MEDITACIJOS, MALDOS, ŽALIAVALGYSTĖ IR KITOS MADOS

 Nuo pat vaikystės man buvo daug kas smalsu ir daug ką norėjosi patikrinti pačiam. Tai būdinga daugumai vaikų. Iš čia daugybė vaikiškų traumų, nelaimių. Ir tik nuo tėvų gebėjimo nepriekabiai ir įtikinamai paaiškinti ar net parodyti galimus pavojus, sudaro sąlygas vaikui suspėti pagalvoti, prieš kažką tai darant, ant emocijų sparnų. O pavojai gyvenime ne tik ir ne tiek fiziniai, kiek jausminiai ir protiniai. Tai susiję su priklausomybėmis tiek nuo cheminių, biologinių medžiagų, tiek nuo jausminių, ar minčių priklausomybių, dėl tam tikrų žmonių ar žmonių grupių įtakos. Daug ko išvengti padeda kitų žmonių gyvenimo ir jų pasekmių stebėjimas. Vaikui tai gana sudėtinga, bet įmanoma. O patirtis kaupiama su amžiumi (arba nekaupiama).

 Visi žmonės vertina savo ir kitų gyvenimus žvelgdami iš dabartinio momento ir tai natūralu. Mes su laiku keičiamės ne tik fiziškai, bet ir pasaulį vertiname vis kitaip, aplinkinius ir jų veiksmus vertiname šiek tiek kitaip. Sunkiausia keisti savo minčių, sprendimų, veiksmų vertinimus. Dažniausiai norisi teisinti save. Tai savo vidinio tobulėjimo stabdis. Tik pastovus, gal ne kasdienis, gal ne kas mėnesį, bet bent kas metais vis iš naujo savęs vertinimas, duoda galimybę tobulėti. Mūsų klaidos, tai tik besimokančio vaiko pargriuvimai, be kurių neišmokstama vaikščioti. Daug sudėtingiau, jei „pargriuvus“ nesikeliama ir tvirtinama tiek kitiems, tiek sau, kad tai yra gerai, kad tokia padėtis teisingiausia. Tačiau „sėdint“ tu nieko neišmoksi, nieko nesukursi, niekam nepadėsi, pagaliau tau pasaulis praras įvairovę.

 Pavyzdžiui paskutiniu metu yra gana daug medituojančių žmonių ir ant pirmos bangos patekau ir aš. Ne iš kart, bet su laiku, tapo aišku, kad meditacijos yra nepaprastai įvairios. Tai gali būti atsipalaidavimo, savistabos, aplinkos stebėjimo, tarsi laiko sustabdymo savyje, savigydos, maldos, energijos dalinimosi, ar tiesiog energijos atidavimo už kažką meditacijos. Pavyzdžiui kas yra malda? Tai energijos ir laiko atidavimas kažkokiai mistinei būtybei, dažniausiai mainais kažko prašant. Tačiau žmonės nesupranta, kad jie patys, kiekvienas iš jų yra kūrėjai. Savo mintimis jie formuoja struktūrą, o jausmais pripildo ją. Ta struktūra tampa energoinformacine esybe ir jei dažnai ji įsivaizduojama, pripildoma emocijų, ji tampa gyvybinga net laike. O jei daugiau ir vis daugiau žmonių atiduoda tai esybei savo jausmus, tai ji stiprėja ir tampa vadinamu egregoru. Na, o jau jis formuoja aplinkybes, kurios sudarys jam sąlygas gauti vis daugiau dėmesio ir taip reikalingos energijos. Pavyzdžiui buvo pastebėta, kad jei netikintis žmogus, daug metų krėtęs eibes ir visokius negerumus, pradeda domėtis religija, pavyzdžiui krikščionybe, tai jam prasideda visokios nelaimės, tragedijos ir jis dar labiau įklimpsta į religiją. Krikščioniškos religijos egregoras reikalauja kančios, dievobaimingumo, gerbimo, paklusimo ir pan. energoinformacinio maisto. Tuomet jis tas sąlygas žmogaus, šeimos, giminės, tautos, valstybės gyvavime sukuria tam tikras sąlygas, kad gautų tokio „maisto“. Ir tas sąlygas Jis kuria per įvairių žmonių jausmus ir jų rankomis bei mintimis. Tai gali būti įvairūs barniai, nesusipratimai, perdėtų emocijų fone. Egregoras gali skatinti godumą, egoizmą, nors raštuose gali būti teigiama visai kas kita. Pagaliau egregoro adeptai, kurie iš tarnavimo Jam valgo duoną ir gauna kitus malonumus, per įtaką įvairiems žmonėms, gali supriešinti žmones vieną su kitu, šeimą su šeima, valstybę su valstybe. Taip egregoras gauna energijos, maisto. Na o maldos dėl „pagalbos“, tai tik papildomas maistas po visa ko. O kai egregoras sotus, tai kuriam tai laikui tampa ramu ir visuomenėje. Religiniai egregorai, kurie iš esmės palaikomi pačių žmonių ir „valgo“ tuos žmones. Minta jų bėdomis, jų nuolankumu, atsidavimu. Tuo naudojasi gudrūs, bet nei kūrybai nei darbui negabūs ir nelinkę žmonės. Jie tampa vadovais, valdovais, eiliniais buržujais ir pan. Religiniai egregorai pasmerkia žmogų pastoviam kančios ieškojimui. Kiek kryžių pas žmones namie, ar ant kaklo, tiek kančių formuojasi jo gyvenime. Kryžius iš esmės, nėra blogas ženklas. Jis tik uždaro energijų tėkmę. Tiek „gerų“ tiek „blogų“. Žmogus tarsi uždaromas į kokoną ir jam gyvenime trukdoma tapti kūrėju. Visa kūryba turi būti kiek įmanoma religinės pakraipos, tuomet ji laiminama, reklamuojama ir taip stiprėja religinis egregoras. Vienas iš svarbių momentų, tai nepakantumas kitoms religijoms, o ypač nereligingų atžvilgiu. Tai yra „svetimi“, kurie „nepateks į dangų“. O nekenčiami, todėl, kad laisvi, rodo blogą pavyzdį, neatiduoda savo energijos, savo dėmesio. Pavyzdžiui krikščioniškai religijai yra daug priimtinesni satanistai, nei nereligingi. Su satanistais galima kovoti, jie tarsi patvirtina jų egregoro, jų pasakos buvimo teisumą. O nereligingi žeidžia jų pasaulėžiūrą, neigdami tiek dievą, tiek velnią. Na kaip tai galima?

 Jau gal kokį dešimtį metų stebiu vis didėjančius medituojančių žmonių paklydimus. Tai kažkokios kosminės šviesios esybė, tai dievai krūvomis, su visais šventaisiais. Pasižiūri į žmones, kurie tai deklaruoja ir pamatai, kad jie tiek iš to dėmesio savo atžvilgiu patys minta (auditorijos dėmesys į scenoje esantį oratorių ar dainų atlikėją), tiek maitina naujas, arba senai užmirštas energoinformacines esybes. Meditacija, kaip ir malda yra puiki galimybė egregorams neblogai pasimaitinti, jei tai skirta Jiems. Ypač daug energijos suvalgo vadinamos „šviesios“ esybės. Beje būtent jų dėka vyksta įvairūs masiniai neramumai, masinės žudynės, karai. Na o „tamsios“ esybės, tai išsigimimai, blogi įpročiai, ištvirkimai, geiduliai, godumai ir pan. „Šviesiom“ esybėm dažnai reikia „kraujo“ čia ir dabar. Todėl meditacijos ar maldos į „šviesias“ esybes, su laiku sukuria galimybes pasireikšti įvairioms savižudybės ar kitų žudymo formoms, karams. Tai gal būt daug ką gali šokiruoti. Kaip tai? Šviesios esybės, o nori kraujo? Tačiau nepagalvoja ar tos „šviesios“ esybės yra jau tokios šviesios? Pavyzdžiui yra minimas toks „liuciferis“, kaip vertinys, susietas su šviesa, žiniomis. Ir minima, kad jis buvo puolęs angelas ir prilygintas velniui??? Šviesa ir velnias? Gana nemažai prieštaravimų yra religiniuose raštuose, jei juos skaitai ne su religiniu nuolankumu, o atidžiai ir kritiškai, analizuodamas pateiktą informaciją tiek istoriniu atžvilgiu, tiek žmogišku, tiek dabarties atžvilgiu. Gana daug medituojančių žmonių tiesiog maitina įvairius, naujus egregorus, ar vadinamus dukterinius, jau esamų egregorų. Pastovios meditacijos į kažkokį tai egregorą jausmiškai pririša prie jo ir jei tam tikrą laiką nedaromos meditacijos, tuomet žmogus pajaučia vidinį neramumą, tuštumą, kažko tai trūkumą, kartais net baimes. Yra žmonių, kurie blaškosi nuo vieno egregoro prie kito (kartais ir religijose). Tokių žmonių psichika linkusi pakrikti, jie pradeda jausti susidvejinimą, ar susitrejinimą. Visa tai dėl to, kad ankstesni egregorai jam taip ir liko kažkiek reikalingi, o kuomet jų daugiau kaip vienas, tai jie kartais pešasi tarpusavyje, kas atsiliepia žmogaus psichikai ir sveikatai aplamai. Beje pasakymas „neturėk kitų dievų tik mane vieną“ yra labai geras silpniems mažutėliams, „avelėms“ kurie be išorinio valdymo neįsivaizduoja savo gyvenimo. Vis dėlto lengviau kuomet vienas piemuo kerpa kailį, nei lakstymas po daugelį piemenų, kurie kiekvienas nori tave „nuskusti“. Iš čia liaudyje paplitęs posakis – geriau tarnauti vienam ponui, kuris apgins. Tačiau pamirštama, kad kai ponai kariauja, tai žūva jų mužikai, o ponai po to susitaria. Beje panašiai ir su egregorais. Jie taip pat kariauja vienas su kitu, savų adeptų rankomis. Iš čia įvairūs religiniai karai. Dabartiniai religiniai karai vyksta šiek tiek kitaip. Daugiau tai psichologinė įtaka, kad tipo tu kitoks, kitokia, tu ne mūsiškis, ne mūsiškė. Asmeniškai aš patyriau krikščioniško ir indusų religijų egregorų kovą būdamas Indijoje. Ta kova ryškiai reiškėsi mano prote ir jausmuose. Buvo jaučiama net fiziškai. O kuomet egregorai pjaunasi tarpusavyje yra geras momentas jų atsikratyti aplamai. Teko matyti moterų iš Lietuvos, kurios persimetė į induizmą, nes tas egeregoras juose nugalėjo. Jos net vardus keitėsi į indiškus, kai kurios ieškojo galimybės ten apsigyventi, nes joms atrodė ten šventos vietos. Buvo ir tokių, bet jų mažuma, kurios išsigando tos egregorų kovos ir nusprendė, kad jos tikros krikščionės ir daugiau į Indiją nevyks. Dauguma nesuvokė kas su jais vyksta ir pripaišė juos draskančius jausmus savo dvasiniam atgimimui, kaitai. Ten, kur susirenka daug medituojančių žmonių, žmonių kurie siekia dvasingumo, naujo pažinimo, būtinai sūkuriuoja daug įvairių egregorų, kurie kelia sumaištį, kovoja vienas su kitu, sukelia įvairius pokyčius žmonėse. To dėka kai kurie žmonės net pasveiksta nuo kažkokių tai ligų, pas kai kuriuos atsiveria naujas suvokimas, prasiplečia pasaulėžiūra, išauga sąmoningumas. Tačiau daugybė prisiriša prie kažkokių tai egregorų, mantrų, maldų kartojimo, pagaliau nesibaigiančių jogos pratimų. Dauguma pasiklysta knyginiame supratime, įvairių guru ar dvasinių mokytojų pateikiamuose žiniose. Pamirštama, kad tie guru, ar mokytojai nėra idealai, robotai. Jie taip pat auga, o augdami klysta, papratai mažiau, bet… Absoliučios tiesos nė vienas žmogus Žemėje negali išreikšti. Vis žmonės Tiesą perleidžia per savo jausminius, minčių, patirčių „koštuvus“ ir pateikia tai pasauliui. Kiek aš turėjau dvasinių mokytojų, tai nė vienas nebuvo idealu. Ir tai suprantama. Jie turėjo savo gyvenimus, savo nuopolius, savo klystkelius. Iš mokytojų galima pasiimti tik sau reikalingą informaciją, perimti tam tikrus gebėjimus, bet „neprilipti“ prie jų gyvenimo, jų gyvenimo būdo. Deja daug mokinių „užsikrečia“ nuo savo guru, savo dvasinių mokytojų, kurie gali būti ne visai padorūs, godūs, nesąžiningi. Tokių patartina maksimaliai vengti ir perimti tik žinias. Yra mokinių ir tokių nepriimtinai daug, kurie prisiriša prie guru, dvasinių mokytojų. Nors jie ir gavo krūvas žinių, bet vėl ir vėl gaudo savo guru ir prašo dar ir dar. Tai savotiškas vampyrizmas, kuris tikrus dvasios mokytojus perdėtai apkrauna ir jie tokiais „mokiniais“ skuba nusikratyti. Tai kaip vaikai, kurie užaugo, o vis dar yra išlaikomi tėvų. Tačiau yra guru, mokytojų, kurie tuo patenkinti, nes gauna pastovų dėmesį, energijos, pinigų. Ir kuo daugiau tokių prisirišusių „mokinių“ tuo daugiau dėmesio, pinigų ir aišku energijos. Tokius guru globoja galingesni egregorai, kurie pritraukia vis daugiau žmonių. Tokie guru patys tampa vergai tų egregorų ir net gali išprotėti ar numirti jų atsisakę. Todėl, pakliuvus į kokią grupuotę ar sektą, kur tarsi viskas ir gerai, labai svarbu stebėti ar tie žmonės nėra kažkieno tai „vergai“. Tai parodo tų žmonių keliaklupsčiavimas prieš gyvą ar įsivaizduojamą žmogų ar bet kokią esybę. Stebėti ar ne agresyviai tie žmonės reaguoja į tavo abejones dėl jų tam tikrų veiksmų, ritualų. Dažniausiai jie, po tavo abejonių, greitai praranda dėmesį tavo atžvilgiu. Anksčiau spindinčios tavo atžvilgiu jų akys, praranda spindėjimą ir dažnai tiesiog nusisuka. Tai ženklai, kurie parodo, kad jie tavęs „nebemyli“. Tu įžeidei jų egregorą, jų dievybę, pagaliau jų pasaulėžiūrą. Dalis žmonių, o ypač moterys iš karto pradeda jaustis kaltos, teisintis ir vėl nori tų, spindinčių jų atžvilgiu akių. O tai žinokit pagauna daug moterų, merginų, mergaičių. Todėl religingiausios, meditatyviausios, guru dievinančios yra moterys. Beje jos daugiausiai emocinės energijos ir suteikia tiems egregorams. Todėl egregorams saldžiausios yra moterų kančios, nes ten tiek emocijų energijos. Vadinasi ir tokių sąlygų, bei aplinkybių reikia sukurti būtent moterims ir jausmingiausioms moterims, kad egregorams būtų sotu ir skanu. O moterys jau ir joms nuolankius, bei jas mylinčius vyrus, o tuo labiau vaikus atves, įtrauks į religijas, sektas, meditacines sektas, ar jogas. Pati joga nėra bloga. Tiesiog kuomet joga tampa siekiamybe, vos ne religija, tai tampa blogiu. Kaip ir su meditacijomis.

 Dar viena sekta, kuri vis labiau pasaulyje plinta kaip liga, dažniausia šalia „meditatorių“, tai žaliavalgystės kultas. Pasikartosiu, kad mokslininkai nustatė 4 pagrindines, žarnyno mikrofaunos, dar vadinamos mikroflora, formas. Tai įvairių bakterijų dariniai. Jos, savo esme, susiformuoja kūdikystėje, vaikystėje, dėl gaunamo maisto. Tas dažniausiai išlieka visą gyvenimą ir retai gali kažkiek keistis. Jei žmogus, dėl mados keičia, o ypač kardinaliai keičia savo mitybą, tuomet geriausiu atveju jo kūnas lėtai nyksta, o blogiausiu – sutrinka kūno organų veikla, atsiranda ligos ir net mirtis. Pats asmeniškai išbandžiau ir suvokiau, kad mano žarnyno mikrofauna yra 2-3 formos, kur aš galiu kartais kažkiek valgyti mėsos, bet daugumą sudaro nemėsiški produktai, bet gyvūnų veiklos produktai lieka (pienas, sviestas, varškė ir pan.). Beje bakterijos, taip pat nėra žolė, o gyvūnai ir jų veiklos produktai yra tie patys sūriai, rauginti agurkai, kopūstai ir pan. Na, o viduriuose tos bakterijos taip pat miršta ir mūsų organizmas įsisavina jų baltymus. Tad net bet koks žolėdis nebus nemėsėdis. Todėl žmonės, o ypač į madas linkęs jaunimas, puolęs į madingą žaliavalgystę, patiria daugumos medžiagų trūkumą savo kūno statybai. Jie daugumoje anemiški, perdėtai „liekni“, kenčia jų dantys, rega. Daugybę metų stebėjau ne tik save, bet ir daugumą žaliavalgių. Su metais jų kūnais tarsi „nyko“. Raumenynas nyksta, skeleto kaulai suplonėjo. Labai nukenčia dantys, o ypač jaunimo. Penketą metų stebėjau kelių jaunų porų žaliavalgių gyvenimą. Buvo matomas tam tikras išsekimas. Ypač nukentėjo merginų dantys. Nieko gyvūniško nevalgančių madon pasidavusių žmonių dažnai kenčia psichika. Jie tampa labiau nervingi, labiau pasiduodantys stresams ir kenčiantys dėl to. Lengvai pasiduoda svetimoms psichologinėms įtakoms ir įtaigoms, mistikai. Lengviau patiki „pasakomis“, pasiduoda melui, apgaulei. Gana dažnai plyksteli nemotyvuotas agresyvumas. Dažnai kalba apie tiesas, kurios tik jų pačios teisingiausios ir tik jų suvokimas apie „šviesą“ yra pats tikriausias. Kartais tai veda prie lėtesnės ar greitesnės savižudybės. Auklėti savo kūną, savo jausmus, savo protą yra viena, o priversti tai daryti yra kita. Pasakyk žmogui, kad tu galvok taip ar anaip, kad tu jausk taip ar šitaip, kad tu maitinkis tik taip, o ne kitaip, tai būtinai bus pasipriešinimas. Tačiau jei tai pateiksi į gražiai „supakuotą“ idėją ir žingsnis po žingsnio, tai žmogus pasiduos. Ypač jautrus, emocingas, nes pakuotė tokia „graži“, tokia „teisinga“.

 Dar viena pasaulinė religija, kuri taip pat įvyniota į „gražią“ ir teisingą pakuotę ir kylanti iš tos pačios žaliavalgystės yra „meilė“ gyvūnams. Butai, namai, miestai yra perkrauti šunimis ir katėmis. Butai skirti gyventi žmonėms, bet… Žmonės, apsikrauna gyvūnais paprastai dėl vienišumo jausmo, bet tuo jie dar labiau padidina savo vienišumą. Kodėl? Nes savo dėmesį ir nepanaudotą meilės jausmą atiduoda gyvūnams, o ne žmonėms. Taip žmonės jiems tampa blogesni už gyvūnus, nes gyvūnai neišduos, bus paklusnūs, o jei bus problemų, išmes ar užmigdys. O su žmonėmis reikia taikytis, dalintis, mokėti suprasti ir atleisti jų „bzikus“. Reikia mokytis mylėti žmones ir kai reikia, apginti save, pasakyti „ne“. Pastebėjau, kad tiek Lietuvoje, tiek ypač vakaruose, žmonės dažnai bijo pasakyti „ne“. Bijo įžeisti? O gal bijo agresijos savo atžvilgiu, keršto? Bet tai baimė mokytis bendrauti, mokytis sąveikauti, suvokti, apsiginti ir kai reikia pačiam demonstruoti agresiją. Vienpusiškas žmogus yra lengvai valdomas arba siekiantis tik valdyti. Ypač jei aplink jį daug lengvai pasiduodančių, liberalių, nutylinčių žmonių. Masinė „meilė“ gyvūnams parodo apie santykių tarp žmonių degradaciją. Nėra santykių, bendravimo vystymosi. O pasiteisinimas, kad meilė gyvūnams tai gerai, kad taip vaikai mokosi meilės ir priežiūros yra tik pasiteisinimas. Absoliučiai daugumai vaikų visų pirma tai žaisliukas ir prižiūri gyvūnus visų pirma, o kartais net, tik mama ar tėtis. Vaikai turi būti mokomi mylėti visų pirma savo šeiminykščius, jiems padėti ar net prižiūrėti bei auklėti mažesniuosius. O dabar vienas ar kitas vaikas šeimoje ir būtinai šuo ar daugiau šunų, bei kačių. Taip nyksta ir pati tauta.