MEILĖ IR SUSITAPATINIMAS

 Dar būdamas jaunuoliu pastebėjau, kad darniose šeimose vyras ir moteris kažkuo tai vis labiau supanašėja ir tas supanašėjimas vis labiau ryškėja su metais. Kartais pastebėdavau vyrą ir moterį gana senyvo amžiaus ir jie man tokie panašūs atrodydavo, bet tai ne brolis ir sesuo. Su laiku tokie pastebėjimai kaupėsi, o ir žmonių tokių pasakymų iš šalies, kaip „mylintys supanašėja“, vis dažniau išgirsdavau. Dažniausiai supanašėti į savo vyrą linkusios moterys. Teko bendrauti ne su viena mergina, kurios net aprangos stiliuje siekė būti panašios į savo vyrą. Paminėjus apie tai, tarsi atsiverdavo akys, kad negalima tiek susitapatinti su kitu, net mylimu žmogumi.

  Mylinti moteris ar vyras, jausmais, mintimis tarsi susilieja su priešingos lyties asmeniu. Tai vyksta kas dieną, daug metų ir  organizmas tai priima kaip signalus „tapti juo (ja)“. Jei tokia meilė pas abu (vyrą ir moterį), tai jie, su amžiumi, vis labiau panašėja vienas į kitą ir kažkiek nutolsta nuo pradinės savo išvaizdos. Jei meilės jausmas didesnis labiau pas vieną iš asmenų, tai tas asmuo, gyvenimiškai dažniausiai tai būna moteris, vis labiau savo išvaizda artėja prie savo vyro išvaizdos. Jei pradiniai genetiniai skirtumai yra dideli, tai per savo gyvenimo amžių nepavyks priartėti prie savo mylimo asmens išvaizdos. Tačiau jei tie skirtumai nedideli, tai vyresniame amžiuje mes į senus vyrą ir žmoną žvelgsime kaip į brolį ir seserį. Iš praktikos pastebėjau, kad tam reikia 30-40 gyvenimo kartu metų. Aišku pirma tas panašumas pradeda reikštis polinkiais, gyvenimišku požiūriu ir t.t. Ateina toks momentas, kuomet iš tavo žvilgsnio, judesių, tave mylintis žmogus, gali pasakyti ko dabar tau reikia, kokios tu būsenos. Tuomet būna net taip, kad pakanka sėdėti kartu, šalia ir net kalbėti nereikia, nes tiesiog gera pabūt kartu.

  Tačiau ta būsena turi kiek pliusų, tiek ir minusų. Be tam tikro balanso Gamtoje niekaip. Jei tavo mylima antroji pusė, gyvendama iki jūsų susitikimo, „prisidirbo“ gyvenime eibių, tai visa tai atsineš su savimi, savyje (ir pasakys dalinamės). Meilėje ir skausmai ir vargai ir džiaugsmai ir laimė per pusę? Ne visai taip, bet panašu į tai. Pradėsi jausti savo mylimo žmogaus bet kokį susierzinimą, nuotaikų kaitą, kaltės jausmus dėl padarytų gyvenime nuodėmių. Pradėsi jausti net kai kurias ligas, kuriomis nesirgai, bet tos sritys kūne tau buvo silpnokos ir būtent ten reikšis simptomai. Gal būt visą gyvenimą ir nebūtumei tuo sirgęs ar sirgusi, bet va, pamilai žmogų su ligomis tų kūno sričių kaip paties (pačios), pats (pati) pradėjai sirgti tuo. Galimi net tokie variantai, kad tu ir pakankamai stiprus ar stipri, bet tavo pamiltas žmogus serga chroniškomis ligomis, tuomet tik maždaug po 7 - 8 metų gali tas problemas pajusti ir savyje. Kodėl po 7 metų? Todėl, kad per 7- 9 metus žmogaus organizmas visiškai atsinaujina net iki pačių kaulų. Tai jau biologija. Tačiau jei ne tik tu, bet ir tave myli, tuomet ir jis(ji) keisis, keis savo gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, įpročius, tuo mažindama(s) savo „nuodėmes“, atsineštines emocines, energoinformacines problemas. Tuomet ir tikimybė tau tuo apsirgti tiesiog nyksta akyse. Sudėtingiau jei pas tavo pamiltą asmenį yra genetinių, ar psichinių sutrikimų. Ne veltui anksčiau giminės, tėvai šiuo atžvilgiu buvo gana kategoriški ir kontroliuodavo kokią antrą pusę vaikai parves į gimines, kokia jų sveikata. Nuo to priklauso ne tik palikuonių sveikata, bet ir paties tų tėvų vaiko gyvenimiška laimė. Vaikai, gyvenimo pradžioje aistrą dažnai supainioja su meilės jausmu. Būtent tam yra tėtis ir mama, kad paaiškintų tą skirtumą, o kartai ir griežtu žodžiu ar net paliepimu apsaugotų savo vaikus nuo klystkelių. Tėvai puikiai supranta, kad tie vaikų klystkeliai ir jiems labai atsirūgs ateityje. Tik abejingi savo vaikų likimui tėvai ir mamos paleidžia vaikus „pavėjui“, be patarimų ir rūpesčio dėl jų likimo. Tai būdinga gyvūnams – išskridai iš „lizdo“, dar parodė kaip, ką ir kur galimą valgyti ir išgyvenk.

   Ne tik dalinimasis kūniškais, minčių ar emocijų negalavimais būdingas mylintiems žmonėms. Yra toks pastebėjimas, kad štai mirė vyras ir po trumpo laiko mirė jo žmona, arba atvirkščiai. Jie taip jausmiškai, emociškai buvo vienas su kitu susieti, kad vienam mirus, kitas neteko gyvenimo prasmės. Šalia nebeliko kasdieninio meilės objekto. Vieniems tai atrodo nuostabu, kad abu vienas paskui kitą numirė, kitiems baisu. Pažvelgus iš gyvenimiškos pusės, toks „sulipimas“ nėra gerai. Reiškia tu gyvenime, Gyvenime!!! neradai nieko, ką dar galėtumei mylėti, išskyrus tik vieną objektą. Gyvenimas myli tik tuos, kas Myli Gyvenimą, Gyvybę, o ne tik vieną iš Jo objektų. Praradęs meilės objektą, žmogus netenka gyvenimo prasmės, o tokius Gyvenimas tiesiog pašalina. Ir čia, kaip ir visur, būtina pusiausvyra, balansavimas tarp meilės atskiram objektui ir Gyvenimui aplamai. Meilės objektas, moteris ar vyras, tik priemonė išreikšti Meilę Gyvenimui. Sukurtas mitas, kad pasaulyje yra tik viena tavo „antroji pusė“ ir dėl šio, intensyviai skleidžiamo mito nukenčia daugybės jaunuolių ir merginų. Jie blaškosi ieškodami tos „antros pusės“, to idealo, o ji gal būt šalia. Yra daug tų „antrųjų pusių“ ir jas pamatai tik pamilęs (pamilusi) Gyvenimą, Gyvybę, o ne paskirą objektą. Daugumai merginų tai atsiveria pagimdžius pirmą vaikelį, nes tuomet jos (nori nenori) pamilsta Gyvybę. Meilė Gyvenimui deja ateina tik su amžiumi, nes šito būtina mokyti vaikus nuo pat mažumės, formuoti juose tai. Deja tėčiai ir mamos rūpinasi tik vaiko mityba, apranga, daiktais, duoda pinigų malonumams ir dar kartais paauklėja žodžiais, kad tie tipo turi būti paklusniais ir juos mylėti. Tai, kad tėvai dažnai net savo pavyzdžiu nesuteikia savo vaikams pajusti kas ta yra meilė, atsakomybė, rūpinimasis ir kitu, o ne tik savimi, tai ko norėt iš vaikų. Mažos šeimos, kuriuose vienas, du vaikai, nepalieka jiems galimybės net tarpusavio auklėjimui, mylėjimui vienas kito, kaip artimo žmogaus, rūpinimusi vienas kitu ir t.t. Didelės šeimos suteikia vaikams galimybę Gyvenimą mylėti plačiau. Dėmesio!!!, ~tik suteikia galimybę~, o ar jie tuo pasinaudos priklauso nuo jų pačių ir beje labai nuo tėčio ir mamos, kurie tinkamai, reikiamu momentu nukreips vaikus, paauklės bendrų žaidimų ir darbų metu. Mergaitė dažnai ieško gyvenime sau panašaus vyro į savo tėtį, nes pasąmonėje būtent toks pavyzdys įsitvirtino ir ji taip sieks elgtis su savo būsimu vyru, kaip elgėsi jos mama su jos tėčiu. Ji tikėsis (pasąmoningai), kad su ja jos vyras elgsis, kaip su jos mama elgėsi jos tėtis. Jei jos tėtis mušė jos mamą, tai ji pasąmoningai to tikėsis iš savo vyro ir jei jis to nedarys, ji nesupras kodėl ji tampa agresyvi, nervinga ir provokuoja savo vyrą. Tai pasąmonės programos išeina į paviršių ir nori realizacijos. Berniukas savo gyvenime ieškos žmonos panašios į savo mamą ir trokš, kad su juo ji elgtųsi, kaip jo mama, o su ja jis sieks elgtis kaip su jo mama elgėsi jo tėtis. Jei jo mama šeimoje buvo nuolanki „patarnautoja“ ir ją kartais mušdavo jos vyras (jo tėvas), tai jis reikalaus iš savo žmonos to paties patarnavimo ir jam norėsis kartais prieš savo žmoną pakelti ranką. Jei „patarnavimo“ nebus, tai jis dar greičiau pakels ranką prieš savo mylimą žmoną ir pats nesupras kodėl. Jei supras, save sulaikys, permąstys, gal keisis. Jei ne tai gali pradėti vartoti alkoholį, galvodamas taip „išspręsti“ situaciją. Deja. Visos gyvenimiškos programos, ypač iš vaikystės, įsirašė pasąmonėje ir jei pavyzdžiai pasąmonėje „ne kokie“, tai jiems pakeisti reikės daug pastangų. Svarbus suprasti kas su tavimi vyksta ir iš kur visa tai. Visa kita tik „technikos“ (saviauklos) reikalas.

 Na o kaip tuomet su sergančiais tėvais? Vaikai, jau suaugę, prižiūrėdami sergančius tėvus taip nepersiima jų ligomis, nes jie neturi tokios susitapatinimo galimybės per meilę jiems. Tai kitokia meilė. Visų pirma tai padėkos už Gyvenimą meilė, rūpestis, kažkiek gailestis, kuris būtent ir atima daugiausiai energijos ir sveikatos. Tėvai ir mamos, kurios „ragavo“ Gyvenimo, pajuto ir kažkiek suvokė Jį, nemėgsta gailesčio sau, savo ligai, neįgalumui. Kai kurie tėvai net agresyviai reaguoja į vaikų gailestį jiems, nes jaučia, kad nuo to jiems tik blogiau, blogiau jų sieloms. Yra daug taip ir nesubrendusių per gyvenimą tėčių ir mamų, kurie į gyvenimo pabaigą isterikuoja, netenka proto, kabinasi į Gyvenimą, kuris jiems sako „atėjo laikas“. Tai tik labiau pagilina vaikų skausmą matyti tokius savo tėvus, kuriems jie niekuo negali padėti, tik globa, rūpesčiu. Vaikystėje tėvai jiems buvo dievai, paauglystėje pamatė, kad jie ne dievai ir gal būt pyko ant jų ir ant savęs. Po to paaugo ir atleido tėvams, kad jie ne dievai ir tėvų senatvėje, vaikams tenka akivaizdžiai matyti ir patirti kas jų laukia ateityje. Dauguma vaikų to išbandymo neatlaiko ir dažniausiai todėl, kad nematė gyvo pavyzdžio kaip tėvai rūpinosi jų seneliais ar proseneliais. Tėvų neįgalume jų senatvėje, vaikai pamato galimą savo scenarijų ateityje ir turi laiko permąstyti ir pasitaisyti, pakoreguoti savo pasaulėžiūrą, kad toks variantas nepasikartotų su jais. Gyvenimas jiems pamėtėja gyvus pavyzdžius jų tėvų ir mamų asmenyje. Pasikeisi ir bus kitaip ir tavo vaikai turės kitokį pavyzdį tavo asmenyje. Nepasikeisi, bus taip pat ar panašiai ir tuomet jau tavo vaikams bus duota galimybė pasikeisti, kad ir jiems nebūtų taip pat, ar net dar blogiau.

  O kaip yra su prižiūrimais ligoniais? Deja ir nuo jų kažkiek „pasigauname“ ligų. Ypač jei mes jų gailimės, perdėtai padedame, perdėtai globojame. Dar blogiau jei mes piktinamės, kad su jais kiti, medpersonalas elgiasi šaltai, nes tuomet jau emociškai galime persiimti tų „nuskriaustųjų“ ligų simptomais. Medpersonalas negalėtų dirbti tokioje įstaigoje, jei nesugebėtų būti kažkiek „uždari“ nuo ligonių, tiesiog atliekantys savo funkcijas. Dauguma ligonių tiesiog patys kalti dėl savo ligų, jas užgyveno savo elgesiu, savo pasaulėžiūra, savo atmestinu požiūriu į Gyvybę, Gyvenimą. Ką užsitarnavai, tą ir gauni. Tad koks čia gailestis gali būti. Pamenu kuomet mano močiutė, būdama virš 80 metų pateko į ligoninę ir palatoje ryte, o ir dieną ne kartą, darydavo mankštą, pritūpimus ir piktinosi, kad kitos „ligonės“ tik pilvus auginasi lovose. O ligonės skundėsi sesutėms, kad joms trukdo „gyventi“ mano močiutė, nes mankštinasi palatoje. Beje ir pačios medsesutės priekaištavo mano močiutei, kad čia ne sporto salė ir jai privalu gulėti arba tik vaikščioti (tipo slankioti) koridoriumi. Po tyrimų močiutė paskubėjo pabėgti iš ten. Sulaukė ji 98m.

  Slaugant ligonius svarbi yra savidrausmė ir reikalavimas drausmės iš ligonio. Tik taip galima ilgai darbuotis su ligoniais, minimaliai kenkiant sau, tai yra nepersiimant jų bėdomis. Kuo jautresnis, sensityvesnis žmogus, tuo labiau linkęs jausti kitų žmonių problemas. Tai nėra blogai, bet tuomet būtina išmokti nepersiimti, ar  bet minimaliai persiimti kitų žmonių ligomis. Būtina nepamiršti, kad teks visa tai „suvirškinti“ ar net gydytis. Tik pajutus prižiūrimo ligonio ligos simptomus savyje yra būtina sau griežtai pasakyti - „čia ne mano“. Bent trumpam atsitolinti nuo jo, kažkuo kitu užsiimti, kad ir kitu ligoniu. Dar gerai yra rankas ir veidą apsilieti šaltu vandeniu. Žinau kelias sensityvias moteris, dirbančias su ligoniais, tai jos naudoja mažus, kišeninius purkštukus su vandeniu. Apsipurškia veidą ir rankas, kai pajunta, kad kažkas ne taip. Kita net truputį mėtų įsilašina, kad gaivus kvapas būtų. Sensityvai priversti ieškoti būdų, kaip išgyventi šiame pasaulyje su savo jautrumu ir randa kiekvienas savus būdus, arba panaudoja jau žinomus, iš kitų išgirstus.

 Mylėti savo artimą reikia, bet ne tiek, kad susitapatintumėme su juo. Ne veltui mums duota oda, atskirtis mūsų organizmo nuo aplinkos, kaip ir ląstelių apvalkalas nuo organizmo. Mylėti reikia ir Gyvenimą, Gyvybę, bet taip pat nesusitapatinant su tai, nes ateis mirtis ir gali kilti isterija kabintis į Gyvybę net kitų sveikatos ar net gyvybės sąskaita. Žinant, kad tai ne pabaiga, visai kitaip vertinsi Gyvenimą ir Gyvybę. Tačiau, tų žinių mums neleidžia pasiekti religijos. Jos siekia absoliučiai privatizuoti šias žinias ir teikti žmonėms tik mažą dalelytę iškraipytų žinių ir tai už pinigines paslaugas ir už galimybę būti valdžia virš jų. Bet kokius konkurentus šioje sferoje krikščionybė savo laiku išnaikino, kaip ir nenorinčius tapti jų „avimis“. Išliko tik nuolankieji, susitaikę, kurie tai daugina savo palikuonyse. Šiais lakais tokia agresyvi religija yra musulmonų. Viena iš gudriausių religijų yra budizmas. Tarsi Buda ir Mokytojas pas jų, bet savotiškos pamaldos vyksta, bei nuolankumo formavimas vyksta. Religijoms svarbu nuolankumas, nes tai valdymo pagrindas bet kokiems ponams ar net okupantams. Nuolankumas kyla iš baimės būti nubaustam, pasmerktam bendruomenės (avių kaimenės) ar net nužudytam. Religijos reikalingos valdytojams, kurie sudaro grupuotes, klanus. Klanų gyvenimas daug ilgesnis už paskiro žmogaus gyvenimą ir siekia šimtmečius, tūkstantmečius. Va būtent todėl paskiras žmogus, per savo trumpą gyvenimą gali nepastebėti ir nesuvokti klanų įtakos sau ir net savo palikuonims. Tik žvelgdami per ilgą laiką, siekiantį šimtmečius, galime suvokti valdytojų klanų planus ir įtakas. Tačiau istorija pastoviai klastojama ir perrašoma, tiesiogiai naikinama karų, net lokalių karų metu, todėl ja visiškai  pasitikėti negalima. Tai tik gairės į kurias galima orientuotis, arba ne.

  Kodėl mes vėl ir vėl gimstame? Vieni sako, kad mes čia, kad patirtume asmeninę laimę. Deja būtent tai ir uždaro mus toje pat vietoje ir toje pat būsenoje. Mes, savo gyvenime turime pajusti save tiek dalele, tiek organizmo dalimi, kaip ir mūsų kūno ląstelės. Per daugelį gyvenimų patirdami asmenines laimes su vis kitomis „antromis pusėmis“, galų gale ateis pajauta ir bendrystė su Visata, su Visa Kuo. Kam pavyksta, pagal galimybes, pagal savo asmeninio gyvenimo patirtis, gautą išmintį suderinti su Visumos išmintimi, tas pereina į kitą būvį. Tai kai kas vadina kitu išmatavimu, iš kurio mūsų gyvenimai čia, atrodo kaip vabalėlių ropojimas plokščiu paviršiumi. Deja yra daug klystančių, atsitolinančių nuo šio gyvenimo, pabėgančių nuo aplinkinės realybės į kalnus, atsiduodami nesibaigiančios meditacijoms, badavimams, maldoms, religijoms. Tai kitas kraštutinumas, palyginus su gaivališku asmeninės laimės siekiui. Nei tik savo laime susirūpinę, nei tik visa apimančia samadhi ekstaze susirūpinę nepasieks savo tikslų, nesuderinę šių dviejų priešybių. Kaip IN ir JAN. Būtina patirti tiek savo asmeninę laimę, tiek pajusti visa apimtį bendrumą.

 2019.09.04