MOKYTOJAI – MOKINIAI ...

  Visos esybės savo ir kitų gyvenime yra ir mokiniai ir mokytojai. Ir nesvarbu ar tai aukštų vibracijų eterinės esybės, ar žemų vibracijų, ar pagaliau tai fizinės esybės. Tai visuotinis dėsnis. Mes tik Dievo ląstelės, kurios mokosi ir moko tam, kad atkartotų JO kelią, JO programas ir pažintų JĮ. Na gal nereikia nuklysti per toli, bet perspektyvos aiškios. Kaip mes elgiamės, kas dieną, kuo gyvename, ko siekiame artimiausioje ateityje visų pirma kaip dvasinės būtybės ???

  Dvasinių judėjimų pasaulyje yra daug. Vieni virto religijomis, kiti liko, o gal nugrimzdo užmarštin. Šios dienos meditacija man iškėlė ryškų šios srities vaizdą. Norint eiti dvasiniu keliu, tam reikalingi ir eteriniai dvasiniai mokytojai ir fiziniai dvasiniai mokytojai. Aišku yra ir keliai ir klystkeliai. Panagrinėkime juos.

  Matau upės krantą, nuo kurio atsiskiria valtininkas su keliautojais jo valtyje. Jis juos perkelia į kitą krantą, kad jie galėtų keliauti toliau, siekdami savo tikslo. Valtininkas su savo tuščia valtimi grįžta atgal, kad vėl galėtų perkelti kitus keliautojus. Kas tie keliautojai? Tai savo dvasinio kelio ieškantys žmonės, tai Dievo pažinimo ieškantys žmonės. O kas valtininkas ? Tai dvasinis mokytojas (fiziniam pavidale), kuris padeda tiems keliautojams įveikti kliūtis, įgyti naujo suvokimo, galimybių. Valtininkas už savo paslaugas gali imti didesnį ar mažesnį užmokestį, bet ne tame esmė. Esmė tame kuo valtininkas gyvena ir kur nukreipia gautas lėšas. Panagrinėkime keletą variantų.

 Vienas valtininkas už gautas lėšas pakrantėje statosi sau prabangius namus,  sukuria sau ir savo šeimai maksimalų komfortą, gal būt įsigyja geresnę valtį su motoru. Po to suvokia, kad gal būt nereikia skubėti keliautojus perkelti į kitą krantą. Jis įkuria nakvynės namus, poilsio namus, mitybos namus, meditacijos namus ir t.t. kiekvienam pagal poreikius, kad tik keliautojai kiek galima ilgiau ar net visam apsistotų čia, kad juos „pririštų“ čia, kad kuo daugiau pinigėlių paliktų čia. Pagaliau jis sugalvoja pastatyti pastatą, kurį pavadina Dievo namais – bažnyčia. Taip gimsta religijos. Kam keliauti į kitą krantą ieškant savo kelio į Dievą. Būk čia ir „valtininkas“ viską tau pasakys. Jis pastatė Dievo namus ir jis yra Dievo vietininkas Žemėje. O tuo tarpu valtininkas jau paskandino visas valtis, kad niekas neturėtų galimybės būti perkeltas į kitą krantą ir kad niekas nepamatytų, kad ten  vėl tik naujas kelias link Dievo. Taip religija tampa stabdžiu į Dievo pažinimą. Jos rūmai vis labiau puošiami, išaukštinami, o dvasingumas juose miršta. Į pakrantę ateina vis nauji keliautojai, kurie atneša savo viltis ir paaukoja „valtininkui“. Tačiau atsiranda stiprių ir drąsių keliautojų, kurie įveikia upę plaukte, ar pasinaudoję atsitiktine priemone įveikia tą upę. Tokie ieškotojai  šaukia iš kito kranto norėdami paaiškinti ką jie jame atrado, bet sunku juos išgirsti dėl šiame krante esamo šurmulio, giesmių, ritualų atlikimo. „Valtininkas“ siekia, kad žmonės šiame krante būtų kiek galima labiau užimti visokia, net nelabai reikalinga veikla.Tai galybės pamaldų, ritualų, atsiribojimo nuo pasaulio, kad tik neišgirstų žmonės tų, kurie savarankiškai pasiekė kitą krantą. Dauguma, kitą krantą pasiekusių žmonių apsisuka ir žengia savo keliu, kiti, turėdami vilties, kad kažkas juos išgirs vis periodiškai rikteli, mojuoja. Atsiranda ir tokių, kuriems pavyksta perplaukti atgal ir kurie siekia pranešti žinią iš ano kranto. Tokius „valtininkas“ apkaltina melo skleidimu, siekia, kad jie taptų atstumtaisiais, gal būt net sunaikina. Taip religijose kai kurie kunigai, mokytojai tampa atsumtaisiais, atskirtaisiais nuo bažnyčios, nuo sektos, nuo grupuotės. Tačiau kaip bebūtų keista, iš jų jaučiamas gaivus dvasios vėjas pritraukia žmones ir žmonės  miniomis pas jų plūsta. Dažniausiai po jų mirties, praėjus pakankamai daug laiko, religijos vyresnybė tokius žmones paskelbia šventaisiais, visus to žmogaus gerus darbus, stebuklus  priskiria savo religijai, savo „dievui“, savo sektoms. Tokiu būdu „valtininkai“ įgyja daugiau patrauklumo, pagarbos ir pasekėjų gausos šiame krante. Kuomet senka tyrų žmonių srautas, tai išsenka ir religijų dvasia. Taip religijos miršta. Taip sunyksta ir „valtininko“ įstaiga. Tuomet atsiranda daugybė kitų valtininkų, kurie kopijuoja buvusį ir siekia įrodyti savo tiesas. Tačiau tuo pat metu atsiranda ir tikrų valtininkų, kurie keliautojus perkelia į kitą krantą. Va čia ir yra skirtumas tarp vadinamų dvasinių apgavikų, kopijuojančių buvusius ir žlugusius „valtininkus“ ir tikrų valtininkų, kurie perkelia į kitą krantą. Vieni sieks jus sulaikyti savame krante savais ritualais, fetišais, niekur nevedančiomis pamaldomis, meditacijomis, joga, „stebuklingomis“ priemonėmis ir pan. Netikri valtininkai sieks visus ritualus įvynioti į gražų apvalkalą : gražūs žodžiai, gražios viltys, jauki aplinka į kurią vėl ir vėl norėsis sugrįžti, norėsis čia pasilikti, nes čia tavimi rūpinasi, tave supranta, globoja. Visa tai pririša žmones, tačiau toje jaukioje aplinkoje nėra kelio į Dievą. Čia tik jauki aplinka kūnui, dvasiai, sielai. Jauki aplinka neskatina vystytis, neskatina keistis, neskatina ieškoti naujo Dievo pažinimo. Jauki aplinka su laiku įsiurbia keliautojus, pririša juos ir ... pavirsta kūdra, kurioje kurkia varlės ... mums grerrrai, mums gerrrai, mes šviessssa, į mus plūsta dievo šviesssa, auksssas... Tačiau ten atskrenda nebent musės ir mašalai, kurie ir yra tokių varlių tikrasis maistas. Ir plaukioja tarp tokių „varlių“ „valtininkas“ ir surenka tų „varlių“ auksą ir lenkiasi jam „varlės“, bet nemato, kad tarp „valtininko“ ir jų nėra skirtumo – visi tos pačios kūdros kaliniai.

  Tikrieji valtininkai savo darbą dirba nepastebimai ir kas dieną. Jie rūpinasi savo šeima, buitimi, tačiau didžiausias jų rūpestis yra siekis maksimaliai paspartinti keliautojų perkėlimą į kitą krantą. Uždirbę iš keliautojų, vietoj valties jie perka katerį, po to laivą, tačiau jie žino, kad jų tikslas yra pastatyti tiltą. Tai jų pagrindinis tikslas. Tuomet jie galės palikti šią pakrantę, savo darbą ir pareigas čia ir iškeliauti ten, kur vėl jų lauks nauji darbai, pareigos, kur jie naujaip galės save realizuoti ir iš naujo pažinti Dievą, o gal jie taps kitų valtininkų perkeliami keliautojai.

  Gal laikas sustoti? Gal laikas viską apmąstyti? Jei šis alegorinis pasakojimas jums tapo varginantis ar nesuprantamas, tai ženklas, kad dėmesiui ir jausmams būtinas poilsis, apmąstymas. Vienam žmogui galima duoti „šaukštelį“ informacijos, nes daugiau jis jos nesugebės aprėpti savo dėmesiu. Kitam žmogui galima duoti pilną „samtį“ informacijos, o kitam ir pilną „kubilą“. Informaciją mes sugebame aprėpti tiek, kiek savyje turime meilės, gebėjimo ją greit perdirbti, koncentruoti, pritaikyti palyginimus, susieti. Būtina suvokti savo ribas. Jei meluojate sau, kad jūsų ribos didelės, tai bet kokia informacija strigs jumyse, kels sumaištį, nuplauks pro šalį. Jūsų sąmonė tiesiog užsidarys nuo tos informacijos. Blogiausia kas gali atsitikti, tai užsidarydama nuo informacijos sąmonė, pasistengs apsiginti nuo savo nesugebėjimo tą informaciją perdirbti įvertindama ją kaip „nesąmonę“. Dažniausiai tai mūsų puikybė, baimė pripažinti savo negebėjimą, pagaliau tinginystė. Būtina suvokti, kad informacija gali būti taikytina, arba tik suvokiama, arba nesuvokiama. Nesuvokiama ji gali būti dėl labai paprastų dalykų – mūsų sąmonės lygis nėra pakankamas (jį reikia tiesiog auginti); mūsų gyvenime ta informacija nenaudotina, todėl mūsų sąmonė nesugeba jos susieti su jau žinomais dalykais (tiesiog padėti į „lentyną“ – gal prireiks kada nors). Jei informacija suvokiama, tai pradeda vykti sąmonės restruktūrizacija, naujas pasaulio suvokimas, sąmonės persitvarkymas buvusią, esamą ir naują informaciją priimti kitaip. Tuomet žmogus tarsi gimsta iš naujo. Kartais tai vadinama nušvitimu (jei jis gerokai pakeičia mūsų suvokimą). Tokie mininušvitimai galimi kiekvieną dieną ir besivystančiam žmogui tai yra būtinybė, o ne išimtis. Jei gautą informaciją galima iš karto taikyti savo gyvenime, tai jūs tam jau esate pasiruošę ir nereikia jokio nušvitimo, ar nesuvokimo stuporo. Tiesiog viskas vyksta savaime. 

  Be fizinių dvasinių mokytojų yra ir eteriniai, aukštesnių vibracijų mokytojai. Savo mintimis, jausmais, mąstymo, gyvenimo būdu mes galime surezonuoti su tų mokytojų vibracijomis ir gauti iš jų informacijos per vizijas, sapnus ir kt. Būtina aiškiai suprasti, kad tik per savo tiesioginį kontaktą mes galime gauti sau tyriausią informaciją. Jei kreipiamės į kitus žmones, kurie turi aukštesnį už mus jautrumą, tam, kad kiti žmonės gautų mums reikiamą informaciją iš aukštesnių vibracijų mokytojų, tai mes dalį savo laisvės atiduodame tiems kitiems žmonėms. Be to kiti žmonės visuomet nors truputį iškraipo perduodamą informaciją, ją perleisdami per save, per savo pojūčius, savo pasaulėžiūrą, mąstymą. Mes tampame priklausomi nuo kitų žmonių teisingo informacijos perdavimo ir be to aplamai nuo tų žmonių. Tuomet iškyla pavojus, kad mes tuos žmones pradėsime garbinti, jiems nešti aukas, mokėti didelius pinigus. Vietoje savo jautrumo, sąmoningumo ugdymo, gyvenimo būdo keitimo, vibracijų keitimo, mes galime tapti priklausomi nuo kitų malonės. Taip mes ne tik stabdome savo vystymąsi, bet žalojame ir tų kitų, nuo kurių tampame priklausomi, sielas. Jų sielos nustoja vystytis, jos apsinuodija puikybe, susireikšminimu, goduliu. Tuomet, teikiama iš aukštesnių vibracijų informacija, tampa vis labiau iškraipoma pereidama per apnuodytą sielą. Tuomet tie informacijos „perdavinėtojai“ pajunta, kad nebegali perduoti tikros informacijos ir sugalvoja verslą, religiją. Jie įtraukia tyresnes sielas, kad jos rinktų aukštų vibracijų informaciją. Tam, kad tyros sielos kiek galima lėčiau apsinuodytų puikybe, jos priverčiamos atsiriboti nuo pasaulio, pastoviai save riboti visame kame, melstis, atlikti begalinius ritualus, kad tik gesinti sąmonę ir sielos kančias. Tai kelias į niekur, nes jis neveda į tobulėjimą. Čia tik verslas. Vienoje pusėje verslininkai - religijų kūrėjai, jautrių sielų medžiotojai, „stebuklų“ organizatoriai, dorovinių principų „kūrėjai“, savotiški gyvenimo ir šeimų psichologai. Kitoje pusėje vartotojai – paprasti žmonės, kuriems kažko reikia ir už tai jie sumoka. Žmonės nesuvokia, kad visi jie Dievo vaikai, kaip ir visa jų aplinka. Apie tai rašoma ir sakoma, bet „kurčias“ neišgirs, „aklas“ nepamatys. Jei visi Dievo vaikai, tai visi turi galimybę susisiekti su aukštesnių vibracijų dvasingomis esybėmis lygiai taip pat, kaip su fiziniais dvasiniais mokytojais. Reikia tyrai, teisingai, dorovingai mąstyti, elgtis, gyventi, kreiptis į fizinius dvasinius mokytojus ir nefizinius dvasinius mokytojus. Ir tie ir anie atsilieps į jūsų tinkamas vibracijas. Jei jūsų vibracijos nėra pakankamai tinkamos, tai jie nukreips tinkamu keliu, kad jūs galėtumėte vibruoti vis aukštesnėmis vibracijomis. Tiesiog jums tuomet reikės daugiau laiko ir pastangų (taip pat ir mokytojams). Su fiziniais mokytojais jūs atsiskaitote materija, padėka, savo mąstymo keitimu, gyvenimo būdo keitimu, meilės energija, o su aukštesnių vibracijų mokytojais visų pirma meile, padėka. Tačiau ir vieni ir kiti turi jausti ribą tarp pagalbos jums ir pastovios pagalbos jums. Pastovi pagalba tvirkina, nes visur ir visuomet, net dėl menkiausių smulkmenų jūs konsultuositės su mokytoju (fiziniu ar eteriniu). Tai savarankiškumo praradimas ir prisirišimo formavimas. Tai jau artima religijoms, sektoms. Kiek nesvarankiškų žmonių yra „surišti“ būrėjų. Vietoj pajautos formavimo savyje, vietoj savo sprendimų ir klaidų darymo bei mokymosi iš jų, žmonės kreipiasi į būrėjas, sektos vyresniuosius, kunigus. Žmonės neugdo savo sielos ir taip ją paverčia priklausomą nuo kitų valios, kitų žmonių sprendimų. Tačiau kenčia ne tik tie žmonės ir jų sielos, bet kenčia ir už kitus darantys sprendimus žmonės, nes perima „bėdžių“ karmas, netobulumus, serga jų ligomis, nelaimėmis. Bet kokie procesai yra dvipusiai. 

  Dvasiniai mokytojai tiek fiziniai, tiek nefiziniai skirti visų pirma mūsų sąmoningumui auginti, meilės kiekiui auginti, savarankiškumui ugdyti. Pradžioje mokytojas mums ir neduos daug savarankiškumo, nes mums reikalinga tam tikra kryptis. Tačiau jei pajaučiame, kad metams bėgant priklausomybė nuo mokytojo auga (nuo fizinio ar nefizinio), tai arba mes nenorime augti, tobulėti, vystytis, keistis, arba mokytojas laiku nepastebėjo, kad mes sustojome, prisirišome prie jo. Situacija pataisoma, bet tuomet ji būna kažkiek skausminga, nes reikia pajudėti iš jau taip „nusėdėtos šiltos“ komforto zonos. Būna atvejų, kuomet mokytojo siela apsinuodija puikybe, godumu, savanaudiškumu, susireikšminimu, tai jis siekia, kad jo „bažnyčioje“ jo pasekėjai užsibūtų. Jei augantis savo meilėje ir sąmoningume mokinys laiku tai pastebėjo, tai jam yra lengva galimybė surasti kitus mokytojus, o gal jau atėjo laikas ir tik aukštesnių, nefizinių vibracijų mokytojams atiduoti savo dėmesį. Variantų yra daugybė. Svarbu laiku pajusti ar netapote priklausomi nuo vienokių ar kitokių mokytojų, ar nestoja jumyse energijos. Energijos stojimas pastebimas gana greitai. Jau vien tai, kad jums metų metais rekomenduoja vis tas pačias praktikas, kurios jums beduoda menką efektą parodo, kad energijos jumyse mažai judinamos. Kartais tiesiog pavojinga energijas labiau pajudinti, bet tai būna nedidelė žmonių dalis. Daugumą žmonių  reikia ir net būtina judinti labiau, tačiau tam reikalingi jau ne pavieniai mokytojai, bet jų grupės, organizacijos. Besidomint mokytojų organizacijomis būtina pasidomėti jų platesne veikla. Būtina pasidomėti jų gyvenimu, sveikata, kur veda jų mokymai ir tuomet sulyginti su savo siekiais. Labai gerai yra patikrinti su savo pajauta. Jei jūsų jausmai rezonuoja su mokytoju (mokytoja), tai galima pradėti mokslus. Atsargiai klausytis kitų žmonių vertinimų dėl mokytojų, nes dauguma jų yra iškreipta kitų sąmonių, pasaulėžiūrų, suvokimų. Ypač atsargiai žiūrėti į dvasinius mokytojus, judėjimus, kurie propaguoja „šviesų rytojų“, kurie propaguoja pakylėtuosius „dvasinius mokytojus“, rašo pakylėtųjų mokytojų kalbas, organizuoja bažnyčias ir pan. Dažnai iš tokių žmonių sklinda keistas netikrumas, gražių idėjų sureikšminimas, pakylėtųjų mokytojų sudievinimas !  Susisiejus su tokiais judėjimais netenkama įžeminimo. Atsisako normaliai dirbti virškinimo sistema ir visa kas žemiau. Galva ir plaučiai persipildo pertekline energija, keičiasi balsas į aukštesnį, galva ir akys gali daugiau spinduliuoti. Tačiau šis spinduliavimas sekina ir žmogus „sudega“ – žmogaus apatiniai energetiniai centrai nyksta, o viršutiniai „perkaista“. Iš praktikos ir kitų žmonių pastebėjimų galiu pasakyti, kad tokie mokytojai savo seminarų metu „maitinasi“ seminarų lankytojų žemutinių čakrų energija, perduoda jiems savo bėdas, nes kitaip jie negalės perduoti turimos informacijos. Čia gaunasi natūriniai mainai : aš jums duodu aukštesnių vibracijų informaciją, o jūs man savo kūnišką gyvybinę energiją iš žemesnių čakrų. Tačiau tokia perduodama aukšta informacija yra nesubalansuota. Bet koks mokytojas, ar aplamai informacijos iš aukštesnių vibracijų mokytojų gavėjas visų pirma gautą informaciją subalansuoja savyje ir tik po to galima duoti kitiems, kurie nepasiruošę tiesiogiai priimti aukštas vibracijas. Jei mokytojas turi subalansavimo problemų, tai kitiems jis perduos nesubalansuotą energiją ir tuo pačiu bėdas. Va todėl mokytojai, sektantai, kunigai  su perdėtai „švytinčiomis“ akimis, aukštais balsais, pakylėtomis kalbomis yra pavojingi paprastiems žmonėms, nes jie griauna jų apatines čakras, darko jų energijas. Tokie žmonės neša „šviesą“, kuri yra šalta ir pavojinga gyvybei.

  Visi mes vienas kitam gyvenime esame ir mokiniai ir mokytojai. Net nefiziniams savo mokytojams mes esame savotiški mokytojai, kaip ir mums vaikai. Aukštesnių vibracijų esybės skleidžia gana aukštas vibracijas, kurias tik retas iš žmonių gali tinkamai, teisingai, tiksliai, saugiai priimti, o juo lab perduoti kitiems. Tai priklauso nuo žmonių sielos, minčių, kūno vibracijų, švaros, tyrumo, bendrumo pajautos. Nefiziniai, aukštesnių vibracijų mokytojai vengia jų sudievinimo, nes jie ir patys siekia Dievo pažinimo, bet jau savame lygyje. Todėl bet koks siekis, iš tokių mokytojų pasekėjų, sudievinti savo mokytoją yra gana griežtai ribojamas, per informacijos ribojimą, jos iškraipymą. Tačiau būna užsispyrusių pasekėjų, kurie „prilimpa“ prie savo nekūniškų mokytojų ir „parsitraukia“ juos į Žemę. Tokie mokytojai gimsta Žemėje ir turi atidirbti savo mokinių karmas per save, per fizinį mokymo skelbimą Žemėje. Kai kurie mokytojai tiesiog turi nuskalauti žemišką „purvą“, kurį jie leido užkabinti savo mokiniams Tačiau čia atskira karmos, ezoterikos tema, kuri gana plati ir nagrinėjama daugybės autorių.

  Išvados : ieškoti sau dvasinių tiek fizinių, tiek nefizinių mokytojų yra būtina. Svarbu tinkamai pasirinkti sau mokytojus. Svarbu, kad mokytojai neribotų jūsų tik jų teikiama informacija ir jų teikiamomis praktikomis. Svarbu ieškoti ryšio su nefiziniais dvasiniais mokytojais. Paklydus savo kelyje, suklydus su mokytojais nebijoti „visko netekti“ ir vėl sugrįžti į pradžią. Geriau visko netekti, negu klysti toliau visą gyvenimą.