MINTYS APIE  LIETUVĄ  IR NE TIK

 

 LIETUVOS PAVADINIMAS, VĖLIAVA, TAUTINĖ GIESMĖ

 

  Kiekviena gyva esybė, kuri tampa vis protingesnė, siekia savęs ir aplinkos pažinimo. Mes gyvename Lietuvoje. Kas tai per pavadinimas, šalis, kultūra, žmonės, gyvenimo sąlygos ir pan. Pasaulio suvokime labai svarbu teisingai įvardinti daiktus, reiškinius. Kiekvienas daiktas turi savo funkciją. Pagal funkciją turi būti įvardinti daiktai, reiškiniai. Pavyzdžiui kirvis kerta, plaktukas plaka, valgis valgomas, lietus lyja ir pan. Kuo tiksliau daiktai ar reiškiniai įvardijami pagal funkciją, tuo tikslesnis realybės vaizdas mumyse formuojasi. Lietuva, tai kas? Gal tai susiję su žodžiu „lietis“? Tuomet iš šios šalies, iš jos žmonių turi kažkas lietis! Kas? Dainos, kūryba, gamybos produkcija, mokslo pasiekimai? Negi tik lietus? Tik pagal gamtą? O jei pavadinsime „Lėtuva“? Tuomet kas? Lėti žmonės, lėtas vystymasis? Taip mūsuose galima panagrinėti daugelį reiškinių iš įvairių pozicijų. Tuomet akys pradės labiau vertis į įvairius reiškinius praeityje, dabartyje ir ateities galimybes. Sakoma, kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks. Ar mums taip jau reikia lietaus, jei kažkas nusprendė ir mus pavadino lietuviais. Gal tai kryžininkai, kurie čia mirko nuo lietaus? Vokiečių "istorikai" gerokai pasidarbavo iškraipydami istoriją savaip ir mūsų protėvius pavadindami savaip. Klausimas kyla kaip mes norime save pavadinti, savo šalį pavadinti? Reikia pagalvot ko mes siekiame ir ką savo arsenale turėjo protėviai. Jiems labai svarbu buvo žemė, jos derlingumas. Tai pagrindas ne tik išgyvenimui, bet ir vystymuisi. Protėvių dievų "sąraše" yra tokia dievybė Žemyna. Tai žemės, vaisingumo ir viso kas gyva globotoja. Religinės institucijos mums suformavo nuomonę, kad Lietuva yra Marijos žemė. Kodėl? Ir ko dėl taip lengvai? Matyt mūsų žemė turi daug motiniškos energijos? Tai kodėl ją vadinti Marijos žeme? Mes turime Žemyną. Žemyna Perkūno žmona. Jie susivienija pavasaryje, kad vėl ir vėl apvaisintų žemę. Mūsų šalį galima pavadinti Žemyna. Ji labiau atitinka mūsų kraštą ir mūsų krašto žmonių siekius.

 

 Lietuvos himno tekstas:

 

 Lietuva, Tėvyne mūsų

Tu didvyrių žeme,

Iš praeities Tavo sūnūs

Te stiprybę semia.

Tegul Tavo vaikai eina

Vien takais dorybės

Tegul dirba Tavo naudai

Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvoj

Tamsumas prašalina,

Ir šviesa, ir tiesa

Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi!

 

 Panagrinėjame tikrą žodžių prasmę, o negiedame kaip avinai ar avys. Visame kame reikia matyti prasmę. Jei nežinai prasmės, tai kažkam tu jau „dirbi“ vergu. Antroje eilutėje kalbama apie didvyrių žemę. Didvyriškumas po savimi slepia kovas, žudynes, riziką, mirtį, netektis, skausmą, susireikšminimą, savo svarbos iškėlimą. Ryškus puikybės aspektas. Trečia ir ketvirta eilutės rekomenduoja sūnums stiprybę semtis iš praeities!? Ryškus energetinis prisirišimas prie praeities energijų, prie praeities griuvėsių. Tai sukelia energijos nutekėjimą, depresiją, užstrigimą praeityje ir negalėjimą žengti į ateitį. Tai ateities neturėjimo aspektas. Toliau viskas gražu iki saulės. Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina? Reiškia tegul kažkokios mistinės jėgos nušviečia tikrą padėtį Lietuvoje? O ką veiks patys šalies šviesuoliai? O gal jų nereikia? Tai nesavarankiškumo aspektas, atsakomybės perkėlimo kažkam kitam. Reiškia valstybės himne yra susireikšminimas (savo svarbos iškėlimas), ateities nebuvimas (nėra krypties ateitin) ir nesavarankiškumas (negebėjimas priimti sprendimų savarankiškai). Be to kur Žemynos (Lietuvos) dukros tame himne?

 

 Šviesūs himno aspektai yra kalba apie dorybę, Lietuvos ir jos žmonių gerbūvį, apie meilę Lietuvai ir jos degimą mūsų širdyse, apie vienybės žydėjimą vardan tos Lietuvos. Manau, kad renkantis himną (ir aplamai svarbius daugeliui ir dažnai besikartojančius dalykus) yra būtina tinkamai viską „sustyguoti“. Norint, kad instrumentas grotų tyrai, tas yra būtina.

 

 O kaip su mūsų vėliava. Po dainuojančios revoliucijos priėmė tuometinė Lietuvos valdžia tai kas dūlėjo nuo 1940m. Ar vertėjo neįvertinus viską mūsuose sugriaut ir priimt pelėsiais ir kerpėmis apžėlusią praeitį? Per tą laiką daug kas pasikeitė ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Mechaninis bet ko perėmimas tai savasties netekimas. Iš esmės tai savižudybės forma. Pažiūrėkime į kokias vėliavas panaši pagal savo spalvas Lietuvos vėliava : Bolivijos, Etiopijos, Gvinėjos, Ganos, Senegalo, Kongo, Malio. Veik tos pačios, kaip Lietuvos (tik nuėmus žvaigždutę ) yra Mianmaro ir Kameruno vėliavos. 

 

  Gvinėjos 

 

  Bolivijos 

 

   Kameruno 

 

   Kongo 

 

   Malio 

 

   Lietuvos 

 

   Mianmaro 

 

   Etiopijos  

 

   Ganos 

 

   Senegalo 

 

 

Tikras vėliavų kopijų paradas. Nemanau, kad nors truputį valdžia pasidomėjo tuo, prieš patvirtindami seną vėliavos variantą. Kokia gi turėtų būti mūsų valstybės vėliava? Manau, kad himnas ir vėliava turi būti kiek galima labiau suderinti. Imame dabartinį himno variantą, kur minima dora, gerbūvis, šviesa, meilė. Dora manau daugumai susijusi su balta spalva. Gerbūvis - su žalia, nes gamtai sužaliavus šalyje vyksta intensyvesni darbai ir kaupiamas turtas. Šviesa gali būti susijusi su saule, kuri vaizduojama geltona. Tuomet šalies vėliava pradedant nuo viršaus būtų geltona (kaip saulė iš viršaus), balta (kaip žmonių dora), žalia (kaip materialinis pagrindas). Viduryje balta spalva ir joje galėtų būti Žemynos herbas. Kodėl dabar valstybės herbas yra šarvuotas karys su pakeltu kardu ant žirgo? Bet tai aukštaitijos herbas. Žemaitijos meška, o dzukijos  stovintis šarvuotas karys, tarsi saugantis, budintis. Suvalkijos - eglė (dėl miškų gausos) ir upės su karūna viršuje. Lietuvos herbas turi būti paprastas simbolis nusakantis esmę. Lietuvos tautinės giesmės gale yra žodžiai apie vienybės žydėjimą. Tai gal herbas turi būti susietas su žiedu? 

 

 

 

 Kažkas panašaus ? O dėl žiedo, tai  reikia pagalvoti. 

Prisiminus, kad senovės Lietuvos viena iš dievybių buvo Žemyna – vaisingumo, derlingumo, viso kas gyva globos simbolis, tai vietoje žiedo manau galima pateikti Žemynos simbolį. Ir visai ne tą, kur bandoma pateikti, kaip Žemynos simbolį, labai jau panašų į kryžių.  

 

   

 Kryžius dar apsaugos, uždarymo ženklas, subalansavimo ženklas. Aišku kryžius turi ir kitų reikšmių, bet ar to mums reikia? Kiek gyvenome po kryžiaus ženklu nukryžiuoti? 

 

Senovės Žemynos simbolis buvo rombas. Jis dažnai buvo naudojamas medžio raižymuose, audimuose. Tai aktyvumo simbolis. Jei jo viduryje yra taškas, tai simbolizuoja vaisingumą.  

 

           

 

 

 

 

  ŽEMYNA (LIETUVA) KAIP VALSTYBĖ

 

 Pažvelgus į šalies praeitį matome, kaip lengvai  tuometinė valdžia dauguma žemių ir nepriklausomybę atidavė lenkams. Tuometinė mada tapo kalbėti lenkiškai ir net persivadinti lenku. Tą kortų namelį sugriovė Rusija. Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvai „nuskilus“ tapti nepriklausoma, gana greit joje įsitvirtino savotiška Smetonos diktatūra. Per tą laiką Lietuva spėjo kažkiek užauginti šviesių žmonių, bet sovietų okupacija sugriovė Lietuvos vystymosi viltis. Tuometinė smetoninė valdžia lengvai parsidavė sovietams už „meduolį“ – Vilniaus krašto „grąžinimą“. Po to karas, tolesnė okupacija, JAV lietuvių klejonės apie Lietuvos išlaisvinimą, sunaikino daugybę šviesių ir darbščių Lietuvos žmonių. Liko tai kas „nuo Miko“. Sovietų lietuviai buvo užauginti kaip tvarkingi funkcionieriai, kurie išlaikė nostalgiją apie nepriklausomą Lietuvą, kurioje „jie“ bus turtingi. Na ir kas? Tikslas buvo vienas ir ne pats svarbiausias. Lietuva tapo nepriklausoma, bet ar ilgam. Tuoj bus 10m. kai mes eurosąjungoje. Ir kaip savijauta? Kiek žmonių liko šalyje, kiek jaunimo, kuris užtikrina šalies ateitį? Kiek Lietuvoje gamybos pajėgumų, kas užtikrina šalies ekonomiką ir jos tikrą materialinį turtą? Vadinasi laisvė neturėjo būti tikslu, po kurio galima atsikvėpti. Tai turėjo būti tik pirmas laiptelis. Žemynai (Lietuvai) būtina nacionalinė idėja, kuri skatintų žmones būti patriotais, dirbti ir daryti turtingesnę savo šalį. Ideologijos nėra, tai ir šalies ateities nėra.

 

 Lietuva, kaip valstybė šiuo metu yra neįgali. Kodėl? Gyvybinga šalis turi turėti savo ideologiją, tikslus. Norint, kad šalis būtų stipri ir perspektyvi, būtina stiprinti valstybingumą, šeimą ir sudaryti tinkamas sąlygas privačios nuosavybės auginimui. Privati nuosavybė sukuria vidurinę klasę, kurios kiekis nepaprastai svarbus valstybės stabilumui. Šeimos institucijos stiprinimas sustiprina valstybę, tiesiogiai iš kiekvieno šeimoje gimusio, išauklėto, išugdyto žmogaus. Pati valstybė turi būti stiprinama jos savarankiškumo, nepriklausomumo nuo kitų valstybių didinimu. Ką dari Lietuvai šiuo metu? Valstybingumas priklauso nuo eurosąjungos, o iš esmės nuo didžiausių, turtingiausių vakarų šalių. Kaip iš ten bus paliepta, taip Lietuvoje ir bus padaryta. Reiškia Lietuvos savarankiškumas vis mažės.

 

 Toliau kaip su šeima? Deja reikalai prastėja. Kuo toliau, tuo labiau vaikų teisių, lygių teisių, žmogaus teisių institucijos daro viską, kad tik šeimas padaryti silpnomis, suardyti jas. Nesusivokiantys vaikai, patariami tetų ir dėdžių iš tokių institucijų pradeda kovą su savo tėvais, su savo šaknimis. Tokie vaikai jau neturės normalių šeimų. Tokie vaikai kovoja ir su švietimo institucijomis. Pačios institucijos taip pat išsigimsta dėl peršamų iš vakarų instrukcijų, reikalavimų, nuorodų. Tas keliaklupsčiavimas iš esmės kyla dėl tam tikrų projektų finansavimo iš Europos. Deja Lietuvos biurokratai visais laikais buvo sąžiningi funkcionieriai nurodymams iš viršaus. Visi tie vakarų peršami projektai veda prie prastesnio išsimokslinimo, menkesnės nuovokos, nedisciplinuotumo, savęs sureikšminimo ir tuo pačiu prie vartotojiškos visuomenės. Lietuvai intensyviai peršama demokratija. Pats žodis „demono kratija“ jau daug ką pasako ir pasako kokią funkciją atlieka tokia sistema. Peršama mintis (kaip tikėjimas), kad žodis demokratija reiškia visos tautos dalyvavimą valstybės valdyme, galimybę dalyvauti renkant valdžią. Kas studijavo  istoriją, tai žino, kad į tokį dalyvavimą rinkimuose tuo metu turėjo teisę vadinami laisvi piliečiai, kurie turėjo teisę turėti vergų ir išnaudoti kitas tautas vardan savo gerovės.

 Peršamas liberalizmas, kuris asocijuojamas su laisve. Su laisve nuo ko? Su laisve nuo pareigų, patriotizmo, šeimos, vaikų, tėvų ir pan.? Nes  įspūdis susidaro būtent toks. Jei liberalėjam, tai iki galo? Gėjai ir lesbietės tapo normaliais ir tai JAV bei Europos sprendimai. Po kiek laiko zoofilai, pedofilai, bei nekrofilai taip pat bus normalu? Normalios lytinės orientacijos žmones vis labiau „presuoja“ propoganda iš vakarų, kad gal būt ne jūs normalūs, o va tie, kurie kelia paradus, kurie reklamuoja savo neįgalumą. Ne taip senai (2013 gegužyje) Vilniaus savivaldybėje nuskambėjo skandalas apie dokumentus registruojant vaikus į darželius, kuriuose buvo užrašomi ne mama ir tėvas, o  tėvas 1 ir  tėvas 2. Ten reikėjo parašyti mamos ir tėčio vardus. Dalyje vakarų šalių tai „normalu“, nes jie pripratinti, apnuodyti propagandos.

 

 Gėjai, lesbietės ir pan., malonumų bet kokia kaina siekiantys žmonės. Tokius žmones gyvybė išbraukia iš ateities failų. Jų ten nėra. Tačiau, paskui save į nebūtį, jie siekia nusitemti kuo daugiau normalių šeimų vaikų, skelbdamiesi, darydami paradus, karnavalus, provokuodami, reklamuodamiesi. Jie jaučia, kad neturi ateities, todėl turi neapykantos ant sveikų (šiuo atžvilgiu) žmonių. Iškreiptos lytinės orientacijos grupuočių perkami mokslininkai, kurie sukuria mistinius tyrimų rezultatus, perkamos masinės informacijos priemonės, perkami politikai, kad tik įrodyt savo sveikumą, savo svarbą. Ir tai Lietuvoje mes jaučiame vis labiau. Gerai, kad dar sveika visuomenė gali kažkiek priešintis šiam liberalėjimo išsigimimui. Tačiau reikia suprasti, o ne smerkti tuos gėjus, lesbietes, pedofilus ir t.t., kodėl jie tokie. Norint, kad reiškinys neįsišaknytų ir neplistų būtina suvokti priežastis. Jei visuomenė tik priešinsis šiam reiškiniui, tai bus kova tarp visuomenės ir valstybės, nes valstybė priėmė, ar dar priims atitinkamus seksualinių mažumų įstatymus. Valstybė turi teisėsaugą ir prievartos mechanizmą, kuriam visuomenė negali priešintis, nes bus baudžiama. Visuomenei tereikia suprasti priežastis ir daryti tam tikrus veiksmus. „Skriaustų“ žmonių atsiradimo priežastys yra kelios, bet esmė viena – malonumų siekis bet kokia kaina. Tokius vaikus vaikystėje mažai mylėjo tėvas ir mama. Matyt daug dirbo ir labiau rūpinosi savo malonumais. Tą vaikai matė, o jie kopijuoja tėvus. Perdėtas malonumų siekio pirmas signalas yra materialinis – nupirk man tą, po to šitą, ar dar tą, nes turi draugė, ar rodė per TV, ar tai nauja mada. Tai kas nupirkta greit netenka vertės, nes lengvai gauta. Todėl toliau kiti reikalavimai. Tai pirmi signalai, kad tėvai pamiršo vaiko jausmus, mintis. Jie rūpinasi kūnu, o vaikas jaučia, kad jo ateičiai ne tai svarbiausia. Kūnas kinta, o jausmai lieka. Kokius jausmus įdės tėvai į vaikus, su tokiais jausmais jie gyvens ir tokius grąžins tėvams. Daiktais aprūpinti vaikai, kai užaugs, o tėvai pasens, su tėvais elgsis taip pat. „ Ką nori teti, ką nori mama? Spintos, kėdės, invalido vežimėlio? Šekit, o aš varau savo reikalais. O jei negaliu duot daiktų, tai šekit į senelių namus. Nors gal važiuoju užsienin, nes ten taip gerai moka už darbą, o jūs išgyvenkit kaip norit, nes  vaikystėje jūs mane taip pat buvote pamiršę“ ir pan. ir t.t. Jei sieloje pas vaiką tikrai mažai meilės, tai daiktai jo nebetenkins. Jam reikia stipresnių pojūčių. Prieinamiausias malonumas vaikams - lytinis. Atėjus paauglystei vaikai lengvai gali užkibti ant neteisingos lytinės orientacijos, arba pasiduoti palaidumui. Tėvai neišugdė dorovės, nes patys buvo nedorovingi, arba, kaip minėjau, rūpinosi savo malonumais. Kitas galimas veiksnys, tai užkratas iš visuomenės, kur peršamas įvairus seksualumas. Čia ir masinės informacojos priemonės, gėjų paradai ir pagaliau mokyklose ir net darželiuose specialios knygutės, skirtos kitokiai lytiniai orientacijai formuoti. Ant to kabliuko užkimba dar nepilnai tėvų apšviesti, nedamylėti, nepakankamai dorovingai auklėti vaikai. Va čia yra didžiausias siekis gauti „šviežienos“ suaugusioms dėdėms ir tetoms, kurių orientacija neatitinka gyvybės matricos. Tėtis ir mama turi labiau mylėti savo vaikus, juos doroviškai ugdyti ir saugoto nuo netinkamos informacijos. Lytiškumui formuojantis labai svarbu tėvo įtaka. Labai svarbu kaip tėvas elgiasi su savo dukra (kaip su būsima moterimi, būsima mama), ar jis akcentuoja jos moteriškus charakterio bruožus, tinkamai palaiko jos siekį būti tikra moterimi. Aišku didžiausią įtaką dukrai kaip moteriai padarys mama, kaip dukros draugė, o ne vien tik kaip mama. Svarbu kaip tėvas elgsis su savo sūnumi (kaip su būsimu vyru, tėvu), ar jis ugdo savo sūnuje tikrus vyriškus bruožus: atsakomybę ( ir ne tik už save), veiklumą, ryžtingumą, gebėjimą priimti pasvertus sprendimus ir pan. Tuomet susidūrus vaikams su agresyviais, alkocholiu apsvaigusiais žmonėmis, narkomanais, netinkamos lytinės orientacijos žmonėmis vaikas jau žinos kaip reaguoti į tokias situacijas, nes turės tėvų suteiktus pagrindus. Sudėtingiausia yra vienišoms mamoms, ar seneliams, pas kuriuos tėvai paliko savo vaikus ir išvyko užsienin uždarbiauti. Tokie vaikai bus deziorientuoti, nestabilios psichikos, linkę nusikalsti ir pan.

 

  Dabar gryžkime prie valstybės. Savo laiku sovietai kažkiek pasirūpino savo valstybės šeimomis, pačia valstybe (kad ir diktatoriškai), bet pamiršo privačią nuosavybę. Buvo pastovus vartojimo prekių nepriteklius, nors pramonė intensyviai dirbo. Nebuvo materialinio suinteresuotumo. Buvo tik noras gauti, susikombinuoti. Pats svarbiausias žmogus sovietų laikais tapo prekeivis.Tas ir sugriovė sovietus.

 

 Pažvelkim į gerai žinomą staigų Kinijos pakilimą. Ji pasirūpino valstybės tvirtybe, sustabdė liberalizmo invaziją diktatūros priešpastatymu. Pasirūpino privačios nuosavybės ir šeimų kai kuriomis laisvėmis. Ir ką mes matome? Kinija tapo pasaulio lydere ekonomikoje. Šalis turėjo strateginį tikslą, kurio ir siekė. Šalyje palaikomas tam tikras dorovės lygis. Iš čia ir tam tikri dividentai. Aišku čia yra daugybė niuansų, nes pasaulio monopolijos investavo savo „laisvus“ pinigus į kinų pigią darbo jėgą ir pigias žaliavas. Didžiausias pajamas gavo jie, bet tuo pačiu sugriovė kitų šalių ekonomikas (o ir savo). Tačiau sugryžkime prie savo šalies.

 

 Ko reikia Lietuvai, kad ji kaip valstybė ne tik išliktų, bet ir stiprėtų? Reikia tikslo, o teisingiau tikslų paketo. Bandyta kelti idėjų apie aukštų technologijų šalį, bet niekas specialistų neruošia, o kuriuos paruošia tai dauguma atitenka vakarams. Būtinas atlygio už darbą suderinimas su eurosąjunga, kad bent kažkiek jis būtų artimas. Būtini specialistai, kuriuos reikia ruošti jau dabar. Būtinos numatomos gamybos sritys. Ir visam tam būtini žmonės, kurių Lietuvoje vis mažiau. Tai gal reikia ir pradėt nuo žmonių. Geras tikslas būtų 10 mln. lietuvių Lietuvoje. Ne atvykėlių, o vietinių. Toks tikslas skatintų švietimo sistemos vystymą, po to gamybos ir galimų naujų technologijų. Tai politikų uždavinys. Tam jie ir yra. Mokslininkų, religijos, dorovės atstovų, menininkų, muzikantų tikslas būtų strateginiai šalies tikslai. Tai tikslai daug daug metų į priekį. Gal 100 ar daugiau? Reikia turėti tolimus tikslus. Religijos tarnai nieko nedaro, kad Lietuvoje augtų dorovingumas. Jie tapo prekeiviais ir susitaikėliais. Faktiškai religijos, meno, muzikos, informacijos ir politikos atstovai parsidavė prekeiviams.

 

 Prekeiviai reikalingi tuo, kad jie užtikrina šios dienos tikslus, kaip kažką parduoti, gauti pelno ir tuo pačiu aprūpinti visuomenę reikalingais produktais, daiktais. Tačiau būtent dėl pelno bet kokia kaina siekimo, jie turi būti kontroliuojami politikų, dorovinių institucijų. Kitaip jie masiškai supirks pigias, nekokybiškas prekias kitose šalyse ir pateiks šalies rinkai. Taip žlunga vietinė gamyba, nes žmonės neauklėjami nebūti „pigiais“. Žmonės pirkdami tik pigius produktus, daiktus, atitinkamai perka nekokybiškus. Tai griauna kūną, mintis, jausmus. Žmonės tampa „pigūs“. Pigus niekuomet nebus ilgalaikis. Tai ir žmogus tampa neilgalaikiu, lengvai susergančiu ir mirštančiu; lengvai atsisveikinančiu su savo gyvenimu ir lengvai atimančiu kito gyvenimą; lengvai apgaunančiu savo draugus, išduodantis artimuosius. „Pigūs“ žmonės greitai tampa valdomi žemų instinktų. Kitas prekeivių džiaugsmas yra „brangūs“ žmonės, kurie už niekus moka brangiai tam, kad įrodyti visų pirma sau, o po to kitiems, koks „aš“ turtingas ir laisvas, koks „ aš blizgutis“. Tai iš esmės tie patys „pigūs“ žmonės tik iš kito poliaus. Čia kaip auka ir budelis. Laimi iš to tik prekeiviai.

 

 Politikai turi pasirūpinti artimiausios ateities tikslais, kaip gyvens šalis artimiausiomis dienomis, metais. Būtent kaip  gyvens visa šalis, o ne tik prekeiviais. Politikai turi būti patriotais, kad galėtų tinkamai atlikti savo funkciją. Patriotizmas, tai meilė tėvynei ir visų šalies piliečių vienybės jausmas. Vienybė visų pirma šeimoje, po to tautos vienybė, po to valstybės vienybė, kurioje gali būti ir daugiau tautų. Patriotas nėra vienos tautos patriotas, nes tai skaldo valstybę. Patriotas yra valstybės patriotas, kuris myli savo šalį, rūpinasi ja, kaip savo šeima ir saugo ją nuo priešų, išdavikų.

 Kas yra išdavikas? Tai visų pirma tas, kas nesuvaldo savo geismų, juslių, godumo. Tai tokie žmonės, kurie lengvai pasiduoda savo žemiems instinktams. Senovėje karių treniruočių metu atrinkdavo žmones į žvalgybą pagal tai, kaip jie kontroliuoja savo geismus. Kariai eidavo per dykumą ir priėję prie upės, ar oazės eidavo gert vandens. Vieni puldavo godžiai gert, kiti apsižvalgydami ir iš po lėto. Godus žmogus lengvai išduos, greitai pabūgs, supanikuos. Tokie į žvalgybą ar net į karybą netinka. Geriantys, rūkantys, priklausomi nuo maisto, geidulingi žmonės nėra idealūs ir kažkur gali išduoti. Pažiūrėjus iš šios pozicijos, tai Lietuvoje daroma viskas, kad būtų daugiau išdavikų. Piliečiai girdomi alkocholiniais gėrimais, nuodijami informacijos priemonių, kurios reklamuoja gašlumą, tuščią maivymasi, narcisizmą, susireikšminimą, turto siekimą, apgaules („kas meluoja geriau“?). Politikai pažada per rinkimus ir nevykdo pažadų, arba įvykdo tik pusėtinai. O jie, pagal savo esmę turi rūpintis  valstybės rytojaus tikslais !?

 

 Religijos, meno, mokslo atstovai turi pasirūpinti šalies tolimų dešimtmečių tikslais. Turi nurodyti kryptį ir ugdyti visuomenę. Ką šiuo metu daro religijos atstovai? Už vis didėjantį užmokestį atlieka ritualus kaip artistai ant scenos. Jie turi patys demonstruoti dorovę ir skiepyti ją kitiems. Negalima lengvai atleidinėti nuodėmių nuodėmingiems, nes jie toliau darys nuodėmes. Be to niekas išskyrus Dievą negali atleisti nuodėmių nuodėmingam. Tai individualus žmogaus ir Dievo vidinis dialogas. Tai žmogaus pasikeitimas ir pasižadėjimas sau, daugiau nedaryti nuodėmės. Šiuo metu dauguma žmonių eina į bažnyčią nusiplauti nuodėmių kaip į dušą, ar pirtelę. Išsivanojom ir vėl namo keiktis, meluoti, vogti, svetimauti, gerti, rūkyti, pavyduliauti, nekęsti, apkalbėt, tyčiotis, niekinti, žeminti, atsiduoti „pilvo baliui“ ir t.t. Bendravimas su Dievu nėra „pirtelė“ ir visa tai tinkamai turi išaiškinti religijos tarnai ! Bendravimas su Dievu tai gana skausmingas procesas. Tai pastovus ir vis naujas Dievo pažinimas keičiantis pačiam žmogui, ateinant vis naujam visa ko suvokimui.

 

 Meno atstovai neturi atvaizduoti vien tik šiuolaikinę ar praeities situacijas. Jie neturi skleisti totalų popsą, „spausdinti“ lėkštas, maivymosi laidas, piešti tiesiog išsigimėliškus paveikslus, ar kurti depresyvius, isteriškus meninius kūrinius. Meno atstovai turi išreikšti gilią praeities, dabarties esmę, bet su aliuzija į ateitį. Jie turi suteikti kryptį ateitin, suteikti vilties, ugnelės, auginti meilės jausmą. Menininkai dirba jausmu, tai pagrindinis jų tikslas ugdyti žmonėse meilės jausmą. Jei menininkas veda į depresijas, neviltį, „žiaurią“ kasdienybę, tai jis ne menininkas. Tai mazohistas, kuris į savo „pragarą“ nori įtraukti ir kitus. Tai „žaizdų rakinėtojas“, kuris neleidžia joms užgyti ir net kenkia.

 

 GYVENIMAS SKOLON

 

 Dabar nukrypkime į tai kas vyksta su Lietuvos skolomis ir turtingo gyvenimo iliuzija. Lietuva vis labiau vakarėja ir vis labiau skolinasi iš europinių bankų. Tačiau vakarų „turtingas“ gyvenimas tai kortų namelis be pamatų. Visi „kažkam“ skolingi. Tai geras gyvenimas dabar ateities sąskaita. Tuomet ateis ta ateitis, kuri ir paparašys sąskaitos. Panagrinėkime vakarų šalių kiekvieno žmogaus skolą .

 

     Airija                    – 500 000 dolerių skolingas kiekvienas  Airijos pilietis.

 

 Smulkiau tai būtų taip : Airija turi skolą 2352mlrd. dolerių. Uždirbo 181,9mlrd. dolerių. Airijos aukso atsargos 1,85mlrd. dolerių. Iš skolos atėmus uždirbtus pinigus ir aukso atsargas gauname 2168,25mlrd. dolerių. Airijos piliečių 4 mln. 700 000. Padaliname 2168,25mlrd. iš gyventojų skaičiau kiekvienam ir gauname 461329 dolerių. Suapvalinus 461000 dolerių skola kiekvienam Airijos piliečiui. Kaip turėtų gyvent Lietuva jei kievienas lietuvos pilietis būtų tiek skolingas užsieniui?  Toliau kitos šalys.

 

     Nyderlandai        – 461 000 dolerių.

     Islandija               – 385 000 dolerių.

     Didžioji Britanija – 155 000 dolerių. 

      Šveicarija          – 141 000 dolerių.

      Belgija                 – 132 000 dolerių.

     Norvegija            – 126 000 dolerių.

     Švedija                – 107 000 dolerių.

     Austrija               – 105 000 dolerių.

     Danija                  – 99 000 dolerių.

     Suomija              –  97 000 dolerių.

     Prancūzija           –  84 000 dolerių.

    Vokietija               – 67 000 dolerių.

     Australija           – 61 000 dolerių.

     Graikija               –  60 000 dolerių ( 2013m. duomenys jau pasikeitė dėl milžiniškos skolos).

     Ispanija               –  54 000  dolerių.

     Portugalija          – 49 000 dolerių.

     JAV                     –  47 000 dolerių.

     Italija                   –  42 000 dolerių.

     Kanada               – 33 000 dolerių.

      Japonija           – 14 000 dolerių.

     Lietuva)          – 5 700 dolerių ( 15 000 Lt.). Kas minutę, Žemynos (Lietuvos) valstybinė skola padidėja 1000Lt.

 

     Daugiau tikslios informacijos www.2g.lt Ten Lietuvos skolos skaičiuoklė ir mano pateikti duomenys jau pasenę. Skaičiuoklėje jau 17 400Lt. kiekvienam Lietuvos piliečiui (nesvarbu ar tu senelis, ar paauglys, ar suaugęs). Be to Lietuvoje šiuo metu tikrai nėra 3000000 piliečių, taip, kad kiekvieno skola gali siekti virš 20000Lt. Realiai tai regresas, o pagal vakarų „turtingas“ valstybes, tai yra progresas.

 

     Latvija               – 5 500 dolerių.

      Estija                  – 1 700 dolerių.

      Rusija                 –      47 dolerius. 

 

Lietuvos valstybės skola 2013.08.03 , 13val. 17min. yra 51 912 077 000Lt., kiekvienam piliečiui tenka 17443Lt. , kasmet sumokėti palūkanų 645Lt. Kaip reikalai šiuo metu, kai skaitote šias eilutes, galite pasitikrinti www.2g.lt . (Patikslinimas 2014.07.04 skola nuo kiekvieno piliečio jau 19 200Lt. reiškia per metus porą tūkstančių padidėja.) (Patikslinimas 2015.06.05 skola nuo kiekvieno piliečio 6122 eurai, o bendra tuoj bus 18 000 000 000 eurų).

 

Šios skolos, tai skolos bankams ir iš esmės JAV federaliniam bankui, kuris spausdina „tuščius“, niekuo nepadengtus dolerius. Prieš antrą pasaulinį karą dauguma šalių savo aukso atsargas suvežė į JAV. Po karo buvo sutarta, kad doleris taps tarptautiniu piniginiu vienetu šalių tarpusavio atsiskaitymui. Skola susidaro iš to, ką šalis uždirbo ir to kiek ji suvartojo. Iš sąrašo matyti, kad vakarų šalių gerovė yra ne iš uždirbto turto, o iš skolos. Didžiausia (kaip šalies) bendra skola yra JAV ( nors ji ir uždirba netoli savo skolos kiekio). Didžioji Britanija uždirba penkis kartus mažiau, nei išleidžia ir va iš kur čia tas rojus Anglijoje lietuviams ir kitiems emigrantams. Toliau daugiausia valstybinių skolų turi Prancūzija ir Vokietija, kurios išleidžia dvigubai daugiau nei uždirba šių šalių piliečiai. Į Norvegiją dirbti ir gyventi vyksta nemažai lietuvių. Kokia jos skola? Daug skolos kaip valstybė ji neturi, bet visviena uždirba perpus mažiau nei išleidžia.

 

 Airija, Nyderlandai ir Islandija prasiskolinusios labiausiai, imant pagal piliečių skaičių vienam. Kaip jos iki šiol gyvena? Skoloje, skoloje ir dar kartą skoloje. Tai reiškiai jų vaikai ir provaikaičiai turės mokėti skolas. Tokios šalys amžiams pririštos prie bankų, ko bankai ir siekia. Bankai neturi realių ir grynų pinigų. Jie manipuliuoja skolomis.  Lietuva dar nėra taip labai prasiskolinusi, bet tarp 2003m. ir 2007m. ji pasiskolino 3mlrd. Lt., o jau per kitus 4m., nuo 2008m. iki 2012m., jau 27mlrd., pasiskolino. Tokiais tempais mes greitai „išsivysčiusias“ šalis pasivysim. Faktiškai tapsime priklausomais. Pavyzdžiui Rusijos žmonėms tereikia susimesti po 47 dolerius, kad padengti valstybės skolą užsieniui. Bet ji „biedna“ pasakytų daugelis. Na, po sovietų sugriovimo ji iš esmės tapo priklausoma nuo JAV ir vakarų europos. Užtenka pastebėt kiek milijardų ir kas kiek laiko „nuteka“ į vakarus ir taps aišku dėl ko punta kai kurios šalys.

 

 Finansų burbulai pastoviai pučiami ir periodiškai turi susprogti. Dažniausiai jie sprogdinami pačių bankų numatytu laiku tam, kad realus turtas „atitekėtų“ į bankus. Popieriuje spauzdinti pinigai nėra realūs. Juos reikia pastoviai padengti realiu turtu : auksu, nafta, nekilnojamu turtu, gamybos priemonėmis ir pan. Susprogdinus „piniginį burbulą“ pinigai nuvertėja. Prieš jų nuvertėjimą masiškai superkamas realus turtas,o kur galima žmonės pasodinami ant „skolos adatos“. Tuomet krizės metu skolininkams belieka atiduoti savo realų turtą, nes pinigai nuvertėjo.

 

 Ne taip seniai tam tikros grupuotės sužaidė „nuvertėjusiu“ auksu. Bet kuris tikras ekonomistas pasakys, kad realus auksas niekuomet daug nepigs. Jo kaina trumpam gali nukristi. Šiuo atveju pigo „popierinis“ auksas bankuose. Sakykim aš turiu popieriaus lakštą, kuriame užrašyta, kad banke aš disponuoju 5kg 555g. aukso. Jei aš staiga norėsiu pasiimti tą auksą, tai jo negausiu, o gausiu popierinius pinigus pagal rinkos kainą tam momentui. Atsirado tuo metu „piktų banko liežuvių“ ir daug žmonių su lakštais puolė atsiimti „aukso“. Norinčių buvo daug ir kaina smuko. Gudresni palaukė ir va, kaina kyla. Gudresni net supirko iš negudrių tokius lakštus ir aišku uždirbo. Deja tokie gudruoliai buvo bankai iš ko jie ir pasipelnė.

 

UŽDARBIS Į RANKAS (pagal statistinius duomenis) 

 

Danija                4037 dolerių per mėnesį

Norvegija           3864 

Australija            3748

JAV                    3504 

Airija                   2939 

Suomija              2901

Vokietija             2865

Prancūzija           2845

Švedija                 2726

Kanada                 2721

Pietų Korėja         2587 

Belgija                   2496

Austrija                  2484

Italija                      2368

Japonija                  2313

Didžioji Britanija    2303

Ispanija                   2009

Brazilija                  1800  ?

Kolumbija               1762 ?

Graikija                   1250

Venesuela              1243 ?

Portugalija              1164 

Horvatija                    959

Čekija                         932

Estija                          926

Bolivija                        874 ?

Turkija                         861 

Lenkija                        842

Rusija                          841 (1500-360 priklausomai nuo miestų, regionų).

Slovakija                     822

Latvija                         769

Vengrija                      722

Kazachstanas            699

Lietuva (Žemyna)       640 (1664Lt.) vidutiniškai į rankas? Kas nors tuo tikite?

Kinija                           635 (850-440 priklausomai nuo miestų, regionų).

Iranas                          550

Bulgarija                     518

Baltarusija                  516 

Azerbaidžanas          510

Rumunija                    474

Ukraina                       455

Gruzija                         420

Armėnija                      292

Moldova                       280

Indija                            101  $  

 

  SKALŪNINĖS DUJOS

 

 2013m. pradžioje plačiai nuskambėjo Žygaičių gyventojų pasipriešinimas jų teritorijoje išgauti skalūnines dujas. Vienintelis monopolinis pretendentas į dujų išgavimą, tai Chevron iš JAV. Pirma panagrinėkime šios naftos ir dujų milžinės veiklą, istoriją. Ji vykdo savo veiklą 180 šalių. Labiausiai ši kompanija užteršė Ekvadoro gamtą ir jai buvo skirta 28mlrd. dolerių bauda, kurią ji atsisakė išmokėt. Pabėgo iš tos šalies ir tiek. Pačioje Kalifornijoje, kur ši kompanija registruota, taip pat buvo didelių gamtos užteršimų. Kai kuriose šalyse kompanijos samdyti „pilkieji žmonės“ susidorodavo su protestuotojais ir reikalaujančiais kompensacijų už užterštą vandenį, sutrikdytą sveikatą. Prancūzija griežtai atsisakė įsileisti šią kompaniją. Vokiečiai protestuoja ir reikalauja kompensacijų, bet jau po laiko. Viskas tai jau užteršta. Čia kaip mirusiam gyvybės draudimas.

 

 Kaip ruošiamasi iš skalūnų išgauti dujas? Pragręžti skylę gilią iki skalūnų (kilometro ar kelių) ir suleidžiamas specialus cheminis ėdrus skystis. Jo dėka uolienoje vyksta mikrosprogimai, kurie ardo uolieną, daro ją porėtą. Išsiskiria dujos, kurios yra susiurbiamos. Viskas gražu ant popieriaus. Realiai per žemę viršun skverbsis likutis nesusiurbtų dujų ir „troškins“ viską pakeliui iki paviršiaus. Koncentracija nebus didelė, gal kažkur ir visai nepastebima, bet dujos bus, o jos nuodija (nepastebimai ir pirmieji sureaguoja gyvūnai). Dar blogesnis faktorius tai naudojama chemija. Viskas būtų gražu jei grežtų ir siurbtų, bet ... Chemija dalinai susiurbiama ir tik dalinai perdirbama. Visa kita į upes ir Baltijos jūrą. Likusi chemikalų dalis po truputį skverbiasi į gruntinius vandenis ir mikrodozėmis jį nuodija. Geriamo vandens Lietuva dar turi, bet po tokių kompanijų „verslo“ jo gali likti gerokai mažiau. Užterštumas tikrai gresia.

 

 Beje dėl gėlo vandens. Šiais metais kompanijos Nestle vadovas Peter Brabeck paskelbė, kad natūralus geriamas vanduo turi tapti didžiųjų kompanijų nuosavybe ir negali būti laisvai disponuojamas žmonių. Vandens privatizavimas tam tikrose šalyse sukėlė didelių sveikatos problemų tų šalių gyventojams. Nestle šiuo metu yra vienas iš didžiausių geriamo vandens išpilstytojų pasaulyje. Pavyzdžiu Pakistane ši kompanija taip kuria savo verslą : šalia kaimų išgręžia giluminį gręžinį, kurio lygis yra žemiau už kaimų šulinius. Šuliniuose nelieka vandens. Nestle supilsto išsiurbtą vandenį į butelius ir sėkmingai pardavinėja kaimiečiams. Va ir biznis. Be to Nestle puola ekologinę žemdirbystę ir pasisako už GMO produktų auginimą. Tai labai svarbi informacija, bet oficialios informacijos priemonės pasistengė greit nutilti. Ar daug apie tai žino?

 

  Sugrįžkime Lietuvon, prie skalūnų dujų. Dabar pažiūrėkime politinį šio spektaklio aspektą. Kompanija Chevron operatyviai „nupirko“ aplinkos apsaugos ministrą Valentiną Mazuronį. Šis vyras „Tvarkos ir teisingumo“ partijoje manau vienas iš protingiausių. Paksas tik emblema ir dar nevykusi, be to bailus žmogus. Mazuronį pasikvietė į JAV, kur jis išklausė „instrukcijas“ apie  Lietuvai šio projekto reikalingumą. Po to Mazuronis „atsitiktinai“ susitinka su vietiniu mokslininku ir atsiveža jį į Lietuvą. Čia JAV mokslininkas įrodinėja, kad skalūnų dujų išgavimas tikrai saugus ir reikalingas Lietuvai. Po to pajungiami Lietuvos mokslininkai. Deja šiais laikais mokslas ir visokio plauko analizės, kokybės  tikrinimo laboratorijos nuperkamos. Turiu pažystamų tokiose laboratorijose, kur ateina vyrukai pas vadovus, arba tiesiog suskamba „raudonas“ telefonas ir liepiama tyrimų rezultatus pateikti taip, kad viskas atrodytų yra normoje. Deja įvežtiniai produktai turi padidintą cheminių ir organinių teršalų kiekį, kuris dokumentuose sėkmingai užrašomas kitoks.

 

 Žiniasklaida taip pat buvo pajungta atsargiai Chevron reklamai ir protestuotojų prieš skalūninių dujų išgavimą žeminimui, kaltinimu parsidavus Gazpromui. Su Gazpromu kita kalba. Ten taip pat milžiniška kompanija ir su ja reikia atsargiai. Ypač pasireiškė Valatka žemindamas žygaitiškius su savo sukrypusiom trobelėm, prasigėrusiais žmogeliais, kurie net neverti at šios žemės gyventi. Valatka aišku yra pliurpalas, nes tokia jo specialybė, bet žeminti savo tautiečių, kad įtikti svetimiems (kad ir už pinigus), tikrai nepadoru. Bed to pagalvokim plačiau. Dujų ir naftos kompanijos sukurtos tam, kad išgautų tuos produktus ir gautų pelną.Ir joms nesvarbu gamtosauga, žmonių gyvenimai po to, kai tos kompanijos išsikraustys „išspaudusios citriną“. Joms svarbus pelnas ir dar kartą – maksimalus pelnas. Kompanijos milžiniškos ir turi didžiules lėšas. Pačios Chevron valdžios vyrų pasisakymuose yra tai, kad mažos valstybės neturi terorizuoti didelių kompanijų! Ir nesvarbu ar tai Chevron, ar Gazprom. Tiesiog tokia tų didelių kompanijų politika. Mums šiuo atveju svarbu mūsų žemė, jos švara būsimoms kartoms. Jei Chevron pešasi su Gazprom, tai jų bėda. Mes turime rinktis mažiau kenksmingą variantą ateities kartų atžvilgiu, net jei tas variantas šiuo metu yra brangesnis. Jei mes nesirūpiname savo, ar savo vaikų ateitimi, o galvojame kaip dabar gerai ir maloniai gyventi, tai mes griebsime bet kokį „riebų kaulą“, kažkieno mums numestą (nes „mėsos“ tikrai mums nenumes). Tuomet mūsų dabartinis „sotus“ gyvenimas, bus ateities kartų sąskaita, o tai palikuonių ir tautos išnykimas.

 

 Na, o kaip pačiuose Žygaičiuose, Tauragėje. Žmonės nelabai informuoti, dauguma tiesiog „nemato toliau savo nosies“, arba nenori matyti. Žygaitiškiams aktualu, tai jie ir „triukšmavo“ labiau. Atvyko ir seimo narys Darius Petrošius į žygaitiškių susirinkimą. Žygaitiškiai kalbėjo, kad Petrošiai turi žemės tose teritorijose. Apgailėtinas buvo Dariaus gestikuliavimas rankomis ir suvelta kalba. Tikras „politikas“. Kalbėjo daug, bet konkretumo nėra. Jo tėvas Pranas, Tauragės meras, dar turi supratimą, bet  sakoma gamta, ant gabesnių tėvų vaikų ilsisi. Pats Pranas turi pakankamai „patogių“ žmonių  Tauragėje. Net Tauragės dienos šventės buvo perstumtos arčiau jo gimtadienio. Liaudis juokiasi. Sako ką švenčiame? Tauragės dienas, ar mero Prano gimtadienį? Politika ar tiesiog padlaižiavimas? Matyt Pranui tas patinka, jei jis leidžia tam būti. Stiprus žmogus, tikras politikas tokią situaciją greit pakeistų. Silpnas – tik naudosis situacija ir nuolankiais „tarnais“.

 

 Lietuvos prezidentė Grybauskaitė taip pat sėkmingai čia buvo pajungta. Dar prieš galutinį patvirtinimą, apie leidimą Chevron gręžti tyriminius gręžinius, Grybauskaitė buvo pakviesta į JAV, kur gavo įvairiausių apdovanojimų ir aišku buvo „instruktuota“. Labai jau viskas „raudonais siūlais“ siūta. Tiesiog tam tikros grupuotės, suinteresuotos gauti pajamų iš Lietuvos žemės kiek galima pigiau ir jiems nusispjaut į jų veiklos pasekmes. Galima tikėtis tik vieno, kad skalūnuose pasirodys esą per mažai dujų ir jas apskritai nenaudinga išgauti. 

 

Naujausia informacija (2013.07.28). Lietuvos geologijos tarnybos Juozas Mockevičius, kuris išdirbo 15m., po liepos 19d. konferencijos, kur jis pareiškė susižavėjimą žmonėmis, kovojančiais už savo žemės švarą, jau liepos 24d. buvo atstatydintas. Tas atstatydinimas buvo "savo noru". Raštą jis įteikė aplinkos apsaugos ministrui Mazuroniui, kuris mielai jį pasirašė.

 

 PENSIJOS 

 

 Pensijos, tai valdžios sugalvotas užslėptas teroras prieš savo piliečius. Taip jie savo piliečius padaro priklausomus visam gyvenimui, nuo pat darbingumo pradžios. Pensijos buvo sugalvotos tarsi gerų norų dėka, bet pasvarstykime nešališkai. Nuo pat pirmos darbo dienos žmogų terorizuoja Sodra ir visokie pensijų fondai savo „gerais norais“ . Pastoviai įtikinėja : „rūpinkitės savo pensija, savo senatve“. Tikrai mąstantį jauną žmogų nuo to net nupurto. Nuolankų priverčia dar žemiau nulenkti galvą. Tai vergovė visam gyvenimui. Negi tiek daug žmonių šito nemato? O gal nenori matyti? O gal taip priprato, kad jiems tai tiesiog neišvengiama pasaulėžiūros dalis? Panaikinkime pensijas ir atsivers tiesa. O tiesa bus tokia, kad išsilaikys tie seni žmonės, kurie sukaupė realias lėšas ir tie kas turi vaikų. Kiti tiesiog išmirs. Va čia gyvybinis atrankos dėsnis ir pasako viską apie socialinės sistemos dirbtinumą ir žmonių pririšimą vergiškai dirbti visą gyvenimą, tam tikrą savo amžiaus kiekį. Žmogus turi ne tiek dirbti, kiek džiaugsmingai dirbti ir uždirbti. Uždirbti tiek, kad turėtų galimybę ir kaupti. Šiuolaikinė sistema daugumai žmonių moka tiek, kad jie išsilaikytų mėnesį, o jei pavyko, tai ir truputį daugiau. Be kaupiamų lėšų žmonės dar turi vaikų. Va čia bevaikiai ir pralaimi. Matyt jie ir į juos panašūs iš dalies ir „balsavo“ už tokią sistemą. Valstybės pensija jiems ir yra  pagrindinis senatvės garantas. Iš dalies tai skatina bevaikiškumą, nes kai vaikų neturi, tai labiau atlieka džiaugtis gyvenimu ir dar pensijos daugiau atliks, nes nereiks anūkų popinti. Tai malonumų imperijos atgarsiai. Iš tiesų pensijų neturėtų būti, o tėvus senatvėje turi išlaikyti vaikai, kaip ir juos vaikystėje tie tėvai išlaikė. Viskas turi kartotis, tik naujame lygyje. Todėl daug vaikų turėję tėvai ir kas labai svarbu, tai tinkamai juos išauklėję, turi daugiau galimybių senatvėje gyventi be didelių rūpesčių. Tai ką pasėsi, tą ir pjausi. Kuo labiau tėvai rūpinsis savo vaikų charakteriu, savarankiškumu, kūrybingumu, o ypač meilės formavimu juose, tuo daugiau jie gaus senatvėje. Tai matydami jų anūkai, turės realų pavyzdį ir mylės, bei rūpinsis savo tėvais. Taip kaupiamas realus kartų pavyzdys. Aišku panaikinus pensijas, tuo pačiu valstybėje atlyginimai turi būti padidinti ir nenutekėti Sodrai ir kitiems mokesčių laukiantiems išsižiojėliams, kurie linkę ištaškyti gana sunkiai žmonių uždirbamas lėšas. 

 

 

  ŽEMYNA IR MARIJA 

 

 Daugumai paprastų žmonių dažnai kyla klausimas kodėl juos negloboja Dievas, pagaliau Marija, kurios vardu vadinama mūsų žemė? Visų pirma pavadinimas šalies ne tas. Mes savo tikrąją globėją Žemyną,  iškeitėme į imigrantę Mariją. Marija niekuomet nebuvo mūsų globėja ir nebus. Jai pačiai čia reikia globos, laisvų jausmų ir laisvų protų. Ji turi savo misiją, bet ne pas mus. Galima argumentuoti, kad Žemyna ir Marija yra moteriški vardai ir "Lietuvą" galima vadinti ir Marijos žeme. Galiu pasikratoti - kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks. Pavadinimas turi svarbią reikšmę. Jis įvardija funkciją. Tik teisingai įvardijus funkciją, galima tuo operuoti mąstymo ir kalbos procese. Funkcija turi vaizdinį ir pavadinimas turi išryškinti, apimti tą vaizdinį, pvz. kastuvu kasama. Taigi mūsų šalis, mūsų žemė yra Žemyna. Tai tinkamiausias atitikmuo funkcijai apibūdinti. Žodis "Lietuva" apibūdina nebent lietų ir kaip minėjau, gal būt mus taip kryžininkai pavadino savo iškreiptose istorijuose, nes lietus juos užkniso. Jie įvardijo tam tikrą dangaus funkciją jų atžvilgiu, kuri jiems labai nepatiko. Čia jie teisūs. Tačiau čia gyvename mes ir mums brangi mūsų žemė į kurią mes ir orientuojamės. Viską vadinti reikia kiek galima artimesniais funkcijai vardais.  

 

 

LIETUVA  VĖL  OKUPUOTA 

 

  Peržvelgus Lietuvos paskutinį „laisvės“ dešimtmetį vis labiau aiškėja, kad šalis vėl nelaisvėje. Tiesiog vieną jungą pakeitė į kitą, kuris dar labiau pavojingas mūsų mažai Lietuvai. Pažiūrėkime kelis akivaizdžius pastebėjimus. Sovietų laikais pramonė Lietuvoje didėjo, žmonių skaičius augo. Šiais laikais pramonė menkėja, žmonių skaičius mažėja. Realiai praradome apie 1mln. gyventojų ir be to pačių aktyviausių. Vien tas jau parodo skirtumą tarp sovietinės nelaisvės ir vakarų šalių nelaisvės. Dabar panašumai. Sovietų okupacijos metu bet kurie vadovai skiriami į įmonės, miesto, respublikos vadovų postus, visa nomenklatūra turėjo paragauti mokslo  Maskvoje, Leningrade ir kituose imperijos centruose. Dabartinė mūsų prezidentė taip pat mokėsi tame pat Leningrade. Visų vadovų sąmonė turėjo būti užkrėsta sovietų ideologija ir jie turėjo būti geri imperijos vietininkai.

Pavaldžiose sovietų imperijos respublikose buvo varžoma ideologinė laisvė, idėjų laisvė, materialinė laisvė, tačiau ekonomika buvo vystoma. Deja, perdėm varžant materialinę laisvę ekonomika vis prastėjo. Sovietų imperijai pralaimėjus šaltąjį karą su vakarais (iš esmės tai buvo materialistinis karas), ji subyrėjo ir buvo okupuota visų pirma JAV ir po to kitų vakarų šalių. Lietuva buvo viena iš  ekonomiškai stipriausių respublikų. Tas buvo labai neparanku vakarams ir jie labai greitai sugriovė mūsų ekonomiką. Jie masiškai „supirko“ mūsų politinį elitą ir davė nurodymus sunaikinti žemės ūkį ir pramonę (čia labai daug pridirbo Landzbergio politika). Buvo duotas žalias signalas visiems grobstytojams. Kolūkių fermos išardytos, technika išgrobstyta, naujutėlaičiai Klaipėdos uosto, Lietuvos laivyno laivai supjaustyti metalo laužui. Žinomi Lietuvos politikai važinėjo į vakarus ir JAV. Kiti žinomi politikai važinėjo į Maskvą. Ten dar likusi nomenklatūra taip pat buvo suinteresuota Lietuvos ekonomikos žlugdymu, nes Lietuva atsiskyrė. Vakarų ir rytų norai sutapo ir mūsų šalis liko prie suskilusios geldos. Kadangi tam tikri Lietuvos politikai įsipareigojo tenkinti JAV įsakymus, tai visų pirma padovanojo JAV Viljamsui  naftos perdirbimo įmonę Mažeikiuose. Tačiau ir Rusija tuo metu jau tapo okupuota JAV. Kaip okupuota? Ideologiškai. Atvyko emisarai kurie per papirkimus ir nurodymus liepė elgtis vienaip ar kitaip. Jelcinas į valdžią atėjo tik JAV dėka. Daug rusų valdininkų turėjo praeiti specialus apmokymus vakaruose. Tas pat vyko ir su Lietuvos valdininkais. Po to, pagal nurodymus iš JAV  buvo rašomi įstatymai. Buvo griaunama mūsų medicinos ir švietimo sistemos ir visų pirma per kvailą ir perdėtą dokumentaciją, atsiskaitomybę. Mokytojai, švietimo skyriaus darbuotojai, gydytojai buvo apkrauti popieriniu darbu, o ne darbu su žmonėmis. Vakarų farmacijos sistemos intensyviai puolė mūsų vaistų rinką ir pridygo Lietuvoje vaistinių kaip parduotuvių. Dar vakar stebėjau tokį vaizdelį. Teko nueiti į vaistinę dėl smulkmenos. Matau kaip diedukas drebančiomis rankomis iškrato paskutinius litus iš savo piniginės ir sako, kad net ir veik visus centus turės atiduoti už vaistus. O vaistininkė sako : „ užtat kiek gerų dalykų įsigijote ir net akcijinių“. Tie geri dalykai, tai tik ligos simptomus nuimanti chemija ar neveiksmingi maisto papildai, vitaminai? Politika tokia – įpiršk žmogui niekalą ir dar įtikink, kad gerą daiktą įsigijo. Čia kaip tie Kolumbo stikliniai karoliai indėnams, kurie už tai jiems davė maisto ir aukso. Nelygiaverčiai mainai.

 

  Lietuvoje besikuriančios bankų sistemos buvo kuriamos mėgėjų ir užsienio spec tarnybų. Po to griaunamos, kad lietuviai vis labiau nepasitikėtų savais bankais. Kai lietuviai buvo pakankamai „išauklėti“, tai pas mus atvyko skandinavijos bankai, kurie „tinkamai“ panaudojo dar sugebančių dirbti ir taupyti lietuvių pinigus. Priėmus Lietuvą į Eurosąjungą, buvo galutinai užtvirtintas Lietuvos jungas. Tuo metu labai daug aktyvių žmonių (deja ne visuomet gerų) pakilo į darbus užsienin. Pradėjo labai daug uždirbti, vien dėl atlyginimų skirtumo ten ir čia. Bankininkai tai pajuto ir dirbtinai išpūtė būsto kainas ir pasiūlė kreditus daugeliui metų. Tas būdinga vakarams, kur žmonės su kreditais pririšami daugeliui dešimtmečių ar net visam gyvenimui. Greitai besiorientuojantys lietuviai suvokė bankų gudrybes ir neėmė jokių kreditų. Deja dalis godžių ir žmonių su „rožiniais akiniais“ susigundė lengvomis bankų paskolomis ir jas pasiėmė. 2008m. dirbtinė krizė, atidundėjusi iš JAV  greit atvedė į protą tam tikrą kiekį žmonių. Žmonės nustojo kvailai skolintis. Dalis godžių kvailių liko, tai tie, kurie ima greituosius kreditus ir moka už tai milžiniškas palūkanas.

 

  Pokriziniam laikotarpyje, o ypač po „Snoro“ banko aferos iškilo idėja atidaryti Lietuvos banką, kur valstybės dalis būtų didžiausia ir dalis akcininkų kapitalo, tačiau centrinis ( okupantų ) Lietuvos bankas uždraudė tai. Centrinis Lietuvos bankas atstovauja visų pirma JAV interesus, po to Eurosąjungos ir Skandinavų bankų interesus. Skandinavų bankai labai nesuinteresuoti Lietuvos banko įkūrimu. Tuomet per Lietuvos banką eitų valstybės atsiskaitymai, atlyginimai ir kt. Tai milžiniški pinigų srautai. Skandinavų bankai nenori to prarasti. Eurosąjunga suinteresuota, kad iš jų centrinio banko Lietuva imtų paskolas, o ne iš savo valstybės žmonių. Toks įsakymas duotas Lietuvos politikams. Taip Eurosąjunga dar labiau Lietuvą padaro priklausomą nuo savęs ir dar labiau nelaisvą. JAV iš savo visų okupuotų teritorijų reikalauja, kad jų pinigas būtų pripažintas visuose šalyse ir visos šalys turėtų dolerių sankaupų. Lietuva privalo turėti tam tikrą kiekį dolerių ir eurų, kad galėtų išspausdinti tam tikrą kiekį litų. Litas nepadengtas realiomis vertybėmis, jis padegtas tuščiais dolerių ir eurų popieriukais. Finansiškai mes tiesiogiai priklausomi nuo Europos ir JAV.

 

  JAV savo okupuotose teritorijose veda tokią politiką : susilpninti okupuotos teritorijos ekonomiką ir sumažinti gyventojų skaičių. Lietuvos ekomomika susilpninta ir jai neleidžiama atsigauti. Gyventojų skaičius sumažėjo  ir net labai. Miestuose tiesiog tuščios gatvės. Vaikų vis labiau mažėja. Kaip tai daroma? Darbščiausieji dideliais pinigais išviliojami į užsienį, kur jie išsekinami ir morališkai ir fiziškai. Dažnai Lietuvoje palikti jų vaikai demoralizuoti, neapsaugoti tėvų ir jų neauklėjami. Ar su tokia gyvenimo trauma jie patys norės vaikų? Lietuvoje neleidžiama kelti atlyginimų ir tai ne mūsų politikų sumanymas, o įsakymas iš JAV ir Eurosąjungos. Griaunama medicina mažinant gydymo įstaigų skaičių, privatizuojant jas. Gydytojai ir medicinos sesutės išviliojami užsienin, nes bukėjančioje vakarų visuomenėje jų vis labiau trūksta.  Lietuvos kaimuose uždaryti felčerių punktai, nes jie neatsiperka. Įsiklausykit į tai. Kaimuose uždaromos ir mokyklos, nes jos nuostolingos, mažai mokinių. Neatsiperka? Ne viskas turi atsipirkti. Yra sritys, kur tas kainuoja daugiau, kažkur pigiau, bet jei sakykim Alytuje įstaigos ir žmonės neatsiperka, tai tą miestą uždarom ir viską perkeliam į Vilnių? Kur veda tokia versliškoji psichologija? Mokyklų sistemoje nuo 1998m. užgriuvo dokumentų ir nurodymų lavina. Mokytojai jau nebegalėjo būti mokytojais, o tik dokumentų pildytojais, kas vyko ir su gydytojais. Tie dokumentai privalomai buvo teikiami iš vakarų. Žmogus buvo paverstas nesvarbiu. Kai žmogus nesvarbus, tai jis mažiau dauginasi. Tą pasiekė okupantų politika. Kas vyksta gimdymo sistemoje. Gimdymo namai vis labiau panašėja į kančių moterims skyrius. Priežiūra prasta, vis mažiau šios srities gydytojų, vis mažiau informacijos apie patį pasiruošimą gimdymui. Vis labiau peršami vaistai nuo skausmo gimdymo metu, nes tai aktualu farmacijos kompanijoms. Draudžiamas natūralus gimdymas namuose ir jau metai, kai net teisiškai puolamos tokio gimdymo priėmėjos. Vaikų teisių sistemos perkėlimas iš vakarų pas mus Lietuvos vaikus verčia kažkokiais tai vampyrais, kurie tik reikalauja iš tėvų, mokytojų, visuomenės. Jie žino savo teises, o pareigų ne. Tai ardo santykius šeimose, griauna mokymo procesą. Mamoms vis labiau skauda nuo susvetimėjusių ir kvailėjančių atžalų. Jos nebenori gimdyti. Okupantų rezultatai pasiekti. Ekonomiškai silpna šalis su vis mažėjančiu gimstamumu.

 

 Okupantų emisarai Lietuvoje gerai dirba. Ta pati prezidentė Grybauskaitė pavasarį nuvyko į JAV gauti apdovanojimų, bet čia oficialiai, o realiai jai asmeniškai, kaip okupantų emisarei buvo duoti asmeniniai nurodymai. Aplinkos apsaugos ministrui, kuris dar anksčiau buvo pakviestas į JAV buvo duoti nurodymai dėl privalomų skalūninių dujų gręžinių vykdymo. Lietuva ir visos buvusios sovietų imperijos šalys yra okupuotos, tik ši okupacija pridengta apgaulės šydu, per kurį vis pareina nauji įsakymai, nauji dokumentai su nurodymais. Šitą okupacijos būdą savu laiku „išrado“ anglai, o ištobulino JAV. Tai panašu į žydų išgalvotą pinigų skolinimo būdą, kurį toliau jie tobulino, bet pasigavo ir kiti. Tačiau žydų tikėjimas draudžia už palūkanas skolinti kitam žydui, o svetimiems galima skolinti ir plėšti norimus procentus. Tai legalus, teisiškas apiplėšimas. Negalima skatinti šitokios sistemos. Manau kiekviena šalis turi įsivesti savo sistemą, kur skolinimo procentus turi riboti šalies mastu. Pinigai negali būti prekė, nes neturi savo realios vertės. Tai tik ženklas.

 

  Kaip išeiti iš šios padėties? Kaip išėjome iš sovietų imperijos įtakos, taip turime išeiti ir iš JAV įtakos. Tik per milijonines liaudies mases, kurios išeis į antrą Baltijos kelią. Rusijoje vyksta kažkas panašaus ir ten anksčiau susiprato, kad jie realiai okupuoti. Kad jų valdininkams praplautos smegenys ir jie užkrėsti vakarietiškumu. Lietuvoje tai negreit suvoks. Čia perdėm didelis materializmas, prisirišimas prie dogmų, apgaulės šydas dėl JAV pagalbos „išlaisvinant“ Lietuvą. Kas mato per laiką, tas pastebi kaip nyksta Lietuva, kaip žmonės praranda moralę, supratimą, patriotizmą, tikėjimą savo šalimi, o ne savo politikais. Reikalingas antrasis Lietuvos Sąjūdis.  

 

   Papildymas: 

 

 Savo laiku mūsų šalis buvo laisva. Deja neužilgo, lenkų gudrumo ir papirkinėjimo dėka, mes buvome okupuoti Lenkijos. Tai išradingai buvo pateikta kaip LDK, nors Lietuva daug savo žemių perleido Lenkijai. Po to buvo peršama lenkų kalba, lenkų gyvenimo stilius. Po to atėjo Rusijos Imperijos okupacija, kuri visdėlto sustabdė lietuvių sulenkėjimą, tačiau prasidėjo lietuvių rusinimas. Lietuviams tai buvo mokestis už jų nesugebėjimą būti savo šalies patriotais, nesugebėjimą savo laiku sukurti savo valstybę, o ne parsiduoti lenkams. Po to sekė Lietuvos rytinės dalies okupacija iš lenkų pusės. Visą tą laiką vyko nepastebima žydų okupacija, kuri reiškėsi miestuose. Žydai visuomet ieško naudos sau ir kažkiek savo tautiečiui. Taip parašyta net žydų knygose, Biblijos sename testamente, kuri ir yra žydų knyga. Juodu ant balto parašyta, kad jų dievas jiems pasakė, kad skolinti už procentus žydas žydui negali, o kitataučiui gali ir tai privalu, nes atėjęs dievas Jahvė juos nubaus, kad neskolino už procentus kitataučiams. Lengviausiai skolinimusi ir verslų darymu užsiimti yra miestuose, o kaime yra per daug sunkus žydams darbas. Savo laiku tam tikros jėgos norėjo Krymo pusiasalyje sukurti žydų valstybę. Buvo siūlomos žemės išpirkimo akcijų paketai. Tačiau žydai nesusigundė darbu žemėje. Stalinas ruošėsi juos tremti į Naująją Žemę, jau buvo kuriamos stovyklos, bet buvo nunuodytas. Tačiau kalba vyksta apie Lietuvą.

 

  Vadinamuoju Lietuvos laisvės laikotarpiu, kuomet valdė Smetona, šalyje pardėjo kurtis kapitalizmas, su visomis savo juodosiomis technologijomis ir vietiniais iškraipymais. Korupcija šalyje augo, patriotiškumas mažėjo. Sovietų Sąjunga su Suomija pasielgė kvailai, kuomet tiesmukiškai ją užpuolė. Su Lietuva sovietai pasielgė gudriai, jie „sugrąžino“ rytinę Lietuvos dalį Lietuvai, kaip Trojos arklį. Lietuvos valdžia prarijo šį jauką, o paprasti žmonės tuo labiau. Tuomet įvedė „taikos“ pajėgas į šalį. Smetonai beliko ruošti lagaminus pabėgimui. Vėl okupacija, vėl kaimynas skundžia kaimyną, brolį, vėl parsiduoda. Pasibaigus karui, sąmoningos ir patriotinės visuomenės dalis dar tikėjosi laisvos šalies ir tas iliuzijas penėjo anglosaksai. Taip galutinai buvo išduoti ir sunaikinti likę Lietuvoje patriotai. Tuomet prasidėjo  „elito“ Lietuvoje  formavimosi  laikas. Nuo žydų Lietuvos miestus apvalė vokiečiai, tačiau jie vykdė dar ir kitą planą – žydų perkėlimas į vadinamą Izraelį, kur buvo okupuotos Palestinos žemės. Tam žydų vyresnybė skyrė nemažai lėšų ir paprastiems žydams apie tai nereikėjo žinoti. „Nešvarius“ žydus, žydų vyresnybė vokiečiams leido sunaikinti. Taip nukentėjo daug paprastų žydų arba susigiminiavusių su kitataučiais.

 

  Anglosaksai po karo intensyviai toliau vykdė savo planus okupuoti kuo daugiau pasaulio per savo kompanijas. Anglosaksų kompanijos papirkinėjimu, gudrumu, jėga užimdavo kitas šalis ir įpiršdavo kitoms tautoms savo gyvenimo būdą, vertybes, po to užgrobdavo jų naudingų iškasenų šaltinius, dideles kompanijas. Vietiniai apsinuodydavo anglosaksų skleidžiama „kultūra“, prarasdavo savo ir vartodavo anglosaksų reklamuojamas, peršamas prekes. Galima sakyti, kad galima ir nepirkti jų prekių, bet savų gaminti tai neleidžiama, arba jų gamyba ribojama. Prisiminkime mūsų 1991m. „laisvėjimo“ metus. Pažvelkime ką sako tų metų lenkų spauda, kas pas juos tuomet vyko. Pas juos prekės parvykdavo iš Vokietijos, net pienas, nes savą buvo uždrausta tiekti į rinką. Lietuva buvo grubiai apgauta. Jai, per statytinius iš vakarų (buvo ir iš rytų), buvo „rekomenduota“ sunaikinti žemės ūkį ir pramonę. Tai buvo reikalinga tam, kad Lietuva, o ir kitos rytų Europos šalys būtų lengviau okupuojamos, lengviau pririšamos prie vakarų pasaulio. Kiek Lietuvos gamyklų buvo nualinta, kiek Lietuvos laivų (net naujų) buvo supjaustyta, kiek Lietuvos žemės ūkio technikos buvo sunaikinta ??? Atsitraukdami sovietai nenorėjo, kad Lietuva būtų palikta su tais turtais, o vakarų valstybės nenorėjo, kad Lietuva ateitų į jų glėbį turtinga, nepriklausoma. Didžiosios vakarų kompanijos kaip siurbėlės kaip mat įsisiurbė į rytų Europos šalis, o paskui atkeliavo ir jų bankai. Jie supančiojo Lietuvos politikus, paskleidė savo „kultūrą“, kuri skleidė perdėtą materializmą, išsigimimą, susinaikinimą ir kuriai reikėjo vis naujų aukų. Kokias matome viso to pasekmes po tiekos metų? Lenkija neteko 1,5mln. žmonių ir be to gabių žmonių. Kiek neteko Lietuva? Bijoma paskaičiuoti, bet manoma netoli 1mln. Tai gabūs ir jauni žmonės. Jie buvo reikalingi vakarų kultūrai išsilaikyti. Tam, kad tas įvyktų, Lietuvoje buvo reikalingi tam tikri įstatymai, kurie ribotų vietinių verslininkų verslus, susijusius su gamyba. Prekyba buvo skatinama, nes kažkas tai turėjo pardavinėti vakarų produkciją, skleisti jų kultūrą. Atlyginimai už darbą Lietuvoje buvo dirbtinai mažinami, tam, kad kuo daugiau gabių lietuvių paliktų šalį. Lygiagrečiai medicina buvo komercializuojama, švietime buvo reikalaujama paklusnių vartotojų auginimo, o ne laisvų žmonių auklėjimo.

 

  Lietuvos politikai šiuo metu yra visiškai zombiuoti. Savo laiku tokie politikai sąžiningai vykdė sovietų imperijos nurodymus, o dabar JAV imperijos nurodymus, pakeliui lankstydamiesi lenkams, vokiečiams, anglams ir kt. Lietuvos politikai tai bestuburiai šliužai, kurie neturi savo šalies politikos, neturi patriotiškumo. Jie perkopijuoja vakarų informacinių priemonių skleidžiamas informacijas ir kemša į tautiečių galvas. Lietuva nelaisva ir ko toliau, tuo labiau ji nelaisvėja. Lietuva nyksta, gimstamumas mažėja, nyksta jos ekonomika, žemes supirkinėja už popieriukus užsieniečiai, plinta korupcija, darbas pagal giminystės ryšius, pagal „blatą“, o ne pagal kompetenciją. Anglosaksų ir žydų kompanijos siekia „taikiai“ okupuoti pasaulį, pakeliui sumažindami nereikalingų žmonių ir tautų skaičių ir „akli“ to nemato ir „kurti“ to negirdi. Tik tikri patriotai dar gali tam procesui padaryti įtakos. Jų nepakanka? Vadinasi juos reikia auginti, atitinkamai auklėti vaikus, šviesti visuomenę.  

 

  

  SĄJUNGŲ ARBA OKUPACINIŲ SISTEMŲ PALYGINIMAI

 

  Dauguma žmonių turi siaurą mąstymą ir nesugeba būti dviejuose būsenose nesupriešindami jų. Būti dviejuose (bent dviejuose) būsenose yra būtina tam, kad mes taptume labiau sąmoningi ir savo likimo „kalviai“. Mes ir kūnas ir mintys ir jausmai ir vien jau tai parodo tris būsenas. Žmonės, gyvenantys kūnu rūpinasi tik materialiais dalykais ir yra „sąžiningi“ vartotojai. Žmonės, gyvenantys mintimis, sukuria daug idėjų, bet pamiršta kūną ir juo yra silpni. Žmonės, gyvenantys jausmais sukuria daug grožio ar bjaurasties, bet „sudegina“ jausmuose savo kūną ir protą. Tačiau gryno statuso (kūno, minčių, jausmų) žmonių nebūna, bet būna labai sureikšminančių tam tikrus statusus (kūnas, mintys, jausmai) žmonių. Tas sureikšminimas dažniausiai yra paveldėtas, o kartais sukuriamas tėvų ar pačio žmogaus. Norint suvokti save ir savo gyvenimo aplinką yra būtina kiek galima tolygiau plėsti savo visų trijų statusų ribas. Panagrinėkim pavyzdžiui mūsų gyvenimo terpę, kuri jau daug metų priklauso nuo Lietuvą okupavusių režimų. 

 

Šiuo metu dauguma lietuvių galvoja, kad pats blogiausias okupacinis režimas buvo sovietinis. Deja savo laiku daug lietuvių galvojo, kad pats blogiausias okupacinis režimas yra lenkų, vokiečių. Tas supratimas neateina iš karto ir matosi tik su laiku. Šiuo metu mažai kas pastebi (arba nenori pastebėti), kad mus okupavo eurosąjunga. Yra nuomonė, kad mes savanoriškai ten įstojome. Deja dauguma buvo neatidūs. Viskas tam buvo ruošiama ne vienus metus. Buvo ruošiami žmonės, kurie buvo apmokomi užsienyje (ir visų pirma JAV). Lietuva buvo viena iš turtingiausių sovietų sąjungos respublikų, tai buvo reikalinga ją padaryti „nuoga“. Buvo sunaikinta pramonė, išdraskytas žemės ūkis, supjaustyti nauji Baltijos laivyno laivai. Buvo leista ir skatinama grobstyti, buvo leista reikštis žemiems instinktams. Piliečių moralė staiga smuko, visuomenė jautėsi nesaugiai, o čia ir pasirodo mūsų „gelbėtojai“ iš vakarų, kurie toliau sėkmingai plėšė, bet plačiu mastu. Europoje ir JAV buvo paruoši Lietuvos valdininkai, paruoši jų elgesio dokumentai, švietimo sistemos dokumentai. Vaiko teisės buvo sąmoningai išpūstos tam, kad tėvus padarytu silpnus ir priklausomus, kad tėvai mažiau gimdytų (sprendžiamas tautos naikinimo planas), kad tėvai lengviau atsisakytų vaikų ( kad gėjų ir lesbiečių poros turėtų lengvą galimybę „įsigyti“ vaikų). Išpučiamos seksualinių mažumų teisės, kad tai taptų norma, kad tai įpiršti silpnai vaikų psichikai, kad vaikai neatrastų savęs kaip vyras ar moteris. Sudarkomi moralės principai. Seksualinės mažumos, tai perdėtų lytinių malonumo siekiančios mažumos, kurioms nerūpi giminės partęsimas, savęs pratęsimas. Jie nori mirti malonume. Tuo būdu taip pat sprendžiamas demografinis klausimas ir žmonių mažėja. 

 

   

 

 

 Sugriovus Lietuvoje pramonę, žmonės be darbo ir uždarbio jautėsi labai nesaugūs ir buvo davesti iki nelegalaus darbo užsienyje. Va tuomet Eurosąjunga maloningai „priėmė“ Lietuvą į savo glėbį su viskuo ir leido dirbti. Jau ir taip nykstanti Lietuva pradėjo tragiškai nykti – išvyko šimtai tūkstančių darbščių žmonių, paliko žmonas, vaikus, vyrus. Tas šokas vaikų psichikai ir elgesiui geruoju neatsiliepė, jie tapo agresyvūs tiek savųjų tiek visuomenės atžvilgiu. Emigrantai į Lietuvą siuntė savo šeimoms ir artimiesiems milijardus, bet tai nepagerino Lietuvos ekonomikos, tai padidino prekybų tinklų ir vaistinių skaičių – prekės tai pas mus dauguma užsienietiškos. Kaip geras siekis, Lietuvoje buvo išplėsta pašalpų sistema ir nors apie jos ydas vakaruose buvo žinoma, bet ji mums buvo įpiršta tam, kad lietuvius padarytų dar labiau priklausomus ir silpnus. Per pašalpų sistemą, pas daugumą lietuvių susiformavo „pašalpinių“ psichologija, nenoras dirbti. Priklausomus žmones (vergus) lengviau valdyti, lengviau kvailinti. Už „pašalpinius“ įnirtingiau turėjo dirbti aktyvūs, sveiki žmonės, o tai juos dar labiau sekina ir varo į ligas (o kur dar vaikai su savo teisėmis). Taip aktyvūs žmonės pradeda suvokti, kad arba reikia būti mažiau aktyviems ir kaulyti iš valstybės pašalpas, arba neturėti šeimų, vaikų, kuriuos reiks maitinti. Atsirado masinis vienišų žmonių kultūrinis sluoksnis. Su laiku jie mirs be palikuonių ir vėl demografinė problema sprendžiama į žmonių mažinimo pusę. Pati pensijinė sistema tap pat nukreipta į žmonių mažinimą. Pensija, tai žmogaus dirbtas per visą gyvenimą laikas ir atlyginimo dydis. Tai puikiausiai galima daryti tik gyvenant vienam, arba bent su antrąja puse. Vaikai tam trukdo, nes moterims juos reikia gimdyti, rūpintis, slaugyti. Vyrams taip pat papildomas krūvis ir trukdymai. Tuo verslininkai nesuinteresuoti, o ir valstybei nesinori remti ar padėti tokioms šeimoms, nes valstybė tam turi iš kažkieno paimti pinigus (kiti dirbantieji, pensininkai ir pan.). Gaunasi uždaras ratas. Va todėl jokios pensijos ir neturi būti. Sistema turi būti tokia, kad vaikai išlaikytų senatvėje savo tėvus ir tik tai skatins turėti daugiau vaikų ir juos tinkamai išauklėti, nes tai garantas tinkamo gyvenimo senatvėje.

 

  Dabar, kuomet „pašalpinių“ psichologija pas žmones gana gerai įsitvirtino, dauguma aktyvių, gabių ir darbingų žmonių yra išvykę, galimas kitas etapas, kuomet Lietuvai Eurosąjunga  leis šalyje laisviau kurti verslą (iki šiol Lietuvoje verslą sukurti yra daug sunkiau nei vakaruose, nes visa tai ribojama tam tikrais įstatymais). Tuomet verslininkams prireiks darbuotojų, o jų šalyje mažai. Tuomet iš trečiųjų šalių pradės vežti azijatus, negrus ir t.t. Lietuva bus tautiškai „atskiesta“. „Atskiesta“ ji bus ir religiškai, nes būtinai bus pradėti statyti musulmonų maldos namai.

 

  Lygiagrečiai vyksta ir medicininis tautos naikinimas. Šalis perkrauta vaistais, kurie nėra vaistai, o tik tam tikrų simptomų nuėmėjai. Be to dauguma vaistų išvis turi menką poveikį. Praeitoje savaitėje (2014.04.) Anglijoje buvo paskelbta, kad milijardai pinigų buvo iššvaistyti vaistams nuo gripo, kurie visai neveiksmingi. Gerai, kad dar neveiksmingi, o ne nuodingi. Labai daug skiepų yra tiesiog nuodingi (gyvsidabris, aliuminis). Labai daug naujagimių skiepijami tik tam, kad jie visą gyvenimą būtų silpni, ligoniai. Farmacijos įmonėms reikalingi būsimi ligoniai. Skiepų kare dalis farmacininkų vykdo užsakymą apie tiesioginį žmonių naikinimą ir skiepai daromi tokie, kad iš po jų vaikai ateityje tampa nevaisingi, suserga tam tikromis ligomis, išsikreipia jų lytinė orientacija.

 

 Pravartu palyginti sovietinę okupaciją. Jos metu buvo ribojamos tam tikros žmonių laisvės dėl tam tikros nuomonės reiškimo, religingumo ir dėl materialinių turtų. Tai buvo tam tikra diktatūra. Kadangi sovietai komunizmą iškėlė iki tikėjimo iki religijos lygio tai ir buvo jų bėda. Tikėjimas ir religija nesusieti su materialumu ir net jį išbraukia, nes tai jausmai ir kažkiek mintys. Tačiau pamiršti kūno negalima, mes jame gyvename. Pamiršę materialumą ir jį ribodami, komunistai tuo pačiu naikino materiją ir valstybę. Kaip matome Kinija iš to pasimokė. Jie „prisiminė“ materiją ir puikiai suderino su partija. Gavosi gana greit turtėjanti valstybė. Sovietinė okupacija savo pavadinime turėjo žodį „sovietai“, o tai tarimasis, susitarimas. Deja, kadangi buvo tik viena partija, tik vienas klanas – komunistai, tai jie tik su savimi ir tarėsi. Taip subrendo vieno klano diktatūra. Žmogus negali natūraliai vystytis diktatūroje ar demokratijoje. Pirmoji perdėtai riboja, naikina „nelygius“, o antroji tvirkdo, veda į degradaciją. Tai du priešingi poliai, kuriuose nepatartina gyventi. Būtina rasti aukso vidurį tarp šių valdymo sąvokų (nors žodis demokratija, labiau artimas demono kratijai, demono valdžiai). Valstybės valdžia turi kilti iš apačios ir tiesiogiai susieta su iš kiekviena vietove, su kiekvienos bendruomenės interesais. Tokios valdžios bijo bet kokios grupuotės ir bet kokios politinės partijos. Tokiai valdžiai neįmanoma būti viena partija. Tokiai valdžiai bendruomenės  iš savo žmonių pateiks pačius aktyviausius, gabiausius, kompetentingiausius. To dėka dings posakis „ partija liepė tai vykdau“, kuomet pavyzdžiui žmogus su gydytojo profesija gali būti gynybos ministru ir pan. Nieko nėra kvailiau kaip nekompetetingi ministrai (ar kt.) ne savo vietoje. Taip menkinamas valstybės stiprėjimo ir turtėjimo potencialas. Tokius ministrus lengva apgauti, papirkti ir pan. Ką reiškia valstybės vadovas su netinkama kompetencija, o dar blogiau apmokytas užsienyje, kuris daro tiesioginę įtaką šaliai. Tuomet apie jokią nepriklausomybę nėra ko ir šnekėti.

 

 Labai stiprūs valstybės išsivystymo kriterijai yra Lietuvos gyventojų skaičius, žmonių raštingumas, pramonės augimas, žemės ūkio galimybė aprūpinti savo šalį maistu ir dar maitinti kitas šalis. Palyginkime sovietinius ir šiuos laikus. Gyventojų skaičius Lietuvoje 1991m., kuomet Lietuva atsiskyrė nuo sovietų sąjungos buvo 3,5 milijono. 2010m. gyventojų skaičius, pagal oficialius duomenis 3 milijonai. Realiai nėra pusės milijono. Neoficialiais duomenimis šiuo metu yra 2,6 milijono šalies gyventojų. Tai ryškus šalies genocidas ir nesvarbu kuo tai teisintume. Raštingumas per 24m. pas Lietuvos moksleivius sumažėjo dvigubai ir tai oficialūs duomenys. Pramonė sovietiniais laikais augo ir Lietuva buvo viena iš turtingiausių sovietų respublikų. Vien mano mieste išnyko keturios stambios gamyklos, kur darbo turėjo daugybė žmonių. Lietuvos žemės ūkis neaprūpina savo šalies produktais ir daugybę jų importuoja. Išvados pačios žvelgia į akis. Šiuolaikinė okupacija yra daug gudresnė, apgaulingesnė, nepastebima ir todėl daugumai nesuprantama už ką ir prieš ką kovoti. Šiuolaikinė okupacija metai iš metų naikina tautinį sąmoningumą, patriotizmą, raštingumą, žmonių nuovokumą. Žmogus nesijaučia saugus dėl ateities savo šalyje ir skuba laimės ieškoti svetur. Šalis, valdžia paversta priešu savo žmonėms. Ir tai mums liepia toleruoti ir būti tolerantiškais savo lėtam, bet garantuotam  naikinimui. Jau šiuolaikinis jaunimas tolerantiškai priima biseksualius, homo ar lesbo seksualius kaip normalius žmones! Taip iškreipiama jaunimo psichika, jie netenka orientyrų, taip naikinama, iškraipoma istorija, taip tauta netenka šaknų.

 

 Išeitis glūdi kiekviename žmoguje, mamoje, tėtyje, senelėje ar senelyje. Kol turi ką sakyti tautos išlikimo labui, tai būtina sakyti. Būtina plėsti savo pasaulėžiūrą ir be konfliktų neapseisime. Tik konfliktų dėka ir sugebėjimu spręsti tuos konfliktus ir vyksta tikrasis tobulėjimas. Bekonfliktinė, liberalinė visuomenė išsigimsta. Perdėm konfliktiška ir nemokanti spręsti konfliktų visuomenė dažnai kariauja ir su savais ir su aplinkiniais (o ypač su sugalvotais aplinkoje priešais). Gludinti savo raštą, kalbėseną, nevartoti svetimybių. Svarbu vartoti (kiek galima) tik Lietuvoje gamintas prekes. Dorovingai, meilėje auginti savo vaikus, ugdyti juose meilę savo kraštui, patriotizmą. Išmokyti vaikus būti savarankiškais, nepriklausomas, nesižavinčiais svetimybėmis, išorinėmis „grožybėmis“. Vengti depresinių, apokaliptinių nuotaikų, kas reklamuojama per filmus, spaudą, dainas. Dailėje, dainose, kūryboje vengti tuštybės. Laikytis pagrindinių dorovingumo principų ir priminti juos kitiems. Laikytis vidinio tikėjimo ir vengti religijos piršimo. Ta pati krikščionybė nėra Lietuvos religija. Ji įpiršta užkariautojų iš vakarų. Lietuva turėjo savo tikėjimą, iš kurio natūraliai būtų vystęsis aukštesnis Dievo suvokimas, pajauta. Deja mūsų šalies žmonėms to neleido padaryti. Dar daug ko gero galima padaryti sau, savo šaliai. Svarbu plėsti savo mąstyseną, ją keisti taip, kad meilė viduje augtų, kad šalis gausėtų ir turtėtų. Teisingiausia kryptis kuomet tauta gausėja ir puoselėja savo žemę, valstybę. 

 

 

KETURI MILIJONAI

 

 Lietuvos demografai paskaičiavo, kad jei Lietuva būtų daugėjusi kaip iki nepriklausomybės metų, tai šalyje būtų jau virš 4 milijonų gyventojų.

 Panaršius po internetą apie Lietuvos gyventojų skaičių galima rasti įvairių vertinimų ir grafikų. Sakykim imkime vieną iš jų.  

 

Po 1991m. matyti gyventojų mažėjimo aiški tendencija. Jei grafiką pratęsim, tai gausime tokį grafiką 

 

 

Jame, ryškia oranžine strėlyte pažymėjau galimą gyventojų skaičių 2014 metais, pagal esamą grafiką. Tačiau atsižvelgus į dabartinės statistikos duomenis, tai jau 2013m. gyventojų buvo šiekt tiek mažiau trijų milijonų. Tą tašką pažymėjau ryškia juoda strėlyte. Jei tik tokia tendencija išliks, tai Lietuvoje, pagal esamą grafiką  2039m. bus 2,7 milijono gyventojų (mažėjimo tendencija nubrėžta žalia linija). Ir tai čia yra dar optimistinis scenarijus. Pagal realų šiuometinį jaunimo išvykimą iš Lietuvos, tai Lietuvoje gali likti apie 2 milijonus žmonių, kurių dauguma bus garbaus amžiaus.

 Na o kas būtų jeigu būtų, pagal tam tikrą posakį. Jei nuo 1991m. gyventojų skaičiaus augimas būtų išlikęs stabilus, tai mūsų šiuo metu būtų virš 4 milijonų, o 2039m. būtų arti 5 milijonų. Tuomet ir gyvenimo lygis ir pramonė būtų daug labiau išvystyti.

 Dabar kyla klausimas kam nagrinėti statistiką ir ką tai rodo. Pažvelkime tai iš bionergetikos pozicijos. Bet kuri gyva masė (žmonės, gyvūnai, augalai, pirmuonys, grybai, bakterijos ir t.t.) turi savo bioenergijos potencialą, kuriuo remdamiesi vystosi, auga, plečia savo gyvenamą teritoriją. Kuo tauta gausesnė, tuo natūraliai ji yra energetiškai stipresnė ir turi didesnę galimybę vystytis, tobulėti (net toje pačioje teritorijoje). Tai aišku galimybė, o tikrasis vystymasis priklauso nuo daugelio faktorių, tokių kaip dorovingumas, švietimas, laisvas gabumų ugdymas, materialinių sąlygų sudarymas ir t.t. Visam tam didelę įtaką daro giminėje, šeimoje sukurtas dorovinis pagrindas, meilė ir pagarba vienas kitam. Visa tai išsilieja į pagarbą ir draugiškumą kaimynams, aplinkiniams ir apgaubia visą tautą. Kuomet giminė gausi, tai ir jos energetika yra stipresnė, o jei dar dorovė toje giminėje aukšta ir auganti, tai tokia giminė labai stipriai įtakoja jos gyvenamos teritorijos dorovę, ramybę ir turtėjimą. Daug stiprių ir gausių giminių yra tautos stiprybės ir vystymosi pagrindas. Tokia tauta ne tik išliks, bet ir kaip feniksas iš pelenų atsikels po bet kokių sukrėtimų. Kaip sakoma „tautos energetika veža“. Iš tiesų tai bendra įvairių giminių energetika.

 Deja po 1991m. Lietuvoje gyventojų skaičius pradėjo mažėti (ir visa tai iš esmės dėl blogų politinių sprendimų). Galima pagalvoti, kad daug kitataučių išvyko, bet pagal statistinius duomenis taip nėra. Dėl materialinių problemų daug mamų nustojo gimdyti. Daug lietuvių išvyko ten, kur geresnės materialinės sąlygos. Dorovingumas tiek išvykusių, tiek likusių gerokai smuko, nes dėmesys buvo perdėm nukreiptas į materialumą. Materialumas išskiria žmones, išskiria gimines, išskiria brolius ir seses. Kiek teisminių bylų tuomet atsirado tarp giminaičių dėl žemių, dėl turto!?  Po nepriklausomybės atgavimo Lietuva neatlaikė materialumo išbandymo ir pradėjo nykti. Kuo mažiau Lietuvoje žmonių, tuo šalies energetika labiau mažėja. Kai kurie sako, kad atvyks žmonių iš kitų šalių. Tačiau jie nebus lietuviai, o tai reiškia ir Lietuvos energetika nuo to mažės. Yra toks dalykas, kad tauta savyje svetimos tautos gyventojų gali turėti tik 5% ir tai skatins tautos vystymąsi. Tačiau jei tautoje bus virš 10% svetimtaučių, tai tie svetimtaučiai pradės daryti stiprią įtaką daugumai, kuri iškraipys daugumos esmę, iškraipys tautos esmę. Jei tautoje svetimtaučių kiekis pasiekia 20% ir daugiau, tai jau dauguma tautos rizikuoja tapti „mišraine“. Tuomet galima kalbėti tik apie naujos tautos formavimąsi ir pagrindą padės ta tauta, kurios moralinės, dorovinės vertybės bus stipriausios ir kuri intensyviau dauginsis, nes viskas pagaliau priklausys nuo skaičiaus. Tik ta gyvybės forma, tik ta tauta galiausiai laimi, kuri intensyviausiai gausėja. Deja mums gausėjimas kol kas negresia. Pramonės sritis sunaikinta ir jai neleidžiama vystytis. Švietimo sistema iškraipyta tiek, kad per nepriklausomybės laikotarpį mokinių raštingumas sumažėjo dvigubai. Augančios kartos agresyvumas net nežinia kiek kartų padidėjo. Va atrodo religijai buvo duota laisvė ir ji buvo leista mokyklose, bet... dorovingumas nuo to nepagerėjo, nuodėmių tik padaugėjo.  Deja religija tai luomas, o ne kelias į Dievą, ne kelias į dorovingumą. Pavyzdžiui ką propaguoja katalikų religija? Ant kryžiaus pakabintas katalikų mokytojas (dievas) kabo bažnyčiose, religinio kulto atstovų namuose ir t.t. Bet tai kančios simbolis, kuris mažina tos vietovės energetiką. Be to tai skatina didesnį nuolankumą ir kaltės jausmą. Žmogus savo esme tampa nelaisvas, nors mokytojas Kristus ir propagavo laisvę, tikėjimo laisvę, tiesioginį ryšį su Dievu. Deja dvasiniam vystymęsi sustoję žmonės įkūrė religiją, prigalvojo apeigų, prikūrė prašymo maldų ir taip tapo religijos privatininkai, kurie apsiskelbė, kad kelias į Dievą tik per juos, per jų mokymą. Nuo tuomet ir prasidėjo to tikėjimo degradacija ir tuo pačiu poreikis kardu ir politinėmis intrigomis, papirkinėjimu plėsti sukurtos religijos erdvę ir apnuodyti žmonių jausmus bei protus. Ilgą laiką apnuodytų jausmų ir minčių žmogus nejaučia, kad jis apnuodytas kol nepradeda valytis. Jei žmogus tik apsinuodyjo, tai organizmas iškart sureaguos vėmimu, viduriavimu. Jei apnuodyti jausmai ar mintys, tai jam pasidarys negera, protas bus sumaištyje. Tik atsitolinęs nuo nuodingo šaltinio žmogaus organizmas natūraliai išsivalys. Kaip nekeista tai geriausiai padeda gamta, kur nėra jokių religijų, jokių informacinių šaltinių. Tačiau jei žmogus visą gyvenimą buvo nuodijamas neteisinga informacija, religija, visuomenės organizavimo būdu ar kitokiais nefiziniais ar fiziniais nuodais, tai jis nebesupranta, kad jis apnuodytas. Jam tai jau įprasta būsena ir kitokio gyvenimo jis nebesupranta. Jei pažvelgti į fizinį planą, tai būdinga alkoholikams, rūkantiems, maistą „perdirbantiems“, apsiprekinimo liga sergantiems ir pan. Nefiziniam plane, tai religija apsėstieji, vadinamų „dvasinių judėjimų“ fanatikai, televizorių ir interneto apsėstieji ir pan. Labai paprasta diagnozuoti žmogaus apsėstumą kažkuo tai ar jo prisirišimą. Atimk iš apsirijėlio maisto gausumą parduotuvėje ar galimybę tam turėti pinigų ir jis pasijaus nesaugus, dėl ko iš žmogaus išlys agresija. Atimk iš religijos fanatiko bažnyčią, ta religija apsėstus bendrus tai taip pat pasirodys agresija. Tereikia kažką pateikti nesuderintą su tos religijos dogmomis ar įpročiais  ir iškart sukyla perdėtos emocijos ir agresija. Tai ir yra minėtų dalykų apsėdimas ir nesvarbu ar tai religija, ar politika, ar rūkymas, alkoholizmas, apsiėdimas ir kt. Esmė pačiame apsėdime, kuris atima žmogaus energiją, jo galimybes vystytis, tobulėti, sąmoningai auginti meilę, dorovingumą. Tokie apsėdimai kaip siurbėlės atiminėja dvasines jėgas, luošina mintis, atima materialinius turtus. Tačiau kalba dabar ne apie tai.

 Dorovingumą duoda giminė, šeima o ne religijos ar švietimo institucijos. Kiek mama ir tėtis, senelis ir senelė nesustodami (nepriklausomai nuo metų) augins savyje dorovingumą, ramybę, pagarbą ir meilę vienas kitam, tokie ir bus jų vaikai, anūkai, proanūkiai. Tobulėjimui nėra ribų ir tai nepriklauso nuo metų. Būtina ieškoti savęs pažinimo visą gyvenimą ir visą gyvenimą būtina naujaip pažinti aplinką, nes ji vis keičiasi. Lietuvos bioenergetikos potencialą dar palaiko tas, kad po nepriklausomybės atgavimo, šalyje atsivėrė galimybė ne tik ir ne tiek per religiją pažinti save ir pasaulį, bet ir per įvairius šaltinius. Šalyje žmonės pradėjo domėtis įvairiais filosofiniais šaltiniais, įvairiomis religijomis, įvairiais dvasiniais mokytojais, meditacijomis, joga, bioenergetika. Šalyje žmonės dar neturėjo patirties, todėl buvo daugybė nuklydimų ir paklydimų, dėl ko buvo sužalota nemažai sielų ir iširo nemažai šeimų(tam daug įtakos turėjo šalies ekonomikos sunaikinimas). Bet koks ėjimas dvasiniu keliu savo esme neturi ardyti šeimų, o kaip tik vienyti ir skatinti susikalbėti. Šeima ar draugystė gali iširti tik keletu atveju, kuomet vienas nenori girdėti, nenori keistis, arba kitas yra perdėm fanatiškas. Kuomet žmonės nežiūri viena kryptimi, tuomet jie negali būti kartu. Aišku nuostabu jei žmonės ne tik žiūri, bet ir eina vienu keliu. Tuomet draugus, pažįstamus ir reikia rinktis iš to kelio. Tik tuo atveju tavo kelias bus lengvas ir judėjimas greitas. Gausus vienminčių būrys skatina vienas kito vystymąsi.

  Kaip jau minėjau, kad jau 10% kitos tautos žmonių gali daryti rimtą įtaką esamai tautai, taip ir bet koks religinis, dvasinis, mokslinis, dorovinis ar kitas judėjimas, kurio žmonių kiekis toje teritorijoje sudaro virš 10% jau gali padaryti realią materialią įtaką tai aplinkai. Jei šeimoje yra 5 žmonės (vyras, žmona ir trys vaikai), tai vienas iš jų jau sudaro 20% ir jei jis bus nuoseklus savo jausmuose, mintyse ir veiksmuose, tai jis gali pakeisti visą šeimos energetiką. Reiškia jei mieste ar valstybėje bus virš 10% patriotiškų, dorovingų, darbščių žmonių, kurie bus nuoseklūs savo jausmuose, mintyse ir veiksmuose, tai ir tas miestas ir ta valstybė tikrai pradės vystytis tam tikra kryptimi ir taps visa kuo turtinga. Belieka keistis pačiam ir ieškoti aplinkoje besikeičiančių ir tikrus tautos idealus propaguojančių; gyvą, platų požiūrį turinčių ir tuo gyvenančių žmonių. Reikia ieškoti lyderių, jungtis ir dalyvauti bendroje veikloje. Ir būtina nepamiršti, kad ne religija, ne dvasinė sistema, ne valdžios rangas, partijos, poreikiai ar materialinių vertybių kiekis jungia žmones, nes visa tai dažnai išskiria. Žmones jungia meilė, tarpusavio supratimas, pagarba kitam, dorovinės vertybės, sielos šviesa.

Ir visgi kur tie mūsų 4 su viršum milijonų, kurie dabar kurtų Lietuvą, statytų ir grąžintų ją ?  

 

 

REFERENDUMAS

 

Sekmadienį, birželio 29 dieną 2014m. bus labai svarbus Lietuvai referendumas. Jis teigia, kad lietuviai negali parduoti savo žemių užsieniečiams. Ir informaciškai ir energetiškai tai labai svarbu Lietuvai. Lietuvos žemėję yra lietuvių šaknys. Pardavus šaknis lietuviai daugiau jų neturės, o augalas be šaknų yra kas? Kita dalis referendumo reikalauja, kad referendumui sušaukti turi pakakti ir 100 000 žmonių parašų, o ne 300 000 žmonių. 300 000 tai 10% Lietuvos gyventojų, kai tuo tarpu Šveicarijoje pakanka 1,2%, Olandijoje 3,5%, Italijoje 0,8% gyventojų parašų. Tai ryški Lietuvos žmonių diskriminacija ir siekis apriboti savo piliečius nuo referendumų galimybės. Yra dar kelios pozicijos, tai kad gamtos išteklius galima naudoti pramoniniu būdu tik po privalomo referendumo ir atstatyti Lietuvos piliečių nuosavybės teisę žemei, miškams ir vidaus vandenims. Tai labai svarbus referendumas ir jame (referendumo lapelyje) būtina pažymėti TAIP.

 

 

 

REFERENDUMO IŠVADOS  ARBA ŠIEK TIEK IR APIE POLITIKĄ

 

  Birželio 29d. 2014m. įvyko Lietuvai labai svarbus referendumas dėl Lietuvos žemės nepardavimo užsieniečiams, galimybės skelbti referendumą su 100 000 piliečių parašų ir kitais klausimais. Iš 2,5 milijono oficialiai registruotų rinkėjų sudalyvavo veik 270 000, o tai 15% rinkėjų. Iš jų už reikalavimą neparduoti užsieniečiams žemės nubalsavo 70%. Realus Lietuvos patriotų ir apie šalies ateitį, bei savo vaikų ateitį mastančių žmonių skaičius pasirodo 250 000. Tai 10% suaugusių šalies piliečių. Reiškia kas dešimtas gatvėje sutiktas žmogus yra tikras Lietuvos pilietis, su kuriuo galima kurti Lietuvą be jokių okupantų. O kas tie 9 iš 10? Ir ką energetiškai ir informaciškai šaliai duoda tokia situacija? Panagrinėkime.

 

   Įsivaizduokime, kad gyvename privačiuose namuose, o už vandentiekio, dujotiekio, elektros pravedimą, gatvių sutvarkymą turi mokėti visi toje gatvėje gyvenantys. Manau visiems bus svarbu kiek tas kainuos, kur nueina pinigai, kokia darbų kokybė, pagaliau ar patikimos firmos dirbs. Tai ir yra politika grubiai. Jei mes nesidomime politika, o pasitikime politikais tai mus apgaudinės ir naudosis mūsų suteikta valdžia ir pinigais. Taip šiuo metu ir vyksta. Žmonės turi siaurą politinį požiūrį. Daugumai pakanka ką pasako prezidentė, vienas kitas politikas, žiniasklaida ir TV. Tačiau tai iš esmės vienpusiškas požiūris, nes dauguma politikų, informacinių priemonių yra tarpusavyje susieti tampriais valdžios ir pinigų saitais. Pinigus ir valdžią taigi mes jiems duodame!

 

 Kas vyks, jei Lietuvos žemė bus laisvai parduodama užsieniečiams? Visi puikiai supranta mūsų materialinį lygį ir vakarų šalių verslininkų materialinį lygį. Mes nusipirkti  žemės tenai neturime realios galimybės, o parduoti savą – prašom. Netekdami savo žemių lietuviai energetiškai senka, nes netenkame savo šaknų. Tai tas pat kas parduoti savo MAMĄ ! , kuri mus pagimdė ir užaugino. Žemė mums taps svetima ir niekur  pasaulyje tokia tauta neras prieglobsčio kaip tauta. Mūsų tautiškumas dar laikosi tik kalbos ir žemės dėka, o visa kita miršta, naikinama (ypač mūsų abejingumo, savęs pasmerkimo ir niekinimo dėka). Daug kas iki šio keikia rusus, jų lagerius. Taip. Buvo Lietuvai skaudus laikotarpis, bet daug politikų iki šiol lietuvius gasdina tuo baubu, kai lageriai pasibaigė jau 1954m. Buvo tautiškumo apribojimų, bet mes gyvenome vis laisviau. Kalba buvo stipri, pramonė augo, gyventojų skaičius didėjo ( šiuo metu mūsų Lietuvoje yra apie 2,7 milijono, o jei būtume likę sovietų sąjungoje būtų 3,6 milijono). Atsiskyrus nuo sovietų sąjungos tereikėjo išlaikyti ką turime ir statyti Lietuvą. Tačiau daugumos lietuvių godumas neišlaikė išbandymo laisve ir veik tuoj pat Lietuva parsidavė kitai imperijai – JAV. Kiek politikų, funkcionierių ir šiaip žmonių pakėlė savo sparnus ne į Europą, o visų pirma į JAV?  1991m. dabartinė Lietuvos prezidentė buvo viena iš pirmųjų, kuri JAV Džordžtauno universitete baigė specialią programą vadovams. Be to jos tėvas tarnavo KGB ir savo laiku šaudė Lietuvos partizanus miškuose. Tuose kraštuose turėjo meilužę ir susilaukė sūnaus (iki šiol Dalia vengia bendrauti su savo broliu nes jis kažkiek pageriantis ir ne „lygis“).  Tuo tarpu Dalia su mama gyveno Vilniuje. Tėtis aišku padėjo Daliai per KGB įsitvirtinti reikiamose partinėse ir politinėse struktūrose. Tačiau Dalia po Lietuvos atlaisvėjimo labai greit pakeitė sovietų mundurą į amerikonišką. Dviveidis žmogus lengvai parduoda savo šalį. Kiek JAV lietuvių tiesiog dideliu greičiu atrūko į Lietuvą ir pareikalavo savo kažkuomet nusavintos žemės? Kiek gamyklų buvo tiesiog sunaikinta, išgrobstyta? Kiek Lietuvos laivyno laivų (net naujų) buvo supjaustyta ir parduota kaip metalas? Reiškia tas noras būti laisvu iš esmės daugeliui reiškė būti turtingu ir nesvarbu, kad ir bendro Lietuvos turto sąskaita. Siekis būti laisvam nuo ruso greit virto siekis būti turtingam, kad ir per plėšimą, apgaules (net ir artimų, brolių, sesių ir t.t.). Tai kur čia dorovė, dvasingumas, artimo meilė??? Niekas nesudraudė, nes vogė ir bažnyčios atstovai ir bažnyčios „lankytojai“(dieną meldžiuosi, naktį vagiu). Kas nevogė tik keikė ir pavydėjo vagiantiems, o patys atvirai net nesmerkė jų, nesirinko į demonstracijas ir nereikalavo tvarkos. Tiesiog nemažai Lietuvos piliečių buvo šokiruoti tuo, kad jų viltys tapus laisviems neišsipildys. Jie tikėjosi, kad kai bus laisvi, sutars tarpusavyje, augins vaikus, turtins savo šalį ir save, patys darys sprendimus ir valdžia Lietuvoje bus sava, dora, rūpinsis savo piliečiais ir bažnyčia nušvies Lietuvos kelią...

 

  Tačiau realybė pasirodė kitokia. Viltys žlugo, sukilimo aktyvistai gavę po medalį išsilakstė. Dainuojanti Lietuva tapo godojanti, verkianti Lietuva, nes jos vaikai pešėsi dėl turtų, žlugdė vienas kitą, apgaudinėjo, draskė savo MOTINĄ-ŠALĮ. Ekonomika smuko iki rekordiškai žemo lygio. Manau iki šiol neatsistatė, nes vien jau mano miete buvo 6 stambios gamyklos. 4 išnyko, o dvi susitraukė iki minimumo. Kai tokia ekonomika, tai žmonėms nėra darbo ir tuo pačiu žmonių reikia mažiau. Tas per 23m. ir įvyko. Lietuvoje neliko pusės milijono žmonių pagal oficialius duomenis, o realiai tai milijono. Mano mieste kas metai vis labiau tuštėja gatvės. Daug žmonių dirba vakaruose, nes čia mažai darbo, maži atlyginimai. Dalis žmonių, o ypač jaunų išsikrausto gyventi į vakarų šalis. Realiai smunka Lietuvos energetika ir tuo pačiu kiekvieno žmogaus bioenergetika, prastėja sveikata, mažėja meilės, savitarpio pagalbos. Didėja nusivylimas, neapykanta valdžiai. Tauta vis labiau skurdinama ir artinama prie gyvūniškų instinktų. Daug lietuvių, kurie dirba ar jau gyvena užsienyje keikia lietuvius esančius Lietuvoje ir pačią Lietuvą niekina. Tai tas pat kas savo šaknis niekinti, o tai veda į išsekimą, ligas, suicidą. Daug išvažiavusių lietuvių bijo susitikti lietuvį, nes „jie“ tokie chamai, girtuokliai, vagys, goduoliai ir pan. Tokia jau ta Lietuva ir tu iš jos kilęs. Rusų laikais dorovinį būvį buvo bandoma palaikyti savais būdais, per įvairias milicijos įstaigas, partinę įtaką. Lietuvai tapus laisva, dorovės klausimo neliko. Jos nepalaikė net bažnyčia (tik propagavo ir propaguoja, o jos tarnai deja gyvena kitokį gyvenimą). Neliko dorovės, neliko sąžinės, patriotizmo, meilės savo artimui. Su laiku visuomenėje buvo net specialiai kuriama tam tikra priešprieša pavyzdžiui tarp vaikų ir tėvų tam tikrų įstatymų ir įstaigų dėka. Dėl tų įstatymų (nukopijuotų iš vakarų) sugriuvo gana daug šeimų, buvo supriešinta (ir toliau taip daroma) daug vaikų ir tėvų. Švietimo įstaigose iškreipti mokinio ir mokytojo santykiai. Vis tie faktai visiems gerai žinomi. Buvo keliama priešprieša tarp seksualinių mažumų ir tautą didinančių žmonių, iškeliant mažumas ir sureikšminant jas. Buvo uždaryta daug darželių, mokyklėlių, kaimo mokyklų, nes tai atseit nenaudinga, neatsiperka švietimo sistemai. Kaimuose buvo uždarytos dar ir gydymo įstaigos, pašto įstaigos. Atseit tai nuostolinga? Tačiau ar tai žmogiška, ar moralu, ar tai meilė savo artimui??? Žmonių sąmonė kreipiama tik į atsiperkamumą ir naudą. Tačiau ar tuomet naudinga auginti vaikus? Gal geriau gyventi savo malonumui, užsidirbti gerą pensiją sau ir vaikai tam netrukdys. Galų gale taip ir gaunasi! Va todėl gimstamumas Lietuvoje katastrofiškai mažėja, o gimę vaikai orientuojami į naudą. Jiems tėvai tampa nenaudingi ir vaikų jie nenori, nes tai nenaudinga, tai išlaidos, rūpesčiai. Visam tam reikia daug meilės. Taip Lietuvoje senka tautos meilė, nes senka meilės tarp žmonių, tarp artimųjų. Žmonės, kurie turi mažai meilės ir nemoka jos auginti, linkę tik iš kažko gauti tą meilę, paimti. Taip auga noras atimti iš kito, kuris kažko turi, auga pavydas, godumas. Kadangi teisinė sistema žmones dar sulaiko nuo siautėjimo, tai jiems belieka naikinti save, prasigerti, „dusinti“ savo protą vaistais, narkotikais, persivalgymu ir pan. Taip mažėja tauta. Taip naikinama jos ateitis.

 

  Labai svarbu kiekvienam piliečiui turėti platų požiūrį į savo gyvenimą į pasaulį. Žmonės, kurie pabuvojo, dirbo užsienyje jau turi kitokį požiūrį į pasaulį, bet tai priverstinis, kilęs dėl susidariusių sąlygų požiūris, o ne kilęs iš vidaus. Norint turėti platų požiūrį, būtina domėtis įvairiais informaciniais šaltiniais ir išanalizavus daryti savas išvadas, kiek tas svarbu pasauliui ir kiek tai svarbu Lietuvai ir pagaliau mano šeimos ir mano gyvenimui. Tik pradedant nuo viso pasaulio galima suvokti savo realią padėtį. Jei galvosim tik apie savo kiemą ir klausysime „bobučių radijo“ tai bus tik siauras vietinis požiūris ir politikai mus lengvai apgaudinės ir valdys. Tačiau jei pažvelgsime iš pasaulio perspektyvos, mes pamatysime, kad ir mūsų vietinius politikus valdo daug galingesnės užsienio struktūros, kompanijos, oligarchai. Mūsų politikai tik pėstininkai galingesnių jėgų žaidime ir jie siekia tik savos naudos, bei savo susireikšminimo vietoje (Lietuvoje). Ten, vakaruose jie yra niekas ir tik klusniai lanksto galveles, nes kitaip bus pašalinti ir neturės pinigo. Pažvelgus į nesenai Ukrainoje kilusį ginkluotą perversmą ir Lietuvoje politikų, žiniasklaidos sukeltą prieš Rusiją isteriją darosi ne tik, kad nejuokinga, bet ir liūdna. Žiniasklaida, politikai „džiaugiasi“, kad Ukraina dabar laisva. Tačiau, o kur ji buvo paskutinius 23 metus??? 1991m. ji atsiskyrė nuo Sovietų sąjungos ir tapo laisva. Po to 2004m. „oranžinė revoliucija“ tarsi ir turėjo Ukrainą padaryti vakarietišką? Tačiau tik po šių metų ginkluoto perversmo Kijeve pasirodo Ukraina tapo laisva nuo ruso??? Tai reali apgaulė lozungais. Pagaliau realiai pažvelkime į Krymo problemą. 1954m. Krymas Chruščiovo politinio sprendimo dėka buvo perduotas Ukrainai, kai absoliuti dauguma ten gyveno rusų. Šiais metais, kuomet Kijeve valdžią užgrobė ginkluotu būdu, iškėlė idėją, kad Ukraina ukrainiečiams ir pradėjo genocidą rusų atžvilgiu, tai nori nenori Krymo gyventojai rimtai išsigando. Ypač tas išgąstis padidėjo, kai iš Kijevo autobusais grįžtantys taikūs demonstrantais (kurie buvo už taikų valdžios perrinkimą) pakeliui buvo stabdomi ir luošinami, dalis jų buvo nužudyti. Tuomet buvo iškeltas apie Ukrainos, kaip federacijos klausimas (Vokietija, Kanada pavyzdžiui federacinės ir puikiai gyvena). Tačiau ginkluoti nacionalistai buvo nukreipti į rytinius šalies rajonus, kur daugumoje gyvena rusai ir tai turtingi pramoniniai rajonai. Prasidėjo vietinių gyventojų pasipriešinimo karas, nes juos siekė sunaikinti. Visa tai vakarų ir Lietuvos žiniasklaida paskelbė kaip rusų okupaciją, nors jos nebuvo. Va tuomet Krymo gyventojai skubiai ir surengė referendumą ir atsijungė nuo Ukrainos. Gyventojai puikiai suprato, kad be Rusijos pagalbos jie neatsilaikys prieš Nacionalistinę valdžią Kijeve ir prisijungė prie Rusijos. Iš kitos pusės Rusijai sugrįžo jos dalis, kuri buvo nuo jos paimta 1954m. Geopolitiškai Krymas Rusijai svarbus, nes jau buvo žinių, kad ten JAV ruošiasi statyti savo karines bazes ir apie tai realiai buvo kalbama JAV. Deja Lietuvoje apie tai tylėjo. Tokius pat referendumus greitu laiku paskelbė ir rytų Ukrainos dalys. Kai karas prieš rytų Ukrainos rusus vis labiau tapo naikinantis, tai iš pačios Rusijos atsirado giminių, patriotų, kurie atvyko padėti savo tautiečiams. Tai JAV buvo pavadinta kaip rusų ataka prieš Ukrainą ir meluojama Lietuvoje. Ar ne taip pasielgtų lietuviai, jei būtų panaši situacija? Negi jie neitų savanoriškai ginti lietuvių į lenkų užgrobtą rytų Lietuvą? Apie tai net nekalbama Lietuvos politikų ir žiniasklaidos. Nekabama iš pasaulietiškų pozicijų. Siekiama sukelti isteriją tik dėl galimos rusų okupacijos, galimo karo. Taip lengva uždirbti politinius dividendus, tapti reikšmingu.

 

  Žvelgiant į karinius ir politinius pasaulio įvykius būtina žvelgti plačiai. Kuo platesnis žvilgsnis, tuo labiau tampa suprantami pasaulio įvykiai ir Lietuvos vieta juose. Visi puikiai žinome, kad JAV skola milžiniška ir šios šalies gyventojai suvartoja daug daugiau nei pagamina. Tuomet realus klausimas toks, o iš ko jie gyvena? Sako, kad skolinasi, o iš ko? Sako, kad iš privačios firmos, kuri spausdina dolerius. Tai tik dalis tiesos, bet didesnė dalis ta, kad per tuščius, niekuo nepadegtus dolerius JAV gauna didžiausią pelną, nes taip nuvagia iš kitų šalių jų sukurtas realias vertybes. Iš po antrojo pasaulinio karo turtingiausia dėl karo tapo JAV ir ji paskelbė dolerį, kaip vienintelę tarptautinių mainų valiutą. Be to JAV prieš karą ir karo metu susivežė pas save daugumo šalių aukso atsargas. Šiuo metu mes puikiai žinome (nors ne visi), kad norint atsispausdinti tam tikrą kiekį vietinės valiutos, būtina turėti analogišką kiekį dolerių. Be to tą patį turi daryti ir Rusija, kuri buvo privesta tai padaryti po Jelcino perversmo joje. Iš visų šalių JAV surenka duoklę per dolerį. Kita duoklė, tai jos kompanijų laisvas priėjimas prie įvairių šalių rinkų, išteklių, gamyklų. Prisiminkime senus įvykius kai Mažeikių naftos įmonė už dyka, lengva ranka buvo perleista kažkodėl JAV kompanijai, o ne pavyzdžiui Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ar Anglijos??? JAV kompanijos ir oligarchai į politiką prastumia savo žmones, savo prezidentus ir prezidentes, superka žiniasklaidą,  kurie po to kuria tam tikrą visuomenės nuomonę ir leidžia plėšti tautas „vidurį dienos“. Labai svarbus piniginis, valiutos klausimas yra visoms šalims ir pasaulio regionams. Šiuo metu Kinijos juanis pretenduoja į vieną iš regiono valiutos, prie to nori prisidėti ir Rusija su rubliu. Taip jie nori išstumti dolerį. Savo laiku tai bandė padaryti arabų šalys, bet JAV greit juose sukėlė revoliucijas ir nuvertė tuometinius lyderius, o to iniciatorių Kadafį sunaikino. Arabų revoliucijos buvo JAV projektas, apsaugantis jų dolerį. Nepamirškime ir kas sukėlė 2007m. krizę Europoje ir Lietuvoje. Tai padarė ne rusai, ne vokiečiai, ne anglai, tai padarė JAV. Ir tai buvo milžiniški nuostoliai visam pasauliui, nes doleris pasaulinė valiuta. JAV godumas, nepamatuoti bankų sprendimai išpūtė skolos burbulą, kurį sėkmingai pasigavo ir Europa, bei Lietuva. Jau 2005m. man sukėlė įtarimą Lietuvoje siūloma galimybė pigiai JAV pirkti namus ir tai gera investicija. Dalis tuo susigundė. Tačiau tai buvo ženklas, kad su JAV finansais ar ekonomika kažkas netvarkoje ir jau tuomet Lietuvos politikai ir analitikai turėjo susizgribti, bet... Tai buvo ir godumas ir kvailas tikėjimas amerika ir jos vadovais. Be to, praeitais metai, Lietuvoje buvo pasirodžiusių pigių akcijų iš JAV su „perspektyva“. Pirmas pasiūlė Swed bankas. Tai taip pat ženklas apie dolerio burbulą ir galimą bankrotą. Tačiau čia buvo pajungtas Ukrainos projektas, kad sukelt sumaištį, karus, įtraukt ir susilpninti Europą ir taip padaryti ją dar labiau priklausomą nuo JAV. Taip bus bandoma susilpninti eurą ir sustiprinti dolerį, nes kitai jis vėl smuks. O kaip tik Lietuvos valdžia siekia (o gal buvo liepta iš ten) įvesti Lietuvoje eurą. Kažkaip sibloliška, kad Lietuvos pirmuosius eurus spausdina SCHULER, o tai panašu į žodį „šuleris“, kortautojas, sukčius. Simbolika taip pat turi savus dėsnius.

  Dar kartą sugrįžkime prie Ukrainos ir jos pamokų. Per 23m. Ukraina buvo sąmoningai sekinama. Griaunama ekonomika, keliamas žmonių pyktis, bet jis neturėjo išėjimo. Garą nuleido per „oranžinę revoliuciją“ , nes buvo dar neparuošti kariniai smogikai. Jie buvo ruošiami iš naujos ukrainiečių kartos, kurie nematė buvusio gyvenimo ir augo vis labiau skursdami, augindami neapykantą, bet prieš ką? Ne tik ir ne tiek prieš valdžią, kiek prieš rusus. Jie buvo auginami iš vakarų ukrainiečių, kurie turėjo savo fašistinių laikų mitą-lyderį Banderą ir tuose kraštuose buvo gaji neapykanta rusams. Atėjus laikui, kai Europa pradėjo atsigauti nuo krizės, kai Graikija pradėjo kopti iš skolų buvo paleistas Ukrainos projektas, kad Europa nepakiltų. Kijeve „taikius“ demonstrantus greitai pakeitė ginkluoti strypais, akmenimis, peiliais, molotovo padegamaisiais kokteiliais jauni, tam paruošti vaikinukai. Į Kijevą suskubo įvairūs vakarų politiniai lyderiai, net mūsų  seimo pirmininkė Graužinienė ten nulėkė. Buvo politikų ir iš JAV ir visi jie kurstė vietinius ginkluotis ir versti valdžią. Tuo tarpu Ukrainos prezidentas skrido tai į vakarus, tai į rytus. Jo turtai buvo vakaruose ir ten jam šiltai spaudė ranką, bet mintyse jis jau buvo nuverstas. Ar Lietuvoje įsivaizduojate situaciją, kad po Vilnių, prie seimo siautėja chuliganai, kurie daužo langus, degina mašinas, muša policininkus, o tiems duotas įsakymas tik gintis. Po to į Vilnių atvyksta užsienio politikai, pasisako už laisvę (kokią?), už vyriausybės ir prezidentės nuvertimą! Po to prezidentė pabėga į užsienį ir Vilniuje karaliauja pvz. lenkų nacionalistai, kurie paskelbia, kad lenkų kalba yra vienintelė, o visi kiti kalbėkit lenkiškai arba būsite sunaikinti arba bėkit iš šalies. Tai gana realus scenarijus. Jau savo laiku vadinamos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės metu turėjome panašią situaciją, kuomet lietuviai bajorai greit nutautėjo toje „kunigaikštystėje“ ir buvo nutautinami paprasti lietuviai, ko dėka ir turime Vilniaus krašto problemą. Taip, kad vertinant Ukrainos įvykius (kaip ir bet kurios šalies) būtina prisimatuoti ir sau. Politikai, spauda ir žiniasklaida to nepadarys. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogiškumo, supratimo, artimo ir svetimo meilės, dorovės, sąžinės ir t.t.

 

  Šiuo straipsniu siekiu parodyti, kad būtina būti apsišvietus politiškai, būtina turėti savą požiūrį, atskirtą nuo konkretaus žiniasklaidos šaltinio, konkretaus politiko, konkrečios šalies. Būtina į visus pasaulio įvykius žvelgti iš pasaulio pozicijos, kiek tai naudinga konkrečioms šalims ir aplamai tam regionui. Lietuva kažkuomet nusprendė, kad ji ne su Rusija, bet ar mes su Lenkija ar JAV? Lenkija jau gerokai Lietuvai pakenkė ir be to Rusija Lietuvai gražino Vilniaus kraštą, o ne Lenkija ir ne pati Lietuva jį atsikovojo. O ką mums davė Vokietija, Anglija, JAV? Atėmė daugybę darbščių piliečių, grobia (perka) mūsų žemes, užaugino milžinišką skolą (kiekvienas Lietuvos pilietis, net ir kūdikis dabar skolingas veik 18000Lt.). Mokinių beraštiškumas per 23m. padidėjo dvigubai. Tikrų specialistų mokymo įstaigos išmoko mažai, o net ir tie perviliojami vakarų šalių savo padidintais atlyginimais už darbą. Lietuvoje žmonės ne ką blogiau dirba ir už tą patį darbą užsienyje gauna didesnį atlyginimą. Kodėl? Todėl, kad aktyvūs žmonės mažiau trikdytų politikų-statytinių veiklą Lietuvoje, kad Lietuva taptų vis labiau prasiskolinusi ir priklausoma. Prasiskolinęs žmogus visuomet jaučiasi labiau kaltas, blogesnis, niekingesnis ir labiau valdomas. Kas būtų su jumis, jei per metus uždirbdami 12000Lt. jūs skoloje būtumėte 24000Lt. ir dar iš savo atlyginimo vis mokėtumėte procentus. Tačiau kitais metais jau jūs vėl skolinatės ir skola bus 28000Lt. ir taip toliau. Va taip ir su Lietuva šiuo metu. www.2g.lt 2014m. planuoja turėti pajamų (su visokiais fondais ir pagalbomis) 30 000 000 000Lt., o metų pabaigai planuoja skolą 60 000 000 000Lt. Reiškia Lietuvos energetika menka. Tai ką kalbėti apie atskirų žmonių energetiką ir bioenergetiką? Dalis lietuvių, grįžtančių iš darbų į Lietuvą pastebi, kad įvažiavus į šalį, nežinia iš kur užpuola depresijos jausmas, nusivylimo jausmas. Tai ir yra Lietuvos bioenergetika. Ir kalti tame esame mes visi. Tačiau tik 10%, kaip parodė žemės referendumas yra aktyvūs ir patriotiški Lietuvos piliečiai (jie ir spinduliuoja tą meilės ir tiesos energiją, kurios dėka dar ir laikosi Lietuva). Sunkus mūsų darbas, bet mes tai darome net tik ir ne tiek dėl savęs, o visų pirma dėl Lietuvos, dėl vaikų ir net dėl tų 90%, kurie nesuvokia savęs kaip piliečiais, kaip statantys savo šalį dėl savęs ir savo vaikų.

 

 Šis straipsnis tai tik mano individuali nuomonė. Galiu aš klysti ir faktus savaip pateikti, bet prieš įvairių pozicijų ir faktų suvedimą ir tik tuomet išvadų darymą „nepapūsi“. Rinkite faktus ir analizuokite. Vienas iš faktų, kuris mane papiktino, tai, kad Žygaičių bendruomenė, kuri priešinosi prieš jų žemių naikinimą, vandens užteršimą (būtų užteršta visa vandens teritorija žemyn Jūros upe, o po to Nemunas) dėl JAV kompanijos siekio cheminiu būdu išgauti skalūnines dujas buvo supriešinama su visa Lietuva. Jie buvo vadinami bambaliniais, skurdžiais, bobelėmis ir kitais niekinančiais užvadinimais per žiniasklaidą ir TV. Dauguma žmonių buvo užkrėsti tuo savo artimo niekinimo virusu ir ne iš vieno artimo teko išgirsti, kad ką ten Žygaičiuose viena kita bobelė reiškiasi, kai Lietuva gali turėti savų dujų. Yra tokia strategija – skaldyk ir valdyk, ką ir daro užsienio kompanijos ir vietiniai politikai-vertelgos. Savas dujas matysime kaip savas ausis be veidrodžio. Yra puikiai žinoma, kad tokios kompanijos parduoda dujas pagal rinkos kainą ir tik tam tikrus (menkus) mokesčius moka valstybei, kurioje išgauna dujas ar naftą. Pavyzdžiui Pakistane net buvo kaimų sukilimai, kuomet vakarų kompanijos išgręždavo gilius gręžinius šalia kaimų, dėl ko išdžiūdavo kaimiečių šuliniai. Po to tos kompanijos parduoda vandenį tiems kaimiečiams. Kaip jums toks biznis? Žmonės moka už savo žemių vandenis firmoms iš kitų šalių!!! Be to vienas iš referendumo klausimų ir buvo toks, kad tik referendumo būdu būtų leista pramoninė žemės gelmių eksploatacija.