MIRTIS NAKTĮ

 Daug mirčių nakties metu būtų galima išvengti. Kaip kurie gydytojai praktikai gali nustatyti tokią galimybę pagal paciento kvėpavimą miego metu. Pirmą kartą apie tai sužinojau iš žmogaus astmatiko, gulėjusio ligoninėje, kurioje viena iš gydytojų, apie vidurnaktį apeidavo pacientus ir įsiklausydavo į jų kvėpavimus. Nustatydavo „įtartinus“ ir liepdavo budinčioms sesutėms stebėti tą naktį tuos pacientus. Vėliau teko sutikti analogiškos informacijos ir kitokių ligonių atžvilgiu ir net atrodo sveikų žmonių atžvilgiu.

 Yra tam tikras keistas reiškinys, su kuriuo kartais susidurdavau ir pats ir teko skaityti apie tai, bet niekas taip aiškiai nepaaiškino apie tai, kaip viena gydytoja, kuri savaip išsiaiškino šį reiškinį. Užmigęs žmogus faktiškai nejuda. Reiškia kraujo, limfos tekėjimas sulėtėja. Organizmo aprūpinimas deguonimi suprastėja. Bet tiek deguonies nejudančiam organizmui ir nereikia. Tačiau gyvame organizme vis viena vyksta tam tikri biologiniai, cheminiai procesai ir visų pirma tai susiję su „atėjūnais“, kuriems ramus organizmas ir tuo pačiu rami imuninė sistema tiesiog lobis. Ne veltui parazitai suaktyvėja nakties metu. Būtent nakties metu labiau linkę kelti balių bakterijos, grybeliai. Organizmo toksiškumas nakties metu auga greičiau nei dieną. Taip pat auga ir organizmo rūgštingumas. Aišku visa tai priklauso ir nuo mitybos iki nakties, bei nervinės būklės prieš miegą. Tačiau pagrindinė esmė tai nejudrume. Tai va, mane domino kodėl žmogus pabunda naktį ir tarsi visai nenori miego tam tikrą laiką. Paprastai tas laikas buvo apie 1-3 valandą nakties. Taip organizmas išreiškia, kad jam būtina daugiau pajudėti, kad išjudinti skysčius, kraują, kad į tam tikras vietas atkeliautų daugiau imuninių ląstelių, taip pat išvalyti kai kur perdėtai susikaupusią rūgštį. Atsibudus tokiu laiku būtina atsikelti, tuo pačiu nueiti į tualetą, po to atsigerti vandens, geriau šilto. Jei įmanoma tai bent pusę valandos ar net valandą pajudėti, kažką fiziškai nuveikti, bet be rimti fizinio krūvio. Svarbu kažkiek tai pravarinėti organizmo skysčius. Tai gali trukti kelias dienas, ar net savaites. Per tą laiką organizmas paprastai išsivalo nuo perdėto kiekio „atėjūnų“, nuo vidinių sutrikimų. Tokia procedūra su vidutiniškai sveiku organizmu. Jei organizmas silpnas ar kažkiek ligotas, ar jau amžius virš 50 metų, tai tokie naktiniai pabudimai gali trukti ilgiau ar net pranešti apie galimas ligas. Nereaguojant į pabudimą ir „kankinantis“ bandant save priversti užmigti, tik aštrina situaciją. Tuomet galimos naktinės nemigos, nervinės įtampos, galimai patrauks vartoti vaistus nuo nemigos ir… Tuomet jūs tampate patogus farmacijos klientas. Todėl patartina, pabudus naktį ir pasijutus, kad kažkiek išmiegojote, geriau atsikelti ir sudalyvauti tam tikroje fizinėje veikloje. Sėdėjimas netinka, o tuo labiau maisto vartojimas. Galima išgerti arbatos. Jei pabundate dažniau tai bent į tualetą nueikite. Vien tai duos skysčių persiskirstymą dėl kūno padėties pakeitimo iš horizontalios į vertikalę. Dėl nejudrumo ypač nukenčia limfa, kuri teka tik dėl raumenų veikos ir kūno padėties pokyčio erdvėje. O būtent limfoje susikaupia daug šlakų.

 Atkreipiau dėmesį, kad meditacijų metu organizmo veikla taip pat tarsi sustoja ir net labiau nei tiesiog ramybės metu. Ramybės metu, net snausdamas, žmogus nesąmoningai gali pakeisti organizmo padėtį. Meditacijos metu to paprastai nebūna. Todėl dažnai medituojantys žmonės, patys to nežinodami gali patirti šiek tiek padidintą organizmo toksikaciją. Gerai, kad dauguma medituojančių žmonių paprastai retai vartoja maistą, kurio irimas virškinimo sistemoje duoda daugiau toksinų. Tai žuvis, mėsa. Tačiau ir medituojantys žmonės neapsaugoti nuo pabudimų naktį dėl padidintos organizmo toksikozės. Deja jie tai supranta savotiškai ir mano, kad šį laiką galima ir reikia panaudoti meditacijai, nors organizmui reikia tiesiog tam tikro fizinio judrumo.

 O kaip pagal kvėpavimą galima atspėti problemas organizme, kad ir tą pačią padidintą toksikozę. Kuomet žmogus miega ir sąmoningai nekontroliuoja savo kvėpavimo, galima išgirsti jo netolygų, trūkčiojatį kvėpavimą. Jei kartais žmogus tarsi nustoja kvėpuoti, tai tik natūralus deguonies kiekio savireguliacijos mechanizmas suveikė ir tiek. Tai kaip tik gerai, o ne problema. Labiau problematiška, kuomet žmogus miego metu kvėpuoja dažnai, po to retai, po to trūkčiojančiai. Ypač blogai jei žmogus gana ilgai kvėpuoja dažnai. Tuomet ir taip menkas deguonies kiekis organizme tampa dar menkesnis, kas didina žmogaus kūno rūgštingumą. Didina kvėpavimo priepuolio tikimybę, bronchų spazmus, sąmonės netekimą ir tuo pačiu mirtį. Todėl prieš miegą tokiems žmonėms, kurie turi problemų su sveikata, virškinimo sistema, ypač kvėpavimu yra tiesiog būtina atlikti kvėpavimo pratimus ir būtina bent pusvalandis ramybės. Tai patartina ir visiems, kam virš 50-60 metų, priklausomai nuo sveikatos statuso ir genetikos. Ryte būtina mankšta, grynas oras, šilti geriami skysčiai.

 Kvėpavimo pratimų praktikos skyrelyje yra pakankamai. Jų galima rasti ir internete. Tiesiog nebūtina akcentuoti, kad tik tie ar anie pratimai yra patys geriausi. Vien jų darymas, darymas nusiraminus, jau yra efektingas. Pasivaikščiojimas prieš pat miegą „nušauna du zuikius“. Ir pakvėpuojate ir fiziškai pajudate. Tokį pat efektą duoda ir pasivaikščiojimas ryte. Pasivaikščiojimas neturi trukti per ilgai. Pilnai pakanka 20 – 30 minučių. Na, o kas nori geriau pravarinėti kraują, tai būtina mankšta. Rytais jokių didelių krūvių ar bėgimo. Būtina sąnarių mankšta. Tai ypač svarbu kam virš 60 metų, ar net anksčiau. Tai priklauso nuo savijautos ir esamų problemų, o ne tik nuo amžiaus.

 Retkarčiais gali būti naktų, kuriomis tarsi visai nesinori miego. Tik paryčiui jo užsinori. Vadinasi tai būtina organizmui. Tuo pačiu taip organizmas signalizuoja apie galimas problemas. Reiškia be kvėpavimo pratimų būtinas ir švelnus sportas, judresnė kasdieninė veikla. Tik jokiu būdu nenaudoti vaistų, kad užmigtumėt. Toks jūsų veiksmas tai nereagavimas į organizmo problemas. Tiesiog ignoravimas. Jei tai kartosis, tai organizmas nebesiūs jums teisingų signalų, bus daug klaidingų, arba iš viso jų nebus. Gali atsitikti net taip, kad kaupsis rimta problema, o organizmas nesiūs jums jokių signalų – šeimininkui tai tas pats. Organizmas tai biologinė mūsų mašina ir būtina kiek galima geriau pažinti tos mašinos veiklą, girdėti ir jausti tą mašiną, kaip kai kurie vairuotojai savotiškai girdi ir jaučia savo mechaninių mašinų darbą. Išgirskime ir mes savo kūno darbą. Mokykimės kiek įmanoma patys pakoreguoti ar pataisyti tam tikras problemas, atlikti profilaktiką.

 Kyla klausimas, o kaip gi tie jogai, kurie gali ilgai medituoti nejudėdami ir net yra tokia informacija apie labai ilgalaikę meditatyvinę būseną – samadhi. Tai tarsi savikonservavimo būsena kurioje galima išbūti dešimtis metų ir teigiama, kad net šimtus metų? Yra konkretus pavyzdys iš rytų šalių, kur mokslininkai atkasė apie 80 metų po žeme išbuvusį vietinį šamaną. Jis buvo samadhi būsenoje. Mokslininkai nustatė, kad kūnas tarsi mumifikuotas, bet gyvas, tik neveiksnus. Kai kur, dėmesio, tik kai kur apirusi oda. Problema tik tame, kad niekas nežino kaip atgaivinti tokį kūną, o va kaip patekti į tokią būseną žinių yra. Tai gana nelengvas kelias, kuomet kūnas, jausmai, psichika pratinami prie tam tikrų būsenų. Būtinai palaikoma vidinė kūno švara, kad nebūtų parazitų. Taikomi ilgalaikiai badavimai, tam tikri kvėpavimo pratimai. Minima, kad kas pradeda nuo kūno, tiems sunkiau. Pradėti reikia nuo proto, nuo darbo su psichika. Konkretaus žmogaus protas ir jausmai, per konkrečias patirtis ir kitų žmonių pavyzdžius pamato bei pajaučia, kad jis nemirs jei nevalgys kurį tai laiką, negers kurį tai laiką ir nekvėpuos kurį tai laiką. Būtent mirties baimė, kuri iš esmės yra refleksų srityje, turi būti pašalinta. Tuomet galima ilgalaikė meditacija, prieš kurią išvalomas žarnynas. Ilgalaikio badavimo metu žarnynas pasidengia gleivėmis, kad išsaugotų savo paviršių nuo suirimo. Tuo metu žarnyno gleivinės ląstelės nustoja taip greitai daugintis ir tarsi užmiega. Beje sauso badavimo metu, kuomet žmogus ne tik, kad nevalgo, bet ir negeria jokių skysčių, nesiprausia ir aplamai nekontaktuoja su vandeniu, organizmas pasidengia tarsi vašku. Tai panašu į sierą ausyse. Taip organizmas apsaugo nuo perdėto skysčių netekimo, nes skysčiai garuoja per odą. Tokio badavimo metu tampa sunkiau kvėpuoti, nes oda mažai bekvėpuoja. Taip, kas žino tą faktą, kad ne tik per plaučius, bet ir per odą vyksta kvėpavimas. Būtent tas „vaškas“ ir gleivėmis padengtas virškinimo traktas ir yra būtinas pradinis reikalavimas norint bent kurį tai laiką išbūti samadhi būsenoje. Trečias būtinas reikalavimas yra gebėjimas valdyti savo širdies darbą, tai yra sulėtinti širdies plakimą. Tam įvaldyti būtina pirma įvaldyti kvėpavimo pratimus, kurių dėka galima daryti įtaką širdies darbui. Taip kraujotaka tampa lėtesnė. Tik įvaldžius badavimą, tiek šlapią, tiek sausą, bei kvėpavimo pratimus, galima imtis reguliuoti kraujotaką. Nes be pirminio paruošimo, galima sukelti viduje esančių bakterijų, grybelių, virusų siautėjimą, organizmo užrūkštinimą ir tuo pačiu ligas. Be organizmo švaros ir gebėjimo organizmui konservuotis, stabdyti skysčių tekėjimą organizme gali būti tolygu mirčiai. Na, o be gebėjimo stabdyti skysčių tekėjimą, jogas nesugebės sulėtinti gyvybinius procesus organizme ir negalės panirti į samadhi būseną. Kadangi mes gyvename aktyvų gyvenimą, tai mums judėjimas labai svarbus. Todėl kartais ir naktimis jis tampa reikalingas ir pabudus, nenorint miego, būtina pasinaudoti tam, kad dozuotai atliktume bet kokią fizinę veiklą. Tai labai svarbu vyresnio amžiaus žmonėms, kurie visi turi tokią patirtį, kad pabunda naktimis, bet nepasinaudoja tuo, kad pajudėtų. Tuo pačiu jie rizikuoja, kad organizme greičiau kaupsis šlakai ir tuo pačiu ankstesne, netikėta naktine mirtimi. Būtent judėjimas pabudus naktį, išjudina ne tik skysčius, bet ir galimai prastai žarnomis judantį maistą. Ypač jei jis buvo suvalgytas vėlai vakare.