MITYBA

 Mes stebime kaip Gamtoje visi vienas kitą valgo. Taip Gamta perdirba savyje savo kūrinius, tuo pačiu ir „pamaitindama“ savo kūrinius. Gamta kaip akla mašina, „gamina“ savo kūrinius aklai. Išgyvena tie kūriniai, kurie judresni, stipresni, pirmi „kanda“ , moka slėptis, prisitaikyti prie esamos situacijos. Kūriniai, kurie pagaminami su trūkumais, pirmi ir žūsta. O kas yra silpnesni, tai dauginasi kuo masiškiau, kad bent dalis iš jų spėtų užaugti, kol dar jų kas nesuvalgė. Beje tie trūkumai, tai Gamtos „gamyklos“ gaminių įvairios mutacijos, kaip natūrali galimybė tobulinti savo gaminius. Tuomet, jei situacija keičiasi, tai tie, kurie mutavę, tai yra pasikeitę tam tikra linkme ir įgiję tam tikrų, dabar nereikalingų, ar net trukdančių „ataugėlių“, tai situacijai aplinkoje pakitus gali ir išlikti. Tuo tarpu „normalūs“, nespėję prisitaikyti prie naujos situacijos žūsta.

 Vienas iš pagrindinių Gamtos instinktų, veikiančių jos kūriniuose yra savęs „statyba“, o tai neįmanoma, jei neapsirūpinti „statybinėmis medžiagomis“. Paprastai tai įvairios, aplinkoje esančios gyvybės, kurios dažniausiai bendradarbiauja bendros mitybos kontekste. Tai yra padeda vieni kitų mitybai, aprūpindami vienas kitą reikalingomis medžiagomis. Pavyzdžiui augalai, medžiai aktyviai bendradarbiauja tiek su bakterijomis, tiek su grybais, kad savo augimui gautų pakankamai mineralinių medžiagų iš dirvos, oro. Gyvūnai aktyviai bendradarbiauja su bakterijomis, kad gautas maistas kuo greičiau pavirstų maistingesne terpe, tinkančia kūno atnaujinimui ir naujų ląstelių statybai. Visa tai tarsi žinoma iš biologijos mokslo mokykloje, bet dauguma žmonių užmiršta, o kiti prastai mokėsi. Šiuo metu yra internetas ir galimybė apie tai sužinoti labai daug, bet deja žmonės internetą iš esmės naudoja ne savišvietai ir savęs tobulinimui, o malonumams. Na, o kad žmogus nėra visai šios planetos gyventojas tai dauguma net neturi tokios drąsos apie tai pagalvoti. Tam reikia perdirbti gana daug informacijos ir kritiškai perdirbti, remiantis Gamtos dėsnių įtaka, istorija, kad ir gerokai iškraipyta, minimaliai žinoti kas yra ekonomika, orientuotis statyboje, statybos medžiagose ir t.t. Tik tuomet gali kilti visai kitoks supratimas apie pasaulį.

 Biologijoje minima, kad plėšrūnai stovi mitybos grandinės viršūnėje ir ten dažnai patalpinamas žmogus. Tik kažkodėl pamirštama, kad visus plėšrūnus valgo ir pagaliau suvalgo patys mažiausi plėšrūnai – bakterijos, grybeliai. Kuo gyvybės forma labiau visavalgė, tuo ji labiau agresyvi, net iki savo rūšies gyvybės suvalgymo, jei kas tampa silpnesniu, susižeidžia, ar suserga. Tai daro ne tik vilkai, kaip prisižiūrėję galvoja dauguma žmonių. Pavyzdžiui šernai kuo puikiausiai gali suvalgyti žmogų jei jie labai alkani. Taip pat gali sudraskyti ir suėsti kitą, silpnesnį šerną. Kas augina kiaules puikiai žino koks tai visavalgis gyvūnas. Meška gali maitintis pradedant elementariomis uogytėmis iki bet kokio padaro iš mėsos. Elementariuose viščiukuose vadinamas kanibalizmas taip pat būna. Kuo labiau visavalgis padaras, tuo labiau jis agresyvus, net iki kanibalizmo formų, susidarius tam situacijai. Pavyzdžiui žmogus taip pat visavalgis, tik pradėjęs atsirinkti maistą, susikoncentravęs tik ties tam tikromis maisto rūšimis ir pradėjęs pats jį augintis, žmogus gali išlikti žmogumi ir tobulinti savo žmogiškumą žmonių visuomenėje. Kuo žmogus savo racione tampa visavalgis, tuo labiau jis žiaurėja. Žiaurumas tik vienas iš Gamtos instinktų, kad išlikti gamtoje ir užkariauti kuo didesnes teritorijas. Žiaurumas būtinas, kad išlikti susidarius žiaurioms aplinkos sąlygoms. Tai gamtos instinktas. Tačiau žmogus išlikti žmogumi (nesigilinsime į gilesnę tiesą) gali tik siekdamas gyventi pagal žmonių visuomenės dėsnius, net jei aplinka tampa pavojinga ir joje išgyventi sudėtinga. Tuomet dalis žmonių virsta „gyvūnais“, o kita dalis siekia išsaugoti žmogiškumą.

 Mityba, o ypač įvairi kūno statybai yra gera, nes gauna daug reikalingų medžiagų. Tik va tas medžiagas turi perdirbti ne tik „gerosios“ bakterijos, bet ir pats organizmas, kuris gamina rūgštis, šarmus, tulžį, kad perdirbti maistines medžiagas, o tam taip pat reikia medžiagų. Net vanduo, patekęs į virškinimo sistemą turi būti dalinai perdirbtas, kad taptų priimtinas organizmui. Pavyzdžiui gauti tinkamus baltymus iš augalų žmogaus virškinimo sistemai yra sunkiau, nei iš mėsos. O lengviausiai perdirbama mėsa žmogui yra kiauliena ir dar...žmogiena, nes artimiausia jo organizmui. Žmonių visuomenė saugosi nuo kanibalizmo apraiškų, bet tai įvyksta vėl ir vėl karo metu, bado metu ir tai natūralu Gamtai. Tačiau kuomet yra kito maisto, ne visi psichologiškai sugeba grįžti. Juos traukia lengvas žmogienos maistas. Net taikioje visuomenėje pasitaiko žmogienos maisto trokštančių ir tai manoma genuose likusi informacija tų, kurių protėviai kažkiek mito žmogiena. Dar tai galima „pažeistų“ sielų atnešta informacija, kuomet jų biorobotai mito žmogiena. Apie daugiau kaip 13 metų atgal, Lietuvoje nuskambėjo įvykis, kuomet dvi paauglės moksleivės papjovė kitą paauglę ir pasikepė jos mėsos, bei valgė. Galvą patalpino į šaldytuvą, kurią ir rado policininkai. Daugumai žmonių tai nesuvokiami dalykai ir jie pradeda skleisti religines iliuzijas apie demonus, velnius ir pan. O viso labo tai tik vienas iš gyvūniškų Gamtos instinktų, kuriuos tėvai , mokykla, visuomenė, psichologai nesugebėjo laiku diagnozuoti. Tai, kad ir aš pats iš artimų pažįstamų girdėjau, kad jie nusivedė savo 5 m., mergaitę į svečius pas draugus, kur jos žaidė savo kambarėlyje. O žaidimo akcentas buvo įsivaizduojamas lėlių valgymas, arba net tos kitos mergaitės bandymas krimstelėti ir savo kompanjonę. O kur dar filmai apie vampyrus, zombius ir net multiplikaciniai, vaikams skirti. Ten demonstruojama kaip žmonės siekia maitintis žmonėmis. Tas vaikų psichikoje gana lengvai nusėda ir susidarius situacijai gali lengvai pasireikšti.

 Maistas turi būti įvairus, bet nelabai artimas ir lengvai perdirbamas organizmo. O lengviausia kas perdirbama jau buvo paminėta. Mėsa aišku turi išlikti, nes žmogus nėra visai žolėdis, tik jos kiekis gali gerokai keistis tiek į vieną pusę, tiek į kitą, priklausomai nuo organizmo, nuo gerųjų bakterijų tame organizme. Pavyzdžiui dauguma žmonių, perėję tik prie augalinio maisto, tiesiog pradės mažiau daugintis, o jei ir vaikai bus ant to „pasodinti“ tai giminė išnyks. Be mėsos daugumos žmonių imunitetas prastai pradės dirbti, mąstymas suprastės. „Žolinė“ mityba tinka žolėdžiams, nes jų organizmas tam pritaikytas. O žmogaus kūnas, tai universalus „biorobotas“ kuris gali ilgai misti net vienpusiu maistu, bet ir tuo pačiu po truputį sekti. Todėl ir mėsėdžiams būtina kažkiek ir „žolėmis“ misti ir tai būtina pačiam žarnynui ir viena iš priežasčių, neskaitant gaunamų iš gerųjų bakterijų veiklos įvairių vitaminų ir kitokių naudingų biologinių konstruktų, tai kad jame neįsigalėtų puvimo bakterijos, blogosios bakterijos. Augaluose, vaisiuose, daržovėse prie visa ko dar yra ir vadinamos „antipuvimo“ medžiagos, kurios trukdo daugintis puvimo bakterijoms, bet ir įsivešėti įvairiems grybeliams. Dar viena iš būtinybių dažniau maitintis maistu, kuris reikalauja organizmo darbo ta, kad organizmas elementariai aptings. Kam dirbti ir stengtis, jei gauni jau gatavą „gaminį“ . Tuomet, dėl nereikalingumo, tam tikros funkcijos atmiršta. Čia kaip su nenaudojamais raumenimis, kurie sunyksta. Pavyzdžiui į organizmą patekęs cukrus yra suskaldomas ir perdirbamas į gliukozę, kuri ir naudojama organizme. Tuomet kyla natūralus siekis maitinto organizmą gliukoze ir išsaugoti organizmo rezervus. Mokslininkai pravedė tokius bandymus ir nustatė, kad po kiek laiko, nutraukus gliukozinę mitybą ir pradėjus maitinti natūraliu maistu, kuriame gliukozės paprastai yra mažai, sutrinka gyvio organizmas ir jis pradeda nykti. Na, o jei organizmą pradėsi maitinti sudėtingai perdirbamu maistu, tuomet jam perdėtai daug jėgų, resursų teks skirti ir jis pradės sekti. Turi būti išlaikytas tam tikras balansas tarp lengvai ir sunkiau perdirbamo maisto. Tas balansas turi gana plačias ribas, ypač suaugusiam žmogui, kurio organizmas susiformavo. Tačiau jei besiformuojančiam, vaiko organizmui nesuteiksime įvairaus maisto, tai jo organizmo balanso ribos bus gerokai siauresnės ir visą gyvenimą jis turės gerai maitintis, nors ir net ir tai negarantuoja tinkamos visų jo organų veiklos. Nuo kūdikystės, iki 27-28 metų, kuomet visiškai susiformuoja organizmas yra svarbi įvairi mityba. Tuomet vėlesni mitybos trūkumai, ar net badavimai nesukels didelio ar ilgalaikio diskomforto organizmui. Diskomfortui praėjus, organizmas greitai atstatys savo veiklą.

 Iš visa ko, kas aprašyta aukščiau darome išvadas, kad mityba daro labai didelę įtaką kūno formavimui ir jo išgyvenimui. Žmogaus mityba turi turėti kuo platesnes ribas tiek į augalinę pusę, tiek į gyvulinę. Tačiau gyvulinėje mityboje nepereiti tam tikrų, žmonių visuomenės nustatytų ribų, už kurių išėjęs žmogus gali sugyvūlėti. Na o kitoje mitybos ribos pusėje, neužsiciklinti tik tie mityba vaisiais, daržovėmis ir kitomis žolytėmis, nes tai sekina tam neskirtą virškinimo sistemą. Tiesa pasakius tuomet virškinimo sistema laikosi tik ant gerųjų bakterijų „mėsos“. Bakterijos yra baltymai, kaip savotiška mėsa. Jos viduriuose ne tik dauginasi, bet ir žūsta ir tampa žmogaus organizmo maistu. Bet kokius baltymus organizmas turi suardyti, kad jų dalis pritaikyti naujų, savo baltymų gaminimui. Svetimi baltymai, klajojantys po organizmą tai ne tik alergijos šaltinis, bet ir maistas puvimo bakterijoms ir grybeliams. Gamtos idėja žmogaus organizmui, tai platus mitybos spektras „nuo – iki“, kad būtų kuo maksimaliau užtikrinamas kūno išlikimas. Kas tą spektrą siaurina sąmoningai ir perdėtai, dėl mados, arba kas tai pasakė, jog taip reikia daryti, rizikuoja tiek savo kūno bei psichikos sveikata, tiek savo palikuonių gyvybingumu.