MOKYTOJAI. JŲ REIKALINGUMAS, KAITA.

 Kiekvienas savo gyvenime turėjom galybę mokytojų, pradedant nuo tėčio, mamos ir kitų giminių ir pratęsiant kaimynais, vaikų darželio auklėtojais, mokytojais mokyklose, dvasiniais mokytojais, guru ir taip toliau ir panašiai. Klausimas tame, ar tie mokytojai mums lieka visam gyvenimui mokytojais? Kaip matome toli gražu ne visi tėvai ar mamos lieka visam gyvenimui mokytojais. Tuo labiau darželio auklytės, ar mokyklos mokytojai. Na kad ir dvasiniai mokytojai, bei guru dažnokai parodo savo interesus, savo „netobulumus“ ir tampa nebe mokytojais. Tai natūralu, kad mūsų gyvenime yra mokytojų kaita. Reiškia mes tobulėjame, neprisirišame visam gyvenimui prie vieno ar kelių mokytojų. Tai reikštų tų mokytojų sudievinimą, sustojimą savo gyvenime. Bet koks mokinys, nesiekiantis praaugti savo mokytojų, tiesiog sustoja savęs vystyme ir dažniausiai degraduoja. Siekti praaugti savo mokytojus, tai nereiškia, kad juo tikrai pralenksi, nes jie taip pat gali tobulėti, keistis. Svarbu tau to siekti, o kaip pavyks tai kitas klausimas. Na, o jei mokytojas, guru sustojo savo vystymesi, gal paklydo, pažeidė žmogiškumo dėsnius, tai nereiškia, kad nuo visko, ką jis tau davė reikia „atsižegnoti“. Pasaulyje yra daugybė žmonių, kuriuos tikrai mes nenorėtume pavadinti savo mokytojais, bet tam tikrų dalykų, kaip pamokančių, iš jų verta pasiimti sau.

 Kiekvienas žmogus savo realizaciją pradeda nuo mokymosi. Mokymosi visa ko. O kūnas mokosi visų pirma kopijuodamas savo mamos, tėvo, vyresnių brolių, seserų pasireiškimo būdus išoriniame pasaulyje. Ir aplamai „biorobotas“, tai visų pirma kopijuojantis aplinkinio pasaulio bet kokių gyvų būtybių pasireiškimą. Vaikas gali tiek mokytis kalbėti iš tėvų, tiek mokytis loti, kniaukti, mūkti, kudakuoti ir t.t. iš namų ar kiemo gyvūnų. Pavyzdžiui buvo pastebėta, kad kaimo vaikai, anksčiau, o ypač šeimose kur mažai vaikų, dažnai kopijuodavo gyvūnų garsus ir socializuodavosi didesnėje vaikų grupėje gana sunkiai. Ir atvirkščiai. Miesto vaikai, kur tik retkarčiais katė ar šuniukas šeimoje ir tai labai retai, o dar jei eidavo į vaikų darželį, socializuodavosi gana greitai ir kaimo vaikai prieš juos tame gerokai pralošdavo gyvenimo kovoje.

 Kaip jau buvo paminėta, kad vaikas mokosi gyventi ir išgyventi aplinkoje ir socializuotis kopijuodamas aplinkinių elgseną, garsus, žodžius, sąkinių sudarymą, pagaliau veiksmus ir net mąstymo būdą. Tai savotiškas „biorobotas“, kuris „gaudo“ iš aplinkos programas ir pagal jų veiksmingumą ar reikalingumą, jas taiko savo elgsenoje ir mąstyme. Vaikas kopijuoja mamos ir tėvo patirtis, jas atkartoja. Aišku mamai ir tėčiui, tuo labiau seneliams labai malonu, kad vaikas atkartoja jų žodžius, jų veiksmus, mokosi iš jų, perima jų mąstymą. Konfliktas prasideda nuo „aš pats“ arba „aš pati“. Vaikas nėra visiška kopija vieno iš (tėčio ar mamos). Tai bendras konstruktas, kuriame yra abiejų (ir daugiau) giminių genetiniai palikimai ir dar … individuali siela, kaip vairuotojas tame biorobote. Todėl, be savo perduodamos patirties, negalima vaikui drausti įgyti ir savo patirtį, „užlipti ant savų grėblių“. Svarbu, kad tas procesas nebūtų perdėm pavojingas ir traumuojantis. Perdėtai dažnai, ypač mamos, siekia apsaugoti net nuo menkiausios, galimos traumos vaikui norint kažko išmokti. Perdėtai dažnai mamos, o kartais ir tėčiai padaro už vaiką tam tikrus darbus dėl noro apsaugoti gležnus savo vaikus, pagaliau, kad patys greičiau su tuo susitvarkys ir tipo vaikui liks tik maloniai praleisti laiką. Pasekoje tėvai ką saugo, tą užaugina – gležnus vaikus, kurie patys gyvenime mažai ką moka, nėra savarankiški, pastoviai nori maloniai praleisti laiką. Tokie vaikai visų pirma bėda „antrai pusei“, kuomet kuriasi jauna šeima. Tokie vaikai lengvas grobis savanaudžiams žmonėms ir dėl tų pasekmių jau kenčia mamos, bei tėvai ir net seneliai tų vaikų. Mokytojai reikalingi ne tam, kad glostytų, o visų pirma pakankamai saugiai supažindintų su gyvenimo realybe ir išmokytų kokiais „instrumentais“, kokiomis priemonėmis, būdais toje realybėje manipuliuoti, kad išgyventi ir tobulėti.

 Iš tiesų tai bet kuris sutiktas žmogus, ar net situacija yra mokytojai. Tačiau yra mokytojai, kurie moko žmonių visuomenės taisyklių, socialinių dalykų, žmogiškumo, dvasingumo, platesnio ir gilesnio Gyvenimo suvokimo, o ne tik išgyvenimo fiziniame pasaulyje. Tokie mokytojai turi būti daug atsakingesni, jei jie laiko save mokytojais. Visų pirma atsakingesni sau, savo pastoviam tobulėjimui, po to prieš savo mokinius. Visai nesenai pasauliniu mastu nuskambėjo vaizdelis, kuomet Dalai Lama, Tibeto dvasinis vadovas, mokytojas labai keistai pasielgė prieš kameras, kuomet pasibučiavo su maždaug 7 metų berniuku. Po to jis tam berniukui iškišo liežuvį ir paprašė jį pačiulpti. Žmogaus moralės požiūriu tai amoralu ir pedofiliška. Dalis žmonių, kurie dievino Dalai Lamą, tiesiog „neatkreipė“ į tai dėmesio, nes tuomet sugriūtų jų sudievintas pasaulėlis. Kažkam, užauginusiam savyje žmogiškumą ir tikinčiam Dalai Lamos šventumu realiai susvyravo jų susikurtas pasaulėlis, o gal net sugriuvo ir pradėjo „čiuožti stogas“. Asmeniškai aš pamenu, kuomet į Vilnių atvyko Dalai Lama ir mes autobusiuku vykome į Vilnių. Mane „užpuolė“ besąlyginis juokas, kuris veikė mane veik visą kelią. Kalbame atrodo apie niekus ir iš visko juokas ima. Vilniuje, kur susibūrė žmonės, savo nuotaikomis jie sukūrė stebuklo laukimo atmosferą (energoinformacinę struktūrą). Ir toje struktūroje Dalai Lama buvo tik simbolis. Patys žmonės sukūrė tą struktūrą, o ne tas, kas atvyko. Tuomet tai pajutau, bet sąmoningai dar nesuvokiau, kad patys žmonės, kuomet jų susirenka pakankamai daug, kaip magnetas „iškreipia“ erdvę ir laiką norima kryptimi. Toje erdvėje galimi įvairūs pokyčiai, net „stebuklingi“ išgijimai. Ta sukurta erdvė gali veikti ir per didelius atstumus, o ypač jei tuo metu kas tai mintimis ar jausmais bando patekti į tą vietą, arba tiesiog savo meditacijoje surezonuoja su ta žmonių sukurta erdve. Tai va. Pasikartosiu, kad negalima prisirišti prie jokio mokytojo ir net dvasinio, nes jis, gal būt po kiek tai laiko pasikeis tiek, kad jums gali „sugriūti“ savo pasaulėlis, kuris buvo pastatytas ant visiško pasitikėjimo tuo mokytoju pagrindo. Bet kokio žmogaus, o ypač mokytojo besąlyginis sudievinimas, besąlyginis tikėjimas tik juo vienu ir nesidomėjimas pasauliu plačiau, tai didelė rizika ateityje netekti dalies savęs, kuri sugrius, mokytojui pažeidus žmogiškumo, dvasingumo dėsnius. Iš visko ir visų mokomės, bet nė prie ko neprisirišame. Jau senokai pastebėjau kuomet mokyklos, ar studentų draugai susitinka po ilgesnio laiko ir … o naivumas … galvoja, kad jie nepasikeitė per tą laiką ir galima su jais bendrauti kaip tuomet, kaip anksčiau, kaip jau buvo patirta. O žmonės tai ne robotai. Jie keičiasi ir kartais net kardinaliai. Tenka iš naujo susipažinti su gal būt visai nauju žmogumi, nors ir atrodančiu kaip buvęs bendramokslis ar bendradarbis. Aišku reto žmogaus natūra gyvenime keičiasi kardinaliai. Esmė paprastai išlieka ir sudėtingose, ar net pavojingose situacijos „išlenda“ gal būt net tas, baugus ir nesavarankiškas 7-10 metų vaikas, su visomis tų metų ydomis.

 Visi žmonės neša savyje ir „transliuoja“ iš savęs įvarius žinojimus. Visi, dažniausiai kas jaunesni, perima tas žinias iš žodinės, vaizdinės informacijos. Tačiau yra dar pasąmoninė informacija, kuri gaunama per profesinių įgūdžių tam tikrus judesius, nuojautas, energoinformacinius darinius, vadinamus egregorais. Pavyzdžiui elektrikai specialistai gana tvirtai susieti su tam tikru egregoru ir bet kas, kas tiesiogiai mokosi iš specialisto, stebi jo darbą, persiima tuo jausmu ir prisijungia prie profesinio egregoro daug greičiau ir kokybiškiau, nei metų metai studijuojantys tą profesiją studentai. Tas pats ne tik su bet kuriomis specialybėmis, bet ir su dvasiniais mokytojais. Šalia mokytojo greičiau prisijungi prie jo naudojamo egregoro, kokybiškiau persiimi žiniomis ir gauni asmenišką prisijungimą. Esmė tame, kad toliau nelikti prie to mokytojo kaip koks priedas. Tu gi nelieki mokykloje prie mokytojo, kaip koks pagalbininkas, kuomet baigi mokyklą? Jei lieki, ar turi noro likti, tai tu nevertas studento vardo ir toliau studijuoti mokslus, o ir čia neturi sustoti. Tobulėjimas ir yra kelias, kuriame mokytojai, mokyklos, darbai nuolat kinta. Užstrigusio viename darbe žmogaus smegenys ir kūnas „robotizuojasi“ ir jis netobulėja. Nebent tas darbas būtų kaip hobis, kuriame tobulėjimas yra natūralus, nes tai „veža“.