MOKYTIS IŠ KITŲ

 Kuo labiau suauga žmogus, tuo labiau pamiršta, kad jam labiau reikia mokytis iš kitų žmonių patyrimo, nei „rinkti“ savus patyrimus. Kūdikis, vaikas, natūraliai labiau mokosi iš kitų patyrimo – ir kalbėtis ir vaikščioti ir tam tikru būdu mąstyti. Asmeninis jo patyrimas paprastai susietas su galimybe reikštis šiame pasaulyje. Garsų skleidimas, kalba, tai tik elementarus dėmesio siekis, manipuliavimo suaugusiais galimybė. Galimybė gauti maisto, malonumų, saugumo. Vaikščiojimas, tai galimybė susirasti tuos pasislėpusius suaugusius, kad daugiau iš jų gauti. Pagaliau tai pasaulio tyrinėjimas ir galimybė tiek daugiau iš to pasaulio gauti, tiek jame reikštis. Elgesio su pasauliu vaikai mokosi stebėdami suaugusius. Kaip tie suaugusieji tai daro, kaip kalba, bendrauja, kaip elgiasi su daiktais. Asmeninė vaikų patirtis susijusi tik su suaugusių elgesio kopijavimo metu tinkamai įdarbinti tam tikrus raumenis, koordinaciją, lavinti kalbą, intonaciją. Ir jokiu būdu nereikia „atimti“ iš vaiko atsiradusį poreikį daryti kuo daugiau pačiam. Tai gali visam gyvenimui jį padaryti infantiliu. Suaugęs, pamatęs kaip ilgai vaikas kažką daro ir dar „nekokybiškai“, tai pats tą padaro greitai, nes jam tipo kažkur skubiai reikia. Viena pažįstama prisimena, kad mažiuke būdama vis bandė padėti mamai išvalyti kambarį, išplauti grindis. Mama vis sakydavo, kad ta blogai tai padaro ir pati pervalydavo. Savarankiškumas buvo apribotas net virtuvėje. Tik suaugus ir tapus vyro žmona, jai teko iš naujo mokytis viso to „meno“.

 Atrodo taip aišku, kad visko pačiam išmokti ir suvokti neįmanoma. Tiesiog tam net šimtų gyvenimų neužtektų. Paprastas pavyzdys, kad ir su kompiuteriu. Kiek galvotų žmonių, savo gyvenimus padėjo tam, kad sukurtų tokias mašinas kaip kompiuterius ir kad jie tinkamai dirbtų, įvairias programas ir dar duomenų saugojimo sistemas ir dar ryšių linijas??? O mums pakanka tik prisėsti ir tuo naudotis visiškai daug nežinant. Arba mašinos, kurias vairuoja kelyje. Nebūtina mokytis lydyti metalą, gaminti detales, padangas, siurbti naftą iš po žemių, ją perdirbti į reikalingus degalus. Visa tai daro kiti žmonės, o mes darome tai, ko patys norėjome išmokti – vairuoti mašiną. Aišku mes galime panorėti būti inžinieriais ir patys kurti mašinas. Tačiau tuomet reikės mokytis iš jau sukaupusių patirtį žmonių, knygų, kitų infošaltinių. Atrodo viskas aišku, tačiau gyvenime, asmeniniame gyvenime, kažkodėl nesimokoma iš kitų žmonių asmeninių gyvenimų. Gyvi pavyzdžiai šalia mūsų. Mes stebime kitų bendravimus, bet kažkodėl nesimokome iš kitų klaidų, patyrimų. Tiek daug knygų apie tarpusavio santykius prirašyta, apie psichologiją, pateikta tiek patirčių, tačiau… Tarsi tyčia vėl ir vėl ant tų pačių „grėblių“ žmonės lipa. Gyvena su alkoholiku, kuris bėda visai šeimai ir gal net kaimynams, aplinkiniams, bet teisinasi jausmais, meile, arba dar blogiau – neišvengiama būtinybe. Dažniausiai tai būna arba gailestis arba įprotis. Jei tai įprotis, tai tik suvokus galima mesti tą įprotį, po kurio, kurį tai laiką būna vadinamos „lomkės“, kaip narkomanui. Tarsi vėl norisi sugrįžti į įprastą būseną, kurioje viskas tarsi aišku, kad ir nelabai gerai. O dabar čia keisk viską, kažkaip tai nesaugu darosi, baimės kad bus blogiau. Gyvenimas tokioje priklausomybėje iš esmės savotiška degradacija, lėtas suicidas. Beje tai blogas pavyzdys ir savo vaikams, jei tokių yra. Todėl, kol nepagyvenai su žmogumi bent kažkiek ir nepažinai jo „priklausomybių“, patartina vaikais „neapsikrauti“. Tapti vieniša mama dėl savo kvailo pasirinkimo, tai nuodėmė prieš savo vaikų gyvenimus. Teisinimasis meile, tai iš esmės Gamtos įjungta dauginimosi programa, kuri yra akla ir kuriai visiškai nerūpi žmonių gyvenimai. Todėl mums duoti protai, kad netaptumėme aklais Gamtos programų vykdytojais. Prie Gamtos programų reikia derintis, bet ne aklai vykdyti. Kitaip tapsime žvėrimis, gyvūnais.

 Deja gana daug žmonių dažnai pasiduoda akloms Gamtos programoms ir kelia problemas ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Ir visa tai susiję su proto problemomis. Dažnai tiesiog gimstama su mažomis proto galimybėmis. Dar būna atvejų kuomet skiepai, medikai pakenkia kūdikių protams, bet tai fiziniai poveikiai. Yra dar tiesiog elementarus intelekto vystymo stabdymas, nesudarant galimybių vaikams jį vystyti. Bukas filmukų žiūrėjimas, išgalvotų, mažai su realybe susietų „pasakų“ sekimas vaikams, nesuteikia protui tinkamų žinių apie pasaulį, kuriame vaikams teks gyventi. Jei tokiame „pasakų“ pasaulyje gyvūnai gamtoje augintų savo vaikus, tai jų nei vienas neišgyventų. Sąmoningi tėvai visų pirma rūpinasi ne išgalvota vaikų „vaikyste“, o tų vaikų ruošimu savarankiškam gyvenimui. Čia ne tik mokymas savimi pasirūpinti, bet ir savo artimaisiais rūpintis, pagal savo galimybes. Būtinas maksimalus savarankiškumo ugdymas, ką gali tegu pats, kad ir ilgiau. Tegul vaikas pajunta pasaulio tyrinėjimo skonį, kur ne tik pasiekimo džiaugsmai, bet ir nusivylimai, praradimai. Realūs veiksmai su aplinkiniu fiziniu pasauliu. Dalinai tai žaidimo forma, o vėliau ir sąmonigos būtinybės formavimas. Pavyzdžiui skaičius pažinti ir jais minimaliai manipuliuoti sudedant ir atimant jau gali vaikai nuo 3-4 metų. Raides pažinti ir skaityti 4-5 metai. Aišku su sąlyga jei jų protai nepakenkti tėvų alkoholizmo, nėra genetinių sutrikimų, nebuvo galvos traumų, skiepų poveikių. Kas penktas vaikas tikrai gali būti mokomas skaičiavimo, skaitymo ankstyvame amžiuje. Būtina įsisąmoninti, kad vaikai toli gražu nevienodi, nevienodo išsivystymo ir tuo pačiu negali vienodai vystyti. Suvaryti į vieną klasę mokyklose tokius skirtingus vaikus yra nuodėmė gabių vaikų atžvilgiu. Jie praras galimybę sparčiau ugdytis ir liks, geriausiu atveju, vidutiniokai. Beje dar nevisai „sugadinti“ vidutiniokai, patalpinti į gabių vaikų klasę, pradeda juos „vytis“, nes jiems yra gyvas pavyzdys ir iš jų daugiau reikalauja. Kuo daugiau iš gebančio vaiko reikalausi, tuo labiau geresnius rezultatus jis rodys. Svarbu neperlenkti. Visada reikalingi „švyturiai“, į ką lygiuotis, ko siekti. Aišku visų pirma tai turi būti moralūs „švyturiai“, susieti su žmogiškumu, tarpusavio pagalba. Jei visuomenė orientuojama priimti bręstančius vaikus tokius, kokie jie yra, tai bus išauginami bevaliai infantilai, savimylos, visuomenės parazitai. Visi mes nuo vaikystės turime savo individualumą, bet jei mes nesikeistume, netobulėtume, o išliktumėme tokiais, kokie tipo esame, tai kas iš mūsų būtų išaugęs? Mes jokiu būdu negalime likti tokiais, kokiais esame. Kaita, tobulėjimas, vis nauja saviraiška yra Gamtos dėsnis, prie kurio neišvengiamai tenka taikytis, nes kitaip išnykimas. Mokytis iš kitų, tai išmintingų likimas. Mokytis iš savęs – protingų. Na, o mokytis iš savęs ir vis kartoti savo klaidas – kvailių likimas. Gyvos gamtos kūriniai turi Gamtos duotą išmintingą programą – mokytis iš kitų.