PROGRAMAVIMAS NUO VAIKYSTĖS

 Žmogaus kūnas iš esmės, tai programuojamas biorobotas. Gamta per genų struktūrą užprogramuoja koks kūnas ir su kokiais bruožais, kokia kūno struktūra, nervų sistema ir taip toliau. Gamta tai paima iš tėvo ir mamos. Beje energetiką, „baterijas“, Gamta paima tik iš mamos. Gimus kūdikiui, Gamtos programa „skleidžiasi“, o va tuo metu prasideda programavimas iš išorės. Tiek išorinės Gamtos, per bakterijas ir virusus, tiek aplinkinių – mamos, tėčio, senelių.

 Mama pirmoji ir svarbiausioji kūdikio charakterio, valios, savarankiškumo, gebėjimo rūpintis ir kitais programuotoja. Ji pirmoji gali pamatyti, pajausti kūdikio siekį manipuliuoti kitais. Bet kuri gyvybė, kad išgyventų savyje turi ne tik agresijos, bėgimo, ar prisitaikymo prie aplinkos programas, bet ir manipuliavimo programą. Jei Gamtoje gyvūnams tai įprogramuojama į instinktus tam, kad gimę silpni ir rūpesčio ir maisto reikalingi gyvi padarai išgyventų, išsivystytų ir paliktų „lizdą“, tai pas žmones tas truputis kitaip. Pas žmones, kuo labiau „protingėja“ visuomenė, tuo mažiau gimdo vaikų. Tai susiję su tuo, kad malonumų siekis įveikia Gamtos programas. Gimdymai padaryti skausmingi, gydytojai rekomenduoja abortus, neretai abejingi gimdyvėms. Beje aborto „medžiaga“ labai reikalinga farmacijos kompanijoms ir jos iš to gamina įvairias aktyvias medžiagas. Todėl gydytojai suinteresuojami rekomenduoti abortus. Beje gimdymas gulint ant nugaros yra daug skausmingesnis moteriai ir pavojingesnis kūdikiui. Kūdikiui, nes moters uodegikaulis trukdo kūdikiui išeiti. Moteriai, nes išeinantis kūdikis užspaudžia uodegikaulio srityje esančius nervus ir tai sukelia skausmą. Todėl gydytojai leidžia nuskausminamus vaistus. Na ir dubens kaulai prastai išsiskiria kuomet gulima ant nugaros. Ši poza buvo įvesta tam, kad priimančiai pribuvėjai, gydytojui būtų patogiau, tik ne gimdyvei ar kūdikiui. Mažiau civilizuotose šalyse „civilizatoriai“ pastebėjo, kad moterys gimdo prisėdusios, kaip į tualetą eitų, arba ant keturių. Taip lengvai prasiplečia dubens kaulai ir dar planetos gravitacija padeda. Tačiau kalba ne apie tai.

 Aplinkinių įdedamos į kūdikį programos iki 5-6 metų ant tiek svarbios ir įtakojančios visą gyvenimą, kad dauguma žmonių to net neįsivaizduoja. O informacijos apie tai, ypač šiais laikais, pakankamai daug. Tereikia tik pasidomėti. Tačiau nemaža dalis žmonių labiau susirūpinę kas darbu, kas poilsiu po jo, o vaikai tipo patys užaugs. O dažnai tik šuo ar katė šalia, nes taip patogiau ir mažiau rūpesčių ir daugiau laiko savo poilsiui ir malonumams. Būtent ikimokykliniame amžiuje faktiškai susiformuoja smegenų struktūra, kuri iki amžiaus pabaigos nedaug pasikeis, tik savo mase, bet ne savo esme. Būtent tuo laiku daugybė „nereikalingų“ nervinių ląstelių smegenyse žūsta ir išlieka tik tos ir tiek, kurios pasijungė į darbą. Ir ne nuo 7 metų vaiką reikia mokyti, o nuo gimimo. Aišku žaidimo forma, kad jam būtų įdomu ir kaip kad gyvūnai, po teisingos užduoties sprendimo gautų maisto, kažko ko jis nori. Tai normalu, nes bet kuris vaikas visų pirma yra gyvūnas iš kurio, žmonių visuomenėje, užaugs žmogus. Dar praeitame amžiuje buvo nustatyta, jei vaikas iki 5-6 m. savo aplinkoje sutinka tik kelis žmones, tipo mama ir tėvas, o kiti ūkio gyvūnai ar aplinkoje gyvenantys, tai jis jau niekada netaps pilnaverčiu žmogumi. Tokie kopijuos gyvūnus, jų skleidžiamus garsus, šalinsis žmonių. Todėl apsišvietę ar iš tėvų ar protėvių gavę protingus nurodymus, vaikus „programuoja“ nuo kūdikystės. Žinojau kelioliką mamų, kurios žaidimo forma savo vaikus išmokė pažinti raides 3-4 metų, o skaityti 4-5 metų. Ir dažnas iš tų vaikų darželyje vadovaudavo kitiems vaikams visų pirma tuo, kad sugalvodavo bendrus žaidimus visiems. Pavyzdžiui maži žaislai, konstruktoriai padeda vaikui lavinti smulkiąją plaštakos ir pirštų motoriką, kas labai aktyvina nervinių ląstelių ryšių tarpusavio formavimą. Tuo pačiu daugiau ląstelių išgyvena, o ne žūva kaip nereikalingos. Tačiau pavyzdžiui pieštukas vaiko rankoje ir ne tik šiaip linijų vedžiojimas, bet siekis atkartoti raides dar labiau lavina ne tik smulkiąją pirštų motoriką, bet ir dėmesį, kantrybę, koncentraciją, ugdo charakterį ir t.t. Tai daugybinis programavimas ir dar daugiau nervinių ląstelių įsijungia į darbą ir tampa naudingomis, o ne žūsta.

 Daug, net perdaug kartų teko girdėti mamų, ar tėvų nusiskundimų, kad jų vaikai netvarko savo kambarių, nesuplauna indų, nesugeba pasigaminti elementaraus maisto ir pan. Maži vaikai yra smalsūs ir godūs gyvenimui, savarankiškumui. Būtent tuomet tėčiai ar mamos atima iš jų tą siekį, tą energiją, užblokuoja juos ir paverčia „vampyrais“. Jei vaikas siekia pats užsirišti batus, tai jam čia ir dabar reikia leisti tą padaryti pačiam ar su suaugusio pagalba, bet tik ne už vaiką tai padaryti. Suaugusieji teisinasi, kad jiems skubu į darbą ir vaiką skubiai reikia į darželį nugabenti. Tuomet budinkitės dar anksčiau, atsižvelgdami į galimus vaiko poreikius. O dar geriau, vakare, vietoje filmukų ar žaislų, užsiimkite mokyti užsirišti batus. Aišku mokyti žaidimo forma ir priklausomai nuo jūsų fantazijos. Tuomet rytais nebus problemų. Ne kartą pats mačiau, o dar daugiau girdėdavau iš mamų, kad jų dukros, o neretai ir sūnūs, kopijuodavo mamą, kuomet ji šluodavo su šluota ar plaudavo kambarį, plaudavo indus ir taip toliau. Mama patraukdavo vaiką į šalį sakydama „netrukdyk“, nes jai taip greičiau bus viską nuveikti. Vaikas tuo metu yra „savarankiškumo“ emocijos pakilime, pakėlęs „sparnus“, o jam čia mama, artimiausias žmogus, ar tėtis, čirkšt tuos sparnus kaip peiliu, savo „netrukdyk, taip bus greičiau“. Jei tai tik nedrąsus vaiko bandymas, tai jis dar ir dar bandys būti savarankiškas. O jei jis ant emocinės bangos, tai net po vieno „netrukdyk“, karto jis gali daugiau nebandyti padėti mamai, tėčiui ir jo savarankiškumas trauksis į „kamputį“. „Viską darykite už mane ir aprūpinkite mane“. Tokio vaiko ir kambarys bus netvarkingas ir indai neplauti ir paauglystėje dažnas sieks susigražinti savarankiškumą per agresiją mamai ar tėvui, ar net bėgs iš namų. Vaikai, kuriems tėtis, mama davė galimybę realizuotis šeimoje negailėdami savo laiko, kur vaikas jautėsi ne tiek saugus ir viskuo aprūpintas, kiek reikalingas, naudingas, savarankiškas tikrai nebėgs iš namų ir nemaištaus paauglystėje. Protingas, pastovus, negailint laiko pirmo vaiko programavimas, sukuria pagrindą, kad antram vaikui programuoti reiks mažiau laiko, nes pirmasis programuos antrąjį. Pirmasis mokys, visų pirma pavydžiu, antrajį susidėti žaislus, užsirišti batus ar pan. Tam aišku būtinai reikės mamos ar tėčio pagalbos, kaip pirmajam vaikui elgtis su antruoju, kaip jį mokyti. Ir aišku už tokią pagalbą vaikas turi gauti ir pagyrimą ir skanėstą abiem. Vienam, kad kažko išmokė broliuką ar sesutę, o kitam, kad kažko išmoko. Su laiku būtina mokyti sąmoningumo, kad visa ko vaikai išmoksta jiems patiems į naudą, jie tampa savarankiškesni, gudresni, stipresni.

 Išugdytas paklusnumas, kuo siekia dauguma tėvų, darželio auklėtojų, mokyklos mokytojų, armijoje ar policijoje yra naudingas tiek patiems paklusnumo siekėjams, kurie po to įveda kitas, jiems reikalingas programas, tiek tiems, kas po to naudosis tais, pusiau „zombiais“. Tuomet nurodymais ir įsakymais tokių užaugintų „robotukų“ mases lengva suvaldyti. Tik retas, kuris labiau domisi aplinka, bando plačiau mąstyti, turi galimybių išsiugdyti savo sąmoningumą aukščiau pilkos „zombiškos“ žmonijos masės ir nesiduoti būti kieno tai patogus, išnaudojamas „robotukas“. Tačiau protingų tėvų išugdytas sąmoningas vaiko paklusnumas, kuris pačiam vaikui padeda išsiugdyti charakterį, duoda vaikui dar ir reikalingą lankstumą, gudrumą, kuomet jis papuola į „avių bandą“, kurią valdo „piemuo“. Ir kad save išsaugoti, apsimesti „avimi“, bet netapti ja. Toliau save tobulinti, siekti kažko naujo ir lėtai, žingsnis po žingsnio, trauktis iš „avių“ bandos, kad „piemuo“ nepastebėtų ir neužsiundytų „šunų“ arba kad pasipiktinusios tavo gebėjimais, išskirtinumu, avys tavęs nesutryptų. Beje iš kur atsiranda tie „piemenys“, ganantys „avių“ bandas ? Iš to, kad jie tėvų, aplinkos buvo išmokyti kaip naudotis silpnais charakteriu aplinkiniais vaikais, nuo pat vaikystės. Akylesnis suaugęs, o ypač mokytojai, pastebi jau nuo pirmos klasės „gudresnius“ vaikus, kurie naudojasi kitais. Man antroje klasėje buvo atsitikimas, kuomet ėjau pirkti pieno, o klasiokas tą pieną pavogė parduotuvėje, kad už tuos pinigus tire pašaudytume. Po to nutikimo pasijaučiau išnaudotas ir nuo to karto šalinausi to klasioko, kiek jis man bandė pirštis į draugus. Būtina iš karto atpažinti „vampyrus“ ir šalintis jų, nes jiems prisisiurbus, sunku atsikratyti. Apraizgo visokiais tipo „naudingais, reikalingais“ dalykais, nors iš šalies, ar po kiek tai laiko pasirodo tie „naudingi“ dalykai buvo naudingi tik Tavo „draugui, draugei“, bet ne tau.

 Yra tokia Gamtos programa „pagalba gimusiai naujai gyvybei“. Tai būtinas instinktas, kad šeimai, genčiai, kaimui, tautai, rasei, žmonijai išgyventi. Tačiau, jei šeima maža, ar vaikas tik vienas, tas Gamtos instinktas įgauna iškreiptų formų. Tuomet bet koks silpnas, tavo manymu, vaikas, žmogus, ypač priešingos lyties, gali paveikti tavo emocinę sistemą per gailestį ir tapti tavimi besinaudojančiu „vampyru“. Taip gaunasi „simbiozės“. Tu atiduoti savo perteklinį laiką, pinigus, savo meilę ir rūpestį kitam žmogui, kuris šiaip galėtų ir pats savimi pasirūpinti. Anksčiau tą instinktą lengvai realizuodavo bevaikai ar vieniši žmonės, kurie įsivaikindavo vaikus be tėvų, žuvusių ar neturtingų tėvų. Dabar įstatymais tai labai apribota ir reikalingi dideli pinigai ir tai tapo verslu. Todėl žmonės masiškai perėjo prie šunų ir kačių auginimą butuose. Taip pasireiškia Gamtos instinktas kažkuo rūpintis, kažkuo ką pakanka tik pamaitinti, pavedžioti lauke ir dar minimaliai kažko tai. O va žmogaus vaikas, daugiau rūpesčio, auklėjimo, mokymo, tinkamo programavimo, kad po to užaugę netaptų problema, ar net agresyvia problema. Beje anksčiau, o kai kur pasaulyje ir dabar tokius „aktyvius“ vaikus vasarai siunčia į sukarintas stovyklas, drausmės ugdymui. Jei tas nepadeda, tuomet į sukarintas mokyklas, kur agresija bus suvaldyta iki hormonų tam tikro stabilizavimosi laiko – 18-19 metų.

 Beje žmonių masinis programavimas buvo atrastas, ar išrastas prieš daug šimtmečių. Ir tuo puikiai manipuliavo ir manipuliuoja visos religijos. Jei religiją įprogramuosi nuo vaikystės, tai jau tas vaikas, o ypač jei tai moteris, jau savo vaikus įprogramuos į tinkamą religiją. Tuo labiau, kad iš religinės programos sudėtinga „pabėgti“, net jei supranti, kad čia kažkas ne taip. Visos programos veikia per emocijas ir jei bandai pasitraukti iš Sistemos, pablogėja nuotaika, jautiesi vienišas, vieniša ir t.t. Kaip narkomanui „laužymai“ ir nusiraminimai gavus dozę. Pasitraukti iš religinės programos daugumai neįmanoma, nes toje terpėje gyvename. Artimieji religines programas vykdo. Bažnyčios lankymas, religinės šventės, krikštijimai, laidotuvės, maldos, programuojamos nuo vaikystės, emocijas žadinantys filmai, spektakliai ir t.t. Būnant toje košėje sudėtinga pamatyti tiesą, jei nebandai išlipti iš to puodo. Beje dauguma religinių švenčių ir pačių vietų yra užgrobta ir prichvatizuota arba iš pačių liaudies švenčių arba iš ankstesnių religijų. Visos „tiesos“, dogmos, apeigos ir pan., tik ankstesnių religijų kopijavimas, ar liaudies švenčių elementai. Tiesiog keletą religijų buvo globalizuota tam, kad užgrobtų kuo daugiau žmonių protų, jausmų, žemių, piniginių ir pan. Tačiau ir toliau vyko karai net pavyzdžiui tos pačios krikščioniškos pakraipos, tik vieni buvo už turto ir šeimos turėjimą, kiti už celibatą ir tarnavimą tik bažnyčiai. 30 metų religinio karo Europoje buvo išžudyta, teisingiau išskersta daugybė „ne taip mąstančių“ žmonių, net ne karių, o tiesiog miestiečių ar kaimiečių, kol nesusitarė jų valdantieji. O kiek buvo sudeginta ir išžudyta mažesnių religijų ar apskritai nereligingų žmonių ??? Visa tai tam, kad liktų silpniausieji, kuriuos būtų galima įprogramuoti į religiją ir toliau programuoti paklusnumui jų vaikus ir naudotis žmonių masėmis ne tik kunigams, bet ir valdžiai. Tipo valdžia nuo dievo, o kunigai dievo tarnai, padedantys palaikyti ryšį tarp paprastų žmonių ir dievo. Jei savo laiku bažnyčia siekė palaikyti vaizdą, kad Žemė plokščia, tai besivystant mokslui, mokslininkus bažnyčia žudė. Kadangi proceso nepavyko sustabdyti, tuomet beliko tik suvaldyti, o kai kur net vadovauti. Taip po bažnyčios padu buvo kuriamos mokyklos, universitetai ir programuojami mokiniai bei studentai tam tikra linkme, kad nenutrūktų nuo religinio pavadžio. Todėl net šiais laikais, kaip mokslas gana išsivystęs, žmonės gyvena su religinėmis programomis ir lanko bažnyčias. Iš tiesų mokslas dar menkai išsivystęs ir pastoviai vystosi ir dalis, religijoms pavojingų sričių neleidžiama vystyti, tyrinėti. Todėl tos sritys atiteko ezoterikams, mistikams, kurie kažką tai jaučia, kartais mato, bet patys nežino ką ir ką su tuo daryti. Tuo turėtų užsiimti mokslas, kad suvoktų iš kur tie, tam tikri „stebuklai“, įvykiai, pajautimai ar panašiai. Stebuklas lieka stebuklu, kol juo neužsiima mokslas. Šių laikų lėktuvai ar mašinos būtų stebuklas žmonėms prieš 300-400 metų, o ką kalbėti apie senesnius laikus. Todėl, kas mums dabar atrodo stebuklai, tai tik mokslo neištirti dalykai, o juos tyrinėti riboja tiek religijos valdytojai, tiek senos kartos profesoriai, bei mokslininkai. Kodėl religijos valdytojai tai riboja pilnai suprantama, nes jie praras „stebuklų virtuvę“ į kurią veržiasi mokslo, pasaulio nesuprantantys žmonės-avys. O profesoriai ir senos kartos mokslininkai, bijo prarasti savo pinigus, gaunamus už „teisingą“ mokslą. Tačiau mokslas, kuris stovi vietoje negali būti teisingas. Jis gyvas kol teka, kol juda į priekį, kol neša žmonėms naudą ir vystymąsi. Sustojęs mokslas tai bala, kuri gali tapti net religija, kuomet žmonės „tiki mokslu“, o ne pažįsta jį, moka naudotis. Tokia degradacija ryškiai pasireiškė per tipo „pandemiją“ 2020-2022 m. Kuomet valdžia žmonėms bandė įteikti ir įteikė, kad „mes tikime mokslu“ ir kas ėjo pats, o ką vertė skiepytis pavojingais skiepais, kurie be nežinomų poveikių, dar organizme sukeldavo mikrotrombus ir neigiamai įtakodavo visų pirma širdį, o visų antra tai ir taip prastai dirbančius organus. Apie tai buvo publikuojama jau vėliau ir kai kurios farmacijos korporacijos tai pripažino. Tikėjimas mokslu pražudė daugybę paklusnių žmonių, kurie, bijodami netekti darbo skubėjo skiepytis. Tikėjimas religija yra daug siaubingesnis, nors jis tiesiogiai nežudo, bet išnaudoja žmonių emocijas, protą, laiką, pinigus. Iš to turtėja ir „turi darbo“ kunigai, jų šeimos, išlaikomos panos, o kur dar vaikų lytinis išnaudojimas, ne kartą nuskambėjęs po Europas. Žinau žmones iš šeimų, kuriose yra išėjusių į kunigus. Daug jų turi savo slaptas moteris su vaikais nuo jų, o tai vienas iš katalikiškų nuodėmių, pažeidimų. O dar - „ tai, kad aš daugiau nieko nemoku, tik protingai pakalbėti ir man patinka, kad žmonės klauso manęs, mano nurodymų“. Va tokių net keletą panašių pasakymų iš vyno padauginusių kunigėlių teko nugirsti.

 Visos tos, aplinkinės programos veikia tiek mūsų kūną, tiek „kompiuterį“ – smegenis, nervų sistemą. Visi tie poveikiai daro įtaką mūsų genams. Todėl kuo vyresnės moterys gimdo, tuo jų vaikai protingesni ir jau su labiau pakeistais genais, nei jos gimdytų būdamos jaunos. Jaunų gimdyti vaikai savo genais netoli „nubėgę“ nuo senelių genų. O va vyresnių moterų gimdyti vaikai, jau įtakoti tų moterų ir vyrų nugyventų gyvenimų ir patirčių. Todėl pirmas vaikas, ar pirmi vaikai paprastai būna silpnesni. Iš kitos pusės vyresnių moterų organizmas senesnis ir likusios kiaušaląstės turi daugiau pažeidimų, įtakotų aplinkos, pavyzdžiui cheminių medžiagų, netinkamo maisto, alkoholio, gautų vaistų per tą laikotarpį. Todėl vaikai gali gimti su fiziniais defektais. Tikimybė didesnė nei jaunų moterų. Ir aplamai, sielai (visuotinai priimtas pavadinimas) nėra gerai gyventi defektuotame kūne, o ypač jei „kompiuteris“-smegenys pažeistos. Tai panašu kaip įsėsti į automobilį, kuriame trūksta detalių, arba dalis ne tokių ir dar automobilio kompiuteris su sutrikimais dirba. Žmogaus kūnas sielai yra tik automobilis, arba biorobotas, kuriame siela vystosi. Jei biorobotas prastai veikai, tuomet siela jame neturi galimybės vystytis. Gal pastebėjote, kad kai kurie vaikai gerokai protingesni ir kartais kaip senukai mąsto. Tai būtent kažkiek savo išsivystyme, praeituose gyvenimuose, praeituose biorobotuose pažengusios sielos. Gamta, „gamindama“ biorobotus daro klaidas, todėl klaidingi gaminiai gana greitai žūsta natūralioje gamtoje. Tik žmonių visuomenėje, kur pasiektas tam tikras priteklius ir yra religijos, nuspręsta ignoruoti Gamtos defektų sunaikinimo dėsnį. Nors ir skaudu mamoms ar tėvams, bet Gamta, kaip ir žmogus klysta, bet jis negailestingai taiso savo klaidas, kad jų dar daugiau neatsirastų ir viskas masiškai neišnyktų. Žmogus dažnai siekia nematyti savo klaidų, nesimokyti iš jų, o tuo labiau iš kitų žmonių. Iš čia klaidų kiekis auga. Defektuoti biorobotai auginami ir juose kankinasi sielos. Tai iš tiesu Nuodėmė tų sielų atžvilgiu ir nuodėmė savo bei kitų, galimų savo sveikų vaikų atžvilgiu. Atimamas laikas, meilė sveikų vaikų atžvilgiu. Religijos valdžios atžvilgiu naudinga kuomet tėvai bei mamos apsikrauna nesveikais vaikais. Tuomet juos lengva apgaudinėti pasakomis apie būtiną maldą dievui, tuo labiau tokios šeimos tampa silpnomis ir lengviau suvaldomomis. Stiprioms, gausioms, sveikoms ir sąmoningoms šeimoms jokia religija nereikalinga, tuo labiau jei teisingai suvoki kas yra mokslas. Tokios šeimos pavojingos bet kokiai religijai. Beje paskutiniu metu yra siekis globalizuoti visas religijas, tipo dievas vienas tik religijų, tikėjimų keletas. Ir tam Europoje reikalaujama pakantumo, liberalumo kitų, o ypač islamo religijai. Mokyklose, kur buvo pakabinti kryžiai, jie pašalinami ir net krikščioniškos šventės kai kuriuose vietose nebešvenčiamos, kad neįžeisti islamu tikinčiųjų. Islamas yra daug agresyvesnė religija, nes jis reikalauja penkis kartus per dieną melstis, kai tuo tarpu krikščioniška tik rekomenduoja kažkiek tai melstis. Kai saviprogramavimas vyksta penkis kart dienoje, o dar kur kitos apeigos, tai tokie užprogramuoti „biorobotai“ dar lengviau valdomi ir net agresyviems veiksmams tiek netikinčiųjų tiek kitų religijų atžvilgiu.