MITYBA

 Mes visi žinome, kad kūdikiai auga gana greitai ir tai susiję su greita medžiagų apykaita. Tam reikia dažniau maitintis. Dar svarbu kokia mikroflora, teisingiau mikrofauna bus karaliaujanti žarnyne. Dar labai svarbu pačio žarnyno paviršiaus savybės, tai yra kaip, kiek ir kokiu greičiu jis sugeba įsiurbti maistingas medžiagas. Na dar aišku skrandžio, kasos, kepenų, inkstų kokybiškas darbas. Visa ši suma nusako būsimą kokybišką kūną, jei neatsižvelgsime į genetiką.

 Jaunam, augančiam organizmui yra būtina maitintis dažnai, 4 – 5 kartus dienoje, bet nedideliais maisto kiekiais. Svarbus įvairumas ir pakankamas skysčių kiekis. Nevalgymo stresas, ar pastovus fizinis, psichinis stresas daro įtaką organizmo augimui ir tai atsiliepia visam gyvenimui. Pavyzdžiui nustatyta, kad kaimo vaikų ūgis atsilieka, nuo bendro miesto vaikų ūgio. Kaimo vaikai dažnai darbuojasi, daugiau juda. Miesto vaikai dažniau ilsisi, paguli, todėl jie dažniausiai aukštesni ūgiu. Aišku yra genetinių ypatybių, gal net gimdymo traumų, bet tai jau kitas klausimas.

 Pastovi mityba, sukuria palankias sąlygas žarnyno mikrofaunai, kuri, gavusi maisto ir besidaugindama, išskiria žmogaus kūną atpalaiduojančias, bet kokį stresą mažinančias medžiagas. Jei žmogus nieko nevalgo 3 – 4 valandas, dalis mikrofaunos pradeda mirti ir išskiria stresą sukeliančias medžiagas. Jos nukeliauja net iki smegenų, sukeldamos nepatogumo, kažko trūkumo, ar net baimės jausmą. Taip savotiškai bakterijos valdo žmogų. Tam tikros rūšies karaliaujančios bakterijos gali dažniau reikalauti tam tikro maisto – arba įprasto, arba kažko naujo. Jei žmogus gyvenime niekuomet bent kiek nebadavo, tai pirmas patyrimas bus susietas su didele,visų pirma psichine kančia. Mirusių bakterijų cheminės aktyvios medžiagos labai veiks psichiką ir visą organizmą. O jei aplinkoje kažkurį tai laiką nenusimato maisto, tai galima net mirtis. Jei žmogus trumpalaikiu badavimu pripratins organizmą prie maisto nebuvimo, tai jis suvaldys mirštančių gerųjų bakterijų cheminę ataką. Visos bakterijos niekada nemiršta. Jei žarnynas ilgiau negauna maisto, tuomet jo sienelės pasidengia gleivėmis, kuriose gyvena ir lėtai dauginasi tos bakterijos.

 Badavimas pradedamas nuo vienos paros. Ryte atsikėlei ir taip iki kito ryto tik vanduo. Jausmingiems žmonėms sunkiau, todėl galima retkarčiais truputį pasaldintos žolelių arbatos išgerti, kad nuraminti organizmo baimes. Taip kas antrą savaitę po parą ir pereiname prie dviejų parų, kas antrą savaitę. Tuomet prie trijų parų kas trečią savaitę (porą kartų). To faktiškai ir pakaktų. Tačiau norintiems dar labiau suvaldyti savo vidurių bakterijas ir tuo pačiu išvalyti kūną nuo šlakų, galima retkarčiais pabadauti ir ilgiau. To daryti žiemos metu ar vėlyvą rudenį, bei ankstyvą pavasarį nerekomenduojama, dėl šalčio organizme padidėjimo. Po trijų dienų badavimo, gerosios bakterijos faktiškai veik visos pasislepia žarnyno paviršiaus gleivėse ir veik neveikia psichikos. Atsiranda savotiškas pripratimas prie maisto nebuvimo ir į aplinkoje pasirodžiusį maistą reaguojama ramiau. Toliau gana ramiai galima nevalgyti 7 – 9 – 12 parų kartą ar du kartus metuose. Na maksimaliai rekomenduočiau ne daugiau 19 – 21 parų kartą kas 3 – 5 metai ir tai tik tiems, pas ką medžiagų apykaita lėtesnė.

 Iš vienos pusės retkarčiais pabadauti gerai, nes išsivalo organizmas, prarandama psichologinė baimė netekti maisto ir kt. Iš kitos pusės, tai lėtėja organizmo medžiagų apykaita, kas lėtina organizmo atsinaujinimą, ląstelių dauginimąsi, žaizdų gijimą ir pan. Svarbu surasti savotišką pusiausvyrą, kad nenukrypti nei į vieną, nei į kitą pusę. Tie kas „metasi“ į dažną badavimą, pastovų organizmo „valymą“, apturi problemų su normaliu kai kurių organų darbu, dantų problemomis ir pan. Bet ir tie, kurie nežino kas yra nevalgyti bent parą, turi savyje mirties baimės baubą. Tai sukelia pastovią streso būseną ir jei gyvenimo būdas yra nejudrus, tuomet organizmas kaupia atsargas riebaliniame sluoksnyje. Nors pastoviai, įvairiai besimaitinantis organizmas yra atsparesnis ligoms ir jo žaizdos turėtų gyti greičiau, tačiau. Tačiau nereikia pamiršti, kad bet koks maistas ir net vanduo, organizmui yra svetima terpė ir jis tai turi perdirbti, įsisavinti, kažkur „padėti“ savyje. Na o bet koks padidintas medžiagų kiekis kraujyje trukdo gyti žaizdoms. Todėl žaizdos gyja geriau jei tuo metu veik nevalgoma arba mažai valgoma. Tas pats ir su ligomis. Gyvūnai ligos metu paprastai atsisako maisto. Kartais pakramto žolelių, tai yra tam tikrų aktyvių medžiagų, bet ne maisto. Apetito atsiradimas parodo išgijimą, nes ligos metu organizme yra daugiau toksinų, suaktyvėja kepenų darbas ir mirštančių žarnyno bakterijų cheminė ataka, dėl maisto nebuvimo yra blokuojama. Todėl nesinori valgyti.

 Aišku yra žmonių, kurie ištreniruoja savo organizmą mažai valgyti, ilgai ir dažnai badauti. Tačiau jiems energijos pakanka tik judėti, kalbėti, rašyti, piešti, smulkius darbus atlikti. Sunkesniam fiziniams darbui atlikti būtina rimtesnė mityba. Yra pastebėjimas, jei 10 – 12 metų maitiniesi tik veganiškai, kartais vegetariškai, tuomet galimas organizmo imuninės sistemos nusilpimas su savo pasekmėmis. Aišku tas dar priklauso kokios rūšies bakterijos karaliauja žarnyne. Ir nepamiršti, kad tam tikra dalis tų bakterijų miršta žarnyne yra suardomos ir jų baltymai įsisavinami organizmo. O tai jau savotiška mėsa. Todėl veganai, sakydami, kad jie nevartoja gyvulinio maisto iš tiesų apsigauna. Jie gauna mirusių bakterijų baltymus, o bakterijos tai gyvūnai, o ne žolytės. Tai va. Kuo daugiau žarnyne tam tikrų bakterijų, kurios savo mirtimi suteikia organizmui daugiau baltymų, tuo ilgiau ir saugiau žmogus gali veganauti. Žmogaus žarnyno ilgis yra tarp mėsėdžio ir žolėdžio, todėl jis yra visaėdis. Ryškus yra rytų Azijos gyventojų pavyzdys, kurie maitinasi viskuo. Tiek mums įprastu maistu, tiek kirmėlėmis, ar net šunimis ir katėmis. Tuose kraštuose nuo senų laikų buvo – „valgyk viską, kad tik išliktum gyvas“. Todėl ten net žmogienos valgymo „liekanų“ išliko ir bet kada tai gali atsinaujinti. Jie tai taip pat laiko tik maisto, baltymų šaltiniu. Vakaruose, pavyzdžiui Prancūzijoje taip pat tokių dalykų buvo ir net šventyklos iš žmonių kaukolių buvo statomos, o tai tūkstančių tūkstančiai žmonių.

 Mityba niekuomet nereikalinga subalansuota. Ji turi būti įvairi, net labai įvairi, kad įvairių mikroelementų patektų į organizmą. Todėl įvairiais papildais kartais galima save palepinti, jei nekeliauji po įvairias šalis ir neragauji įvairų maistą. Bet koks augalas, ar gyvis, mūsų suvalgytas, turi tam tikrų medžiagų. Ir jei tie augalai ar gyviai buvo auginami „ant“ vienodo maisto, tai mes naujų, įvairių mikroelementų negausime. Kiek bevalgysime vis bus jų trūkumas ir tam tikri organai gali sutrikti. Todėl pavyzdžiui gamtos sąlygomis, vienodai netrešiami augalai, duos vaisių, kuriuose bus labiau įvairių mikroelementų. Pavyzdžiui pavasario medžių ir krūmų pumpurėlių kramtymas ir išsiskyrusių medžiagų su seilėmis nurijimas, duoda retus elementu ir įvairias, žarnynui reikalingas bakterijas. Dar žolelių kramtymas taip pat. Beje tarp tų skonių, radus priimtiną sau, galima ir nuryti susidariusią masę. Pavyzdžiui šermukšnių jauni lapeliai turi labai naudingų medžiagų organizmui. Atraskite sau reikalingų ir priimtinų variantų, nes mūsų organizmai skirtingi, o dar ir skirtingas amžius savo duoda. Pavyzdžiui kas tiko šiais metais, po dešimties metų gali netikti, o tikti kažkas kita.

 Yra mitas, kad žmogus maitintis pienu gali tik kūdikystėje. Vėliau pieno baltymus organizmas vis prasčiau perdirba ir jis tampa nuodingas, nes pūva. Tačiau taip nėra. Tiesiog gamtoje yra įvairovė ir žmonės toli gražu nevienodi. Pavyzdžiui patvirtintas faktas, kad bado metu išgyvenę žmonės, kurie maitinosi pienu, duoda genetinių palikuonių, kuriems pienas kuo puikiausiai susivirškina iki pat gilios senatvės. Todėl sakyti, kad tas ar anas blogai, nesivirškina ir aplamai pavojinga yra naivu. Mes skirtingi ir patys turime išsiaiškinti kas mums tinka, reikalinga, kas kuo puikiausiai susivirškina ir ko vengti. Su metais kažko nebegalime suvirškinti, bet kažkas naujo gali įeiti į mūsų racioną. Pavyzdžiui žinau žmonių, kurie tą patį pieną staiga nebegalėjo vartoti, bet praėjus daugiau kaip 10 metų, kažkaip po truputį organizmas priėmė vėl. Organizmas keičiasi ir jo poreikiai gali kisti. Todėl nežiūrėti kas ką sako ar tiesiog protas nepriima. Tik paragavus, pavartojus, po kiek laiko galima spręsti. Dažnai (bet ne visada) geras patarėjas būna uoslė. Aišku jei ji pastoviai negadinama įvairiais kvepalais ar chemine aplinka. Uoslė ir apie bendraujantį su jumis žmogų gali suteikti tam tikros informacijos, veikdama į jausmus. Mityba individualus dalykas.