NORŲ PILDYMO KANCELIARIJA

 Ne kartą ir ne iš vieno žmogaus patirties teko išgirsti žinomą frazę : „Bijok savo troškimų, nes jie gali išsipildyti“. Tačiau aš visada maniau, kad troškimų nereikia bijoti, nes tai žmogaus vystymosi variklis. Troškimus reikia tyrinėti, analizuoti, sudaryti protingą pagrindą jiems realizuotis. Šioje srityje taip pat būtina mokytis.

  Yra pastebėta, kad vaikų troškimai pildosi gana greitai ir yra „ryškūs“. Troškimai iš vaikystės gali pildytis visą gyvenimą (atėjus laikui ir sąlygoms tam pildytis). Likiminiai troškimai būdingi 9-11m. vaikams. Troškimas, tai kelis kartus (o gal daugiau) sustiprintas noras, nes jis gausiai prisotintas jausmų energijos. Jei tai dar įvilkta į protingą „rūbą“, tai noras linkęs gana greitai pildytis. Pildymasis, arba realizacija realybėje vyksta tik tuomet, kuomet tas noras pakankamai prisodrinamas jausmo-laiko energijos. Tuomet kitame etape asmeninis noras energetiškai-informaciškai derinamas su aplinkinių norais, siekiais. Derinamas erdvėje ir laike. Jei „užsakovo“ noras išlieka daugmaž stabilus ir laike pastoviai papildomas energija, tai jo galimybė realizuotis auga eksponentiškai. Tačiau jei noras laike papildomas informaciškai, tai jis gali „užstrigti“ informacinėje erdvėje. Sakykime berniukas panoro dviračio: „o, kad turėčiau dviratį; greitą, patogų“. Praėjus mėnesiui, kitam jis papildo savo norą: „o, kad turėčiau dviratį sportinį, tai galėčiau...“. Praėjus dar keliems mėnesiams jis sako: „o, kad turėčiau elektrinį dviratį, tai...“. Dar pusmečiui, kitam praėjus: „o, kad turėčiau motorolerį, tai...“. Jau po pirmo panorėjimo „norų pildymo kanceliarija“ pradeda savo veiklą ir skaičiuoja kiek jausmų energijos žmogus įlies į savo norą. Tačiau jei paraiška norui vis keičiama, tai prieš tai įlieta į norą energija yra nurašoma ir skaičiuojama nauja ir iš naujo derinama su visais galimais to noro pildymo dalyviais. Po pirmo berniuko panorėjimo, „norų pildymo kanceliarija“, savais būdais, apie tai pradėjo pranešinėti to berniuko tėvams, seneliams, dėdėms ir t.t. Tačiau po kiek laiko berniukas keičia savo norą ir nesvarbu, kad tai tas pats dviratis, bet jis jau sportinis! Tėvai, seneliai, dėdės ir kiti galimi to berniuko noro „pildytuvai“ jau buvo pradėję gauti žinias „iš ten“, kad berniukui reikia dviračio, greito ir patogaus. Dabar „norų pildymo kanceliarijai reikia kažkaip tai „ištrinti“ iš tėvų, senelių, dėdžių ir kt. galvų apie paprastą dviratį ir įdėti ten sportinį dviratį. Tam reikia energijos, laiko, nes tiesioginiai norų „pildytuvai“ turi savus norus, savus darbus, savas pareigas. Kuomet „norų pildymo kanceliarija“ pagaliau suderino galimą laiką, berniukas staiga panori elektrinio dviračio!, nes prieš tai buvęs noras, jam atrodo nebeįdomus. Vėl iš naujo turi vykti senos informacijos ištrynimas iš galvų ir naujos įdėjimas. O gal per tą laiką berniukas iš viso persigalvos ? Neteisingai suformuluoti, iš naujo vis derinami tapatūs, bet ne tie patys norai sekina žmogaus energetiką ir blaško „norų pildymo kanceliariją“, kuri galų gale tampa neatidi tokio žmogaus norams. 

 Panagrinėkime keletą norų pildymosi atvejų. Kaip žinome, daugiausiai norų turi moterys ir jos gausiausia tuos norus maitina savo energija. Vadinasi jų norai greičiau ir dažniau pildosi (kaip ir vaikų). Mergina nori, kad: „noriu didelės meilės, kad tarpusavio santykiai būtų šventė, kad romantika būtų kasdieninė, švelnumas, rūpestis, vaikelis, kad kiekvienas susitikimas būtų kaip pirmas“. Tiesa, „norų pildymo kanceliarija“ būtinai atsižvelgia į „prieskonius“, kurie savaime prilimpa prie norų ir tie „prieskoniai“ atsiranda dėl žmogaus gyvenimiškos patirties, jo perskaitytų knygų, matytų TV laidų, draugų ir draugių kalbų ir pan. Ir štai tos merginos prieskoniai: „buitis žudo meilę, paverčia ją rutina, tuomet nelieka šventės“. Mergina savo jausmais gerai „pamaitina“ savo troškimą, duoda jam laiko. „Norų pildymo kanceliarija“ suranda merginai vyruką su labai artimais jai norais. Ji laiminga, gėlės, meilė, švelnumas, romantika, vaikelis ... Tačiau, po kiek tai laiko, mergina nusprendžia, kad to jai mažai. Dabar ji svajoja, kad gyventi kartu, kad kiekvieną dieną prabusti kartu, kad kiekvieną vakarą vakarieniauti prie šeimyninio stalo ir pan. Bet palaukit! Paklauskim kaip su vyruko norais: „Ačiū Dieve už nuostabią moterį, už meilę, tarsi sapną, už nuostabų vaikutį, už kiekvieną susitikimą tarsi pirmą kartą, nes mes kartu negyvename. Štai prisimenu praeitą savo šeimyninį gyvenimą, kuomet šeimos valtis sudužo į buities rifus. Ne. Aš daugiau tokios klaidos nepadarysiu, (aš negyvensiu kartu) nes aš per daug myliu savo merginą“. Ir kaip dabar daryti „norų pildymo kanceliarijai“? Norai merginos ir vaikino nebesutampa! Keisti norus negalima, nes yra laisvas pasirinkimas, laisva valia, kurios Dievulis neatšaukė. Vaikinas nenori prarasti tai ką turi, o mergina nori daugiau, nori keisti norą. Santykiai aišku keisis, nes jei meilė kas dieną, tai jau ne šventė. Aišku, „norų pildymo kanceliarija“ suves tą merginą su kitais vaikinais, kurie jau atitiks naują merginos norą, bet ar ji tai rinksis ar lauks kol mylimas vaikinas „subręs“? Laimė baukšti paukštė. Ją prisijaukinti reikia laiko ir nėra lengva. Panorėjus teks gyventi su tuo ko panorėjai. Su realybe, kurios panorėjai (ir ji realizavosi) teks derintis.

  Kitas noras. Moteris, kuri prarado viltį susirasti vyrą jausmingai meldžiasi: „ Dieve, atsiūsk man vyrą, nors ir kreivakojį, kad ir praplikusį, kad ir seną, kad ir ant sofos prie teliko, kad tik vyras namuose būtų. Aš jam sudarysiu visas sąlygas, juo rūpinsiuosi, kad tik jam gerai būtų. Amen“. Malda po maldos ir „norų pildymo kanceliarija“ užregistravo ir įvykdė prašymą. O dabar pasakykite kokia normali moteris norės, kad namuose sėdėtų kreivakojis plikis, junginėtų TV kanalus ir reikalautų pastoviai dėmesio, patogumų?! Moteriškė prieš Dievulį norėjo pasirodyti kukli ir tikėjosi, kad už jos kuklumą Dievulis jai atsiūs princą ant balto žirgo. Na blogiausiu atveju bent vyrą su namu. Na jau ne. Kanceliarija yra kanceliarija. Kaip užregistruota, taip turi būti ir vykdoma. Todėl norai turi būti maksimaliai tikslūs ir apgalvoti.

 Štai jauna mergina panorėjo: „ beprotiškos meilės, aistros, kad apie viską pasaulyje pamiršti, kad kiekviena diena būtų vis kitokia, kad jis nuo manęs akių neatitrauktų, neatsitrauktų nei per žingsnį ir mylėtų labiau už gyvenimą“. Gavo gražuolį vaikiną, kuris ją uždarė į auksinį narvelį. Niekur vienai neleido eiti, pavydėjo kitų vaikinų žvilgsnio ir dėl to pastoviai įsiveldavo į konfliktus, o kartą vos neteko gyvybės. Meilė iš tiesų buvo beprotiška, nes ten tebuvo tik aistra. Merginos psichikai pradėjo darytis negerai. Tačiau ji tokį norą pati užsakė, bet nepagalvojo, kad su tokio troškimo realizacija teks gyventi būtent jai.

 Dar kitokio troškimo pavyzdys. Moteris pagalvojo: „štai užauginau vaikus, galiu dabar pabūti ir silpna moterimi, kad manimi rūpintūsi; pavargau mirtinai, dabar tegul jie manimi pasirūpina“. Galvojo, norėjo, troško ir ... atsigulė į ligos patalą. Namiškiai rūpinasi ja, slaugo, vaikai savo darbus keičia, kad tik mama galėtų pasirūpinti, vyras iš rūpesčio pražilo, senka. Ligos gydytojai neranda. Tiesiog jos noras realizavosi. Tačiau ko čia dėti vaikai ir vyras? Matyt su jų norais taip pat nebuvo „gerai“.

 Štai bendras noras poros. Ir vyras ir jo moteris labai nori, kad jų vaikai būtų gyvenime viskuo aprūpinti ir sutinka dirbti keliuose darbuose, naktimis, užsienyje, jie jaučiasi tvirti ir tam pasirengę. „Norų vykdymo kanceliarija“ dviejų, susijusių asmenų bendrą norą, išreikštą tuo pat metu ypač greitai vykdo ir įtvirtina ilgam laikui. Štai vyras su žmona dirba keliuose darbuose, net naktimis, štai jau ir užsienyje, o vaikai...? Jie kaip vaikai lieka pamiršti, nes tėvų noras aprūpinti tuos vaikus materialiai dabar ir ateityje. Vaikai nebejaučia mamos ir tėčio šilumos, auklėjimo, auga auklėjami senelių, dėdžių, tetų, kaimynų, visuomenės. Tėvai pasiligoja, pasensta, o vaikai jau baigia suvartoti tėvų uždirbtą, sukurtą turtą,  patys taip ir neišmokę  uždirbti? Jiems tėvai nesvarbūs, nes jie tėvams savo laiku buvo nesvarbūs. Tėvai troško sau ir savo vaikams materialinio saugumo ir prarado ryšį su vaikais, o gal būt net ir vienas su kitu. Kiek tokių realių istorijų yra aplink mus!?

  Troškimo tankumas ir laiko klampumas, tai du svarbūs faktoriai dėl tų troškimų pildymosi. Jei žmogus kartas nuo karto pagalvoja apie ką tai gerai ar blogai, ta dėmesio energija pliusuojasi, tankėja ir tai tampa tarsi apčiuopiama. Dar truputis ir tai pradės pildytis. Greitam pildymuisi trukdo laiko klampumas. Troškimų „kojos“ laike limpa kaip meduje ir kiekvienas žingsnis reikalauja energijos, kryptingumo, tikslo siekio. Laike vyksta žmogaus troškimo derinimas su kitų žmonių troškimais, su kitų žmonių galimybe įvykdyti šito žmogaus troškimą, su jų turimu laisvu nuo troškimų, pareigų laiku. Derinami Visatos resursai. Jei žmogus nekantrus, jo tikslai, troškimai neturi aiškių kontūrų, juos žmogus vis keičia ar atmeta, tai „norų vykdymo kanceliarija“ sugebės, suspės realizuoti tik pačius paprasčiausius norus ir labai nedaug. Tiesa, minėjau kuomet Visatoje vyksta norų, troškimų derinimas, tai visų pirma ieškomi mažai norų ir troškimų „generuojantys“ žmonės. „Norų vykdymo kanceliarija“ norus pildo „laisvų“ žmonių rankomis, protais, kojomis. Jei tu laisvas, neturi norų, troškimų, siekių, tai, kad nebūtum dykas, tave pajungia vykdyti kažkieno tai troškimus. Paprastas pavyzdys tai verslo žmogus. Jis turi svajonę pastatyti gamyklą ir gaminti pavyzdžiui mašinas. Visata, jo troškimui įgyvendinti, pajungia mažai norų turinčius žmones. Vieni žmonės pastato gamyklą, kiti dirba gamykloje ir jų tam tikri norai pildosi (visų pirma piniginiai). Kurie veik jokių ryškių troškimų neturi, tai dirba sakykim prie konvejerio, kur jokio tobulėjimo, tik išsekimas ir atlyginimas. Visata mus pajungia vienas kito  norų vykdymui iš to gaunant savo asmeninias naudas, savirealizaciją. Sakykim kažkam padėjau įgyvendinti norą, pakeliui įgyvendinau ir savo kažkokį norą, o gal tas žmogus po kažkiek laiko Visatos bus siūstas įgyvendinti  mano kažkokį ilgai realizuojamą norą. Variantų gali būti begalė ir asmeninis protas nesugeba aprėpti visų ryšių, galimybių ir scenarijų.

  Dabar keli pavyzdžiai iš mano artimųjų gyvenimo. Maža mergaitė mėgo, jai patiko prižiūrėti broliukus, rūpintis namais, kuomet tėtis ir mama dirbo, dirbo, dirbo. Rūpintis kitais tapo mergaitės troškimu. Ištekėjo už vienturčio vaikino, kuriuo perdėtai rūpinosi jo mama. Dabar tą estafetę perėmė mergina ir jos noras išpildytas (rūpintis kitu) ir jo noras išpildytas (kad rūpintūsi juo). Be to mergina pradėjo rūpintis vienišomis močiutėmis ir šiaip vienišais žmonėmis, kuriems reikia psichologinės ar fizinės pagalbos. Vaikinas tą jos norą kitų atžvilgiu vis ribojo konfliktais, nes norėjo dėmesio tik sau (taip įpratino jo mama). Kita mergina sugalvojo norą, kad jei neištekės iki tam tikrų metų, tai „susiveiks“ vaiką. Tačiau vaikas be vyro nebūna ir „norų vykdymo kanceliarija“ pripliusavo jai ir vyrą. Kadangi ji savo kažkuomet išreikštame nore vyro nenorėjo, tai gavo tokį, kokio nenorėjo. Tam suvokti prireikė daug skausmo, sveikatos, netekčių ir laiko.

 Gerbkime „norų vykdymo kanceliarijos“ darbą ir savo noruose laikykimės nuoseklumo, tam tikrų taisyklių, tyrinėkime savo norus.