PERDĖTAS JAUTRUMAS

 Vakar sutikau pažįstamą merginą, kuri ėjo vos neverkdama. Priėjau pakalbinti, nors ji nelabai norėjo kompanijos. Pasirodo grįžta iš kapinių, kur aplankė artimo žmogaus kapą. Susikėlė emocijas, kad net „vaidentis“ pradėjo visokios esybės, nesaugumas dėl ateities ir t.t. Tokius žmones būtina nukreipti kalbomis prie žemiškų rūpesčių, kurie yra dabar ir kuriuos būtina atlikti. Jokiu būdu neleisti išsikalbėti ir suteikti „laisvas ausis“. Kažkada atrodydavo, tuo labiau psichologai patardavo, kad būtina leisti išsikalbėti žmogui, nes tuomet palengvės. Deja atvejai būna skirtingi. Kai kuriais atvejais galima leisti išsikalbėti, „nukanalizuoti“ per savo ausis (blogiau jei per save), skleidžiamą iš to žmogaus „bėdų“ srautą. Tačiau jei pavyzdžiui isterija, tai efektyviau yra užvožti, kad atsipeikėtų ir pajustu fizinio pasaulio poveikį čia ir dabar. O yra atvejų, kuomet žmogus susiduria su energoinformaciniu pasauliu, kapstydamasis po savo jausmus, mintis, praradimus. Tuomet jis „netyčia“ gali sukurti energoinformacines esybes, kurios, priklausomai nuo emocinio užpildo, gali rodytis tik jam (jai) asmeniškai, arba įtakoti ir kitų jausmus ir veiksmus.

 Jautrumas ugdant save, kaip energoinformacinę būtybę yra būtinas. Tik jam esant galima įtakoti tą pasaulį. Kažkas tai jaučia kaip jausmą, kažkas tą net mato, tik kitokiu regėjimu. Pavyzdžiui fizinis organizmo jautrumas padeda išvengti traumų, sužeidimų. Pajutus skausmą, organizmas informuoja, kad reikia iš tos vietos pasitraukti, o gal jau jokią rakštį ištraukti, gal žaizda pasirūpinti, kad nenukraujuotum ir panašiai. Daugumai iš mūsų suprantamas „normalus“ fizinio organizmo jautrumas. Tačiau yra tiek jautresnių žmonių, tiek nelabai jautrių. Jų fiziniai organizmai reaguoja labiau už „normalią“ reakciją, arba nelabai. Šiuo metu domina labiau jautri organizmo reakcija, nes kuo toliau, tuo labiau daugėja jautrių žmonių, bet „nežinoma“, o gal nutylima kodėl tai vyksta. Aišku tam tikra, bet labai maža dalis jau gimsta su perdėtu jautrumu ir tai susiję su genetika, nes Gamta akla ir visai normalu, kad Jos eksperimentai gimsta įvairūs. Tačiau perdėtas jautrumas dažnai susiformuoja dėl perdėto organizmo „erzinimo“ iš aplinkos. Tai įvairios cheminės medžiagos, patenkančios į organizmą, kurių jis nesugeba perdirbti ir kurios sukelia jame toksikozę. Būna, kad iš karto patenka toksiškos medžiagos. Pavyzdžiui nuo tokio perdėto jautrumo kenčia žmonės, vadinami astmatikais. Pati populiariausia astma pas vaikus, tai pelėsinių grybelių sukelta astma. Ten kur gyvena vaikas su astma, beveik visada rasi pelėsinių grybelių „kampą“. Tas gali būti ne tik vaiko kambaryje. Sakykime daugiametis pelėsis už spintos koridoriuje ir dar po tapetais. Jei iš kažkur yra veik pastovus drėgmės šaltinis, tai pelėsis jausis puikiai. Retkarčiais į orą išmesdamas sporas, jis jas skleidžia po visą butą. Dažnas buvimas tokiame bute, o ypač vaikų, kurių imunitetas jautrus ir nepilnai susiformavęs, tikėtinai sukels astmą. Žinoma, kad grybų nuodai, net mikrodozėmis yra labai nuodinga organizmui. Į tokias atakas, kurios vėl ir vėl atakuoja organizmą, metai iš metų, organizmas pradeda reaguoti jam priimtinu būtu. Tik pajutęs eilinę ataką, kuri ateina per orą su grybelių sporomis, organizmas tiesiog „nenori“ įkvėpti tų nuodų. Taip sukeliami bronchų spazmai. Pavyzdžiui jei armijoje pasako dujų ataka, tai visi visų pirma skuba užsidėti dujokaukes, kad neįkvėpti nuodingo oro. Organizmas neturi dujokaukės, todėl jis bando tiesiog sustabdyti kvėpavimą, nes neturi kitos išeities, kaip išvengti eilinės porcijos nuodų iš oro. Gydytojai vaistais siekia tik vieno, sumažinti jautrumą, bet neieškoti jautrumo priežasties. Jei astma tik neseniai pasireiškė, tai „šaknis“ lengva panaikinti. Tiesiog butą ar namą (iki pat rūsio) patikrinti dėl pelėsių buvimo ir juo išnaikinti. Tiesa dar būna atvejų, kuomet tie pelėsiai gali būti senelių name, kur vaikas dažnai ir ilgai būna, arba pas draugus. Šaltinių gali būti įvairių, net ta pati dažnai pjaunama žolė, kuri paliekama po langais pūti, pavėsyje ir drėgmėje. Kuomet astma trunka daugiau kaip keli metai, vien tik priežasties pašalinimas gali ir nepadėti. Organizmas jau „užsiprogramavo“ ir pradeda reaguoti ne tik į grybelio sporas kaip agresiją, bet ir į žiedadulkes, žiedų kvapą. Tai pereina net į psichologinę sferą. Teko asmeniškai girdėti iš astmatikų atvejų, kuomet jie puikiai jaučiasi kol nepamato, arba jiems neparodo, kad va čia žydi gėlės, arba vaza su gėlėmis pastatyta. Iki tol buvę ramūs, kažkuo susidomėję ir ramiai kvėpavę, pamatę gėles, pradeda dusti. Tai parodo, kad organizmas jau reaguoja net tik tiesioginio cheminio poveikio metu, bet ir į galimą poveikį.

 Būtina paminėti ir apie alergiją į maistą. Paprastai ji atsiranda dėl tam tikrų cheminių medžiagų maiste, kurių didesnis kiekis nuodija organizmą, nes kepenys, šalinimo sistema nesugeba laiku ir efektyviai jas šalinti iš organizmo. Todėl ilgalaikis valgymas vieno produkto, sakykime morkų, kuriuose yra padidintas kiekis tam tikrų cheminių medžiagų, sukelia ilgalaikę alergiją aplamai net į morkų skonį ar kvapą. Ne veltui patariama vartoti įvairius produktus ir pastoviai juos kaitalioti. Pavyzdžiui žinau žmonių, kurie jau kažkiek alergiški obuoliams, bananams. Dažnas vartojimas gerokai chemiškai apdorotų lenkiškų obuolių, sukelia elementarią alergiją iš pradžių būtent tiems obuoliams, o po to aplamai obuoliams. Pavyzdžiui po masinio bananų maro, kai kuriuose šalyse pradėta naudoti gana stipri chemija. Tikintiems „mokslu“ bandoma pasakyti, kad tos cheminės medžiagos greit suyra, kad neprasiskverbia į vaisių ar panašiai. Tačiau tikėjimas yra religijos sritis, o realybė pateikia mums savo sąskaitas. Taip pat būtina žinoti, kad faktiškai visi augalai išskiria tam tikras chemines medžiagas apsisaugoti nuo virusų, bakterijų, vabaliukų ir kt. argesorių. Pavyzdžiui mes puikiai žinome, kad grybai išskiria tam tikras medžiagas prieš bakterijas ir žmonija tas medžiagas net naudoja savo gydymui – antibiotikai. Tai gana stiprios cheminės medžiagos. Tačiau dauguma žmonių nesuvokia, kad ir kiti augalai taip pat išskiria įvairiausias chemines medžiagas, kurios veikia jų „priešus“ neigiamai. Todėl dažnas tam tikrų augalų, vaisių, grūdų vartojimas taip pat gali sukelti alergijas, net jei jie natūralūs, neapdoroti chemija. Pavyzdžiui žinoma, kad dažnas sojų pupelių vartojimas vyrams sukelia nevaisingumą. Tas įrodyta mokslo, bet neafišuojama, nes sojų biznis pasaulyje yra gana didelis. Pasikartosiu – valgymas vienodo maisto, vienodų augalų, vaisių, grūdų ilgą laiką, sukelia didesnę ar mažesnę alergiją. Tuo labiau, kad vienodas maistas sukelia tam tikrų medžiagų trūkumą organizme, kas atsiliepia jo darbui, imunitetui.

 Dabar, nuo fizinio kūno jautrumo pereiname prie psichoemocinio, kuris jau turi tiesioginį ryšį su energoinformaciniu pasauliu. Mūsų psichoemocinė būsena, sukuria aplink mus tam tikrą elektromagnetinį lauką, kuris, rezonuodamas, daro įtaką aplinkiniams žmonėms. Analogiškai – aplinkiniai taip pat daro įvairias įtakas mums, per savo energoinformacinį lauką, net nekalbėdami. Ne veltui sakoma, kad šalia vienų žmonių būti gera, o šalia kitų atrodo plaukai šiaušiasi, kaip negera ir pavojinga. Kuo dažniau žmogus būna tam tikroje būsenoje, tuo stabilesnis energoinformacinis laukas aplink jį susiformuoja. Jei žmogus dažnai būna sumaištyje, pyktyje, susierzinime, tuomet šalia jo atsidūrę žmonės pasijaučia išsiderinę. Jei žmogus dažnai ramus, neskubantis, tuomet šalia jo atsidūrę žmonės pajaučia ramybę, jiems nesinori niekur skubėti. Čia aišku svarbu kiek energetiškai yra stiprūs tie, kas spinduliuoja savo būsenas ir kiek jautrūs tie, kas priima kitų būsenas. Retenybė kuomet žmogus būna ir jautrus ir stiprus. Dažniausiai jei stiprus, tai jam sunku tapti jautriu. Tuo labiau jei iš vaikystės su gerais genais, sveiku kūnu, pakankamai palankioje aplinkoje užaugęs. Na, o jei jautrus, tai dažnai iš vaikystės sirgęs įvairiomis ligomis, su prastokais genais, aplinka pastoviai depresinė. Tokiam sunku, bet įmanoma tapti stipriu. Reikalinga pastoviai treniruoti visų pirma savo kūną, po to meditacijos, savistaba, psichologijos studijos. Stipriam iš prigimties, kuo daugiau keliauti, papulti į nelabai saugias situacijas, pastoviai mokytis kažko naujo, pavyzdžiui kalbų, kad psichika jaustūsi nesaugi. Taip galima išsiugdyti jautrumą.

 Tik pakankamai jautrūs ir pakankamai stiprūs gali saugiai ir labiau teisingai bendrauti su energoinformaciniu pasauliu. Pavyzdžiui stiprūs net nejaus to pasaulio, tačiau tai nereiškia kad jis nebus veikiamas to pasaulio esybių. Buvo stiprus, o po kiek laiko nežinia iš kur kažkokios tai ligos, silpnumai, nesėkmės ir panašiai. Silpni jaus, gal matys, bet įtakoti nesugebės. Bus tik pastovios baimės, gal net isterijos, psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimai. Energoinformacinėje erdvėje sklando mums nesuvokiamos būtybės, kurios mielai maitinasi mūsų emocijų energija. Tai ir labai mažos būtybės, kurios gyvena kartais gana trumpai, nes nesenai sukurtos pavydžių, gal pilnų neapykantos žmonių. Tačiau yra ir didesnių ir stipresnių būtybių, gyvenančių gana ilgai ir sukurtų žmonių grupių. Pavyzdžiui religinių bendruomenių sukurtos būtybės, kartais vadinamos agregorais yra gana didelės, stiprios ir ilgaamžės. Mažos būtybės paprastai linkusios tik maitintis. Didelės dalį savo energijos duoda, visų pirma, kad pritrauktų naujus adeptus ir išlaikytų esamus. Jei adeptas ilgą laiką neatlieka ritualų, nesimeldžia, neduoda energijos religijos agregorui, tai iš pradžių pradeda jaustis nejaukiai, tarsi kaltas. Su laiku gali pajusti išsiderinimą, kad mintys vienur, o kojos kitur. Tai yra jau galimos traumos. Arba išeina laukan, kur šalta, bet plonai apsirengė, nes „nepagalvojo“. Nesąmoningas atitrūkimas (o kartais ir sąmoningas) sukelia agregoro „kerštą“ grynai per energijos donoro psichikos sutrikdymą, kas įtakoja mąstymo „plaukiojimą“, nervų sutrikimą, sutrikdytą galvojimą – mąstau vieną, darau kitą. Iš čia traumos, ligos, kurios ne iš niekur. Tiesiog jas, savais veiksmais, „susiranda“ pats žmogus. Savotiškas „suicidas“ nepaklusniems adeptams. Tas ypač ryškiai reiškiasi pas sektantus, kur dažnai būna labai stiprus adeptų psichoemocinis pririšimas. Pas juos gali ypač ryškiai reikštis tiek realūs, tiek pačių baimių, bei vaizduočių sukurtų, energoinformacinių būtybių vaizdiniai.

 Energoinformacinės būtybės iš esmės yra ir gali būti mūsų pagalbininkai, jei visuomenė perdėtai nebūtų nukrypusi į technikos ir vartojimo pasaulį. Energoinformacinio pasaulio tyrinėjimus gerokai užblokavo religijos adeptai, nes tai gresia jų sočiam ir patogiam gyvenimui. Neduok tiems adeptams pinigų, nevaikščiok į jų bažnyčias, neklausyk jų pasakų, nevesk jiems vaikų, nelaidok savo artimųjų su religijos adeptų „palaiminimu“, nedaryk jų sugalvotų religinių apeigų ir religijos išnyks kaip dūmas. Yra būtinas energoinformacinio pasaulio tyrinėjimas. Tai nėra visiškai saugu, kaip ir bet kokio mokslo kūrime, nes čia taip pat mokslo tam tikra sritis. Kaip minėjau, energoinformacinės būtybės gali būti mūsų pagalbininkai. Dauguma jų galima palyginti su katėmis ar šunimis. Juos reikia maitinti, bet ir naudos iš jų galima apturėti, jei sudaryti tam tikrus simbiotinius (laikinus ar labiau ilgalaikius) ryšius. Pavyzdžiui vien pagalvojus apie tam tikrą žmogų su gera intencija jam, prisiminus to žmogaus vaizdą ir po to pamiršus, užsiėmus savo reikalais, mes jau nesąmoningai pasiuntėme tam žmogui energoinformacininę būtybę. Ta būtybė gyvens tol, kol nuneš gerą jausmą žmogui, apie kurį gerai pagalvojome. Tas žmogus pajus keistą gerą jausmą, ar gal net akyse jam šviesiau pasidarys nei iš šio nei iš to. Toks efektas, kad ir trumpas. Paprasčiausios energoinformacinės būtybės struktūra, kaip pastebėjote yra labai paprasta. Pirma mintis, kuri tuoj pat užpildoma emocija, jausmu ir paleidžiama į erdvę, užmirštant ją. Mintis, tai indas, stiklinė, karkasas, pripildomas jausmo ir nusiunčiamas „adresatui“. Visa tai turi vykti kuo greičiau, susilieti vos ne į vieną veiksmą ir paleisti pamirštant. Kodėl svarbu pamiršti? Todėl, kad jei jūs prisimenate apie „siuntinį“, tai tarsi bandote pagauti jį erdvėje, bandote surasti su juo kontaktą. Tuomet jo karkasas gali tiesiog suirti ir energija išsisklaidyti nepasiekusi adresato. Tai būna retai, nes siuntinys vos ne akimirksniu gali pasiekti adresatą. Dažniau būna, kuomet siuntėjęs, o ypač žinantis apie tokią galimybę „pradinukas“ (tik pradėjęs bandyti), galvoja – „o kaip ten ta mano mano energija, nuėjo, kaip tas žmogus jaučiasi?“. Tokiomis mintimis jis tarsi virve susisieja su tuo žmogumi ir nesąmoningai „atsiurbia“ savo energiją atgal. Bet būna atvejų, kuomet ne tik savo, bet ir to žmogaus energiją netyčia bando paimti. Tuomet kito žmogaus energoinformacinė struktūra pasipriešina tam veiksmui ir jei ji pakankamai stipri, tai gali atakuoti „agresorių“. Jei po tokio eksperimento pasijutote negerai, tai reiškia gavote „į gumbą“. Pasekmės gali būti nuo trumpos, nemalonios būsenos iki laikino išsekimo, nesiorientavimo erdvėje ar net ligos. Kaip minėjau, atsakas priklauso nuo į jūsų eksperimentą įtraukto žmogaus energoinformacinės galios. Ypač svarbus „užmiršimas“ po energoinformacinio konstrukto paleidimo į erdvę, jei konstruktas susietas su konkrečia svajone, kažkokiu konkrečiu veiksmu, siekiu. Nes jei jūs vis ir vėl prisiminsite, ar bandysite dar kažką papildomo įnešti į jau paleistą konstruktą, nes tipo gerai neapgalvojote savo svajonę, tuomet jau pasiūstas konstruktas tiesiog subyrės. Gerai jei visiškai, tačiau jei į dalis, tuomet jūsų svajonės dalis gali taip realizuotis, kaip tikrai jums nesinorėtų. Todėl, jei supratote, kad į erdvę pasiuntėte tikrai „nekokybišką“ svajonę (ar kažką panašaus), tuomet būtina ją prisiminti, apie ją galvoti ir „atšaukti“ savo valia. Tuomet karkasas subyrės, nes savo dėmesiu, jūs vidinę karkaso energiją išsiurbėte, o minties paliepimu ir patį karkasą suardėte. Taip energoinformacinėje erdvėje bus švariau. O dabar įsivaizduokite kiek energoinformacinėje erdvėje sklando tokių „nekokybiškų“, kitų žmonių sukurtų, konstruktų. O dar kiek įvairių „nuolaužų“. Visa tai taip pat trukdo normalių konstruktų realizacijai. Gerai, kad yra vadinami „kirmėliukai“ šioms „šiukšlėms“ sunaikinti. Tai jų savotiškas maistas. Deja kuomet „kirmėliukų“ šalia daug, tuomet ir normalius konstruktus apgadina. Todėl besimokantiems energoinformacijoje kartojama ir kartojama ir kartojama – laikykit savo minti švariomis, o geriau tuščiomis, neterškite erdvės nevaldomais jausmais. Pats geriausias vaistas, tai nukreipti dėmesį kitus, o geriausia tai įsižeminti žemiškais, konkrečiais, buitiniais darbais.