PRASIVALOM ORGANIZMĄ KVĖPUODAMI

 Visiems gerai žinoma, bet mažumai suvokiama, kokį svarbų vaidmenį mūsų organizme nuveikia iš atmosferos į kūną patenkančios dujos. Dauguma suvokia, kad tik deguonis jiems reikalingas. Pavyzdžiui plaučiuose yra bakterijų, kurios yra savotiškas imuninis sluoksnis nuo kitų, kenksmingų bakterijų ir dar jos minta azotu. Azoto atmosferoje veik 80%. deguonies mažiau 20%. O taip bauginamu anglies dvideginiu, tik 0,03%. O be tam tikros koncentracijos to anglies dvideginio organizme, mes tiesiog uždustume. Jis reguliuoja kraujagyslių spindį , praplatina, kai tuo tarpu į deguonies perteklių, kraujagyslės reaguoja susitraukimu, tai yra spindžio susiaurėjimu. Todėl, dažnai ir giliai kvėpuojant, galva pradeda „suktis“ ne nuo deguonies pertekliaus smegenyse, o nuo jo trūkumo, nes kraujagyslių spindis perdėtai susiaurėjo. Ir tik trumpam nekvėpuojant, kuomet organizmo ląstelės „susiurbia“ deguonį ir išskiria anglies dvideginį, ląstelių spindis prasiplečia. Todėl kaitaliojant lėtą ir greitą ir trumpą nekvėpavimą, galima treniruoti kraujagyslių sieneles, daryti jas labiau elastingomis ir tuo pačiu valyti organizmą. Kvėpavimo metu iškvepiama ir daugybė toksiškų dujų, organizmo gyvybinės veiklos produktų.

 Pavasario pabaigoje, kuomet oras įšilo virš 18 yra pats laikas treniruoti kvėpavimo sistemą ir visą organizmą. Tuomet ir šaltu oru negrės gerklės peršalimas. Geriausiai tai atlikti ryte, kuomet ore mažai išmetamų dujų, dėl automobilių gausos. Aišku galima tai daryti ir gamtoje. Sakykime jūs tuos pratimus atliekate ryte. Tuomet atsikėlę, padarote lengvą mankštą, kurioje svarbiausia tempimo ir pasirąžymo pratimai, sąnarių prasukinėjimo pratimai. Tuomet atsisėdate ant kėdės, ar ant grindų, sukryžiuotomis kojomis. Apranga, kad nesušaltumėt prie atviro lango, arba gamtoje. Užsimerkiam ir giliai, lėtai kvėpuojam 15-20 kartų. Po to truputį padidiname kvėpavimo greitį ir jau ne taip giliai ir plačiai pavyks kvėpuoti. Maždaug 30-40 kartų. Po to vėl padidiname kvėpavimo dažnumą ir tas kvėpavimas jausis tarsi įkvepiame ir iškvepiame per gilų, siaurą vamzdį. Maždaug 80 kartų. Jei kam pavyks, tai toliau dar padidinti kvėpavimo dažnumą ir tai jausis kaip kvėpavimas per labai siaurą vamzdelį. Maždaug 120 kartų, bet geriau neskaičiuoti. Tiesiog pagal jausmą. Po to tiesiog sustabdome kvėpavimą, kol neužsinorės įkvėpti ir dar truputį, keletą sekundžių palaukę, pradedame ramiai kvėpuoti. Tuomet lengvai purtome galvą, tarsi sukinėdami ant ašies. Taip purtome, kad smegenys tarsi nespėtų judėti paskui kaukolės judėjimą. 20-30 sekundžių. Šį pratimą galima praleisti, jei žmogus turėjo insultą ar linkęs į tai. Po kelių minučių, atsistojame. Atliekame 12-20 pritūpimų. Pavaikštome kelias minutes. Padarome 4-12 atsispaudimų nuo grindų, maksimaliai tiesiu kūnu. Pavaikščioję 3-4 minutes vėl sėdame prie kvėpavimo pratimų. Ir taip 3-4 pakartojimai. Kvėpavimo pratimų eigoje, iš nosies gali intensyviau pradėti skirtis skysčiai. Tiesiog reikia sustoti, išsipūsti nosį ir tęsti pratimus. Pradėjus daryti kvėpavimo pratimus, o ypač jei oras šaltokas, po pratimų patariama išgerti karštos ar šiltos arbatos. Galima tiesiog pakaitinto vandens išgerti. 

 Vis intensyvėjančio kvėpavimo metu, pradžioje organizmas prisisotina deguonies, išsiskiria daug anglies dvideginio, išsivalo toksiškos dujos. Persisotinus deguonimi, visų pirma smegenų kraujagyslių spindis labiausiai siaurėja ir galimas lengvas galvos svaigimas. Su laiku organizmo kraujagyslės nereaguos taip „isteriškai“, nesusitrauks taip staiga ir nebus tokio galvos svaigimo. Pastebėta, kad atliekant tuos pratimus, po kelių mėnesių lengva keliauti po kalnus, kur yra realus deguonies trūkumas ir visų pirma dėl atmosferinio spaudimo. Yra žinių, kad anksčiau gyvūnų ir žmonių buvo ir didesnių, nes atmosferos slėgis buvo didesnis. Tuo pačiu jų organizmas lengviau įsileisdavo į save deguonį. Ir tik po katastrofų, greičiausiai meteoritų, atmosfera praretėjo ir gigantai išmirė, teisingiau užduso. Staiga užduso didžiausieji (mamutų skrandžiuose randama net nesuvirškintos žolės), o mažesnis, su laiku, dėl deguonies trūkumo išsigimė, buvo pastoviai ligoti ir išmirė. Pavyzdžiui narai į okeano gilumas žino, kad maždaug po 15 metro gylio, tarsi mažiau norisi kvėpuoti. Tai tolygu maždaug 1,5 atmosferos slėgiui. Tiesiog vandens spaudimas į kūną, suteikia galimybę dujoms, lengviau patekti į ląsteles.

 Po intensyvaus kvėpavimo, sustabdžius kvėpavimą, organizmo prisodrinimas deguonimi, išsilaiko kurį tai laiką. Į nekvėpavimą pirmos sureaguoja smegenys (refleksas, įprotis), maždaug po 20-30 sekundžių. Tačiau jausmas sako, kad dar kurį tai laiką galima ramiai išbūti nekvėpuojant. Priklausomai nuo treniruotumo 1-2 ar daugiau min. Persistengti negalima, nes organizme atsiras baimė ir tai jau nebus treniruotė, kuomet rezultatai (nekvėpavimo trukmė ilgėja) bus blogesni. Treniruotė tai žingsnis po žingsnio ilginame nekvėpavimo trukmę. Sekinimas, tai pastangos išbūti maksimaliai nekvėpavus dabar ir čia. Pasąmonė po to ilgą laiką neleis išbūti ilgiau nekvėpavus. Organizmas kaip automobilis, tik su savais refleksais ir reguliavimo sistema, kuri mokosi, keičiasi ir turi savų baimių, išlikimo baimių.

 Po trumpalaikio nekvėpavimo, kvėpuojame sėdėdami kelias minutes ir atsistoję einame daryti pritūpimų pratimų. Kodėl ir kam? Tam, kad fiziškai išjudintume kraujotaką visame organizme, kad iš visų raumenų ir kitų organų išsiskirtų toksiškos, gyvybinės organizmo, bakterijų, grybelių, virusų veiklos dujos. Aišku daug tokių dujų išsiskiria tiesiog per odą, bet dauguma patenka į kraują ir atnešamos į plaučius, per kuriuos ir išsiskiria iš organizmo į atmosferą. Beje keletas, ar keliolika žmonių, kurį tai laiką esančių vienoje patalpoje, intensyviai dalinasi ne tik feromonais, bet ir dujomis, kurias iškvėpė, o kiti įkvėpė. Todėl jei patalpoje yra ligotas žmogus, „toksiškas“, kiti, nesuprasdami kodėl, gali tapti nervingais, keistai jaustis ar net apsirgti, jei pašios problemos jau pradėjo „megztis“ ir pas jį. Po fizinių, pritūpimo ir atsispaudimo pratimų ir 3-4 min pertraukėlės vėl kvėpavimo pratimai. Beje, jei pritūpimo pratimai labiau išjudina apatinę kūno dalį, tai atsispaudimai viršutinę. Todėl jie būtini. Kiek kas gali, tiek ir darom. Beje mažiau 4 atsispaudimų veik jokio efekto neduoda. Nepatariama viršyti 20-25 atsispaudimų, nes krūvis perdėm didelis. Pakanka ir 12-15.

 Vienas iš svarbių pratimų, darant ne tik su kvėpavimo pratimais, bet ir šiaip, tai galvos purtymas, kratymas. Kaip jau buvo paminėta, tai tam tikru dažniu sukinėjame galvą tarsi ant ašies, tai į vieną, tai į kitą pusę, bet taip, kad smegenys tarsi truputį atsiliktų nuo kaukolės judėjimo. Visų pirma taip smegenys lengviau išsivalo nuo toksinų. Visų antra, tai tarpinis, minkštas sluoksnis tarp smegenų ir kaukolės tampa storesnis ir traumos atveju, smegenys turės geresnę amortizuojančią medžiagą. Beje jei daryti šį pratimą bet kuriuo dienos metu, trukme 1-3 min,nuo 3 iki kokių 20 kartų per dieną tai bus profilaktika ne tik prieš senatvines smegenų problemas, bet ir tiesiog pagerės smegenų darbas, pagerės klausa, regėjimas, uoslė. Svarbiausiai tai daryti žingsnis po žingsnio, nepersistengiant ir lėtai didinat pakartojimų skaičių. Beje kratyti galvą galima ir ją nuleidus žemyn ir „pažaisti“ įvairiomis kryptimis. Tačiau tai jau tik po kurio laiko, kuomet jau atlikinėjote tai vertikalioje padėtyje. Ir aišku svarbu, kad nebūtų skausmo, ypač aštraus. Jei pradžioje gali jaustis lengvas skausmas judinant galvą ten atgal, tai judinti tokiu greičiu, kad skausmo veik nejaustumėte. Tik po savaitės ar kelių savaičių jau reikia stebėti, kad pratimų atlikimo metu skausmo nejaustumėte. Jei skausmas yra, tai mažiname kratymo dažnį, lėtiname greitį. Tiesiog tie pratimai turi kelti malonumą, o ne skausmą. Tuomet organizmas pradės jų vengti. Visa esmė maloniame kratyme, kuomet smegenys, o ir visa kaukolės „mėsa“ atsipalaiduoja. Yra žmonių, kurie tai daro dešimtimis minučių ir jiems tai savotiška meditacija. Kažkam ir tai pritiks. Tačiau mes skirtingi ir kiekvienas atrandame savo organizmui labiausiai pritinkančius variantus.

 Pradėjus daryti kvėpavimo pratimus, patartina juos daryti kas dieną bent 2 mėnesius. Ir jei nepavyksta ryte, tai galima ir dieną ir vakare. Svarbu, kad automobilių dujų išmetimo nebūtų šalia, kaip ir kitos, argesyvios chemijos ar dulkių. Tiesa dėl dulkių. Prieš pratimus, kambarį patartina drėgnai išvalyti nuo dulkių. Jei užsiėmimų pradžioje tai bus tarsi neaktualu, tai su laiku, nosis taps jautresnė ne tik kvapams, bet ir dulkėms. 

 Kvėpavimo pratimai prieš miegą, pagerina miego kokybę. Tik šiuo atveju savi niuansai. Nebus atliekami fiziniai pratimai ir kvėpavimo greičiai tik du. Tai yra lėtas, gilus (15-20 kartų) ir greitesnis (30-40 kartų), ne toks gilus. Po to vėl lėtas gilus ir greitesnis. Taip tris, keturis kartus. Aišku pratimai prie atdaro lango, arba lauke, jei nuosavame name gyvenate.

 Yra galimas įvairus, savarankiškas „žaidimas“ su kvėpavimo pratimais. Savų variantų atradimas. Pavyzdžiui vidutiniškai greitas ir vidutiniškai gilus kvėpavimas, trunkantis 30-40 min., įveda į savotišką meditatyvinę. Pradžioje tai daroma gulint, kad netyčia nenugriūti. Su laiku galima pradėti tai daryti sėdint ant grindų maksimaliai įmanomai tiesia nugara. Yra praktikų, kuomet kvėpavimas tampa tarsi kvėpavimas per siaurą vamzdelį ir gilyn per visą organizmą. Tai savotiška meditacija. Ją atliekantys, su laiku pradeda jausti tarsi įkvėptų iš planetos gelmių, perleistų įkvėpimą per visą save, kaip per vamzdelį link Visatos. Po to iš Visatos, per save, iškvėptų į Žemės centrą. Aba atvirkščiai. Trečias variantas, kuomet įkvepiama Žemės centre, perleidžiant per save ir iškvepiant per viršugalvį į Visatą. Po to įkvėpus Visatoje, perleisti per save ir iškvėpti į planetos centrą. galima "pažaisti" spalvomis, įsivaizduojant Žemės energiją raudona, o Visatos mėlyna, ar kt., kas priimtina jūsų psichikai. Ir gaunasi toks kvėpavimas, tarsi žmogus būtų tik vamzdelis, per kurį kvėpuoja Žemė ir Visata. Dar vienas iš specifinių kvėpavimo pratimų, tai kvėpavimas visu kūnu. Maksimaliai apsinuoginama ir geriausiai gamtoje, po porėta, nuo musių uždanga. Jei bute pradedam, tai temperatūra ne mažiau 20-23 laipsnių. Kūnas švarus, nušveistas truputuka aštroka kempine, su ūkiniu muilu, po dušu. Vėliau bus galima pratintis ir prie žemesnės aplinkos temperatūros. Pradžioje patogiai atsisėdus. Galima ir atsistojus, tik tuomet tarp pėdų maždaug 20 cm. Rankos šiek tiek išskėstos, kad ir pažastys kvėpuotų. Koncentruotis į lėtą, gilų kvėpavimą, bet perdėtai nepripildant visų plaučių. Koncentruotis į tai, kad kvėpuoji oda, per odos poras. Šiuo atveju galimas padidintas prakaitavimas, odos spuoguotumas, pačioje pradžioje, nes per odą pradės valytis toksinai iš organizmo. Jei organizmas pakankamai švarus, tai to nebus. Galima to siekti, jei yra vidinis poreikis. Tačiau labai žemiškiems žmonėms, to neverta siekti, nes nei gyvenimo būdas, nei organizmas to neleis pasiekti. Tai nei blogai, nei gerai. Tiesiog tokia realybė, kurią reikia priimti, tokia kokia ji yra. Tiesiog toks kūno statusas. Pavyzdžiui didesnę galimybę manipuliuoti su kvėpavimo pratimais turi liekni žmonės. Stambaus sudėjimo, stambių kaulų ar stori, turi mažiau kūno galimybių tinkamai, su „fantazija“, „žaisti“ kvėpavimo pratimais.

 Vyresnio amžiaus žmonėms kvėpavimo pratimai tiesiog būtini. Tik į fizinius pratimus ir galvos kratymą reikia atsižvelgti dėl amžiaus. Pavyzdžiui atsispaudimų nepatartina daryti, o va pritūpimai būtini. Tik jų skaičių pasirinkti pagal galimybes. Be to lengvas galvos kratymas patartinas dėl insulto profilaktikos, su sąlyga, kad jau nebuvo insulto. Be to kvėpavimo pratimų greičiai gali būti tik du. Tačiau dažnumą per visą dieną galima padidinti. Pavyzdžiui ne vieną, o 3-4 kartus dienoje. Tai kažkiek išvalys ir slogų kvapą iš jų organizmo.

 Ligų metu, o ypač virusinių, lengvi kvėpavimo pratimai yra būtini. Jie išvalo toksinus iš organizmo. Aišku jei žmogus pakankamai skysčių vartoja. Jei nepakankamai, tai naudos mažai bus. O po ligų, kvėpavimo pratimai, bent kelioms savaitėms yra būtini.