PERSIPYNIMAS

 Gana daug žmonių kreipėsi dėl temos „Susisiejimas“. Paprašė šia tema plačiau ir praktinės informacijos. Tai, susisiejimą galima pavadinti persipynimu. Ypač jei tai taikyti žmonėms, tai šis išsireiškimas tiksliau apibūdina šį procesą. Persipinama emocijomis, jausmais, gyvenimais, poelgiais ir t.t.

 Anksčiau, kuomet dariau grupines kvėpavimo ir meditacijos praktikas, padariau eksperimentą, kad žmonės giliau suvoktų kaip mes esame vienas su kitu susiję. Grupėje buvo 23 žmonės. Suskirsčiau į poras, maždaug pagal panašumą ir jaunesnius su vyresniais. Vienas žmogus liko laisvas, tad patariau pagal pavyzdį susirasti sau žmogų iš pažįstamų ir savarankiškai paeksperimentuoti. Reikėjo pagalvoti apie sau patinkantį vienaženklį ar dviženklį skaičių. Gal su tuo skaičiumi dažniau susiduriama gyvenime, gal jis su ryškesnėmis emocijomis susijęs. Jaunesnė tyliai pasakė vyresniai savo skaičių, o vyresnė jaunesnei (nes dauguma buvo moterų). Praktikos būdavo savaitgaliais ir truko mėnesį. Visą mėnesį reikėjo vesti užrašus, kokiu dienos metu jauteisi neaišku kodėl gerai, ar blogai, ar tiesiog buvo silpna. Ir aišku dažniau galvoti apie tą žmogų, kuris tau paminėjo jam mėgstamą skaičių ir tarsi susieti tą žmogų su tuo skaičiumi. Taip pat kada pati ar pats išreiškei emocijas dėl sėkmės ar nesėkmės. Užrašuose, kas vakarą patartina pagalvoti apie „partnerį“, kurio skaičių „turi“ ir tarsi pergalvoti visą jo dieną jausmais. Kurią valandą ir ką jautei galvodamas apie to žmogaus skaičių ir įsivaizduodamas tą žmogų. Paskutinę dieną paskyrėme užrašų nagrinėjimui. Dauguma pamatė, kad neaiškūs geros ar blogos nuotaikos „debesėliai“ užplaukdavo tuomet, kuomet realūs jausmai kildavo pas tą, kitą žmogų, apie kurį galvojai ir susiejai su tuo skaičiumi. Be to savo vakariniais užrašais, tarsi ryškiau patvirtindavai, kad tas žmogus tikrai buvo tuose jausmuose. Buvo pritaikyti kelių lygių „susiejimai“, arba teisingiau perpsipynimai. Visų pirma per bendras praktikas savaitgaliais, kurias žmonės dar ir rytais, prieš darbus atlikdavo. Tai dar ir laiko atžvilgiu persipynimas. Plius persipynimas per aktualius tiems žmonėms skaičius. Na aišku vienas kito vardus taip pat žinojo. Buvo pastebėtas dar toks efektas, kad jaunesnės tarsi ramesnės, protingesnės tapo, labiau apgalvodavo savo poelgius, o vyresnės tarsi įgijo daugiau energijos, judrumo. Tai dar vienas persipynimo efektas. Tiesiog pas jaunesnes labiau veikia apatinės čakros, spinduliuojančios gyvybinę energiją. Vyresnių labiau aktyvios viršutinės čakros, kur sukaupta gyvenimiška patirtis. Tai yra persipynimas, arba „dalybos“ vyko ir šioje sferoje. Deja pas nemažą dalį žmonių su amžiumi ateina tik amžius, bet ne protas, todėl maždaug trečdalis jaunimo tik pasidalino savo energija su vyresniomis „partnerėmis“, bet negavo ramybės ir suvokimo „informacinių paketų“. Aišku dalis ir pačio jaunimo nelabai rimtai priėmė eksperimentą ir su užrašais ne pas visų buvo pastovumo. Tačiau patį faktą visi suprato ir sužavėti buvo būtent tie, kurie mažiau atidūs buvo eksperimentui.

 Gyvenime mes labai susieti su savo žmonomis, vyrais, draugais. Mes su jais persipiname emocijomis ir net kopijuojame juos, kažkokiuose poelgiuose. Paprastai tas vyksta nesąmoningai. Yra pastebėjimas, kad kai kurios poros, kuo vyresni tuo labiau suvienodėja net veidais. Tai būdinga tiems, kurie siekia ar pasiekė gyvenimą kartu ramybėje. Jiems ramu, saugu būti kartu. Gana dažnai būna, kad tiesiog silpnesnis charakteriu žmogus, paprastai moteris, prisitaiko prie stipresnio charakteriu vyro. Ir jei vyras nėra labai emocingas, tuomet tokia pora labai sėkmingai nugyvena savo gyvenimą šeimoje iki gilios senatvės be jokių aštrių kivirčų. Tačiau jei vyras emocingas, nemyli savo moters, jam gali „pabosti“ į jį panašėjanti moteris ir jis ieškos „nuotykių“. Labai retai pasitaiko kuomet vyras su moterimi maždaug vienodai myli vienas kitą ir „panašėja“ prie kažkokio tai vidurkio, o ne vienas į kažkurį iš jų. Tačiau tiek pirmu, tiek antru atveju vyksta elementarus persipynimas. Jie vienas kitą jaučia jei kuriam tai problemos, ar liga ar dar kas tai. Tiesa, va buvo atvejis, kuomet sutikau pažįstamus ir tiek vyras tiek moteris buvo su džinsiniais kostiumais. Pasakiau, kad jie tapo tokie panašūs. Vėliau iš moters sužinojau, kad nuo tos dienos ji nieko iš džinso nebedėvėjo. Pasirodo šeimoje buvo dažnų ir rimtų nesutarimų ir ji, galvodama, kad bus ramiau, siekė dažnai derintis prie vyro, prie jo poreikių. Todėl, suvokusi, kad net drabužiuose pradėjo nesąmoningai derintis, ji pradėjo atgauti save. Pradėjo tarsi kovoti už save, o ne būti to žmogaus šešėliu, nes jokios meilės ten nebuvo, tik siekis turėti ir valdyti. Aišku mamos savo vaikų būseną dar labiau jaučia, nes persipynimas net kūno lygyje.

 Kiek vėliau, kuomet dažniau kursus vesdavau internetu, atlikau dar vieną eksperimentą. Atrinkau kažkuo vienas į kitą panašius žmones, kurie sugalvojo jiems abiem vienodus „aktualius“ dviženklius skaičius. Jei tokių tarsi nebuvo, tai buvo susitarta dėl vieno bendro skaičiaus. Šiuo atveju neporavau jaunesnio su vyresniu (jaunesnės su vyresne), o tiesiog vyras su vyru ir moteris su moterimi. Tiesiog tai dar vienas natūralus persipynimo lygis, nes vyrai labiau galvoja apie vienus dalykus, o moterys apie kitus. Galvojimas apie vienus dalykus labai susieja mąstymo lygyje. Užsiėmimai būdavo 30-40min., kas vakarą, porą savaičių. Po to porą savaičių pertrauka ir vėl porą savaičių. Visi vienu metu atlikdavo tam tikrus kvėpavimo pratimus, trumpą meditaciją. Dar, visą pusantro mėnesio vesdavo užrašus kaip jie patys jaučiasi ir kuriomis valandomis geriau ar blogiau. Ar tai kyla iš savęs, ar tarsi iš šalies ateina? Aišku tie žmonės, visą tą laiką siekė mintyse „laikyti“ jų bendrą skaičių. Ypač kuomet vakare rašydavo užrašus ir prisimindavo kokie jausmai buvo tą dieną ir atkreipti dėmesį į nežinia iš kur atėjusius gerus, blogus jausmus, silpnumą ar energijos perteklių. Po kursų, aš „supažindinau“ su jų partneriais pagal skaičių (grupėje poros turi būti būtinai su nepasikartojančiais poroje skaičiais, kad ir kiti nepersipintų, nes tuomet eksperimentas ne toks akivaizdus). Pasekoje dauguma iš jų tapo gerais draugais, kai kurie gerais pažįstamais. Kuo jaunesni, tuo labiau draugais, o kuo vyresni tai dažniau pažįstami. Tiesiog su amžiumi dauguma žmonių tarsi užsidaro savo „kiaute“ ir nenori įsileisti pas save kitų, jaučiasi nesaugūs. Ypač greit susidraugavo tie žmonės, kurie buvo iš vieno miesto, ar artimų miestų. Jie tiesiog susitiko. Veik visi kurse dalyvavę žmonės minėjo, kad pas juos, kuomet jie susitiko, buvo toks įspūdis, kad jie vienas kitą jau senai pažįsta ir kažkuo artimi. Pakanka kelių žodžių, išsireiškimų ir jie žino apie ką kalba vyksta. Tarsi žino, kad kitam reikia paduoti „šaukštą“. Tai yra tarsi pasąmoningai žino vienas kito poreikius.

 Tokie tarpusavio persipynimai pas mus vyksta kas dieną ne tik su artimaisiais. Tai vyksta su visais, su kuriais tą dieną bendraujame. Su tai, su kuriais ilgą laiką bendraujame ir net kažkuo galime su jais panašėti. Beje galime panašėti toli gražu ne geru pavyzdžiu, jei tas kitas žmogus blogas ar manipuliatorius. Aišku tas persipynimo lygis dar priklauso nuo mūsų charakterio tvirtybės, kuri ryškiai gali pasirodyti nuo vaikystės, kuomet vaikas sako „aš pats“. Jei to „aš pats“ tėvai vaikystėje nesulaužo, tuomet jų vaiku kitiems dėdėms ir tetoms, tiek darbdaviams ir kolegoms bus sunku manipuliuoti. „Aš pats“ mažiau linkę persipinti su kitais, o jei tenka, tai arba „perpins“ kitus pagal save, arba minimaliai, tik tam kartui, dėl darbo ar dėl reikalo „persipins“. Tokie „aš pats“, net papuolę į sektas, daug lengviau ir greičiau išeis iš jų, nutrauks ryšius. „Sulaužyti“ vaikystėje, jei ir sugebės išeiti iš sektos, grupuotės, religijos, tai tik kitų įtakos dėka. Ir net išėję, ilgai kentės ar net ieškos „prieglobsčio“ kitoje grupuotėje, sektoje, religijoje. Todėl labai svarbu nelaužyti vaiko siekio „aš pats“, siekio atlinkti kuo daugiau jam norimų darbų pačiam (pačiai), nors tai gali užimti ir dešimt kartų daugiau laiko nei tai padarytų mama ar tėtis. Turiu kelioliką ryškių pavyzdžių iš draugų ir pažįstamų gyvenimo. Net kelios moterys minėjo, kad kuomet joms 6-8 metų mergaitėms užsinorėjo išvalyti šlapiu skuduru kambarį, kaip daro mama, tai jos buvo „sulaužytos“. Mamos, pamačiusios kaip kambarį plauna ar išplovė dukra, tiesiog pasišaipė, arba apšaukė ir atėmusios skudurą išplovė. Kažkuriai po vieno karto, kažkuriai po kelių bandymų dingo noras plauti kambarius. Kuomet jos buvo paauglės, jų mamos guodėsi, kad mergaitės nesitvarko savo kambarių. Tik tuomet, kuomet jos suformavo savo šeimas, mokėsi plauti kambarius, gaminti valgį ir panašiai. „Aš pats“ poreikį vaikui sulaužyti galima iš vieno karto. Kai kuriame „fronte“ ir savo gyvenime pamenu tokius momentus. Ir gana dažnai jaunystėje, kuomet tekdavo užsiimti su vaikais, norėdavosi už juos kažką atlikti, nes kažkur reikėdavo skubėti, o čia vaikas „terliojasi“, stabdo procesą. O tas „stabdymas“ viso labo vaiko siekis išmokti tai, ką daro suaugę. Išmokę jau jie patys tai atliks ir daugiau laiko liks suaugusiems. Deja to suaugę tarsi nesuvokia, nes juos „civilizacija“ skubina.

 Gyvenime norint įgyti kažkokių tai savybių tiesiog reikia „persipinti“ su tomis savybėmis. Dažnai galvoti apie tas savybes, tarsi prisimenant jas laisvu ar poilsio metu. Įsivaizduoti jas turint ir kaip su jomis elgsiesi. Jei pojūtis nepatiks, ar bus pavojaus, negeras, nesaugus jausmas, tuomet tas „savybes“ geriau atmesti. Tai ne tavo, tai kažkieno įpiršta programa, pagaliau „reklamuotojų“ įpirštos programos ypač tų, kurie iš „oro“ siekia pasidaryti pinigų. Tai yra tie, kurie daug ir emocingai kalba, siekia išgauti iš jūsų emocijų, kuriomis pririšti arba pririšti prie jūsų įsivaizduojamų poreikių. Dažnai tai susiję su jūsų finansiniu saugumu. Jūsų įtampas ir nesaugumą „reklamuotojai“, dėl reklamuojamų prekių, apmokymų, investicijų siekia įveikti per dirbtinai jumyse sukeliamas teigiamas iliuzines emocijas. Taip jie jus „perpina“, „supina“ su jums tarsi „reikalingomis“ prekėmis, koučingais, marketinkas ir t.t. Analogiškas, tik daug anksčiau šioje srityje pradėtas žaidimas yra „žaidimas“ religijomis. Čia be pinigų, dar atima dėmesį, emocijas, laiką, laisvą valią, kritišką galvojimą. Tik laisvas, kritiškas protas, „aš pats“ dėka daug lengviau ir greičiau prisitaiko besikeičiančioje aplinkoje, daug greičiau pramoksta naujų, reikalingų dalykų. Tiesiog mus moko gana dažnai ir daug nereikalingų dalykų ir taip atima laiką. Aišku už tai tiek „mokytojų“ turi darbo ir iš to gyvena ir todėl tą sistemą sunku sugriauti, nes daug kas iš to maitinasi. Aišku tai vienas iš žmonijos progreso stabdžių, bet patys žmonės, kurie „įklimpo“ į situaciją ir negali ar nenori iš jos „išklimpti“, visokiais būdais „klampina“ ir kitus. Tai vienas iš nesąmoningų, prievartinių „perpynimo“ su visuomene būdų, kuomet aktyvūs, genialūs visuomenės nariai, priversti tapti „kaip visi“. Tik asmeninė valia, pinigai, ryšiai su stipresniais, gudresniais, priklausymas klanams, grupuotėms gali suteikti galimybę realizuoti savo genialumą, idėjas, galinčias visuomenę pakylėti laipteliu aukštyn. Jau senai, net ne praeitame amžiuje, o daug anksčiau yra padaryta išvada, kad visuomenė savo mase yra inertiška. Ji savaime negali progresuoti jei nėra jėgos ją tempiančios progreso link, arba nėra jėgos „spiriančios“ progreso link. Visuomenę „spardo“ progreso link iš esmės tik viena jėga, tai karas. Istorija tai ne kartą parodė. Šiuo metu dažnai tai finansiniai nestabilumai, prasiskolinimai tiek pačių žmonių, tiek valstybinės skolos. Iš vienos pusės skolos tarsi skatina tobulėti, kad atiduoti tas skolas. Iš kitos pusės tas siekis atiduoti greičiau tas skolas, skatina agresyvius jausmus ir poelgius iš kur gauti tuos finansus. O tai apgaulės, bendradarbio pašalinimas iš „šiltos“ vietos, kažkieno tai turto „legalus“ ar nelegalus užgrobimas. Labai daug verslo firmų užgrobiama arba pigiai „perperkama“ dažnokai po to jas uždarant, kad nebūtų konkurentų.

 Norint kažkuo tapti nepakanka persipinti mintimis, jausmais su norimomis kokybėmis, savybėmis. Būtina realiai praktikuoti tai gyvenime. Pradėti nuo mažų dalykų. Aišku, kaip jau buvo minėta, būtina pasitikrinti ar tai tavo kelias, ar tai nesukelia tau daug įtampų ar problemų ateityje. Tam neblogai padeda mąstymas „o kaip ten bus ateityje, po metų, kitų“. Jei „Ten būnant“ sukyla įtampos, baimės, o kartais panikos jausmas, tai tas ryškiai ne tavo. Lengviau tokius šuolius į ateitį padaryti tiems, kas pramoko medituoti, pabūti ramybėje, „tuštumoje“. Jei tas „buvimas“ ateityje su turima idėja tau nesukelia didelio diskomforto, o ypač sukelia tvirtybės jausmą, tai galima tuo keliu eiti. Beje būna toks pakylėjimo, gerų emocijų jausmas. Tai dažniausiai trumpas, gero patyrimo kelias, kuriame neilgai būsite. Be gero jausmo, būtent „sunkumo“, tarsi įžeminimo jausmas tiksliau parodo kas ilgam, o gal ir visam laikui jums suteiks žemiškos, materialinės naudos, materialinio saugumo jausmą. Tai tarsi toks jausminis „persipynimas“ su galima ateitimi, su galima tikimybe. „Paragaujam“ kaip ten gali būti ir po to einam tuo keliu arba neinam. Būtina suprasti, kad dauguma kelių yra tik klaidūs „takeliai“, nors iš pirmo žvilgsnio ir patrauklūs. Todėl žvilgsnis „per laiką“ į priekį, gana geras orientyras, kuris padeda negaišti laiko takeliams. Aišku yra ir „keliai“, kurie ne mums ir kurie gali būti pilni nežinančių kur einančių žmonių. Ypač sunku tame orientuotis jaunimui, kurie pini emocijų su mažai gyvenimiškų žinių ir daug sugaišto laiko netikslingiems mokslams, malonumams, tuščiam laiko leidimui. Tėvai tame nesiorientuoja ar nenori orientuotis, o mokykloms, kaip valstybinėms įstaigoms svarbu tik vidutinę išsimokslinimo „paslaugą“ atlikti neviršijant tam skirto pinigų kiekio. Šiuolaikinė švietimo sistema neskatina ir neturi siekio bei intereso skatinti visuomenės tobulėjimo, progreso. Deja taip daug kuriose srityse, kur nėra „greitų pinigų“. Tiesiog vartotojiška sistema, paremta daugiau Gamtos dėsniais, nei žmogiškais, progreso dėsniais.