MELAS

  Keista, bet labai mažai kas suvokia kas tai yra MELAS. Tiesiog mes visi tiek prie to pripratome, kad melo tarsi ir nepastebime. Jį pajaučiame tik tuomet, kuomet jis asmeniškai paveikia mūsų gerovę, statusą, kažkokias tai mūsų sureikšmintas vertybes (religiją, dorovę, privatumą ir pan.). Melas yra būtina mūsų išgyvenimo šiame pasaulyje dalis, tik svarbu kokia dalis ir koks jo kiekis. Nedideliais kiekiais net nuodai yra vaistas, bet viršijus dozę sutrinka sveikata ir net mirtis galima. Tai kaip savo gyvenime reikia „dozuoti“ melą?

  Energoinformaciškai bet koks melas iškreipia informaciją ir tuo pačiu sutrikdo energijos srautus, o didelis arba dažnai kartojamas melas tuos srautus nukreipia kitomis kryptimis. To dėka kinta mūsų moralė, likimai, kinta sveikata. Palyginkime energijos tekėjimą mumyse su upelio ar upės sruvenimu.  Jei mes pameluojame, tai tarsi į tą upelį įmetame akmenį. Jei akmuo didesnis, o upelis seklus, tai akmens nukritimo vietoje atsiranda sūkuriai, trukdymai tekėti vandeniui. Upelio platumą ir gylį  galime palyginti su žmogaus sielos brandumu, energetika, prie kurios prisideda visos buvusios kartos. Melas po melo, akmenėlis po akmenėlio ir vanduo upelyje teka jau nebetolygiai, jau yra daug trikdžių ir sūkurių. Galų gale upelis gali surasti naują savo tekėjimo vagą. Kuo daugiau melo, apkalbų žmogaus gyvenime, tuo prasčiau jame teka jo bioenergetika, tuo prasčiau jis priima naują informaciją, tuo labiau pasiklysta pasaulio įvykiuose ir nebegali prognozuoti ateities, planuoti ją. Tai didina baimę, augina aukos sindromą ir pyktį visam pasauliui. Pasaulis ginasi nuo tokių žmonių įvairiomis priemonėmis (dažniausiai per susinaikinimo programas) ir taip susikuria uždaras ratas. Norint pradėti gyti reikia nustoti meluoti, nustoti apkalbėti. Kitas etapas, tai suvokti savo buvusius melus ir kuriuos galima – pataisyti. Tai vadinama akmenų rinkimu iš savo upelio. Nereikia pamiršti, kad jau įmesti akmenys dar ilgai trikdys gyvenimą, likimą, sveikatą ir provokuos pyktį savo artimiesiems, pasauliui. Nuo melo ir jo pasekmių kentės ir artimieji, o ypač vaikai. Jie yra mūsų energoinformacinis pratęsimas, todėl jie tiesiogiai ir kentės (ir emociškai ir fiziškai).

   Viena iš melo nesuvokimo rūšių yra rūkymas, alkoholio vartojimas, narkotinių medžiagų vartojimas. Perdėtas vaistų vartojimas, o ypač antidepresantų, raminančių arba skatinančių „vaistų“ vartojimas taip pat yra narkomanijos rūšis. Visa tai mūsų jausmams, kūnui taip pat yra MELAS. Visi puikiai informuoti, kad rūkymas žudo, kad alkoholis kenkia ir iškreipia moralę, bet visa tai vartoja. Tačiau tai yra MELAS sau, saviapgaulė. Visa tai vartojantys žmonės lengviau meluoja ir žodžiu, lengviau apkalba kitus žmones, nes melas pritraukia MELĄ. Jei žmogus suvokia, kad rūkydamas ar gerdamas alkoholį žmogus meluoja sau, tai jam lengviau visa tai pabaigti. Kai kurie tai padaro tą pačią minutę ir visam laikui. Žmogus, kuris ilgą laiką sako kitiems „mesiu rūkyti“, „mesiu gerti“, bet to nepadaro jau meluoja ne tik sau, bet ir kitiems. Ar verta tikėti bet kuo, kas sklinda iš tokio žmogaus lūpų jei jis jau meluoja??? Jei tai suaugęs žmogus ir ypač moteris, tai melu apkrečia ir savo vaikus, o vaikai labiausiai imlūs pavyzdžiams, o ne žodžiams, moralizavimui. Todėl vaikai lengvai meluos, apgaudinės tėvus, blogės jų likimas, jiems nesiseks, dažniau sirgs. Nori, kad tavo vaikų likimas būtų geresnis nei tavo, kad jie mažiau sirgtų – nustok meluoti sau ir kitiems, nustok skleisti apkalbas ir kitiems linkėti blogo. Tai universalūs dėsniai, būdingi visiems laikams.

   Tiesa. Dar vienas labai negeras melas yra melas susijęs su apkūnumu, storumu. Dauguma žmonių meluoja, kad nevalgo, bet storėja. Tai visų pirma melas kitiems, nes pats žmogus puikiai žino, kad meluoja. Vien nuo tokio melo pas žmogų energijos labiau užsidaro jame, trinka šalinimo sistema, auga nesaugumo jausmas, didėja baimės. Tuomet blogai pasišalina toksinai, nusėda organizme, provokuoja ligas. Toks storulis ar storulė vien toksinų savyje nešioja dešimtis kilogramų. Kaip tokiomis sąlygomis gali normaliai veikti tokio žmogaus kūnas ar protas? Užsidarydamas savyje žmogus tarsi ginasi nuo neidealaus pasaulio ir ... storėja, augindamas savo kūne „amortizacinę“ medžiagą. Yra ir priešingos susinaikinimo programos, kuriomis pasaulis ginasi nuo pasaulį idealizuoti linkusių žmonių. Tai anorekcija, bulimija, negalėjimas priimti ar įsisąvinti maisto.  

  Labiausiai linkę meluoti yra neįgalūs žmonės, ilgai sergantys žmonės. Taip jiems „lengviau“ išgyventi šiam pasaulyje, bet nuo to tik didėja jų asmeninė savigaila, aukos sindromas, dauginasi susinaikinimo programos. Visu tuo jie gali „apkrėsti“ savo artimuosius, kitus žmones. Reikia turėti daug meilės ir sugebėjimo atsiriboti norint turėti reikalų su neįgaliais žmonėmis. Didelė meilė suteikia galimybę ne tik glostyti žmogų, bet ir auklėti, reikalauti iš jo asmeninių pastangų, asmeninio siekio.

  Labai sunku kuomet tėvai turi silpnos sveikatos vaikus ir dar jiems turi mažai laiko. Vaikai jaučia dėmesio, meilės trūkumą ir jų organizmas pasąmoningai dažniau pradeda „sirgti“. Taip vaikai gauna daugiau dėmesio ir meilės. Taip jie nesąmoningai pradeda manipuliuoti savo tėvais, artimaisiais, aplinkiniais žmonėmis. Todėl yra pavojinga perdėtai skirti dėmesio tokiems žmonėms, o ypač jų gailėti. Per gailestį veikia gana daug ne tik sergančių žmonių, bet ir pakankamai sveikų žmonių. Tiesiog sieloje jie yra silpni.  

   Didelė bėda tame, kad dauguma žmonių meluodami tikisi naudos sau, tikisi pakelti savo statusą kitų akyse. Deja jie nemato, kaip visa tai atsiliepia ir jiems ir jų vaikams ne tiek dabartyje, kiek ateityje. Apkalbėdami kitą žmogų tikisi pakelti savo „autoritetą“, nori atrodyti geresni, o viduje jaučiasi nepilnavertiški, nuskriausti gyvenimo, skriaudžiami artimųjų, pažįstamų, kaimynų ir pan. Tokių žmonių pasaulėžiūra siaurėja, didėja psichinės įtampos, kurios pasireiškia arba dideliu maisto vartojimu, arba jo atsisąkymu (priklausomai ar žmogus saugosi nuo pasaulio ar jį idealizuoja). Kiti, alkoholio, narkotikų, rūkalų, kavos ir pan. pagalba bando „papuošti“ savo suvokimą, bendravimą su tuo realiu pasauliu. Tačiau chemija išsisklaido, o problemos lieka. Reikia naujos dozės chemijos ir vis stipresnės. Kur tai veda? Išeitis tik viena vienintelė – atsisakyti melo, apkalbų, informacijos iškraipymo. Tai nebus lengva jei žmogus jau apnuodytas, jei jis net nesuvokia kaip tai padaryti. Būti „ežiuku rūke“ sunku.