PAMĄSTYMAI  APIE  DIEVĄ  

Kiekvienas žmogus, anksčiau ar vėliau įgyja tam tikrą požiūrį į religiją, patį tikėjimą. Paprastai tai pradeda formuotis vaikystėje. Tuo laiku aš viduje jaučiau tam tikrą tikėjimą, bet religijai priešinausi. Senelė, mama norėjo mane padaryti religingą. Jų noras pilnai suprantamas, nes joms religiją įpiršo ir pripratino tėvai, laikmetis. Religijoje žmonės ieškojo tam tikros jausminės, psichologinės ir fizinės atramos jų sunkiame gyvenime. Manyje taip pat buvo tikėjimas, tačiau religinių apeigų aš nepriėmiau. Man tai atrodė teatrališka, „kvepėjo“ tam tikra psichologine prievarta. Bažnyčioje būdavau retai, bet savyje pasimelsdavau, kai pajusdavau poreikį. Tai nebuvo visų priimtos maldos. Tai daugiau buvo jausmas ir paprasti žodžiai. Kaip ir visiems, tas jausmas išryškėdavo kai būdavo sunku. Pastebėjau, kad po maldos viskas gana greitai tarsi savaime susitvarkydavo ir su mažomis neigiamomis pasekmėmis. Taip manyje tvirtėjo tikėjimas Dievu, bet ne religija. Vaikystėje man teko susidurti su dviem krikščioniškais judėjimais, tai katalikybė ir baptizmas. Kaip vaikui, man iškarto tapo nesuprantama kodėl ir vieni ir kiti kalbėjo, kad tik jų tikėjimo žmonėmis Dievas pasirūpins, o kitus nubaus. Po to pradėjau suvokti, kad kiekvienos religijos tikintieji nori būti išskirtiniais, išrinktaisiais. Mano, kaip vaiko protui tai buvo nesuvokiama, kad suaugę, tokie protingi dėdės ir tetos vertina tik savo tiesas ??? Gal būt paauglystėje tai ir kėlė manyje didžiausią pasipriešinimą prieš bet kokią religiją. Buvo juokingi ir keisti tokie suaugusių „žaidimai“, kur kiekvieno „smėlio dėžė“ ir „žaisliukai“ yra gražiausi, geriausi ir tikriausi. Net ir pačios  smėlio dėžės man kartais atrodė suaugusių suręstos pajūrio pleže, kur pilna aplink smėlio. Išlipk iš tos dėžės ir žaisk bet kur. Tik baigdamas mokyklą įsisąmoninau kodėl taip yra. Religijos iš esmės reikalingos žmogaus doroviniam auklėjimui, žmonių suvienijimui į dorovines bendrijas, kur tarp bendrijos narių vyko ir fizinė pagalba. Religijos rėmėsi natūraliu žmogaus sielos jausmu tikėjimo atžvilgiu; tikėjimo kažkuo tai nepažintu; kažkuo, kas veikia nematomai, bet realiai. Realiu To nematomu poveikiu aš įsitikinau, todėl pilnai suprantu pasąmoningą žmonių norą tikėti. Gimęs žmogus yra tik „molis“ iš kurio jo tėvai, visuomenė turi „nulipdyti“ žmogų. Yra daug gerai žinomų faktų, kai mažučiai vaikai patekdavo tarp gyvūnų. Užaugę iki 5-7m. ir nematę žmonių, jie jau nebegalėjo perimti žmogaus mąstymo, kalbos. Viduje jie liko gyvūnais ir gyveno neilgai. Žmogus nuo gyvūnų visų pirma skiriasi proto lankstumu, morale, dorove. Todėl religijose buvo svarbus dorovinis aspektas. Religija žmogui reikalinga kaip kelias, kryptis, „marškinėliai“, kurie numetami jam užaugus. Išaugęs iš religijos „marškinėlių“ žmogus ne tik, kad tiki Dievu – jis žino tai. O žinojimas nuo tikėjimo skiriasi. Deja religijos suformuotos institucijos neleidžia žmogui išaugti. Riboja žmogų visomis turimomis priemonėmis, formuoja valdomos visuomenės nuostatas „nereligingų“ žmonių atžvilgiu. Žmonės, kurie mato šitą žaidimą ir piktinasi, sukūrė alternatyvą – etiką. Iš tiesų etika yra religijos dalis. Etika reikalauja iš žmogaus panašių dalykų ko reikalauja religija, tik išmetusi tikėjimą į Dievą. Ateistai yra labai besipriešinantys religijai, tačiau jų kalbos ir veiksmai labai primena besipriešinančio paauglio veiksmus. Ateistai stengiasi religiją pateikti kaip absurdišką, idiotišką, o patys paslapčiomis pamąsto apie Dievą, apie savo vidinį tikėjimą, keistus nutikimus jų ir kitų žmonių gyvenime. Kai kurie ateistai nukrypsta į visišką materializmą. Deja tokie viduje labai kovoja patys su savimi. Tereikia laiko kuomet juos, jų palikuonis užgrius vidinės ligos, išorinės nelaimės. Tačiau apie tai nutylima.

Kiekvienas, kas tikrai savyje pajuto Dievo tikrumą susidurs su žiaure realybe. Atsiradus suvokimo pokyčiams ir norint išlikti savimi teks tapti „balta varna“ visų pirma prieš artimuosius, gimines, kaimynus. Pirmas žmogiškėjimo etapas yra religija, kurioje diduma žmonių „užstringa“. Tiesiog sustoja savo vystymęsi į Dievo pažinimą. Pasiekė tam tikrą laiptelį ir stop. Čia juos laiko religinės visuomenės nuostatos, artimieji, arba patiems taip patogiau. Dievas iš kiekvieno žmogaus laukia nuolatinio augimo pažystant Jį per savo vidų ir išorę. Todėl, kai tik susiformuoja naujas Dievo suvokimas, religijos „marškinėlius“ būtina nusimesti ir tam tikra prasme tapti „balta varna“. Kaip suprasti kada tas naujas suvokimas atėjo? Per mane tai ryškiai pasireiškė kelionėje į Indiją. Ten, į mano pasąmonę katalikiškos visuomenės įpirštas tikėjimo modelis, konfliktavo su Indijoje matoma tikėjimų įvairove. Ryškiai susidūriau su indusų religiniu tikėjimu į prašviesėjusius mokytojus, nors jie save pateikdavo tik mokytojais, o ne Dievais (pvz. Satja Sai Baba). Man tai ryškiai parodė vidinį žmonių tikėjimą Dievu ir norą jį matyti materialioje formoje. Taip savo laiku daugybė besivystančių genčių, pirmykščių tautų sudievindavo kažkiek protingesnius savo gentainius, vadus, šamanus, pagaliau carus, karalius. Ta aplinka paryškino vis dėlto manyje glūdintį katalikišką tikėjimą, tarsi pasipriešinimą aplinkoje esančiam tikėjimui. Psichologinis perėjimas per tą konfliktą buvo kažkiek skausmingas, bet aš tam leidau būti. Po to mano vidus pajuto tikrą išsilaisvinimą nuo bet kokios religijos vidinių pančių. Su dauguma kartu atvykusių bendratautiečių vyko kiti nutikimai. Dalis jų bandė įtikėti mokytoju Satja Sai Baba kaip Dievu, dalis tikėjosi stebuklų, dalis nusprendė, kad jie „tikri katalikai“ ir bėgo iš ten neatsigręždami (iš esmės dėl indusų gyvenimo būdo, jų charakterio, nešvaros ir kt.), o maža dalis arba nesuprato ko čia atvyko arba sugebėjo save paversti nauju.  Ten mačiau daugybės informacinių-energetinių struktūrų žaismą ir visiškai įsisąmoninau apie pasaulio dualumą, apie IN ir JAN energijų žaismą. Tuomet daug aiškiau pradėjau matyti ir „juodą“ ir „baltą“ kartu (bet nesusiliejusius) visuose gyvenimo procesuose. Jausmiškai daug aiškiau buvo galima pajusti ir suprasti priežasties ir pasekmės ryšius per laiką. Kai tai vyko, manyje augo keistas jausmas, kurį pavadinau meile. Kaip žinoma, meilė vienoje erdvėje apjungia priešybes ir jos dėka vyksta vystymąsis. Va tas jausmas ir sudarė sąlygas naujam pasaulio suvokimui formuotis. Aš tuomet dar nesupratau, kad tai buvo laisvė nuo bet kokios religijos.

Aplinkoje daug ryškiau ir su nauju vertinimu mačiau įvairių religijų veiklą, religinių grupuočių norą būti ypač išskirtinėmis ir savo narių (jausminį, mentalinį ir materialinį) išnaudojimą. Bet jau nuo tada nebepykau ant tų išnaudotojų ir išnaudojamųjų. Suvokiau, kad tai jų augimo etapas (nors jie tame ir pastrigo). Kiekvienas asmeniškai renkasi kokiu greičiu jis ar ji sieks pažinti pasaulį, Visatą, Dievą. Kiekvienas asmeniškai renkasi kuriame etape „pastrigs“. Tačiau teikti informaciją apie kitus pažinimo etapus „pastrigusiems“ yra būtina. Iki tol mane pykdė vis augantis kunigų apetitas mokesčiams už mišias, laidojimą, nuodėmių atleidimą. Va su tuo tai man visuomet buvo keista, kaip kunigas, žmogus, gali atleisti kito žmogaus nuodėmes? Ar visa tai kilo iš Kristaus aukos prieš Dievą, dėl Žmonijos nuodėmių atleidimo ??? Deja joks žmogus ar Kristus negali niekieno nuodėmių panaikinti, jei žmogus neturi vidinio tikėjimo. Tik per vidinį tikėjimą, savo nuodėmių suvokimą, tvirtą pasiryžimą to nebekartoti iš tiesų ir vyksta nuodėmių atleidimas. Per naują savęs suvokimą ir pasiryžimą vyksta charakterio pasikeitimas, formuojasi naujas požiūris į pasaulį. Tuomet ir vyksta tikrasis katarsis, kuris paprastai lydimas vidiniu meilės pliūpsniu sau ir pasauliui. Deja kunigai apsiėmė nedėkingą rolę, kuri iš esmės kyla iš puikybės. Jie ėmėsi atleidinėti žmonių nuodėmes, o dar blogiau išvarinėt „velnius“? Kokia bebūtų informacija, ji niekur nedingsta, jei nėra nepakeičiama, netransformuojama. Ta neigiama informacija tam tikra dalimi nusėda ant bažnyčios kaip institucijos ir ant sąžiningiausių religijos tarnų. Tuomet jie greičiau ir sunkiau serga, miršta; „suserga“ ir pati bažnyčios institucija. Joje atsiranda daug netikrų kunigų, kurie iš esmės yra „artistai scenoje“, o realiai gyvena kitokį gyvenimą.

O kaip su tais žmonėmis, kuriems nuodėmės buvo „atleistos“? Žmonės „be nuodėmių“, sugryžę namo vėl pykstasi su savo artimaisiais, keikiasi, meluoja, sukčiauja, vagia, elgiasi nedorovingai. Juose neįvyko charakterio pasikeitimo, vadinasi neįvyko ir tikro nuodėmių atleidimo. Dauguma stebisi, kad jie lanko bažnyčią, meldžiasi, sąžiningai atlieka apeigas, rūpinasi savo artimų kapais ir t.t. Tačiau sveikatos nėra, proto ir jausmų ramybės nėra, nelaimės tesiasi ir pan. Ar Dievui reikalingos religinės apeigos? Jei Dievas yra mūsų tėvas, kaip rašoma Biblijoje, tai ar tėvui reikia apeigų? O gal tėvui reikia savo vaikų meilės; o gal tėvas nori savo vaikus matyti laimingus ir kaip jie tą laimę mokosi  kurti patys ir patys tampa savarankiškais? Dievui nereikia gražios „pakuotės“, kaip save nori pateikti dauguma religingų žmonių. Dievui svarbu tavo vidus, tavo jausmas Jam, tavo noras ir sugebėjimas būti panašiam į Jį.  Tai naujas tikėjimo etapas, naujas laiptelis į Dievo pažinimą.

Apeigos kyla iš pirmykštės bedruomenės ir tam tikrame tikėjimo vystymosi etape apeigos reikalingos tam, kad suvienytų religingą bendruomenę. Augant tikėjimui religinių apeigų mažėja. Jei tikėjimas mažas ar pradeda mažėti, religijų vadovai, kunigai padidina apeigų kiekį ir trukmę. Apeigos tampa vis labiau rafinuotesnės. Tuomet per visokius įsipareigojimus siekiama pririšti ne tik suaugusius, bet ir jų vaikus. Bauginama bažnyčios atstūmimu, religinės bendruomenės pasmerkimu. Savo laiku, tai buvo labai aktualu ir tokiems atstumtiesiems buvo sunku išlikti savų tarpe. Tuomet jie arba prisijungdavo prie kitos religinės bendruomenės dėl saugumo, arba išvykdavo iš tos teritorijos. Šiuo metu tas aktualumas mąžta, o ypač dideliuose miestuose. To dėka ir pati religija tampa mažiau aktuali. Tačiau pasitraukus iš religijos, bet nepažengus laipteliu aukštyn į naujos kokybės vidinį tikėjimą, galimas tik kelias atgal – į pirmykštę visuomenę. O kas joje? Ten dar rafinuotesnės apeigos, burtininkystė, magija, tikėjimas amuletais, stabais, visokiais gaivalais. Tai degradacija, dorovės mažėjimas, išorės sureikšminimas, siekis save pateikti gražesniu, stipresniu, turtingesniu, tiesiog „blizgučiu“ negu yra iš tiesų. Tai galima pavadinti gražios „pakuotės“ kultu, kai „prekės“ vidus sugedęs. Be religinio kelio praėjimo, pradinių religinės moralės nuorodų, neįmanoma pereiti į aukštesnį žmogiškėjimo etapą. Yra gerai, kai pirmykščiai stabmeldiški kultai, neišmetant iš jų gamtos, gyvybės aspektų virsta religijomis. Yra gerai kai religijos auga vis į naujas ir naujas formacijas, tobulėja. Yra gerai, kuomet išaugame iš religijų ir ateina naujas žmogiškumo vystymosi etapas. Taip kiekviename žmoguje ir visuomenėje auga meilės kiekis. Tačiau yra blogai jei procesas vyksta atvirkščiai, kai religijos tampa prievartinėmis, virsta kultais, magijomis. Meilės mažėja, pakantumas, dorovingumas, energijos kiekis mažėja. Vyksta degradacija. Taip tautos ar civilizacijos gali visai išnykti, nes įvyks išsigimimas arba susinaikinimas.

Man, kaip ir jums tikuosi svarbiausia kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Kadangi kalba apie tikėjimą, tai ir pamąstome apie tai. Lietuva save pateikia kaip katalikiška valstybė. Jau vaikystėje man buvo keista kodėl Kristų vadina Dievu, bet labiau aukština Mariją? Dabar aišku, kad katalikų tikėjimas labiau nukreiptas į moteriško prado sudievinimą. Lietuva Marijos žemė? O kodėl ne Gedimino, Vytauto ir pagaliau kodėl ne Kristaus ? Moteriškos energijos yra labiau materialios ir tai natūralu, nes jos gimdo ir daugiausiai dėmesio skiria savo vaikams. Sureikšmintos moteriškos energijos materialumą iškelia aukščiau už Dievą, va iš čia ir perdėtas Marijos garbinimas Kristaus atžvilgiu. O ką jau kalbėti apie patį Dievą. Tuomet geriausiu atveju Jis trečioje vietoje. Ar Tėvas rems savo vaikus, jei jie garbina, sureikšmina kelis Jo vaikus? Tėvas pamirštas, tegyvuoja kiti dievai. Iš esmės tai pirmojo Dievo įsakymo pažeidimas, kuris pateikiamas Biblijoje. Jei pažeidžiamas pirmas Dievo įsakymas, apie kitų dievų neturėjimą, tai laikymąsis  toliau esančių įsakymų reikšmės jau nebeturi. Tuomet galima gerbti ar negerbti savo tėvą ar mamą (žiūrint ar tai patogu, ar visuomenė nepasmerks); žudyti, nes kažkas man trukdo gauti to ko noriu, arba tiesiog suerzino; paleistuvauti, vogti, meluoti, geisti kito turtų nes noriu malonumų, noriu valdyti kitus. Visa įsakymų virtinė subyra panaikinus vieną. Išvada : visų pirma Lietuva turi tapti Kristaus, kaip mokytojo žeme ir tuomet turės šansų pribręsti iki Dievo žemės suvokimo. Šiuo metu Lietuva „plaukioja“ tarp pirmykštės ir religinės bendruomenės. Gal visa tai būtų įvykę greičiau, jei ne prievarta įpiršta padailinta krikščioniška religija. Su laiku Lietuvoje iš pagoniško tikėjimo būtų išaugusi nauja religija. Tiesiog įpiršta religija, kaip ideologija padėjo plėsti savo įtakos sferą savo laikų valdytojams, karaliams, carams, pagaliau politinėms grupuotėms. Bažnyčia neatlieka deklaruojamos funkcijos. Iš esmės tai tam tikra politinė grupuotė, kuri augina ne tik savo turtus, bet ir valdžią. Yra daugiau ir kitų politinių ir finansinių grupuočių, kurios dalijasi valdžią šalyse, kontinentuose ir tuo pat metu kovodama viena su kita dėl įtakos sferų. Lietuvoje politinės grupuotės visų pirma vykdo savo asmeninio turtėjimo programą, po to įtakos programą. Tačiau visa tai jiems leidžia daug galingesnės finansinės ir politinės grupuotės iš užsienio.

Patyrinėjus tikėjimo būklę Lietuvoje, matosi jog nėra gryžtamojo ryšio tarp tikinčiųjų ir religinių įstaigų. Iš religinių įstaigų pusės yra mokesčių rinkimas (net reikalavimas), po to reikalavimas lankyti bažnyčią tikintiesiems ir jų vaikams. Nurodymas būtinai tuoktis ar laidotis per bažnyčios institucijas, nes kitaip būsi atskirtas nuo bažnyčios ir pasmerktas. Tik nurodymai ir reikalavimai. Bendruomenė ar visuomenė, kad ji vystytūsi turi būti auklėjama kaip vaikai ar paaugliai. Jei iš vaikų, o ypač paauglių pastoviai reikalausi, o ne bendrausi, jie tik priešinsis ir darys savaip. Visuomenė kaip vaikai dar vykdo kunigų nurodymus, bet gana nemaža dalis visuomenės priešinasi ir dažnai paklysta. Iš savo pusės visuomenė iš kunigų ir religinių įstaigų tarnautojų turi reikalauti bendravimo ir tikros tarnystės, kaip, kad bažnyčia deklaruoja. Tikėjimui reikalingas ugdymas, o ne reikalavimas tikėti.

Tikėjimas Dievu visų pirma kyla iš vidinės pajautos. Jei žmogaus karma, jo protėvių būtų visai neužteršta, tai turėtų būti taip : padariau gerą darbą, per teigiamą gryžtamą ryšį (*) su Dievu gavau didesnį gerą darbą iš kitų sau. Padariau blogą darbą – per  gryžtamą ryšį gavau blogą darbą iš kitų sau. Deja visų žmonių karma yra teršta. Vienų daugiau, kitų mažiau. Todėl gryžtamasis ryšys su Dievu yra menkas. Reikia pastoviai atlikinėti gerus darbus, kurti ir išlaikyti geras mintis, gerus jausmus, kad po kiek laiko visa tai pradėtų gryžti pas mus ar mūsų palikuonis. Jei vaikų tėvai ir protėviai buvo karmiškai pakankamai švarūs, tai jie kurį laiką gali naudotis protėvių sukaupta gera energija. Deja jų palikuonys jau bus menkesnios energijos ir tuo pačiu menkesnių galimybių.

(*) – gryžtamasis ryšys gali būti tiek teigiamas tiek neigiamas. Teigiamo gryžtamo ryšio metu įėjęs signalas sustiprinamas (kaip elektronikoje pvz. TV ar radijo per anteną įėjimo signalai sustiprinami dėka stiprintuvų). Neigiamo gryžtamojo ryšio dėka, prieš tai sustiprintą signalą, perleidus per filtrus ir panaikinus triukšmo vibracijas, sumažina  ir padaro labiau ryškų. Grubiai pasakius teigiamas gryžtamasis ryšys sustiprina signalą, o neigiamas išryškina. Gyvenimiškai būtų taip : teigiami gyvenimo momentai sustiprina žmogaus energiją, bet gali išlepinti; neigiami gyvenimo momentai sustiprina charakterį, tarsi paryškina asmenybę. Todėl ir teigiamos ir neigiamos mūsų gyvenimo pusės yra reikalingos.

Peržengus religijos rėmus atsiranda pajauta, kad visame kame yra Dievas. Tačiau pradžioje ji tokia subtili, nepastebima, kad dažnai net abejoji. Su laiku atsiranda įsitikinimas, sukaupiama patirtis. Tuomet bet kada galima „įsijungti“ į Dievo pajautą visame kame. Tas pasijungimas pradžioje trunka minutę, kitą per dieną. Po to tas vyksta dažniau ir ilgiau. Visą laiką visame kame išlikti Dievo pajautoje neįmanoma ir reikalauja daug energijos, meilės. Visų pirma todėl, kad mes gyvename tarp įvairiuose susivokimo pakopuose esančių žmonių, kurių dėka mes augame meilėje, supratime, mokomės atjausti, kažkam būti angelais. Visų antra esame tik tam tikrų galimybių šiame pasaulyje turinčiame kūne, kuris negali labai daug  energijos.

  RYŠIO SU DIEVU GALIMAI GREITAS ATSTATYMAS

Pirmiausia reikia suprasti, kad einant link Dievo reikalinga vis didėjanti vidinė  jausmų ir minčių švara. Išsivalymo metu galimi esamų problemų paaštrėjimai ( ligos, santykių, bendravimo paaštrėjimai, problemos su artimaisiais, darbu, sėkme, visuomene).

Paruošiamoji veikla: ramybės būsenoje, o geriausiai prieš miegą užsimerkti. Pradžioje dažnai būna akyse „pasirodo“ keistos būtybės, arba per dieną matyti žmonės, neišspręstos problemos, kurios kažkuriam tai pavidale neduoda ramybės ir artėja. Reikia stebėti tą artėjimą ir sakyti „myliu“. Nuoširdžiai sakyti ir jausti tai. Priartėjęs pavidalas staiga pradės mažėti ir išnyks, arba apsisukęs nueis. Reiškia problemos atžvilgiu atlikta informacinė-energetinė korekcija. Taip galima prisiminti bet kuriuos savo gyvenimo neišspręstus problematinius momentus, kurie kažkokiam pavidale „artės“ link jūsų ir mylėti juos. Korekcijos užglaistys energetines duobes esančias praeityje, kurios reikalauja pastovaus energijos nuotėkio. Nors ir po truputį, bet mūsų energija porcijomis pabėga praeitin, o ypač kai prisimename tos praeities emociškai sunkius epizodus, ar dabartyje susiduriame su analogiškomis situacijomis. Tas situacijas ir išprovokuoja praeityje neišspręsti, informaciškai-energetiškai nesukoreguoti įvykiai.

Teisingai išsprendus pasikartojančius dabartyje įvykius galima dalinai užglaistyti praeities „duobes“. Neteisingai išsprendus ar pabėgus nuo sprendimo, turėsime dar vieną ir net gilesnę energetinę duobę, kuri ateityje siurbs iš mūsų energiją. Todėl, norint kažką savyje keisti yra būtina „apsivalyti“, padaryti korekcijas. Tas korekcijas būtina atlikinėti kasdieną maždaug 2mėn. Po dviejų mėn pereiti prie meilės deklaravimo Dievui. Nors ir grubiai skamba, bet manau tai tiksliausias žodis. Žmogus gal nori mylėti Dievą, gal siekia, bet ... tyli ! ? Čia kaip moteriai vyras turi  ne tik daug dėl jos daryti, bet jai ir sakyti, kad myli. Dievas tai ne tik ir ne tiek vyriškas aspektas, bet gal net labiau moteriškas. Todėl išreikšti JAM (JAI ?) meilę žodžiu ir jausmu yra būtina. Pats žodis yra informacija, bet be jausmo (energijos) jis yra negyvybingas, tuščias. Todėl reiškiant meilę Dievui būtina yra ir informacija ir energija. Todėl po 2mėn. pereiname prie meilės maldos.

Veiklos veiksmas : sulaukiame 23-24val. Išskiriame sau laisvą kambarį, butą namą, laukymę ir pan. Niekas neturi jus trukdyti ir nukreipti dėmesį. Pradžioje galima patogiai atsisėsti. Ištrinti plaštakas, suaktyvinti kraujotaką ir uždėti ant krūtinės plaštaka ant plaštakos. Užsimerkus pabūti ramiai, kol krūtinė pradės švelniai šilti. Pajutus šilumą, tarti :„aš myliu tave Dieve“. Žodis eina kartu su tuo šilumos jausmu. Patartina balsu, o jei jūs galimai galite sutrukdyti kitame kambaryje miegantiems šeiminykščiams tai pašnibždomis ar mintyse. Taip vis kartoti ir kartoti. Tik negalima meilės deklaruoti mechaniškai. Kad ir rečiau tarti, bet su jausmu. Po kiek laiko galima keisti sėdėjimo pozą. Galima atsiklaupti, atsistoti, vaikščioti kartojant „ Dieve aš tave myliu“. Žodžių tvarką keisti būtina, kad nebūtų automatizmo ir išliktų jausmo aštrumas. Rankas jau nebūtina laikyti ant krūtinės. Galima vaikščioti po kambarį, po butą, po namą ir pan., tik svarbu į aplinką veik nekreipti dėmesio. Tai turi trukti 1-3 valandas. Jei pradėsit snūduriuoti galima dažniau keisti kūno padėtį, judėti, linksėti, bet jokiu būdu neatsigulti. Po seanso pasakyti :„ačiū tau Dieve už visą ką“. Tuomet galima eiti miegoti. Jei užsiėmimo metu džiovina gerklę, tai būtina po truputėlį išgerti šilto vandens.  Po kelių tokių vakarų su mintimis, jausmais, kūnu gali prasidėti keisti dalykai. Gal net atrodys, kad su pasauliu vyksta keisti dalykai. Visa tai rodo apie intensyvius jausmų, minčių ir kūno energo-informacinius persitvarkymus. Gali suaštrėti problemos, santykiai su artimaisiais. Teks labiau juos mylėti ir daugiau jiems atleisti. Jei deklaruojate, kad mylite Dievą, teks tai įrodyti praktiškai per savo artimuosius ir santykį su pasauliu. Pagaliau per savo vidinių problemų teisingą įvardinimą ir įvertinimą. Tik tuomet galimi realūs pokyčiai. Tokių seansų galima atlikti tris iš eilės, o po to 2-3 per savaitę. „Vyturiams“ dar patartina pabudus anksti ryte ir atsisėdus lovoje trumpai deklaruoti meilę pasauliui. Rezultatai gali būti stulbinantys.

Būna atvejų, kuomet geriau pradžioje taikyti kitą metodą. Vietoje žodžių „aš tave myliu Dieve“, sakyti „Dieve duok man meilės“. Tai patartina tiems, kuriuos pirmas būdas nelabai veikia, sunkiai sergantiems ir neįgaliems žmonėms. Jie tiesiog turi labai mažai meilės ir neturi ką „pasiūlyti“ Dievui (tiesiog jiems taip atrodo). Po kiek laiko jie tai pat sėkmingai galės sakyti „aš myliu tave Dieve“. Tik gavę meilės iš Dievo ir ją kažkiek užauginę, tokie žmonės gali duoti meilę Dievui. 
Tokios meilės pajautos praktikos gali trukti 2-3mėn. Jei karma labai užteršta, tai viduje ir aplinkoje gali prasidėti per daug stiprūs pokyčiai. Einant į šviesą, šviesa reikalauja švaros. Per staigus didelis kiekis šviesos gali sunaikinti. Tam, kad jausmai, protas ir kūnas spėtų prisitaikyti prie šitų pokyčių, viską reikia daryti saikingai. Išbandymų bus ir iš artimųjų, aplinkinių, pačios aplinkos. Svarbu savyje išlaikyti ramybę, o dar geriau – meilę. Tuomet pokyčiai bus spartesni ir ne tokie „agresyvūs“. Išoriškai būtina netapti „mazgote“ ar „moliu“ aplinkinių rankose. Negalima užsileisti ant galvos. Jei reikia, tai „pastatyti į vietą“ neklaužadas vaikus, vyrą, žmoną, aplinkinius tuo atveju, kai jie peržengia dorovines, tarpusavio supratimo, fizinio saugumo ribas. Meilė, tai ne tik malonumas, gerumas, „glostymas“, bet ir disciplina, saugumo kontrolė, bendro sugyvenimo taisyklės. Meilė ne tik „stato“, bet ir griauna tai kas sena, nusidėvėję, nes savyje ji jungia dvi priešybes IN ir JAN . IN tai moteriškas pradas, kuris gimdo, kuria. Moteriškas pradas susijęs su tamsa, tam tikra uždara erdve.  Vyriškas, agresyvus pradas, tai iš esmės nauja informacija, kuri griauna seną informaciją. Naujos informacijos dėka moteriškasis pradas  gali kurti kažką naujo. Vyriškas pradas susijęs su šviesa, kuri nesiskaito su ribomis (apie tai daugiau kitame straipsnyje).