MANO ANTRININKAI

  Antrininkų tema daug kam įdomi ir nei medicinoje, nei psichologijoje, nei ezoterikoje nėra ištyrinėta dėl daugelio priežasčių. Tai ir nenoras matyti faktų, kurie kartais gana įkyriai reiškiasi, nenoras pripažinti, kad taip gali būti, o ezoterikoje tai dažnai apvelkama į mistikos rūbus. Pagaliau dauguma žmonių nori būti „vieninteliai“, labai jau individualūs. Aišku yra ir slapti tyrimai, kurie visuomenei neafišuojami – nes kaip kitaip valdyti tą visuomenę. Labiausiai tą temą kol kas tyrinėja fantastai ir progresyvūs genetikai. Va būtent genetikai ir gali daryti detalius šio reiškinio tyrimus ir daryti išvadas iš realios pusės.

  Panagrinėkime akivaizdų, bet tokį „nematomą“ faktą, kad kiekvienas žmogus turi savo tėtį ir mamą. Kiekvienas tėtis ir mama turi savo tėtį ir mamą. Reiškia aš turiu du senelius ir dvi seneles, kurie turi savo tėčius ir mamas, o tai reiškia, kad aš turiu keturis prosenelius ir keturias proseneles. Po to 8 proprosenelius ir 8 proproseneles, 16 proproprosenelių ir tiek pat jų žmonų. Viskas nesibaigia ties manimi. Visi jie turėjo dar vaikų, kurie turėjo savo vaikų ir dar kitų senelių iš kitų giminių. Giminės jungiasi su giminėmis ir jau per 4-5 kartas visai neatrandama jokių ryšių. Vadinasi analogiškos man genetikos žmonių šalia manęs ar kažkur Lietuvoje gali būti gana daug ir be to skirtingo amžiaus. O kiek dar genetikos įsimaišė ar susimaišė atklydusių į Lietuvą, bei išvykusių iš Lietuvos tolimų tolimų giminaičių? Va ir gaunasi, kad arti manęs ar toli nuo manęs mano „antrininkų“ gali būti gana daug. Genetikai paskaičiavo, kad pavyzdžiui tokio kiekio gyventojų erdvėje kaip Lietuva, gali būti apie 1000 kiekvieno žmogaus antrininkų ir amžius tarp jų gali skirtis 10m. ribose, o ką jau kalbėti apie platesnes amžiaus ribas. Kadangi man teko turėti reikalų su daugybe žmonių ir žmones aš stebiu ir lyginu jau net nežinau nuo kada, tai tokių žmonių antrininkų pastebėjau gana daug. Be to jų gyvenimo vietovės gali būti labai tolimos. Keletas ryškių pavyzdžių: teko matyti viename miestelyje paauglį, kurio antrininkas, apie 20m. amžiaus, gyveno artimame miestelyje. Pirma atkreipiau dėmesį į eiseną, kuri buvo identiška, po to kūno proporcijos, veido išraiška ir pats veidas. Jų gyvenimo būdai, pasaulio suvokimas taip pat gana panašūs. Teko stebėti savo mieste ir mieste iš kito Lietuvos krašto dvi moteris veik vieno amžiaus. Sustatytum šalia, aprengtum vienodai, tai nepažintum. Tai ne sesės, nes vieną, jos gyvenimą ir gimines gerai pažinojau. Viename mieste pažįstu dvi moteris, kurios turi gal 10m. skirtumą, bet savo pasaulio suvokimu, charakteriu, išore yra labai panašios. Tik pas vieną trys dukros, o pas kitą yra trys berniukai.  Aišku tų, kurių nepažįstu, bet atsitiktinai ar kas dieną sutinku ir matau jų didesnį ar mažesnį vienodumą yra labai daug. 

  Vienodi savo išvaizda, kūno struktūra, eisena, emocine reakcija labiausiai gali skirtis savo gyvenimiška patirtimi, pasaulio suvokimu, nes gyveno šiek tiek skirtingose sąlygose. Tačiau jei sąlygos buvo panašios ir aplinka panaši, tai jie net savo mintimis būna panašūs. Tai kaip antenos, kurios vibruoja artimu dažniu ir spinduliuoja panašias bangas. Vienas iš ryškiausių kiekvieno žmogaus patirčių yra „patirtis“ sapnuose. Aš pastebėjau, kad būna tokių sapnų, kuomet aš atsiduriu kažkiek pažįstamoje aplinkoje ir man net patirtis pažįstama. Kartais aplinka būna gana nepažįstama, bet veiksmas joje ir galima patirtis yra man jau gerai žinomi. Praeitoje naktyje sapnavau, kad esu dideliam mieste, gal tai sostinė, bet atvykau ten į mokslus. Pinigai rusiški?, lietuviški netinka. Galvoju, kodėl nepasiėmiau dolerių? Miesto nežinau, nežinia kai bus su nakvyne, nes viešbučiui vietinių pinigų pasiėmiau per mažai. Turiu giminaičius, bet su jais „nestipriai“ bendrauju. Sakau sau, kad reikia miesto žemėlapio ir būtinai susiskambinti su giminaičiais, kad priimtų nakvynei. Tik vėl mintis: turiu kelis metus jaunesnį brolį ir kaip jam čia reiks tų giminaičių prašyti, kai reikės jam mokytis. Pabudęs darau tokias išvadas, kad mano antrininkas iš Lietuvos gal būt atvyko mokytis į Kaliningradą ir rezonuoja su mano patirtimi, o aš jam ją nesąmoningai išspinduliuoju. Aš savo laiku vykau mokytis į Vilniaus universitetą ir pinigų turėjau nedaug. Teko prašyti giminių priglausti tam tikram laikui. Tuo metu, kad orientuočiausi mieste gana greit įsigijau miesto žemėlapį. Be to aš taip pat turiu jaunesnį brolį. Kaliningrade realiai turi būti mano giminių, nes iš po trėmimo mano bobutės sesuo su vyru lengviau galėjo įsitvirtinti ir gauti darbą ten, nei Lietuvoje, nes buvo tremtiniai. Fizinių ryšių nežinau, bet va tokius genetinius, rezonansinius jaučiu ir galiu dalintis savo patirtimi su kitais, nežinomais, tolimais giminaičiais. Turėjau patirtį su darbu užsienyje. Todėl savo sapnuose tenka susidurti su „giminaičių“ problemomis su darbais ir pinigais tiek vakaruose tiek rytuose. Jie susiduria su problemomis, pergyvena ir „spinduliuoja“ į erdvę apie savo būseną ir problemas. Naktį, kuomet sąmonė „užmigusi“, daug lengviau pagauti tuos spinduliavimus ir dalintis savo patirtimi, tuo tarsi nuraminti, sustiprinti savo artimą. Būna, kad tiesiog patiri tą neramią būseną, bet patarimo neturi. Tiesiog bendras išgyvenimas, savo energijos ir vilties perdavimas tam, kuriam to dabar taip reikia. Tai vyksta nesąmoningai ir priklauso nuo žmogaus pasaulėžiūros, noro padėti savo artimui ir net gal būt labai labai tolimam „artimui“. Kartais net dieną būna toks jausmas, kad kažkur dingo energija, pagedo nuotaika, o gal atvirkščiai – pakilo nuotaika ir nežinia kodėl. Būtent taip mes dalinamės savo jausmais, energija su savo tolimais-artimaisiais.

  Mes kaip antenos spinduliuojame savo patiriamus jausmus ir „gaudome“, priimame kitų spinduliuojamus jausmus. Spinduliavimas vyksta ne tik jausmų, bet ir minčių, vaizdinių. Tiesiog sukrečiantį sapną teko patirti gana senokai, kuomet susapnavau savo studentų laikų teritoriją. Sapne mačiau naujus pastatus, net buvojau juose ir visa tai buvo labai ryšku ir tikroviška. Kuomet po kelių metų nuvykau savo reikalais į tą miestą, tai nusprendžiau patikrinti savo ryškų sapną. Nuvykau į studentų miestelį. Faktas. Visi nauji pastatai, šalia kurių ir kuriuose buvau sapne buvo kaip tik tokie. Jokios patirties iš to apsilankymo toje vietovėje aš negavau, tik patvirtinimą, kad čia buvo kažkoks mano antrininkas, iš jau buvusių gal būt mano laikų studentų, nes jaučiau, kad jis tik apžiūrinėja vietovę. Tai buvo jo mintys, jausmai, vaizdiniai ir gana emocionalūs, nes labai ryškūs. 

  Domėjausi ir toliau domiuosi minčių perdavimo efektu. Jis gana ryškiai reiškiasi mokslininkų darbo sferoje. Jei, nesvarbu kuriam pasaulio gale, mokslininkai nagrinėją tą pačią temą, susiduria su tomis pat problemomis, mąsto kaip jas spręsti, tai jie pradeda rezonuoti kaip antenos ir nesąmoningai perdavinėti savo patirtį savo „konkurentams“, o tie jiems. Rezultatą greičiausiai pasiekia tas, kuris turi daugiau techninių realizacijos galimybių ir tuo pačiu įjungia mastyklę veik visu 100%. Aišku tuo pat metu pasaulyje yra ir mokslininkų, kurie savo mastyklę gal būt buvo įjungę ir visu 110%, bet techninių galimybių neturėjo. Jie savo mąstymu, patirtimi, per atstumą, nesąmoningai tik padėjo realizuoti projektą tam, kuris tai galėjo padaryti ir nesvarbu ar jis iš tos pačios šalies ar iš kitos šalies, o gal būt net iš priešiškos šalies – energoinformaciniai sričiai tai visai neaktualu. Todėl anksčiau ir net dabar įvyksta, kad moksliniai tokio pat tipo ir su tais pat rezultatais, moksliniai darbai įvairiose šalyse publikuojami skirtingu laiku ir tie mokslininkai apie vienas kito „atradimus“ realiai nieko nežino. Kyla autorystės konfliktas ir įteisinamas tas, kuris pirmas pasitvirtins autorystę. Iš tiesų tai bendras protų darbas, bendra energoinformacinė sritis, kuri pasireiškia tai per vieną, tai per kitą apie tai mastantį žmogų. Tai tarsi minčių antrininkai, kurie perduoda vienas kitiems apie ką masto, kaip ir kokios jų išvados. Kiti tai perima kaip estafetę, patobulina tai, nors realiai nesuvokia kaip jiems į galvą atėjo tam tikros mintys.

  Minčių, jausmų perdavimo srityje buvo atliekami ir toliau vykdomi eksperimentai, tik tam tikrame etape jie tampa arba uždari, arba tyrėjai „dingsta“, „atsitiktinai“ žūsta. Yra pasaulyje klanai, korporacijos, kurie suinteresuoti tik jie turėti tam tikrą informaciją, tik jie tą informaciją naudoti savo tikslams ir jokiu būdu nepaviešinti apie tai visuomenei. Dar sovietiniais laikais susidūriau su daugybe „netradicinės“ informacijos. Pavyzdžiui mane tuomet sudomino tyrimai, kuomet į labai gerai besimokančių mokinių klasę atvesdavo vidutinioką ir jis pasitempdavo iki jų lygio. Aišku tai buvo ir to vaiko natūralus siekis pasitempti iki bendraklasių lygio, nes turėjo realų kitų vaikų pasiekimų pavyzdį, tik va čia buvo vienas „tik“. Eksperimentus darė su daugeliu klasių ir miestų, bet tam tikrose klasėse, užduodavo gana daug išmokti atmintinai: eilėraščiai, tekstai, formulės, taisyklės, užsienio kalbų žodžiai ir pan. Pasirodo tose klasėse, kuriose namų darbams atmintinai užduodavo daugiau ar labai daug, naujokas-vidutiniokas 2-3 kartus greičiau pasivydavo bendraklasius moksle, nei tose klasėse, kur namų darbams atmintinai išmokti užduodavo retai. Vidutinioką su naujais, gabiais bendramoksliais suvienydavo bendras, intensyvus minčių darbas. Vidutiniokas jautė kaip jo bendraklasiai veik tuo pat metu mokosi atmintinai tuos pat dalykus ir jam tai lengviau pavykdavo – ant „tos pačios bangos“. Nesvarbu, kad jis mokėsi namuose, bet mintimis jis buvo su bendraklasiais. Bandymas labai atsilikusius moksle, nemotyvuotus, iš asocialių šeimų vaikus atkelti į gabių mokinių klases arba nieko nedavė, arba sukėlė konfliktus klasėje ir net dalies gabių mokinių mokymasis pablogėjo. Perdėtai skirtingos gyvenimo sąlygos, skirtingas suvokimas, socialinė patirtis, kultūrinė patirtis nesukelia panašaus minčių vibravimo ir neduoda gerų rezultatų. Kartais net sugriauna jau sukurtą gerą, efektyvią minčių terpę. Matyt todėl anksčiau skirstydavo mokinius į skirtingas klases pagal gabumus. Šiuo metu mokyklose dažnai yra „mišrainė“ ir gabūs mokiniai negali išreikšti savo gabumų dėl asocialių, psichinių sutrikimų turinčių vaikų. Taip pat nėra gerai kuomet vienoje klasėje mokosi mergaitės ir berniukai. Tai sukelia emocines įtampas, dėl kurių minčių efektyvumas smunka daugiau kaip per pus.  

  Mintys ir jausmai, per bendrus ar kažkiek bendrus mūsų genus rezonuoja su mūsų artimųjų būsena (mintimis, jausmais), su mūsų net labai tolimų-artimų būsenomis. Kuo tos būsenos yra labiau artimos mūsų tuometinėms būsenoms tuo labiau mes dalinamės energija, jausmais. Jei artima tik mano asmeninės patirties būsena su dabartinėmis tam tikro antrininko problemomis, tai aš su juo dalinuosi labiau patirtimi ir informacija nei energija. Tai yra jei aš kažkuomet patyriau kažką panašaus, su kuo susiduria mano vienas iš „antrininkų“, tai aš jam per sapnus ar per nesąmoningas, nežinia iš kur atėjusias mintis perduodu jam savo patirtį. Tačiau išspręsti savo situaciją jam teks pačiam. Aišku tokią informaciją jis gaudo ne tik iš manęs, kaip iš savo antrininko, bet ir iš daugybės kitų, kurie apturėjo panašią patirtį. Kuo žmogus labiau jautrus, labiau atsiduoda pojūčiams, tuo iš daugiau „antrininkų“ jis gali persiimti jų gyvenimiška patirtimi ir sudėtingose situacijose priimti labiausiai subalansuotus, tinkamiausius sprendimus. Čia svarbiausiai nesureikšminti savo „aš“, savo ego. Iš tiesų esame „mes“. Mes dalinamės mintimis, patirtimi, jausmais, energija. Mes esame „viena“. Mes kuriame kartu.

  Kuomet suvoki, kad esi ne tik tu bet ir mes tai svarbu įvaldyti tokį gyvenimo režimą, kuomet gali gyventi ir kaip „aš“ ir kaip „mes“. Tai suvokus pajunti atsakomybę už savo mintis, jausmus, už tai ne tik ką darai, bet ir tai ką žiūri. Pavyzdžiui emocingas žiūrėjimas tam tikrų filmų ar skaitymas tam tikrų knygų daro žalą „mes“ ir nuo tavęs atsiriboja dalis tavo antrininkų. Tu žiūri apokaliptinį filmą, kur žūsta daugybė žmonių, kur miestai ištuštėję ir kuri energoinformacinį egregorą, kuris bus programuojamas sukurti tokią aplinką – apokalipsę. Kam reikia kurti Žemėje apokalipsę? Ar tai tavo ir tavo antrininkų tikslas? Visi gi suinteresuoti gyventi ir išgyventi. Spalvingi, įtikinantys filmai apie sunaikinimą ar susinaikinimą žiūrėtojams sukelia energoinformacinį šoką (dažnai tik pasąmonėje). Tai jaučia jautriausieji mūsų antrininkai, kurie paprastai būna gana jauno amžiaus ir nors patys jie gal būt ir nežiūrės tų filmų, bet neigiamus jausmus jie jau patyrė ir kai kuriems gali kilti nesąmoningas agresyvumas, noras žudytis. Būkim atsakingi net už tai ką žiūrime. Tai gali suvokti tik priklausomybių neturintys žmonės, arba jų atsikratę (alkoholis, rūkymas, narkotikai, persivalgymas, noras būti nesavarankišku ir kitos priklausomybės). Kol bus kažkokios priklausomybės mes neišmoksime vienas kito mylėti, vienas kitam padėti. Gal būt mokysimės, bet ...

  Kviečiu būti atsakingais ne tik už save, savo vaikus, artimus, bet ir už savo antrininkus. Na čia tai kaip kam pavyks ir kiek pavyks. Reikia bent to siekti.