NEIGIAMA PATIRTIS

     Neigiama patirtis dažnai mums atsiliepia neigiamu savęs saviprogramavimu į ateitį. Pavyzdžiui jei pirmoji patirtis kalbant auditorijai viešai (o ypač jei dar vaikas) yra neigiama, tai yra tuo metu žmogus pasijuto nesaugus, apimtas nerimo, kažkas auditorijoje šyptelėjo, prunkštelėjo. Žmogų išpylė šaltas prakaitas, pradėjo strigti kalba, širdis daužosi, veidą užliejo raudonis, gal susuko skrandį, vidurius, galva ištuštėjo ir pan. Už visa tai atsakinga pasąmonė, autonominė nervų sistema. Sąmoningai to pakeisti negalime. Jei nors kartą nutiko toks „sutrikimas“, tai žmogus sąmoningai ar nesąmoningai daugybę kartų mintimis tą atkartoja, tuo tik sustiprindamas neigiamą saviprogramavimą. Jis prisimena daugybę smulkmenų nesėkmės metu, kurios „įsiėda“ programose, kas tik kartosis ateityje. Jei ateityje kas pasiūlys išstoti viešai prieš auditoriją, kad ir po daugybės metų, mintys, jausmai, praeitis susipins į vieną visumą ir sąmoningai to nesugebėsime įveikti. Beliks tik atsisakyti.

  Visi gerai įsimintini praeities įvykiai būna susieti su stipriomis emocijomis. Jausmai yra galutinis patirties produktas. Praeities įvykius lengvai prisimename, nes galime pasakyti kaip tuo metu jautėmės. Jei jausmo nėra, tai ir įvykiai lengvai išsitrina iš atminties. Jei mes savo  patirtį, kaip priežastį susiejome su pasekme, tai jau pradėjome saviprogramavimo procesą. O ar ta patirtis buvo neigiama ar teigiama, tai mūsų pasąmonei nesvarbu. Ir kiekvieną kartą, kai tik prisiminsime kažkokią tai patirtį, smegenyse ir kūne, stipriau ar silpniau vyks tie patys cheminiai procesai, tarsi pakartotinai patvirtindami to, kas vyko praeityje. Kūnas neskiria emocinės būsenos, kurią sukėlė realus įvykis, nuo emocijų, kurias sukėlė vien mintis, galvojant apie įvykį. Kūnas tebegalvoja, kad išgyvenate vis tą pačią patirtį, nors jau gulite lovoje ir ruošiatės miegoti. Galvojant apie tą patį vis daugiau ir dažniau ir atnaujinant tas pačias emocijas, smegenyse susiformuoja gana daug ir tvirtų nervinių ląstelių ryšių, kurios jau neleis kitaip reaguoti į panašų įvykį ateityje. Reaguosite kaip biorobotas. Faktiškai fiziologiškai užsiprogramuojame kūną nesąmoningai atspindėti tai kas įvyko. Taip tampame priklausomi nuo cheminių medžiagų „kokteilio“ iš praeities.  Tai tapo ne tik charakterio, bet ir asmenybės dalimi. Kūnas nesąmoningai reaguoja į kiekvieną mintį kalbėti viešai ir tai gali virsti net problema bendraujant su keliais ar vienu žmogumi. Vien nuo minties, per kelias sekundes pareina atsakas : gausus prakaitavimas, gerklėje „kamuolys“, galvos svaigimas, oro trūkumas, silpnumas ir pan. Taip tampama kūno vergu, nes sąmoningai nebegalite nugalėti nesąmoningų reakcijų. Beje tampate labai priklausomas nuo aplinkos, nes išgyventa patirtis daro įtaką dabarčiai ir ateičiai. Aišku įvyksta ir savotiškas pasiklydimas laike, nes gyvenate praeityje ir to paties tikitės iš ateities.

 Norint nugalėti dabarties būvį, teks nugalėti savo kūną, aplinką ir laiką. Tokią būseną nulemia keli veiksniai. Tai saviprogramavimas, lūkesčiai ir įvykiui suteikiama reikšmė. Jei reikšmę sumažiname, lūkesčių didelių šiuo atžvilgiu nėra, tai ir saviprogramavimas sugriūva savaime. Tampate laisvu nuo neigiamos patirties. Jei kūną užprogramavote tam tikru būdu reaguoti į išorinį stimulą (beje tai labai panašu į Pavlovo eksperimentą su šunimi ir skambučiu), tai sukūrėte pasąmonės tam tikrą būvį, dėl ko kūnas nesąmoningai reaguoja net į mintį, o ne tik į išorinį veiksmą.  Jei jūs tikite, kad ateitis bus tokia pat kaip praeitis, tai jau lūkesčiai, kurie kuo labiau perdėti, tuo labiau pavojingi. Reiškia įstrigote praeityje ir renkatės nuspėjamą ateitį. Tuomet visas dėmesys sutelkiamas į pažįstamą realybę, beje nuspėjamą ir bet kokios naujos galimybės, naujos patirtys ar emocijos yra labai apribojamos. Save apribojame nuo ateities. Tuomet vyksta greitas organizmo senėjimas ir ne tik fizinis. Beje jei patirtam veiksmui priskiriame tam tikrą reikšmę, o ypač jei didelę, tai rezultatas sustiprinamas, nes reikšmė galvoje vis kartojasi ir kartojasi, kol bet kokia mintis apie panašų veiksmą sukelia paniką, isteriją ir pan.  Tai yra įvykį praeityje perdėtai sureikšminome ir įkrovėme į jį daug savo dėmesio energijos.

  Keičiame savo lūkesčius, reikšmę, kurią suteikiate savo veiksmams, tai keisis ir rezultatas. Klausimas yra toks, ar nuolat stengiatės keisti savo būvį ar gyvenate įstrigę praeityje?