NE MŪSŲ NORAI, NE MŪSŲ MINTYS

 Šį rytą buvau pas pažįstamos, kuri turi dukrą paauglę. Mama ruošėsi į darbą, o dukra į mokyklą. Užėjo kalba apie dukros norą įsigyti skrybėlaitę. Jos mama manęs paklausė, kaip su dukros noru? Mama dukros klausinėjo kokios ji nori skrybėlaitės, o aš jos mamą sustabdžiau ir klausiu dukros – ar tai tavo noras? Pagalvok, atsiribok. Ji sustingo ir žiūri į mane išplėstomis akimis. Tuomet klausiu – o dabar garsiai atsakyk ką jauti dabar, tik sąžiningai. Ir ji pasakė, kad iškart pajuto tuštumą, po to baimę, pasimetimą ir pyktį ant manęs. Tuštuma parodė, kad tai ne jos noras. Baimė ir pasimetimas, kad kaip tai gali būti, juk ji apie tai mąstė, kalbėjo su kitais. Pagaliau pyktis ant manęs, kad aš savo klausimu „sugrioviau“ jos troškimą, svajonę. O svajonės pasirodo nėra. Tai ne jos svajonė, o įpiršta aplinkos, gal mamos, gal draugių. Tokią diagnozę galima atlikti ir sau, tik būtina būti sąžiningam, sąžiningai savo jausmams. Jei bandysi tyrinėti savo mintis, tai vėl paklysi labirintuose ir saviapgaulėje.

 Nuo pat mažo žmogučio iki senelių erdvėje skleidžia savo troškimus, norus, poreikius. Kas garsiai, kas tyliau, o kas mintimis spinduliuoja. Garsiausiai ir plačiausiai „rėkia“ televizorius, radijas ir stipriai įtakoja į daugumą žmonių norus. O tie jau įtakoja savo giminaičius, draugus, drauges ir t.t. Tai stipriausias įtakojimo kanalas į žmonių visuomenę. Kitas yra religinis kanalas, kuri įpirštas per daugelį metų, daugelį lavonų ir kraujo upių tų, kurie nesutiko, kurie priešinosi. Liko paklusnieji, kurie jau patys programuoja naujas kartas paklusnumo būtent tokiai, įpirštai religijai. Ir šiukštu „neturėk kitų dievų“, tipo kitų ponų ant savo galvos, tik būtent tą. Per TV ir radiją, bei kitas reklamos priemones skleidžiami reikalingi komersantams, prekeiviams „norai“, kurie turi tapti liaudies norais ir papildyti prekeivių kišenes. Absoliuti dauguma prekių, gaminamų pasaulyje yra realiai nereikalingi žmonėms, o tik įpiršti kaip „reikalingi“. Prekeiviams būtina vartotojų visuomenė, todėl ypač vaikus programuoja jiems atseit „reikalingiems“ daiktams. Visų pirma per filmukus ir per žaislus. Formuoja vartotojišką pasaulį, be kurio jie negalės gyventi. Tik suaugę vaikai, kuomet tenka gyventi ant savęs, pradeda suvokti kokį ydingą pasaulį jie turi savyje, bet keisti tai gana sudėtinga, nes laužyti tenka savo jausmus, savo vidų. Aišku galima kaltinti tėvus, kad jie viską pirko savo vaikams, neauklėjo, tačiau… tačiau aplinkos įtaka augant vaikui, visuomenės įtaka tampa tik didesnė nei tėvų. Tuo labiau, kad įvedant į visuomenę vadinamas vaikų teises, reikalaujama kiekvienam vaikui suteikti tam tikras gyvenimo sąlygas, žaislų kiekį ir pan. Ir aišku vaikas gali apskūsti tėvus, nors vaikai tiek tesupranta, tipo „duok“. Tuomet iš tėvų paimami vaikai ir tėvai turi atidavinėti pinigus. Vartotojiškai visuomenei yra būdinga žmonių atskirtis, kad jie negalėtų pakritikuoti vieną ar kitą gaminį ar jo kokybę. Prekeiviams būtina, kad tik per TV, radiją, reklamą gautų reikalingą pirkimui „informaciją“.

 Labai svarbu, ypač perkant brangų daiktą ne tiek pagalvoti, bet ir pajausti ar tai tavo, ar tauto reikia tik dabar, o gal vėliau ir nereikia, ar tu tuo naudosiesi, o gal tai kieno tai įpirštas noras, ar „pasigautas“ draugų, pažįstamų noras, kuris buvo tiek emocionaliai stiprus, kad prilipo prie tavęs. Savikontrolinio klausimo metu „ ar to man reikia, ar tai mano“, paprastai pajuntamas tuštumos jausmas. Po to „prielipas“ padeda priešintis ir bando įtikinti, kad „jis“ tavo, kad jis reikalingas tau, kad tai tikrai tavo noras. Kas suvokia tą procesą, tai prielipas subyra, kartais atlimpa ir prilimpa prie kito. Kas nesuvokia, tas išgyvena susidvejinimą, tipo noriu-nenoriu. Arba tiesiog nenori apie tai galvoti ir perka viską, kas tik jį „pagauna“. Būtent toks žmogus idealiausias vartotojiškos visuomenės atstovas.