NEGAILESTINGUMAS

 Negailestingumas, tai geriausia kas gali nutikti asmenybės gyvenime. Savęs ir pasaulio tobulinimu užsiimantys žmonės tai vadina aksioma. Galėdamasis „vargšelio“, tu visų sureikšmini savo padėtį, o visų antra netiki jo galimybe pasikeisti, kažko pasiekti. Savo galėjimu ir parama tu maitini jo, kaip aukos padėtį, o „mitybos“ dėsnis sako – ką maitini tas auga ir dauginasi. Reiškia tam žmogui ir toliau „patiks“ būti auka ir gauti materialinę pagalbą ir dėmesį kaip aukai. Tai užsiprogramuoja pasąmoniniam lygmenyje ir joks protingas mąstymas to nepakeis.

  Padėti žmogui galima kritinėse situacijose, kuomet jam tai būtina, tačiau kuomet „kritinė“ situacija tampa kasdieniška tai jau nenormalu. Kiekvienas savo vidumi, mąstymu, charakteriu renkasi savi gyvenimišką situaciją ir maitinti materialiai, moraline parama, dėmesiu, gailėjimu ar pan., tai nesąmoningai palikti tą žmogų jo pasirinktoje „gyvenimiškoje duobėje“. Kiekviena parama visų pirma turi būti nukreipta į to žmogaus mąstymo platumo ugdymą, proto lavinimą, tiesos ir sąžiningumo visų pirma sau formavimą. Dar nesutikau nė vieno „varguolio“ sąžiningo sau, o ką kalbėti apie sąžiningumą kitiems? Visų pirma tai kyla iš nesaugumo dėl rytojaus, dėl siauro požiūrio ir baimės pažvelgti Tiesai į akis. Dauguma renkasi gražias pasakas, arba bauginančias pasakas. Vieni, optimistai, skrajoja iliuziniuose pasaulėliuose, bijodami aplinkinės realybės. Kiti, pesimistai, cinikai, baugina save ir kitus apokalipsėmis, tiek kasdieninėmis, tiek pasaulinėmis ir tai tiesiog baimė ir nenoras keisti savo ir aplinkinių gyvenimą į gera. 

  Negailestingumas tai ne žiaurumas, tai priešybė gailestingumui. Negailestingumą galima sulyginti su blaivybe, kuomet matai tikrą realybę ir jauti kaip ją keisti. Gailestingumas panašus į pastovų apspangimą, tikėjimą kad „blogis“ apeis tave, kad tavimi kažkas pasirūpins – gal koks dievas, ar princas ant balto žirgo ir pan. Maitinti gailestingumą, tai kituose ir savyje ugdyti vergą, kuris savyje gali kaupti tik pyktį ir pavydą aplinkiniams. Tereikia tik tinkamos situacijos ir tas vergas pradės griauti viską aplinkui ir visų pirma gailestingai jį maitinusius. Tai istorinis faktas. Psichologijoje tai gerai žinomas efektas. 

  O kas nutinka jei tas gailestingumo objektas esu aš pats (pati)? Gal būt gailestingai save vis pamaitinu gardžiai (nutukimas), gal gailestingai apsikraunu įvairiais daiktais (materialios energijos praradimas), gal gailestingai save girdau chemija, tipo alkoholiu ar pan., siekdamas malonumo, atitrūkimo nuo realybės. Taip dvasia degraduoja, siela jaučia vis didėjantį skausmą ir viduje kaupiasi neapykanta sau, susinaikinimo programos pavidalu. Ši programa kažkiek „išsikrauna“ dėl periodiškos agresijos prieš aplinkinius ir paprastai prieš artimuosius.

  Galimos išvados : negailestingumas tai ne agresyvumas, o gailestingumo priešybė. Kokį „vilką“ savyje maitini, tas ir auga. Tai žinomos tiesos, bet kiek jomis gyvena kas dieną?