POKALBIS SU ŽINIUONE

 Ne taip senai, vėl teko pabendrauti su žiniuone, nes ji pastebėjo, kad paskutiniu metu aš labai susirūpinęs miškų naikinimu. Ką čia nebūsi susirūpinęs, kuomet mano aplinkoje, mano, nuo pat vaikystės išvaikščioti miškai, naikinami. Pjaunami plikais plotais, neatsodinant ir dar kalbama, kad miškai Lietuvoje tik didėja? O nupjauti medžiai tokie sveiki. Skaičiuojant medžių rieves radau pušų, kurioms 160 metų ir daugiau. Ir jos visiškai sveikos ir gražios ir dar gali augti ir augti. Ji man pasiūlė pasinaudoti ir paleisti į erdvę, vieną iš „užkalbėjimų“, kuris atrodo taip: pasiimti druskos ir eiti į iškirstą mišką (geriau šviežiai iškirstą). Paimti į saują druskos ir žvelgiant į išskerstą mišką, nuoširdžiai ištarti - „medžių, miškų ir girių naikintojai, jūs daugiau nebematysite šio gyvenimo, kaip ir jūsų vaikai, bei anūkai“. Tuomet švystelėti šią druską ant nupjautų kelmų ir nupjautų medžių kamienų, taip pat ant sukrautų kamienų rietuvių. Druskos daug nereikia. Pakanka ir kelių kristalų. Svarbu tai atlikti nuoširdžiai. Tai atlikti arba apsiniaukusią dieną, arba kuomet saulė vakarop.

 Tuomet užėjo pokalbis, ar tai nebus per žiauru? „ O ar ne žiauru naikinti aplinką, kurioje gyveni tiek tu, tiek aplinkiniai ir gyvens joje tavo vaikai ir anūkai?“ Gavau barti už naivumą. Viskas elementaru. Iš vienos pusės tų tėvų ir mamų sukurtoje ar sunaikintoje aplinkoje gyvens jų vaikai ir anūkai. Iš kitos pusės, kadangi jie, godžių naikintojų palikuonys, tuomet ir jie turės nukentėti už savo tėvų ir senelių godumą. Negalima daryti nuolaidų, nei fizinių, nei emocinių, gamtos, gyvybės naikintojams, kurie tai daro iš godumo ir net iš nežinojimo. Yra toks posakis, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Žinių, žinojimo, pasaulio ir Visatos pažinimo reikia siekti kas dieną. Pavyzdžiui kalčiausi dėl miško naikinimo pirma yra pjovėjai, po to vežėjai ir t.t. Kalčiausi yra vykdytojai, o ne užsakovai. Užsakovai yra mažiausia kalti. Kodėl? Na pavyzdžiui, mes ko tai panorėjome, pasvajojome, bet nieko nedarome, kad tai vyktų. Tai yra nedarome jokių fizinių veiksmų. Galva sugalvojo, o rankos nedaro. Tuomet tas ir nevyksta. Svajoti ir norėti galima daug, bet kol nėra viso to vykdytojų, tol nieko ir nevyks. Taip ir čia. Kol nėra parsiduodančių žmonių, kad vykdytų kitų žmonių norus, tol visa tai nevyks. Čia ne tik miškų pjovimo atžvilgiu, bet ir aplamai visoms gyvenimo sferoms.