijomis, grybeliais yra neišvengiamas. Žmonija, medicinos pagalba bando apgauti Gamtos dėsnius ir tai veda prie masinio imuniteto nusilpimo, masinių išsigimimų, keistų ligų atsiradimo. Keistos ligos, tai cheminių preparatų vartojimo pasekmės, kaip ir masinių vakcinavimų pasekmės. Bet kokių cheminių preparatų vartojimas, ar vakcinavimas gali būti taikomas tik rizikos grupėms, tik silpniems žmonėms, jų palikuonims, nes kitaip juos Gamta sunaikins. Žmonėms su stipria genetika, tai pakenks, susilpnins jų imunitetą ir jų palikuonys bus silpnesni. Ne veltui ir ne vien tik dėl judėjimo stokos ir maisto žmonija silpsta, bet ir dėl besaikio skiepijimo. Beje kas yra skiepai? Kiek žinių, būtinų žinių turite? O jų daug nereikia. Skiepo svarbiausia dalis, tai susilpnintas virusas, kuris patekęs į organizmą ir nebūdamas aktyvus, sunaikins kažkiek to organizmo senų ir ligotų ląstelių. Tuomet imunitetas supras kas tai, pagamins antikūnių ir sunaikins virusus. Tuo pačiu imunitetas įsimins tuos virusus ir jų atakų metu greit sugebės rasti ginklą prieš aktyvius virusus. Bėda tame, kad skiepuose niekaip neįmanoma padaryti, kad visi virusai būtų vienodo silpnumo, kaip beje ir skiepijami žmonės taip pat nebūna vienodo stiprumo. Jei vienas žmogus ar vaikas patirs tik nedidelį paskiepytos vietos paraudonavimą, tai silpnesnio temperatūra gali pakilti, gali atsirasti keisti skausmai, vėmimas. Tai beje jei virusai visuose skiepo ampulėse vienodo silpnumo, o jei ne? Net sveikam žmogui pakliuvęs stipresnis virusas gali sukelti temperatūrą, o ką kalbėti jei tai pateks silpnam žmogui, ar vaikui??? Tačiau tai dar tik pusė bėdos. Virusai auginami kažkokioje tai terpėje, kur gali būti ir paprastai būna pašalinės žmogui genetinės medžiagos. Pavyzdžiui beždžionės genai, kurių dalys patenka į skiepus. Bet ir tai dar pakenčiama, nes tai dar gyvos Gamtos dalys. Daug blogiau yra skiepų konservantai ir aktyviosios medžiagos, kurios išnešioja nusilpusius virusus po kiek galima tolimesnius organizmo kampelius. Pavojingiausia jei konservante yra aliuminio, kuris toje formoje, kurioje būna (bet ne visada ir ne visuose dabartiniuose skiepuose) skiepuose, sukelia stiprų apsinuodyjimą. Na, o kartu su skvarbumą didinančiomis medžiagomis, kurių šiuolaikiniuose skiepuose daug, visa tai lengvai patenka į smegenis ir sukelia tam tikrų sričių tinimą. Pasekmėje būna traukuliai, priepuoliai, smegenų pažeidimai. Visa tai atsiliepia vaiko vystymuisi visam gyvenimui. Pastebėta koreliacija tarp skiepų kiekio ir masiškumo didėjimo ir vaikų autizmo skaičiaus didėjimo. Kai kurie skiepai, pagrinde su papilomos virusu, mažina žmonių vaisingumą.

 Kaip jau buvo minėta, kad Gamtoje nėra išskirtinės gyvybės ir visi valgo visus. Rūšiai išgyventi ir plėsti savo teritorijas padeda tarpusavio sutarimas ir pagalba, o ypač dalinimasis maistu. Būtent tai, žmogaus rūšiai padėjo taip išplisti. Žmogus Žemėje yra mažiausiai prisitaikęs gyvūnas ir įtariama, kad žmogus, tai ateivių eksperimentas sukryžminat ateivių genus su beždžionės genais. Kiti Žemės gyvūnai prisitaikę prie tam tikrų aplinkos sąlygų. Jie turi kailius, aštrius dantis, nagus ir t.t. Tik žmogus gležnas. Todėl jis buvo mokomas, ar buvo priverstas naudoti įvairiais instrumentais, kuriuos turėjo išmokti sukurti. Turėjo išmokti sukurti sau aprangą, būstus nuo kenksmingo šalčio, saulės ultravioleto. Kadangi žmogus gavo aukštesnį sąmoningumą, tai mokytis išgyventi su po ranka pakliuvusiais ar sukurtais instrumentais jam buvo lengviau. Ir žmogaus virškinimo sistema nėra nei plėšrūno, nei žolėdžio, tai yra nespecializuota. Žmogus kaip gyvūnas nėra specializuotas ir jis gali taikytis prie gana įvairių sąlygų, bet ne tiek vidumi, kiek išorinėmis priemonėmis. Žmogus gali gana greitai tobulėti, jei pakankamai aplinkos skatinimo priemonių. Tačiau jei žmogus sukuria sau labai patogias gyvenimo sąlygas, prisiriša prie malonumų, tai jis vengia daugintis ir tampa abejingas visuomenei, savo artimiesiems. Vietoje žmonių pradeda „mylėti“ visokius gyvūnus, tai yra kitos rūšies atstovus. Beje pirmas etapas kuomet vietoj savo rasės, pradeda maišyti savo genus su kitomis rasėmis. Gyvūnų sureikšminimas ir iškėlimas aukščiau už žmogų jau antras etapas.

 Išvada: žmogui negalima sudaryti idealių gyvenimo sąlygų su gausybe įvairaus maisto. Žmogaus, beje kaip ir bet kokios gyvybės vystymuisi, būtinas tam tikras trūkumas, visame kame. Tik tokiu atveju įmanomas tobulėjimas. Iš žmogaus vaiko reikalauti daugiau negu jis gali (kaip jam atrodo), tik tuomet jis normaliai vystysis ir to reikalaus iš savęs toliau.