NUGIRSTAS PASAKOJIMAS

 Vienoje iš kelionių teko nugirsti tokį pasakojimą apie žmoniją, jos kilimą. Žvelgiant per langą, gana greitai kito aplinkos vaizdai, o šalia nugirdau pokalbį apie religijas, žmoniją, Dievą, dievus. Dalį nugirsto pokalbio, pabandysiu išdėstyti trumpai ir pamąstymus apie tai.

 Buvo metas, kuomet į Žemę atkeliavo Dievai. Su savimi jie atsivežė savo biorobotų – žmonių. Kadangi jie turėjo daug žinių ir galimybių mokslų ir technologijų srityje, tai jie tuos tarnus ir darbininkus užsiaugino. Visa tai nesudėtinga, turint technologijas genetikos srityje. Pagrindą savo kūriniams jie paėmė iš savo genų. Ne veltui Biblijoje minima, kad Dievas žmones sukūrė pagal save, panašius į save. Tiesiog Dievams, gal būt buvo daug priimtiniau matyti juos aptarnaujančias būtybes panašiomis į Juos. Žmonėms, dabar kuriantiems mechaninius robotus yra panašus poreikis, kurti robotus, panašius į save. Beje Dievams, kad sukurti žmones, labai nedaug biotechnologinių manipuliacijų tereikėjo padaryti, su savo genais. Tik tereikėjo įdėti programas, kad žmonės būtų mažo ūgio ir trumpai, labai trumpai gyventų, palyginus su Dievais. Kodėl? Tiesiog mažas ūgis, tai Dievų saugumas, nes jie nebuvo nemirtingi. O trumpas žmonių gyvenimo amžius tam, kad žmonės nespėtų tapti perdėtai protingi ir nesukiltų prieš savo kūrėjus. Su amžiumi kaupiasi patirtis, žinios ir kūriniams gali kilti klausimų, pavojingų Dievams.

 Tačiau Dievams jų sukurti biorobotai buvo tokie mieli, kad jie su jais buvo linkę į santykius, dėl kurių atsirado tarpinė grandis – dievai, arba pusdieviai. Ne veltui apie tai minima graikų legendose. Vienas iš gerai žinomų yra Heraklis, kuris buvo Dievo ir žmogiškos moters vaikas. Tokie dievai turėjo Dievo jėgos, bet neturėjo tiek proto, savimonės ir gyveno daug trumpiau už Dievus. Jei Dievų gyvenimo amžius buvo tūkstančių tūkstančiais metų nužymėtas, ar net begalinis, tai tokių pusdievių, tesiekė tik šimtų šimtus metų. Dievai nebuvo nemirtingi ir jie kovodavo vienas su kitu ir šiose kovose, tokie pusdieviai jiems buvo patogūs įrankiai. Dėl genetinių manipuliacijų pusdieviai, kaip ir patys biorobotai žmonės, ne visada buvo idealūs – buvo ir išsigimimų. Iš čia ir Minotauras ir kiti Jų kūriniai, kurie dalinai buvo panašūs tiek į žmones tiek į gyvūnus. Dievų kovose, jų skaičius vis mažėjo ir likę sudarydavo taikos sutartis, kurios kartas nuo karto vėl subyrėdavo. Visos tos kovos, apgaulės, manipuliacijos, godumas todėl ir yra būdingos žmonėms, kurie neša savyje Dievų genus, jų programas, jų gyvenimo ir kovų pavyzdžius. Nežinia kada, o gal nuo pat pradžių, Dievai sužymėjo savo biorobotus genetiniu lygiu taip, kad jie skirtųsi pagal tam tikrus išorinius požymius. Visų pirma tai odos spalva, o po to kiti, rasiniai požymiai. Taip jų šeimininkai Dievai galėjo lengvai atskirti savo nuosavybę. Be to genetiniame lygmenyje buvo įdėtos programos, kad jei skirtingų Dievų tarnai dauginsis tarpusavyje, tai jų palikuonys bus vis mažiau vaisingi ir vis daugiau bus apsigimimų – kontrolė iki genetinio lygio.

 Su laiku, dėl Dievų kovų, Jų skaičius gerokai sumažėjo, o ir sąlygos Žemėje dėl karų gerokai pasikeitė. Dievams buvo sunkoka Žemėje gyventi. Matyt dalis jų ją paliko? O kaip su likusiais? Matyt, pusdieviai, matydami Dievų kovas ir turėdami ne ką mažiau jėgos sukildavo prieš Dievus ir juos sunaikindavo. Taip pusdieviai pradėjo vis labiau dominuoti Žemėje. Jie pasiskelbė Dievais, žmonių atžvilgiu. Kadangi žmonės gyveno labai trumpai, tai jie greit pamiršo senus Dievus ir tarnavo naujiems. Be to, atidžiau nagrinėjantys Bibliją pastebėjo, kad Adomas su Ieva į Žemę pateko tuomet, kuomet joje jau gyveno žmonės. Todėl jų vaikai dauginosi su jau esančiais Žemėje žmonėmis. Iš to kyla išvada, kad Adomo ir Ievos Dievas, kuris dar minimas kaip Jehova arba Jahvė, į Žemę atkeliavo vėliau, gerokai vėliau nei ankstesni Dievai. Gal net tuomet, kuomet Žemėje beliko tik pusdieviai. Tačiau ir jie Jam buvo pakankamai per stiprūs, todėl jis juos šalindavo gudrumu, apgaulėmis, per supriešinimą vienas su kitu. Ievos ir Adomo palikuonis jis apmokydavo to gudrumo, suktumo, apgaulių meno. Biblijoje minima apie „mūrininkus“, kurie statė didžiulius miestus ir kalbėjo viena kalba. Biblijoje taip pat minima, kad Jahvė pažadėjo savo kūriniams, kad sukurs įvairias kalbas ir įterps jas „mūrininkų“ gretose, kad jie nebesuprastų vienas kito ir jų miestai subyrėtų, o jų žemes Jis atiduos Adomo ir Ievos palikuonims. Tam aišku buvo brolžudiški karai, kuriuos Jahvei buvo lengva organizuoti, nes pusdieviai turėjo ne ką mažiau ydų, nei jų kūrėjai Dievai. Karai mažino pusdievių skaičių, o jų palikuonys dauginosi ir su žmonėmis. Likę pusdieviai teritorijas dalindavosi tiek karų, tiek sutarčių pagalba. Jie puikiai žinojo, kad jų genai šiek tiek kitokie nei žmonių ir buvo linkę dalintis tarpusavyje savo tiesioginiais palikuonimis. Taip buvo sudaromos nors ir laikinos, bet tam tikros taikos sutartys. Žmonėms, kad jie būtų paklusnesni, pusdieviai įpiršdavo religijas, taip save paskirdami Dievų, ar Dievo vietininkais. Buvo sukurtos grupuotės, kurios buvo paskirtos kaip tarpininkai tarp Dievo ir žmonių, buvo statomos bažnyčios ir vienuolynai. Vienuolynai paprastai atlikdavo istorijos perrašinėtojų funkcijas, bei tam tikrų klanų ginkluotų grupuočių vaidmenis. Taip žmonėse buvo programuojamas ir išlaikomas nuolankumas ir paklusnumas. Kad žmonės greičiau pamirštų prieš tarpusavio karus juos valdžiusius pusdievius, tai likę pusdieviai rūpindavosi, kad kuo daugiau rašytinių šaltinių būtų sudeginta. Tiesiog žmonių amžius trumpas ir net jau jų tiesioginius vaikus lengva perprogramuoti naujų raštų pagalba, o ką jau kalbėti apie provaikaičius. Kadangi religijos buvo vienas iš svarbiausių įrankių mažutėlius išlaikyti nuolankume, paklusnume, nes jokia armija neišlaikytų mąstančių žmonių jokioje vergijoje. Lengviausia, kuomet vergas save verčia būti vergu ir tokiu būti auklėjamas nuo pat vaikystės. Todėl nereligingi, plataus mąstymo, ne klanų remiami save realizuojantys žmonės, bendruomenės, buvo aktyviai naikinami. Tam buvo telkiamos tiek vienuolių armijos, tiek taip vadinami riterių ordinai, samdomos gaujos ir t.t. Buvo daug rietenų tarp įvairių grupuočių ir klanų, siekiančių išsilaikyti valdžioje. Dėl jų kovų visų pirma žūdavo daug nuolankių ir patriotiškai nuteiktų mažutėlių. Ne veltui yra posakis, kad ponai pešasi, o jų tarnų galvos ritasi. Religijos yra vergijos ramstis ir palikimas dabarčiai. Kūrinijos, Visatos pažinimui reikalingas laisvas ir smalsus protas. Reikalinga tinkama kryptimi nukreipta energija, dėmesys ir skiriamas laikas. Visa tai iš mūsų siekia atimti mus valdantys klanai per materializmo skatinimą, vartojimo skatinimą, ydų skatinimą. Ypač pavojingos masinės informacijos priemonės, kurios, kaip beje ir religijos, skatina nesaugumo jausmą žmonėse. Skiriasi tik tuo, kad religijos baugina Dievo bausme už netinkamą elgesį dabar, ar baime po mirties atsidurti pragare. Beje krikščioniška religija sukūrė pasaką, kad žmonių nuodėmes atpirko ant kryžiaus mesijas, o dabartines nuodėmes atleidžia kunigai. Taip netgi skatinamas nuodėmingumas, nes prisidirbus, galima gauti atleidimą. Na, o masinės informacijos priemonės baugina žmones nesaugiu, agresyviu pasauliu dabar, kas dieną. Kartais juokinga klausytis žmonių, kad jų neveikia masinės informacijos priemonės, tačiau eina metai ir matai, kaip juos keičia tos masinės informacijos priemonės ir įtakoja reklamos. Beje jų vaikus tuo lab.

 Kiek šiuo metu yra likusių pusdievių, ar Dievų, niekas nepasakys. Tačiau akivaizdžiai galima matyti, kaip žmonės, besimokydami iš pusdievių, puikiai įsisavino apgaulės, manipuliacijos meno. Gudresni buriasi į grupes, klanus, gaujas ir manipuliuoja ne tik nuolankiais, bet ir stipriais, bet naiviais žmonėmis. Jie puikiai supranta, kad tik per valdymą, manipuliacijas didesnėmis žmonių grupėmis, per supriešinimą, per nuolankumo įpiršimą nuo pat vaikystės, jie gali ne tik išlikti, bet gyventi sočiai patys ir sudaryti sąlygas savo palikuonims. Deja sočios sąlygos palikuonims, sudaro sąlygas jiems išsigimti, nes be savarankiškumo, saviugdos, savirealizacijos nėra ir vystymosi, tobulėjimo. Taip karaliai, valdantieji išsigimsta ir jų palikuonys priversti ieškoti žmonų iš prastuomenės. Jei jie to nedaro, tai išsigimsta tiek, kad jų vietas, suokalbių ar karų pagalba, užima kiti klanai.

Dauguma žmonių nesupranta kodėl, atrodo protingi ir veiklūs, net geri žmonės, patekę į valdžią staiga tampa godžiais, mažutėlių išnaudotojais. Visų pirma į valdžią dauguma besiveržiančių žmonių yra ne geri žmonės, o geri artistai. Jie yra gudrūs, naudojasi apgaule, sudaro įspūdį gero žmogaus. Kuo geresnis artistas ir kuo jis daugiau turtingų žmonių ar klanų paramos turi, tuo daugiau šansų jam atsirasti valdžios struktūrose. Turtingi žmonės, o ypač klanai, apie savo remiamus į valdžią kandidatus surenka įvairiapusiškos medžiagos, ypač apie jų silpnybes ar nusikaltimus. Jei jų mažai, tai sukuria sąlygas, kad jų kandidatuose būtų paskatintos įvairios silpnybės, sukuriamos sąlygos nusikalsti. Po tokių nusikaltimų, gauta medžiaga gula į jų seifus, na o nusikaltę kandidatai perkeliami į aukštesnius postus. Ne veltui žmonės stebisi, kodėl nusikaltę funkcionieriai perkeliami į aukštesnius postus ar į pareigas, su didesniu atlyginimu. Pagal įstatymus baudžiamos yra tik mažos grupuotės ar atskiri žmonės, kurie nepriklauso klanams ar didelėms grupuotėms, susaistytoms su valdžia. Beje ir įstatymai yra kuriami bausti tik nepaklusniems mažutėliams arba iš tų mažutėlių bandantiems prasiveržti į valdžią asmenims ar grupelėms. Kuo daugiau įstatymų yra sukuriama valstybėje, tuo stipresnė vergija joje. Net tokiai paprastai sąvokai kaip sąžinė, tokioje valstybėje, ar visuomenėje nelieka vietos.

 Yra toks posakis, kad kaip danguje taip ir Žemėje. Mes gyvename tokiose pat kovose ir turėdami tokias pat ydas kaip ir mus sukūrę Dievai, bei pusdieviai. Mes jų vergai ir gavę galimybę valdyti mažesnius už mus, mes tampame tais „Dievais“, kurie „mažesnius“ už save laiko vertais būti išnaudojamais. Pas mus tai įrašyta genetiniam lygmenyje. Tačiau mes, kaip ir pusdieviai, bei Dievai turime savyje Visatos nematerialią dalį, kuri siekia tobulėjimo ir tik jos pagrindu galima kurti bet kokią gyvybę. Būtent ji mus skatina siekti kažko tokio aukštesnio, kažko vis ieškoti, keistis ir keisti. Būtent ji skatina savo vidumi būti tobulesniais už savo kūrėjus. Būtent ji mus vienija į kažką bendro, skatina jungtis ne tik į šeimas, gimines, bet svarbiausia į bendruomenes. Bendruomenė, kaip žmogaus organizmas, turi daugiau galimybių ne tik išlikti, bet ir sudaro sąlygas realizuoti save tos bendruomenės dalelėms, tobulėti. Jei valdžią bendruomenėse užgrobia grupuotės, klanai, tuomet jie sukuria įstatymus, sudaro sąlygas, kad bendruomenių neliktų, kad žmonės būtų kuo labiau išsiskaidę, atskirti vienas nuo kito. Tai lengviau padaryti miestuose, kur žmonės labai priklausomi nuo energijos šaltinių, vandens centralizuoto tiekimo. Taip sukuriami įstatymai apie vadžios priveligijuotą teisę į prievartos mechanizmus prieš bet kokius žmones. Iš žmogaus po truputį atimama teisė ne tik į kito apgynimą, bet ir į savigyną. Tereikia vienai, ar kelioms grupuotėms, sudariusioms sutartis atsirasti valdžioje ir bendruomeninis valdymas perimamas į tų grupuočių rankas. Kokie to, o ne bendruomeninio valstybės valdymo požymiai? Įstatymų kūrimas, kuris didina atskirtį tarp žmonių, skatina ir sudaro kuo labiau idealias sąlygas sąlygas mažumoms. O mes žinome, kad , mažumos gamtoje, tam ir yra mažumos, kad jos yra arba išmirštančios, nes nesugeba tobulėti, arba nenori tobulėti ir todėl išsigimsta. Tokiose valstybėse, įstatymų pagalba remiami silpni, išsigimstantys, neaktyvūs žmonės. Kad atskirties procesas būtų aktyvesnis, įvedami įstatymai, kuriuose supriešinami vyrai su moterimis, vaikai su tėvais. Taip ne tik, kad išyra šeimos, bet jos net nekuriamos, nes įstatymai skatina sugyventinių gyvenimą. Įstatymai iškelia vaikų teises virš tėvų taip, kad tėvams patogiau tų vaikų net neturėti. Sukuriami įstatymai, kur valstybė turi teisę nusavinti iš tėvų vaikus. Beje pensijų įstatymas taip pat skatina neturėti vaikų ir kuo daugiau dirbti – idealus vergovės įstatymas, ypač jei vergas gauna kuo minimalesnį atlygį. Tuomet jam sudėtinga turėti vaikų, kuriuos reikia išlaikyti, o tolumoje pakabinta „morka“ - kad turėsi pensiją ir būsi saugus senatvėje, kur galėsi nevergauti. Deja nemažai tų vergų tiesiog nedagyvena iki tos „morkos“, dėl vergiško persidirbimo, kaip bitės vasarą.

 Tapti geresniais už savo Dievus žmonėms šansų yra. Tereikia tik daugiau vieningumo, platesnės, nereligingos pasaulėžiūros. Savo ir visuomenės gyvenime remtis žmonijos sukauptomis žiniomis, vidinėmis vertybėmis ir atidžiai atskirti „grūdus nuo pelų“. Keisti reikia tiek save, tiek kitus, nors sakoma, kad kito neįmanoma pakeisti. Jei tai daroma geranoriškai ir su supratimu, tai galima padaryti. Tuo pat metu šalink savyje vergo ženklus, bei savo aplinkoje. Norinčius likti vergais, atsijok kaip „pelus“. Greitai einančiam, ar siekiančiam skraidyti, svarmenys ant kojų prabanga.