NORIU VALGYTI! AR TAI TIKRA?

 Žmogaus pareiškimas, kad jis nori valgyti, ne visuomet teisingas. Yra nustatyta, kad tai dažniausiai įprotis, kuris sukelia tam tikras žmogaus kūno chemines reakcijas. Gana dažnai tai būna gerųjų bakterijų poreikis ir jos pareikalauja sau maisto. Kaip atskirti?

 Mes ne kartą girdėjome, kad mokslininkai ištyrė, jog tiek įvairius vabzdžius, tiek gyvūnus valdo bakterijos, grybeliai, kirminai. Tai yra jų siekis daugintis, plėsti teritoriją. Pvz kordicepso grybo spora, patekusi į skruzdę, užauga joje, po to priverčia užlipti kuo aukščiau ir įsikibti ten mirtinai. Tuomet grybas išlenda ir paskleidžia savo sporas. Kitas pavyzdys, tai bakterijos, kurios patekusios į žiurkes ar peles, negali jose normaliai daugintis, bet daro įtaką žiurkėms ir pelėms, kurios nustoja bijoti kačių ir ieško jų, kad katės jas suėstų. Tik katėse vyksta normalus tų bakterijų gyvenimas. Kol kas tik virusai neturi tokios įtakos reguliuoti gyvų padarų elgesį. Mums gyvenimą reguliuoja gerosios bakterijos. Kol kas tik tai nustatė mokslininkai. Pavyzdžiui, po tam tikro laiko, mums pavalgius, paprastai po 4-6 val. vidutiniškai, pradeda mirti bakterijos, esančios mūsų plonajame žarnyne. Jos išskiria savo mirties toksinus. Gyvos bakterijos išskiria baimės toksinus. Visa tai patenka į mūsų kraujotaką, tam tikru būdu veikia įvairius organus ir psichiką. Paprastai žmogus pradeda jausti nesaugumą, neramumą ir reflektoriškai siekia ko nors užkasti, užvalgyti. Gavusios maisto, bakterijos nurimsta, vėl pradeda daugintis ir nebeišskiria baimės toksinų. Žmogaus kraujyje to nelieka ir psichika aprimsta. Taip bakterijos valdo mus. Nustatyta, kad jei „perkentėti“ pirmus „poreikius“ valgyti, tam tikra dalis bakterijų išmiršta, o kitos panyra į žarnyno išskiriamas gleives ir ten tarsi užsnūsta. Ir tik antras, ar net trečias poreikis valgyti yra teisingas signalas iš organizmo, kad verta pavalgyti.

 Mokslininkai tyrinėjo skirtingo organizmo statuso žmones. Esant vienodam fiziniam dienos krūviams ir vienodam maistui, toli gražu ne visi žmonės vienodai tunka, arba kūsta. Mes esame skirtingi ir todėl bet kokios metodikos, vaistai, gydytojų nurodymai veikia mus labai skirtingai. Pavyzdžiui yra žmonės, kurie daug valgo, netunka yra gysloti. Kitas kraštutinumas, tai net nuo nedidelio kiekio maisto, žmonės tunka. Mokslininkai mano, kad tai dėl labai skirtingo žarnyno paviršiaus, kuris gali daugiau ar mažiau įsisavinti to, kas keliauja žarnynu. Tai yra žarnyno „porėtumas“ nevienodas, o tai genai. Bado metu, „gysloti“ žmonės, turi didesnį šansą mirti, nes jų organizmas anksčiau pradės valgyti savo ląsteles, kad išgyventų. Na, o į tuklumą linkę žmonės turi didesnę tikimybę išgyventi, esant vienodam svoriui palyginus su „gyslotais“, kuriems kiek duosi maisto tiek suvalgys, bet nenutuks. Tiesiog jų žarnynas daugiau į save „susiurbia“ maistines medžiagas. Tačiau vien pliusų nebūna. Pavyzdžiui apnuodyto maisto atžvilgiu, ar bakterinio žarnyno užkrato atžvilgiu, į tuklumą linkusių žmonių žarnynas greičiau į save susiurbs nuodą ir organizmas bus labiau apnuodytas. Tuo tarpu žmonių, kurių žarnyno „akytumas“ mažesnis, organizmas apnuodyjimą ar užkratą perneš lengviau ir greičiau išsivalys.

 Badaujant sunkiausia yra pirma diena, kuomet nemažai miršta bekterijų ir jos skleidžia aplink save „mirties toksinus“. Jos tarsi „rėkia“. Mūsų organizmas nuo to patiria stresą, jaučia baimę, nesaugumą. Tuo labiau pačios ląstelės gausiai nebegauna mitybinių medžiagų. Pasąmonė kelia neadekvačią paniką, nes nežino tikros padėties. Antrą badavimo dieną, kuomet dauguma, likusių gyvų bakterijų, plonajame žarnyne, užmiega žarnyno sienelių gleivėse, pasąmonė aprimsta. Organizmas pradeda ieškoti vidinių rezervų. Tai ne tik kūno riebalai, bet ir laisvi baltymai, kurie ten bei šen organizme buvo ir sukeldavo vietinius uždegimus. Jais maitindavosi bakterijos ir grybeliai. Trečią parą pradeda žūti silpnos, ligotos, pažeistos organizmo ląstelės. Jomis savotiškai minta organizmas. Kadangi tokių ląstelių mūsų organizme paprastai būna ne mažiau 2-5kg, o dar riebalų sluoksniai, tad mūsų organizmas pereina į vidinę mitybą ir sėkmingai, esant vandens, gali taip maitintis gana ilgai. Tiesa ties 7 para tas suintensyvėja ir galima kartais jausti iš burnos amonjako kvapą. Ties 9-12 para, jei nebuvo daromos klizmos, storame žarnyne esančios gerosios bakterijos taip pat „užmiega“. Galimas savaiminis žarnyno išsivalymas, nors visą tą laiką ir nevalgėte. Skysčių būtina gerti pakankamai. Tai 2-3l per parą. Jei norisi, tai kartais skiesti su mineraliniu vandeniu, kartais norisi gryno, kartais virinto. Pagal poreikį. Aš asmeniškai pirmas dienas vandenį skiesdavau su trupučiu mineralinio. Buvo, kad po 4 dienų, porą parų gėriau tik virintą vandenį, po to vėl su mineraliniu, po to tik palaikytą šaldymo kameroje ir t.t. Po 12-14 parų organizmas, jei jis nepatiria sunkių fizinių darbų, sėkmingai gali gyventi iki 19 parų. Tiek maksimaliai teko nesimaitinti. Kiek yra patyrę kiti, tai manoma, kad galima iki 28 parų, po to galima negera įtaka nervų sistemai. Teko bendrauti su žmonėmis kurie 42 paras badavo, bet pastebėjau, kad jų mąstymas kartais tarsi stringa. Negaliu pasakyti, kad taip su visais, nes tik porą tokių žmonių pažinojau. Manau, kad perdėtai ilgas badavimas, dar aišku priklausomai nuo kūno atsargų, gali kažkiek kenkti nervų sistemai ar smegenims. Sveikiausia yra 1 paros bedavimas kas mėnesį. 3 parų badavimas kas 4 mėnesiai. Ir 12 parų badavimas, kartas į metus. Kam organizmas leidžia, visas rekomendacijas galima padvigubinti. Badavimas gražiai išvalo organizmą nuo silpnų, paliegusių, bakterijų, grybelių „apsėstų“ ląstelių. Jei badavimo metu truputį pakyla temperatūra, reiškia mirė ląstelės, kuriose buvo pasislėpę „miegantys“ virusai. Išėję į laisvę ir pabandę pasireikšti, jie lengvai nužudomi imuninės sistemos dėka. Nesekinantis, 12-14 parų badavimas imunitetą tik padidina. O va jei pasireiškia kažkokia tai virusinė ar uždegiminė liga, mes puikiai, visų pirma iš gyvūnų, žinome, kad būtina nevalgyti 1-3 dienas ir be jokių vaistų organizmas pats save pradeda gydyti. Maistas trukdo imuniteto veiklą, nes maistą imunitetas priima kaip svetimybę ir tai atima jo dėmesį, bei resursus, nukreipiamus prieš realius agresorius. Labai svarbus ir laikotarpis po badavimo. Jei po jo saldumas ar gaminiai iš grūdų pareis į virškinimo sistemą, tai pvz grybeliai organizme vėl atsinaujins ir gal net užkariaus daugiau vietos sau. Grybelių organizme, pagal vienus duomenis ne mažiau penkiasdešimties rūšių, o pagal kitus daugiau šimto rūšių. Jiems nesvarbu koks saldumas, ar vaisių ar medaus ar cukraus. Todėl, po badavimo yra patarimas gerti gerųjų bakterijų, nes tai konkurentai grybeliams. Jei žarnynas prastai „užsėtas“ gerosiomis bakterijomis, tai daugiau šansų veikti grybeliams. O bakterijos, kaip minėjau, prasiskverbia pro žarnyno sieneles į kraują ir iki vakaro ten jų nemažai plaukioja. Ryte veik nėra. Grybeliai geriau veisiasi tuose organizmuose, kurie mažai juda ir vartoja perdėtai daug baltymų, saldumynų. Pavyzdžiui žmonės reklamuojasi, kad gyvena sveikai ir vartoja tik medų, o ne cukrų. Grybeliams tai vienodai. Juos naikina imunitetas ir šluoja gera kraujotaka. Todėl būtina judėti. Nutukusiuose žmonėse paprastai yra daugiau grybelių, bet jei žmogus kūdas, bet mažai juda, jame ne ką mažiau.

 „Vartoti“ badavimą kaip vaistą. Viena iš pagrindinių sąlygų tai šiluma. Badavimo metu dažnokai krečia šaltis, nes organizmas minta tuo, kas yra jame ir taupo energiją. Yra ir „sausas“ badavimas, kurio metu nevartojamas joks skystis. Kai kurie rekomenduoja net nesiprausti. Tačiau judėjimas būtinas. Kad ir ne jėgos pratimai, bet pats judėjimas. Nejudėjimo metu dar labiau šalta, imunitetas veikia prasčiau, lengviau reikštis bakterijoms, grybeliams. Jie minta jumis. „Sauso“ badavimo para vertinama kaip 2-3 paros badavimo su vandeniu. Dėl 3 nežinau, bet efektas tikrai stipresnis. Yra žmonių kurie taiko mišrų badavimą. Pvz viena para sauso badavimo, viena su vandeniu. Arba dvi sauso ir viena su vandeniu ir t.t. Mes skirtingi ir tik eksperimentuodami galime atrasti sau priimtiniausią variantą. Kiek pastebėjau ant savęs, tai ne tik priklausomai nuo metų laiko, oro, bet ir su amžiumi tas keičiasi. O ypač su patirtimi. Beje pasąmonė, supratusi, kad badavimas nepavojingas, jau taip nebepsichuoja ir žino, kad tai laikina. Todėl sudėtingiausias barjeras, tai mirštančios žarnyne bakterijos, kurios skleidžia mirties, baimės toksinus į kraują. Tai mes jaučiame kaip savo nesaugumą.

 Išvada: jei nori valgyti, tai toli gražu ne visada reiškia, kad to nori tavo organizmas. Dažnokai tai organizmo gyventojų problema.