MEILĖS PRAKTIKA

Pavadinimas straipsnio gal keistai skamba. Daugumai atrodo meilė tai kažkas tokio, kas ateina iš niekur ir dingsta niekur. Bet tai iš tiesų tik gyvūniška aistra. Dar gali būti gyvūniškas prieraišumas, nes tau suteikia malonumą, tavim rūpinasi, maitina, prižiūri ir t.t. Tai tik tam tikra dalis meilės, jos tam tikra išraiška, bet ne pati Meilė. Meilė yra praktikuojama ir auginama, ja rūpinamasi kas dieną, kas minutę. Ją galima sukurti net ten, kur atrodo jai neįmanoma atsirasti. Meilė kaip augalas. Ji sėjama, ji laistoma, prižiūrima ir ji duoda vaisių. Mitas, kad meilė tai laužas, ar židinys, kuris turi būti vis kūrenamas, kuriam reikia malkų, anglių ar pan., tai ne Meilė. Taip, židinys šildo, bet jame galima sudegti, tai viena. Antra – nei laužas, nei židinys neduoda vaisių, tik pelenus. Todėl poetų ir dainininkų žodžiai apie meilę kaip laužą, tai tik jų aistros, gyvūniškumo išraiška.

Aistra, tik maža Meilės dalis. Aistra, prieraišumas yra gyvūniškumo išraiška ir tai sąlygos atsirasti palikuonims. Tačiau be Meilės, tai tampa tik seksualinių partnerių kaita ir palikuonių atsiradimas vis nuo kitų patinų ar patelių. Žmonių visuomenė, kad dėl aistros moterys neliktų vienos ir nesaugios su savo vaikais, įvedė įstatymus, religijoje įvedė pareigas. Visa tai tik prievartinės suturėjimo priemonės, kad vaikai augtų aprūpinti ir saugūs. Tačiau tikra Meilė nereikalauja nieko. Visa tai tarsi savaime aišku. Tačiau tikrą Meilę šeimoje gali auginti tik dviese. Deja daugumai norisi, kad Ji atsirastų savaime ir iš karto brandi. Tačiau Ji auginama kantrybėje, kasdienybėje, supratime, atsidavime ir neskubant. Jai užaugti reikia laiko.

Tikroji Meilė praktikuojama. Tik taip Ji gali suvesti į šeimą jau pasiruošusius, jaučiančius tikrą Meilę. Taip nutinka retai, nes niekas nemoko tikros Meilės praktikos. Kai kuriuose raštuose, filmuose užsimenama apie Ją, kai kada pamatai ir Jos gyvenimiškas apraiškas. Dažnai Ji mus žadina per svajones, bet svajonės sudūžta susidūrus su aplinkinių kitokiu supratimu apie Meilę. Svajonėms sudužus, dažnai tampama cinikais, savanaudžiais, „realistais“. Iš tiesų tai tikros Meilės išdavystė.

Meilė praktikuojama nuo pat vaikystės. Tai daro mamos, kurios ne tik rūpinasi savo vaikų elementariais poreikiais, bet pasirūpina svetimu vaiku, savo vaiko akivaizdoje. Taip vaikas išmoksta neprivatizuoti savo mamos meilės, o mokosi dalintis Ja. Tik Meile įmanoma dalintis. Meilės vibracijos perduodamos pasakų dėka, dėka nesavanaudiško dalinimosi žaislais, rūpesčiu tiek savais šeimos nariais, tiek aplinkiniais, gamta, gyvūnais ir pan. Meilė nesiekia nieko privatizuoti ar amžiams pririšti prie savęs meilės objektus. Jei moteris ar vyras sako, kad tai Mano vyras, ar Mano moteris, tai labiau panašu į vaiko pasakymą, kad tai Mano žaislas. Visai kitaip skamba kuomet sakoma – aš jį (ją) myliu ir mes šeima. Iš to net jaučiasi, kad jie kartu ir jie pasiruošę savo Meilę auginti ir auginti savo palikuonis. Pasakymas, kad aš jo (jos) noriu, noriu turėti, tai jausmas toks, kad tai aistra, kuri sudegs kaip degtukas, ar laužas ir žmonės išsilakstys ieškoti kitų „meilių“. Tokius tik įstatymai, religija, tėvų, giminių pasmerkimas gali sustabdyti. Tačiau tai bus savotiška prievarta, gyvenimas iš pareigos, ar tiesiog patogumo. Labai svarbu kuo anksčiau mokyti vaikus Meilės. Kuomet vaikas išmokomas ne tik savimi pasirūpinti, bet ir savanoriškai rūpintis savo mama, tėčiu, broliais, sesėmis, seneliais, tai jau labai daug. Tik tuomet galima mokyti vaikus mylėti draugus, pažįstamus ir t.t., suteikiant išmintį, kad labai retas sugeba Mylėti ir labai retas aplamai žino, kas yra Meilė. Ši išmintis sako, kad Meilė nėra beginklė. Ji ne tik šypsosi, šildo, bet gali duoti ir bizūno, sugeba gintis. Meilė ne akla, Ji išmintinga ir visa reginti. Ji Myli, bet lengvai paleidžia tuos, kurie bando ją sužeisti, įskaudinti, niekinti. Meilė turi daug veidų, akių, ausų, rankų ir t.t. Visa tai mes, kurie sugebame Mylėti, kurie mokomės Mylėti ir Ji reiškiasi per mus. Tik mūsų dėka ir per mus, Meilė moko ir žadina Meiliai kitus žmones. Pradinės pamokos yra tiesiog elementarios, kaip gyvūnams. Tai „bandelės ir rykštės“ pamokos.

Kaip ugdyti Meilę tiems, kas jau užaugo, bet taip ir nepajuto Jos. Gal tai per daug paprasta ir naivu, bet galiu patarti pirma pasinaudoti pirma ir antra mano meditacija, tuomet lengva būtų priimti ir šią. Gal kažkam pavyks ir ši, o pirmą ir antrą rasite prie skyrelio „Praktikos“.

Atsisėdame ramiai, arba atsigulame. Maksimaliai atsipalaiduojame ir stebime savo kūną, stebime virpesius, pasireiškiančius tai vienoje kūno vietoje, tai kitoje. Ypatingai stebime krūtinės sritį su mintimi, kad Mylime. Jei atslinks mintys apie „sunkias“ situacijas, „skriaudas“, tai būtina paleisti, atleisti, atsiprašyti (ir nesvarbu, kad jaučiatės teisūs). Pradėti reikia nuo Meilės sau ir kai pajusite visą save užpildytą meilės vibracijų, tik tuomet ją skleisti į aplinką savo artimiesiems, draugams. Aišku toli gražu ne iš pirmo, ar net dvidešimto karto pavyks bent save užpildyti Meilės vibracijomis, todėl nekelti tikslo, kad per tiek ar tiek kartų jums tai turi pavykti. Tai procesas ir trukmė kiekvienam skirtinga. Su laiku, jūs eisite gatve ir nežinia kodėl pajusite Meilę visam tam, ką matote. Pradžioje tai bus tik trumpi momentai, bet su laiku jie vis ilgės ir vis skirtingesnėse situacijose tai pasireikš. Meilėje nėra mainų sistemos – tu duosi, aš tau duosiu. Meilė tik duoda, tik suteikia sąlygas. Protu tai nesuvokiama, o ypač tiems, kas nepatyrė bent blyksnio Meilės. Tik Meilėje yra Išmintis.

2019.12.30