PRIKLAUSOMYBĖ NUO FARMACIJOS

  Per dešimtmečius stebiu kaip vis labiau žmonės savanoriškai tampa priklausomi nuo farmacijos, kaip daugėja vaistinių ir jos virsta parduotuvėmis. Aišku visi mes norime būti laimingi, būti sveiki, kad mums neskaudėtų. Tačiau ką mes dėl to darome išskyrus, kad naudojame chemiją, kuri iš tiesų ne gydo, o „glušina“ organizmo jautrumą, šalina ligos simptomus, o ne pačią ligą. O čia mums puikiai padės farmacininkai, kurie jau taip įsuko savo biznį, kad net patys (aišku su papirktų „gydytojų“ protekcija) kuria naujas ligas. Vartojant bet kokius vaistus, jie ne tik slopina tam tikros ligos simptomus, bet aplamai trikdo viso organizmo chemiją ir kažkurioje organizmo vietoje įvyksta vietinės chemijos disbalansas, kažkas sugenda ir tai naujos, būsimos ligos pradžia, kurią maloniai padės „gydyti“ tie patys farmacininkai. Taip jie sėja būsimas „ligas“ ir garantuoja būsimas savo pajamas.

  Beveik visų sutrikimų ir ligų šaknys slypi psichoemocinėje sferoje ir bet kokia įtampa, stresas sukelia organizmo chemijos sutrikimą. Tai gal geriau kažkiek pabūti ramybės būsenoje, daugiau pamiegoti, pamedituoti, pabūti gamtoje, pasportuoti negu ryti tabletes ir leistis farmacininkų chemiją? Tik ramybės ar jam malonioje būsenoje, organizmas pats puikiai susiderina. Taip didėja jo imunitetas ir gebėjimas taikytis prie aplinkos sąlygų. Farmacininkai padeda šią organizmo funkciją silpninti ir su laiku net tik, kad bet kokia gamtos ar visuomenės įtaka sukelia viso organizmo depresiją, beviltiškumą, nepagydomas alergijas bet kam, net musės „pirstelėjimas“ organizmui sukelia aibę problemų. Jei nuosekliai sekti farmacininkų siūlomu keliu, tai tolimesnis etapas yra organizmo sterilizacija, užsidarymas nuo aplinkos ir vienas nuo kito. Kadangi tai susinaikinimo kelias, tai jau bręsta naujas pasiūlymas – robotizuoti žmones – perkelti  žmogaus protą į robotus, kurių dalis lengva keisti naujomis ir juos neveikia alergijos, virusai ir pan. Tai savotiškas gyvybės išsigimimo kelias, kuriuo gal būt nuėjo civilizacijos kituose pasauliuose. Gal kažką ir žavi šios idėjos, bet toli gražu ne visus. Geriau tobulinti savo organizmą ir jo dėka gyventi ir jausti šį pasaulį, o ne naudotis mechanika.

  Imunitetą būtina lavinti ir stiprinti nuo pat vaikystės. Jau virš 20m. masiškai žalojamas vaikų imunitetas daugybiniais skiepais, kurie nualina organizmą ir sumažina bendrą imunitetą, padidina alergijos, astmos pasireiškimo galimybę (ką ir galime stebėti šiuolaikiniame jaunime). Bet kuris protingas ir mąstantis gydytojas pasakys, kad skiepyti reikia tik tuos vaikus, kurie yra iš rizikos grupės, dėl tam tikrų galimų ligų. Į rizikos grupes pakliūva tie vaikai, kurių tėvai sirgo tam tikromis ligomis, gyvenimas rizikos aplinkoje ir pan. Ir skiepyti reikia selektyviai, o ne visą puokštę skiepų. Skiepų „puokštė“ išderina imunitetą ir padaro jį „isterišką“. Be to ir pačiuose skiepuose yra pavojingų nervų sistemai cheminių elementų (aliuminis, gyvsidabris ir kt. naudojami vakcinose kaip konservantai), kurie sukelia vaikų debilizmą, o lengvesniu atveju tai sulėtina psichikos vystymąsi!  Be to juose randami grybelių toksinai ar net patys grybeliai. Europoje ne taip senai išbrokavo ne vieną tokią vakcinų partiją, tik deja tai nustatė tuomet, kai dalis vaikų jau buvo paskiepyti. Kas su jais bus? Jei jie nemirs tai bus pelno šaltinis tiems patiems farmacininkams, nes jau tiems vaikams reikės kažkokių tai vaistų. Va tau ir vakcinos.

 Atėjo rudens metas, kuomet siūlomos vakcinos nuo gripo ir žmonės įtikinėjami gydytojų, masinės informacijos priemonių, draugų, draugių, giminių, kad skiepytis nuo gripo yra būtina. Gal būt būtina tik tiems, kas turi silpną imunitetą, bet ne masiškai skiepytis. Pastebėta, kad dauguma besiskiepyjantys nuo gripo vis dėlto serga. Be to dar veikia placebo efektas, kuomet gavęs skiepų žmogus jaučiasi saugus ir vien tas saugumo, pasitikėjimo jausmas ir didina žmogaus imunitetą, o ne gautas skiepas. Tai paprastai būna su įtaigiais žmonėmis, jausmingais žmonėmis. Stiprus savyje ir savo organizmu pasitikintis žmogus ir taip nesirgs gripu, jei laiku sugebės suderinti savo organizmą nuo stresų,  pakankamai miegos,  palaikys skysčių balansą, pakankamai judės ir pan. Sakoma, kad grūdinimasis pašalina galimybę susirgti gripu? Iš tiesų tiesioginio ryšio nėra. Grūdinimosi metu staigus šaltis sukelia paviršinių kraujagyslių staigų užsidarymą ir diduma organizmo kraujo lieka gilesniuose sluoksniuose, kur padidėja kraujo spaudimas. Tuose giliuose sluoksniuose iš visų „pakampių“ yra išskalaujami nešvarumai, kuriuos po to organizmas filtruoja ir šalina. Po apsipylimo šaltu vandeniu, po eketės poveikio pabaigos, organizmo išoriniai kraujo indai vėl prisipildo kraujo ir žmogus jaučia malonią šilumą, padidėja jo energija. Šalčio poveikis turi būti pakankamai trumpas. Jau geriau kartoti jo poveikį, nei ilginti. Ilginimas šaldo organizmą, o trumpas poveikis stimuliuoja, išskalauja nešvarumus. Visa paslaptis čia būtent šlakų, toksinų išskalavimo  iš organizmo „pakampių“, nuo kraujagyslių ir limfos kanalų paviršių, pagaliau nuo pačių ląstelių paviršių. Tuomet visos ląstelės pasijaučia gausiau kvėpuojančios, būtent visos ląstelė ir vienu metu. Tuomet viso kūno energija įgauna savo tėkmės pastovumą, be trukdžių. Kai energija teka be trukdžių, tai ir organizmo imunitetas gali pasiekti visą kūną be trukdžių. Staigus poveikis į kūno paviršių šalčiu ir šiluma veikia vidinius organus išvalančiai. Jei žmogus nėra daręs tokių poveikių į savo kūną, tai pirmas ir nepamatuotas toks poveikis gali sukelti ligą, nes sukils daugybė organizmo „šiukšlių“ ir vien nuo to organizmas apsinuodys, o po to susirgs. Grūdinimosi pratimą būtina atlikti tik sušilus ir tik nuo tų kūno vietų, kurios pirmos sušyla (paprastai tai krūtinė, pečiai). Pradėti geriau  nuo apsitrynimo šaltu vandeniu sudrėkinta medžiaga. Aišku jei organizmas sveikas, tai galima nueiti į „ruonių“ šventę ir ant jų entuziazmo bangos pačiam įšokti į eketę. Garantija, kad nesusirgsite, nes jus „pamaitino“ aplink jus tuo užsiimančių žmonių entuziazmas, jūs buvote rezonanse su jais.  

 Tačiau mums svarbu ne pats grūdinimasis, o iš kur kyla sezoninės ligos. Per vasarą mūsų organizmas įprato prie aplinkos tam tikros oro temperatūros, o stabilioje būsenoje „netyčia“ įvairiose organizmo vietose atsiranda nereikalingų baltymų sankaupos, neišvalytų toksinų atliekos ir pan. Atėjus šaltesniems orams, būtent į tas vietas, kurios sunkiau pasiekiamos per kraują, limfą ir pradeda daugintis grybeliai, mikrobai. Jie daro savo darbą – išvalo organizmą nuo nereikalingo balasto, nuo nešvarumų. Tik va dabar reikia kažkaip pašalinti ar bent apriboti tų grybelių ar mikrobų veiklą, nes jie įsisiautėję gali pradėti „valgyti“ ir patį organizmą. Jei organizmas nejudrus, užterštas, tai organizmo imunitetas nesugeba pasiekti visus pakampius. Tą darbą pasirodo atlieka virusai. Jie laukia būtent to momento, kuomet grybeliai, mikrobai, bakterijos atliks savo darbą ir puola visų pirma būtent juos ir kai kurias grybeliu apimtas organizmo ląsteles. Kai virusai atlieka didumą savo darbo, organizmas turi apriboti jau ir virusų darbą, ką jis padaro padidindamas savo temperatūrą ir pagamindamas daugiau imuninių ląstelių.  Vien tik savo imuniteto dėka organizmas nesugebėtų pašalinti įsivešėjusius grybelius, tai padaro virusai. Iš tiesų ir mikrobai ir bakterijos ir grybeliai ir virusai mums labai reikalingi, kad išvalytų mūsų organizmus nuo apnašų, toksinų ir pan. Tačiau grybelių ir mikrobų gyvybinės veiklos produktai taip pat išskiria savus toksinus, o ypač nuodingi yra grybelių toksinai. Net menkiausias jų gyvybinės veiklos suaktyvėjimas išskiria į organizmą, kad ir nedaug, bet gana nuodingų toksinų. Tai sukelia organizmo silpnumą, pykinimą nors jokios ligos gydytojas ir neras. Tik kai odos paviršiuje atsiras išsausėjimas, odos ligos, išskyros iš organizmo įvairių vietų, pagaliau pats odos grybelis, tai bus galima diagnozuoti grybelinį susirgimą, o grybelis iš bet kur yra sunkiai pašalinamas, o kartais to padaryti neįmanoma.  Dažniausiai organizmui skiria antibiotikų, kuriuos tarp kita ko gauna iš grybelių. Įvairios grybelių rūšys, šios medžiagos dėka, ginasi nuo aplinkos agresorių ir kovoja vienas su kitu.  Be to yra manoma, kad vėžys organizme, tai nebekontroliuojamas grybelio plitimas jame. Aišku grybelį kažkiek naikina ir mikrobai, bakterijos, bet geriausiai virusai. Grybeliai ginasi antibiotikais, o antibiotikai neleidžia toje aplinkoje svetimos gyvybės vystymosi. Tai veikia bet kokią gyvybę tik ne virusus. Jie tiesiogine prasme nėra gyvybė, jie tik neša savyje informaciją apie gyvybę. Jie sėkmingai patenka ant grybo ląstelių ir pasidauginę joje ją suardo. Kai tokių virusų gyvybinė veikla pasiekia tam tikrą ribą, organizmas apriboja jų veiklą, išvalo save nuo grybų, mikrobų kovos atliekų, toksinų temperatūros pakilimo ir prakaitavimo būdu. Temperatūra ir gripo ligos pojūtis pasirodo tik kai kova jau įvyko. Visa kita tik sėkmingas virusų veiklos apribojimas, jų išvalymas ir organizmo sureguliavimas. Po tokių „ligų“ organizmo imunitetas įgauna patirties yra stimuliuojamas, be to organizmas būtinai išsaugo tam tikrą virusų dalį savyje, būsimiems savo išvalymams.

 Labai svarbu suprasti, kad gripo virusas, kaip ir kiti virusai, bakterijos, mikrobai ir grybeliai yra reikalingi žmogaus organizmo veiklai, tik jų pasireiškimo teritorija, laikas ir kiekis turi būti reguliuojami. Tai daro imunitetas. Visų pirma būtinas į organizmo patenkančių medžiagų ribojimas, o ypač tam tikrų. Pavyzdžiui padidintas baltymų patekimas į organizmą, tai ilgalaikės organizmo taršos garantija ir tuo pačiu grybelių, mikrobų plitimo garantija, o čia jau ir virusai pasirodys. Ir čia jau jokie skiepai nepadės, nes organizmui reikia tos virusų išvalomosios atakos, nes kitaip jis rizikuoja susirgti grybelinėmis ligomis ir vėžiu. Leisdamas siausti virusams organizmas gelbėja save!  Ir tai būtina labai gerai įsisąmoninti!  Keiksnojate gripą – silpninate savo imunitetą. Visų pirma reikia pradėti riboti savo mitybos gausumą, perdėtą juslingumą naudojant gausybes įvairiausių prieskonių, kurių dėka suvalgoma daugiau maisto ne „maisto“. Bet kuris „vidutinis“ žmogus gali iš karto, dabar pat drąsiai atmesti trečdalį savo iki tol suvalgomo maisto. Dar  kitą trečdalį galima po truputį mažinti iki likusio trečdalio. Tai maždaug ir bus reikalingas maisto kiekis, pagal dabartinį jūsų gyvenimo būdą. Tas receptas netinka tiems, kas ir taip riboja sau maistą, kas gyvena vegetariškai ar pan. Jiems svarbu teisingai maitintis ir tam tikru laiku. Tai atskira kalba.

 Vakcinos reikalingos tik rizikos grupės žmonėms, kurie turi neišvystytą imunitetą tam tikrom ligom, polinkį sirgti (vaikai tai gavo iš tėvų), susilpnėjusį imunitetą. Todėl būtina stiprinti ir vystyti imunitetą. Tačiau jei apie tai nebuvo galvojama ar tiesiog tai yra vaikas, kuris pateko į rizikingą aplinką, tai paskiepyti yra patartina. Ką daro skiepas? Jis sukelia miniligą, kurios dėka organizmas pasitreniruoja ir gauna patirtį kaip su ja kovoti. Tačiau daugybiniai skiepai išderina organizmo imunitetą, o ypač vaiko. Tuomet imunitetas tampa „isteriškas“ ir reaguoja į bet ką bent kiek panašų į tam tikrus, ligą sukeliančius gyvius. Tai gali būti net dulkės, kurios sukels desperatišką imuniteto atsaką visame organizme, kad nuo to organizmas gali sutinti, pradėti tąsyti traukuliai, arba tiesiog naikinti patį organizmą. Tai faktinis pačio organizmo nusižudymas. Tokių skiepų dėka organizme patalpinama susinaikinimo programa, savižudybės programa. Organizmo atsakas į dirgiklį nėra adekvatus ir jis priešo ieško net savo šešėlyje. Jei žmogus nuo bitės įgėlimo gali mirti, jei nuo kvapų, dulkių jam kyla dusulio priepuoliai, jei odos paviršiuje yra egzemos, dermatitai, psoriazė, tai jame tikrai yra susinaikinimo programa, kuri gali būti įnešama tėvų, senelių dėka ar pačio žmogaus pasaulėžiūros dėka. Ši programa atsiranda dėl žmogaus susireikšminimo, savo perdėtos svarbos deklaravimo, bet pasaulis jį riboja ir jam belieka naikinti save. Skiepai, o ypač jų  visa puokštė tik sustiprina šią programą. Belieka vaikui patekti į sąlygas, kuriose gali reikštis jo perdėtas svarbumas, noras būti „pasaulio bamba“ (tėvai vykdo visus vaiko norus, seneliai perdėtai lepina) ir iš karto pasirodo tam tikros ligos.

 Nors gydytojai sako, kad vėžys, egzemos, dermatitai ir kitos tam tikros ligos yra neužkrečiamos, bet tai netiesa. Visos ligos yra užkrečiamos ir visų pirma per savo jausminę-emocinę būseną, po to prisideda ir fiziniai veiksniai:oru skraidančios grybelių sporos, bakterijos, virusai kurie neša savyje tam tikrą informaciją. Prisideda čia ir lietimasis, bučiavimas kurių metu dalijamasi įvairiais gyviais. Visa tai vienaip ar kitaip žmonės per save padaugina įvairius gyvius, tereikia tik tinkamų tiems gyviams sąlygų, susilpnėjusio organizmo imuniteto, organizmo su susinaikinimo programa (jis jau vis viena ne gyventojas, nes naikina save). Viskuo ir kas minutę kažkuo užsikrečiama. Tokių organinių užkratų krenta net iš kosmoso, nes mokslininkai nustatė, kad su kometomis ir meteoritais į Žemę pastoviai nukrenta tam tikri organiniai dariniai. Vadinasi mes nuo jų nepasislėpsime ir neužsikonservuosime. Būtina stiprinti imunitetą, valyti organizmą, riboti maisto patekimą, o ypač savanorišką chemijos patekimą į organizmą. Geriau nepirkti vaistų, maisto papildų nei pirkti ir nesvarbu, kad gal būt jie pigiai kainuoja. Ir net jei jie „stebuklingi“ tuo labiau nereikia pirkti, nes stebuklingi dažniausiai labai aktyvūs, stipriai griaunantys organizmą, o ypač tą daryti mėgsta kinų medicina, kuri į vaistus deda ir opiatus, įvairių gyvių organus ir net žmonių embrionų ekstraktus. Yra būtina atrasti savo pilnavertiškumą, savo vidinį tam tikrą išbaigtumą, savo vidinės chemijos galimybes. Netikėk stebuklu išorėje, o tikėk stebuklu viduje. Bet kokio stebuklo sau pačiam šaltinis esi tu. Jei tu to stebuklo šaltinio savyje neatradai per visą savo gyvenimą, tai tu to gyvenimo ir negyvenai. Tu jį gyvenai dėl kažko kito, kažkam kitam (gal savo vaikams, tėvams, kaimynams, darbdaviui, šaliai, pasauliui...), bet tik ne sau. Tas kas negyveno sau taip, kad nerado savyje stebuklo, to ir nebuvo. Tokiam žmogui skauda sielą ir jis nežino kodėl. Dėl to gali susirgti ir mintys ir kūnas. Gydys nuo įvairių ligų simptomų, bet ligos tai nėra. Yra tik sielos tuštumos jausmas. Silpna siela, tai silpnas protas ir kūnas, o tai pritraukia įvairius parazitus (tiek minčių, tiek kūno). Tai ne tik grybeliai, bakterijos, kirmėlės, pirmuonys ir pan., bet ir išdavikiški draugai, pažįstami, bjaurūs kaimynai, gyvenimo nesėkmės ir pan. Jei tavo sielos žibintas nešviečia tavo asmeniniu vidiniu stebuklu, ten greitai įsiveisia maitėdos, nes ar gali būti gyva tai, kas nešviečia? Savo šviesą savo viduje atrasti galima bet kuriame amžiaus tarpsnyje.

 Būtina suvokti, kad bet kas, siūlantis jums stebuklingus vaistus, ar stebuklingą vakciną siekia visų pirma kuo greičiau gauti pelno iš jūsų bėdos ir dar „pasėti“ jumyse naujų bėdų daigus. Kuo labiau  jus spaudžia priimti sprendimą, kuo greičiau pirkti „vaistą“, kuo gražiau tai jums pateikiama, kuo labiau viliojama, o kartais net bauginama jūsų „baisios“ ligos pasekmėmis, tuo greičiau jums reikia nusisukti ir bėgti nuo tokių siūlytojų (kartais gerai juos „pastatyti į vietą“ jei tai sugebate). Deja dažnai tokie siūlytojai būna jūsų artimieji, draugai, kurie taip pat paklydę ir apgauti farmacininkų.

 Išvados: netikėk jokių skiepų ar vaistų stebuklingumu, net jei apie tai tau kalba gera kaimynė, draugė... Įžiebk savo sielos žibintą, savo vidinį stebuklą, kuris nušvies tiesą tavo viduje ir išorėje. Reta tiesa atsiveria akimirksniu, tik melas nori būti tiesa tuojau pat ir čia pat. Mylėk save visą (savo virusus, bakterijas, grybelius taip pat! ). Visa tai, kas dabar yra tavyje, tau būtent dabar ir reikalinga, o kas nereikalinga su meile bus pašalinta.