NEFIZINIS MAISTAS

 Mes pastebime daug keistų dalykų, jei esame pastabūs. Tačiau atkreipę į tai dėmesį, vėl juos sėkmingai pamirštame. Pastebime, kad galime pajusti kai kurių žmonių žvilgsnius, jų dėmesį. Dažniausiai pastebime „negerus žvilgsnius“. Mes pastebime, kad šalia kai kurių žmonių sunku net būti, o šalia kitų apima tokia ramybė. Visa tai mes pastebime, bet kodėl pamirštame tokius efektus? Kodėl nesidomime iš kur tai? Gyvenimo rutina, ar dar kažkas nukreipia mūsų dėmesį nuo įvairių, keistų jausmų, pastebėjimų, ar dar kažkas?

 Santykyje su aplinka mes iš esmės dalyvaujame trimis aspektais: kūnu, jausmais, protu. Visi jie dalyvauja kartu ir jei bent vieną sureikšminame, tai virsta priklausomybe ir veda į visos sistemos degradaciją. Tačiau yra dar tokių keistų jausmų, nuojautų, „matymų“, „girdėjimų“ ar panašių dalykų, kurie niekaip nepaaiškinami mūsų turimomis žiniomis. Kaip jau minėjau, apie kitų žmonių žvilgsnio pajautimo. Tai labiau būdinga jautriems žmonėms, sensityvams. Dar tas jausmas labai išsivysto pas karius, kurie dalyvavo ar dalyvauja kare ar karinėse misijose. Kariai, kurie nekreipė dėmesio į šį „matymo“ jausmą, greit žūdavo. Išlikdavo tik pasitikintys tuo žvilgsnio jausmu. Savotiška atranka. Ar mokslas tai paaiškina? Jis nepaaiškina ir aukščiau minėtų dalykų apie gerą jausmą šalia vienų žmonių ir nenorėjimą būti šalia kitų. Šalia agresyvių žmonių galima pajusti nesaugumo jausmą. Šalia išpuikėlių – savo menkavertiškumo jausmą. Šalia manipuliatorių – keistas įtampas, dirglumą, nesaugumą, agresyvumą, keistą norą paklusti, padėti manipuliatoriui, intrigą.

Manau teko girdėti ar net pajausti, kad šalia kai kurių ligoninės sesučių, tiesiog šiaip žmonių, ligoniai greičiau gyja. Teko girdėti, kad kai kurie žmonės, ypač senyvo amžiaus, sudaro situacijas, provokuoja konfliktui ir po jo lieka labai patenkinti, tarsi būtent to ir siekė? Kas tai? Pastebime ir vėl nekreipiame dėmesio, tik priimame kaip faktą? Kas mums, pagaliau mokslui neleidžia tyrinėti šių efektų ir kodėl jie yra? Gal kai kurie jau atsakė bent sau į šį klausimą? Ir atsakymas – religijos. Religijos privatizavo, arba teisingiau pasakius, užgrobė šią, niekaip žmonijos nepažintą sferą ir neleidžia jos pažinti. Religijos, žmones, kurie siekė savaip pažinti „nematomą“ pasaulį arba sunaikindavo arba siekdavo įtraukti pas save, ypač jei jie turėjo kažkokių matymų ar gabumų. Religijų adeptai buvo mokomi psichologijos, saldžialiežuvavimo, intrigų. Be viso šito jie ne tik, kad nebūtų išsilaikę, bet ir nebūtų išplėtę savo įtakos. Ką mes matome nuėję į tą religijos buveinę, kurią turime pašonėje? Matome teatrą, su dekoracijomis, kurios žmonių mintis turi nukreipti tam tikra linkme. Scenoje (prie altoriaus) matome artistus ir tuo pačiu režisierius. Jie atlieka tam tikrus veiksmus į kuriuos įtraukia ir pačius žiūrovus, žmones. Pažvelgus, atsitolinus, įsiklausius, galima pamatyti koks čia vaidinimas vyksta. Tačiau dažnai lankantys bažnyčią žmonės to jau nebemato, o tik atlieka veiksmus. Su laiku tai tampa refleksais, apie kuriuos žmonės jau net nebegali pamąstyti, o keisti refleksus beveik neįmanoma, jei to labai labai nenori ir to nesieki. Žmogaus organizmas, be šių refleksų patenkinimų, kaip alkoholikas, nebeįsivaizduoja savo gyvenimo, jaučia diskomfortą, nesaugumą, gyvenimo prasmės praradimą ir t.t. O kiek dar baimę ir nesaugumą, visuomenės atstūmimą sukeliančių saugiklių religijos įsipaišo į savo knygas. Nepakrikštysi savo vaiko, tai jis sirgs. Nenešios ant kaklo tavo vaikas kryželio, tai bus nesaugus. Nevaikščiosi į bažnyčią tai būsi svetimas visuomeniai ir aplinkiniai tave smerks, vadins bedieviu. Numirsi be religijos, pakliūsi į pragarus, tave nepalaidos su kunigu. Ir daugybė, daugybė tokių apgaulių ir bauginimų. Silpnas žmogus nesugeba atsispirti tokiam spaudimui, net jei jis protingas, mąstantis. O bet kuri religija siekia savo „mažutėlių“ silpnumo, nuolankumo ir kad tai taptų refleksu ne tik bažnyčios atžvilgiu, bet ir valdžios ar kokio agresoriaus atžvilgiu. Yra tokie nurodymai, kad „mylėk priešą“, atsuk kitą veido pusę, jei jau trenkė per vieną, paklusk dievo valiai, tipo be kurio valios nė vienas plaukas nenukrenta ir daugybė kitų „apynasrių“ mažutėliams. Filosofai ir kiti protuoliai mini, kad religijos, bažnyčios reikalingos suturėti žmonių gaivališkumui, gyvūniškai esmei. Tarsi ir suprantama, jei galvoti, kad žmogus gyvūnas ir jis nebegali tobulėti, vystyti savo žmogiškumą. O būtent religijos, bažnyčios ir riboja žmonių žmogiškumo vystymąsi. Religijos tarsi uždaro žmogų tam tikrame kokone, neleidžia tyrinėti savęs, savo aplinkos, tapti vis galingesniu kūrėju.

 Būtina prisiminti energoinformacinius darinius, ypač egregorus. Jie sukuriami žmonių minčių ir jausmų dėka ir išlieka jų dėka. Jie skatina žmones atlikti vis tuos pačius veiksmu, kartoti tas pačias mintis ir jausmus. Jie tarsi minta tais jausmais ir mintimis. Žmonės, vadinami žiniuonimis, magais, šamanais, raganomis ir panašiai, tai žmonės, kurie savais būdais, ar kieno tai pamokyti, savaip tyrinėjo šią nepažintą sferą. Be klaidų ir klaidžiojimų neapseita ir tai natūralus vystymosi procesas, o štai bažnyčia siekė tai uždrausti arba panaudoti tai savo tikslams. Tipo tik pas tą ar aną religiją, ar tik po tos ar anos bažnyčios sparneliu turi teisę vykti stebuklai, o visa kita tai tik nuo velnio. Religijos, bažnyčios leido tik savo knygose, savo adeptų gretose vykti stebuklams, išgijimams, regėjimams ir panašiai. Ar tai jums nepanašu į korporaciją, kuri panaikina savo konkurentus ir užgrobia teritoriją. Ta tas pats kas Maksima, ar kokia Norfa įsigalėtų visoje Lietuvoje ir nuo menkiausio kaimo iki didžiausio miesto būtų tik jos parduotuvės ir niekieno kito. O jei kas bandys atidaryti savo parduotuvę, tai juos apkaltinti raganyste, velnio adeptu, kažkokiu neteisingu ir netikinčiu vienos, absoliučios parduotuvės religija. Beje akylūs žmonės pastebi, kad religijos šventės jų knygutėse buvo gudriai sutapatintos su liaudies, bendruomenių šventėmis ir paskelbtos tik religinėmis arba dalinai religinėmis.

 Mums būtina siekti nematomo pasaulio pažinimo, kaip tolesnio vystymosi galimybės. Pažinimo per tikėjimą, fanatiškumą, apribojimus, draudimus, melą ir pan., negalima siekti. Todėl laisvas pažinime žmogus yra nereligingas. Laisvas žmogus siekia pažinti save ir savo aplinką taip kaip yra, o ne kaip kažkieno parašyta knygose ar skelbiama nuo aukštos pakylos. Laisvas žmogus nėra nuolankus ir sugeba ne tik apsiginti, bet ir apgintį silpnesnį čia ir dabar, o ne perduodamas tą veiksmą policijai, kuri nežinia kada atvyks. Laisvam žmogui pirmoje vietoje ne dirbtiniai, valdžios susigalvoti įstatymai, o sąžinė, bendruomeniškumas kas atstoja visus įstatymus ir religijas.

 Visa ką mes matome, girdime, jaučiame ar mąstome yra tik nedidelė Visatos dalis. Plėsdami savo suvokimą, pažvelgdami į visą ką naujaip kiekvieną dieną, turime galimybę tobulėti. Kažkur skaitėme ar girdėjome apie visokias energoinformacines būtybes, kurios turi daugybę pavadinimų. Kažkas jas matė, net bendravo ar pan. Tokių keistų matymų ar pajutimų kartais būna pas daugelį žmonių, bet retai ir užsimiršta. Tai nematomo pasaulio pasireiškimas. Jei mes jį matytume, tai galėtume kažkiek naudotis. Dabar dauguma juo naudojasi kaip neregiai. Iš čia visokie užkalbėjimai, būrimai, užkeikimai, nužiūrėjimai ir daugybė visokių efektų. Mums daugybę metų religijos draudė tai jausti, matyti, girdėti, o tuo labiau tyrinėti. Visa tai vadino velnio apsireiškimu ir liepė bijoti ir vengti. Na jei bijai tai tuo nebesidomėsi. Va taip ir pašalinamas eilinis galimas tyrinėtojas, ar tyrinėtoja. Yra kalbų, kad tos, nematomos esybės yra ir blogos ir geros. Vienos padeda, kitos kenkia. Pagal kitų, nepažintos sferos tyrinėtojų nuomonę, tai „blogų“, kenkiančių nėra. Visi tik į pagalbą mums, tik va mes jais nemokame naudotis. O nemokame, nes mus nuo vaikystės to nemokė, nesupažindino kaip tai daroma, o vietoj to pastoviai tempė į bažnyčias. Nepažintos esybės taip lieka be darbo, nes mes pasišaliname, neduodame joms darbo. O jos kaip šuniukai, kaip simbiontai gali mums daug padėti. Beje kai kurios iš esybių, kaip likę be darbo „šuniukai“ gali krėsti eibes ir beje valgyti jiems reikia. Energoinformacinės esybės minta įvairia energija, taip pat ir mūsų minčių, emocijų energija. Gal todėl kai kurie mato „blogas“ esybes, kurios užpuola kokį tai žmogų ir tas senka ar net serga. Matyt nepanaudoti ir neauklėjami „šuniukai“ elgias kaip nori, nes suvokimo pas jų maža.

 Su energoinformacinėmis esybėmis galima pradėti bendrauti ramybės būsenoje, meditacinėje būsenoje. Joms galima įsakinėti, galima prašyti, galima nurodinėti, nes jų visokio suvokimo yra tai ir veiksmai jų atžvilgiu skirtingi. Kontakto su šiomis esybėmis metu žmogus duoda dalį savo energijos, tarsi pamaitina jas. Tos esybės gali gyventi daugybę metų net be jokio veiksmo, tarsi miegodamos. Jos gali būti ir aktyvios, šokuoti nuo vieno prie kito. Dalį esybių žmogus pats gali sukurti, ar esamas keisti, jei yra pakankamai emocingas. O jei dar ir pajungia proto galimybę konstruoti, tai jau žingsnis link magijos. Be to ne tik žmogus maitina enegoinformacines esybes, bet ir jos gali jį maitinti. Yra toks pastebėjimas, jei žmogus ilgai sėdi namuose, nebendrauja, negeneruoja jausmų, jam tampa nejauku, ligota savijauta. Tereikia išeiti į miestą, pabendrauti su žmonėmis ir jausmas pagerėja. Kas tai? Čia veikia daugybė faktorių. Nes taip pamaitinami ir tavo „šuneliai“ ir praskalaujama emocinė, minčių sfera, chormoninė sistema, kraujotaka išjudinama, limfa geriau teka ir daugybė visokių veiksnių. Vienas iš veiksnių, kad tu pasimaitini kitų emocijomis ir mintimis, bei pats pamaitini savosiomis kitus. Vyksta tarpusavio mainai, dalinimasis tuo, ką turi. Tai natūralus procesas. Tiesiog to vieniems reikia daugiau, kitiems mažiau, tačiau reikia visiems, nes žmogus yra visuomeninis padaras. Be bendravimo, santykių, žmogus liks tik kaip gyvūnas. Bendravimo metu mes, to nesuvokdami, gauname mums labai reikalingo nefizinio maisto, kuris įtakoja ir kūną, bet tiesiogiai nenaudojamas kūno statybai. Todėl ne tik pats fizinis maistas lemia mūsų kūno būklę, bet ir bendravimo maistas. Iš čia ir sveikata ar nesveikata.

Bendraujant su kitu žmogumi neskubėti kalbėti, išsakyti savo problemas, lūkesčius ar pan. Daug svarbiau yra skanauti kito žmogaus skleidžiamomis emocijomis jo kalbos metu ir dalintis savo emocijomis savo kalbos metu. Kai tik tai pamėginsite, suprasite kaip neskanu bendrauti su kai kuriais žmonėmis, gal net su daugeliu. Pastebėjau, kad daugelis skuba „išversti“ savo problemų kubilus ant kito žmogaus, net pertraukinėjant jį ar kitus. Dažnai emocijos net nespėja paskui žodžių laviną. Žodžiai be emocijų neturi jėgos, tampa tuščiais. Kiek žmonių mėtosi tais tuščiais žodžiais? Tokių, tuščių žodžių turėtojai, dažnai su išdarkytų emocijų gabalėliais, labai mėgsta, tiesiog medžioja gerus klausytojus. Jiems svarbu, kad juos tik išklausytų. Po tokio pokalbio, toks žmogus džiaugiasi, kad gerai pakalbėjom, nors kalbėjo tik jis ar ji. Kuomet žmonės kalbėdami skanauja vienas kito emocijomis, jie kalba mažai ir lėtai ir vis dažniau ta kalba tampa akių kontakto kalba, o ne verbalinė. Tai jau aukštesnis bendravimo lygis, kuomet tik akių kontaktas ir kalba emocijomis. Teko girdėti, kad su laiku tai galima pereiti ir į kalbėjimą be akių kontakto, per bet kokį atstumą.

 Keli patarimai dėl energoinformacinių esybių. Atsisėdame ramybėje. Patriname delnus viena į kitą. Tarp jų turi būti tam tikras atstumas, kuris paprastai būna apie 10-20cm. Artinant ir tolinant delnus atsiranda standumo, balionėlio, tarp delnų pojūtis. Greičiau pojūtis atsiranda užsimerkus. Tuomet, vaizduotės pagalba, į sritį tarp rankų nukreipiam įsivaizduojamą energiją, vienokios ar kitokios šviesos pavidale. Tuos vaizdus, mums priimtinu pavidalu pateikia pasąmonė, remdamasi mūsų gyvenimiška patirtimi. Kai „balionėlis“ taps standesnis (patikrinti jį delnų tolinimu ir artinimu), tuomet į jį galima sudėti tam tikrą mintį ir ar net formuoti tam tikrą darinį. Pavyzdžiui jūs savo vaikui, kuris yra gal toli ir sirguliuoja norite padėti. Sukūrus tokį „balionėlį“, į jį galima įdėti mintį, kad jūsų vaikas pasveiko, jaučiasi gerai. Tačiau jei dar „balionėlio“ vietoje jūs bandysite įsivaizduoti žaisliuką, kurį jūsų vaikas mėgo vaikystėje, tai šis darinys taps stipresnio poveikio energoinformaciniu dariniu. Tuomet „balionėlį“, rutuliuką, ar sukurtą „žaisliuką“, delnais pastumti link įsivaiduojamo vaiko, vietos kurioje jis yra ir paleisti. Pasėdėti ramybėje, pajausti ar gerai jaučiatės ir toliau užsiimti savais reikalais. Po kiek laiko galite pajausti keistai gerą jausmą, tai reiškia jūsų siuntinėlis pasiekė adresatą ir suveikė. Tas suveikimas pasireiškia tuo, kad jūsų vaikas nei iš šio, nei iš to pasijuto geriau ir nesąmoningai pasiuntė atsaką. Toks energoinformacinis darinys laikomas laikinu. Nes, atnešęs energiją, jis paprastai suyra. „Žaisliuko“ pavidalo darinys yra labiau ilgalaikis, nes jau turi struktūrą. Kartais tereikia vieną kartą nusiūsti tokį „žaisliuką“ savo, ar savo giminaičio vaikui, o toliau tik prisiminus, nusiūsti emocingą energiją to žaisliuko energetiniam palaikymui. Matantys ar jaučiantys bioenergetikai pastebi, kad tokie „balionėliai“ ar „žaisliukai“ nutupia ant tokių vaikučių, ar kitų ligonių, tam tikrose, probleminėse vietose ir susilieja su ta vieta. Nebūtina net nurodyti, patys randa vietą.

 Aišku tokiu būdu galima padėti bet kokiam žmogui, bet galimas išsekimas. Dažniausiai tai būna dėl neturėjimo žinių apie nematomą pasaulį, jo nejautimo, nematymo, negirdėjimo. Tarp artimų pagal kraują žmonių paprastai būna energetinis atsakas, todėl tai padedant savo giminaičiams negresia išsekimas. Atsakas būna ir tarp artimų draugų, bičiulių ar net gerų pažįstamų. Būna, bet ne visada. Labai priklauso nuo tų draugų, bičiulių, pažįstamų giminės, nes ta energija gali nutekėti ir ten, o atsako nebus ir grės lėtas sekimas, jei tuo piktnaudžiauti. Retai tuo piktnaudžiaujama, nes žmonės nemato greito ir tiesioginio poveikio. Čia ne tabletė. Todėl tingi eksperimentuoti. Gal ir gerai. Iš svetimo žmogaus atsako efekto galima sulaukti kuomet jis šalia jūsų ir lanko bent 10 kartų. Tuomet bioenergetikui negresia išsekimas. Aišku pasitaiko žmonės-vampyrai, kuriems kiek duosi energijos, tiek praris. Tai būtina laiku pastebėti ir tokių veiksmų su jais atsisakyti. Žmonės vampyrai, tai karminės, genetinės problemos giminėje, pagaliau pačių jų nusikaltimai. Tokiems rimtai gali padėti aukšto lygio bioenergetikai, pavadinkime juo magais. Aišku kraštutiniu atveju galima kreiptis į religiją. Joje, tokie problematiniai žmonės tarsi į kokoną uždaromi. Bėdos nesireiškia, bet giminėje toliau perduodama per palikuonis. Pati geriausia išeitis, tai tokiam žmogui pasirankioti žinių ir save keisti iš vidaus, pačiam sau tapti magu. Toks veiksmas labai stipriai paveikia tiek to žmogaus likimą, tiek palikuonių, tiek visos giminės, nes ne iš pašalies tai buvo daroma, o iš vidaus. Tik pats drugelis, išsiveržęs iš kokono varžtų yra stiprus, o jei padėsi jam, tai bus silpnas. Yra toks keistas pasakymas, kad mes gyvenime turime save atrasti? Su laiku supranti, kad taip gali keliauti visą gyvenimą, tai šen tai ten save atrasdamas. Tai paklaidinanti mintis. Labiau tiksli yra save sukurti. Ta kūryba vyksta visą gyvenimą, tačiau pagrindas sukuriamas jaunumėje. Vyresniam amžiuje savęs kūryba dažnai susieta su savęs laužymu. Kažko nesulaužęs, neišmetęs, nepamiršęs, naujo nesukursi. Dauguma sėdi apsikrovę tai kas sena, tiek namuose, tiek mintyse, tiek jausmuose ir sustoja savęs kūryboje. Toks sustojimas organizmui, pasąmonei, tai signalas, kad jis atsisako gyventi. Gamta įjungia susinaikinimo mechanizmą, kuris yra kiekviename iš mūsų ir tuomet „natūraliai“ silpsta imunitetas, „puola“ visokie negalavimai, keistos ligos, mūsų simbiotai kelia vidines „revoliucijas“ ir valgo mūsų organizmą iš vidaus. Ir niekas kitas iš pašalies čia nekaltas. Mes patys atsisakėme gyventi. Gyvenimas tai griovimas ir statymas. Atsisakę sugriauti sena, nelieka kur ir ką statyti. Sustoja judėjimas, gyvenimo tėkmė. Prieš tokius proto „aptemimus“ būtina profilaktika. Labai padeda pavasario gimimo stebėjimas, gamtos „sprogimas“, rudens pokyčiai. Aplamai stebėti aplinkos pokyčius gerai. Po to senų, ilgai nenaudotų daiktų atsikratymas. Ypač jei vietos problemos ir jie padėvėti. Mėtyti gerus, bet nenaudojamus daiktus yra neprotinga, nes tai vartotojiškos visuomenės bėdos, kuomet kelis kartus panešiotas daiktas išmetamas, vardan naujo. Gerais, bet nenaudojamais daiktais galima dalintis su giminėmis, draugais, pažįstamais, skurdžiau gyvenančiais žmonėmis. Visa tai atrodo žinoma, todėl tarsi nieko naujo.