PSICHOSOMATIKA
Įsivaizduokit citriną. Kaip jūs atpjaunate jos gabalėlį ir paragaujate. Ką jūs jaučiate? Paprastai tai seilių išsiskyrimas burnoje. Kai kuriuos žmones net nupurto nuo tos įsivaizduojamos „rūgštelės“. Tai ir yra elementari psichosomatika. Dabar galite suvokti ką su jūsų psichika daro televizorius, kurį jūs ne tik girdite, bet ir žiūrite. Todėl kai kurių „kietuolių“ postringavimai, kad juos neveikia informacija per TV ar žinios, yra tik perdėtas pasitikėjimas savimi.
Visi mes reaguojame į aplinką. Tik vieni stipriau, greičiau, kiti lėčiau silpniau. Būdami ilgiau tokiuose poveikiuose, galima patirti tam tikrų organizmo funkcijų sutrikimo. Pavyzdžiui pastoviai nesaugi aplinka gali sukelti odos problemas. Ypač tai ryškiai atsispindi vaikų sveikatoje. Jei vaikas ilgą laiką šeimoje jaučiasi nesaugus, pavyzdžiui pastoviai, atvirai pykstasi tėvai, tai vaikas rizikuoja susirgti odos psoriaze, inkstų ligomis, virškinamo trakto ligomis. Netgi mamai esant nėščiai ir pastoviai jaučiantis nesaugiai, gimusiam kūdikiui gali pasireikšti inkstų nepakankamumas, odos problemos ir nevirškinimas.
Beje dabartinėje pasaulinėje sumaištyje, kuomet per TV, laikraščius, policijos grasinimus paveikiama žmonių psichika dėl tipo jų nesaugumo, bet kokia liga tampa kelis kart pavojingesnė. Senukai, kurių psichika ir taip jau nestabili yra pirmi eilėje prie psichosomatinės savižudybės. Matydami tiek išsigandusių žmonių su kaukėmis savo aplinkoje, jie kas dieną jaučiasi strese. Taip pat jautresni žmonės ar vaikai, taip pat įveda save į pastovų stresą. Stresas kaip po toks yra tobulėjimo, vystymosi variklis, tačiau pastoviai esantis išsekina organizmo resursus, nes organizmas pastovioje kovos būsenoje. Kuomet organizmas tokioje būsenoje, tuomet bet kokie organizmo atsistatymo procesai, net elementarus ląstelių dauginimasis vyksta su didesnėmis klaidomis, kas sąlygoja būsimas ligas. Visi, simbiozėje su organizmu esantys „gyventojai“, bakterijos, grybeliai, virusai, tampa pavojingi organizmui, nes jo imunitetas, dėl ilgalaikio streso, dirba prasčiau. O ką daryti, kuomet mus priverčia būti tame baimės lauke? Tik sušvelninti tą įtaką. Tam tinka visokios jumoristinės laidos, lengvo stiliaus knygos, buvimas gamtoje, kur nėra kaukėtų žmonių, kad neprimintų psichikai streso. Kiekvienas sau priimtinus būdus gali atrasti.
Dėl ilgalaikių stresų, ar trumpalaikių bet stiprių stresų, gali pakisti tam tikrų organų darbas. Tam tikrose vietose pakinta raumenų įsitempimas, tam tikrose vietose sutrinka kraujotaka, skysčių apytaka. Pavyzdžiui po streso gali sutrikti regėjimas ir po to lėtai progresuoti, blogėti matymas. Akiniai tik dar labiau padidina tą progresavimą. Kartais, ypač jautriems žmonėms, pakanka sugrąžinti juos į priešstresinę būseną, prieš kažkiek tai metų. Žmogus turi suprasti savo stresą ir paleisti. Tuomet atsipalaiduoja akių raumenys ir regėjimas pradeda gerėti. Tai nevyksta staiga, ypač jei praėjo pakankamai daug metų ir jau patys akių raumenys tapo kitokie, bei pats akių obuolys pakito. Kuo ilgiau buvo tokie pakitimai, tuo sunkiau, gal net neįmanoma atstatyti, net jei paleisime psichosomatinį stresą. Ta pati psoriazė. Vaikui, su juo kalbant ir bandant surasti jo pastovių įtampų šaltinius, tokią ligą galima pagydyti. Tiesiog radus šaknis, liga pati išnyks. Bet va suaugusiam žmogui, kurio oda daug metų buvo psoriazėje, pakito jos būsena, įsikūrė grybeliai, yra daug sudėtingiau pakeisti. Arba pavyzdžiui vaikystėje jautrus vaikas metai iš metų patyrė pastovų nesaugumo jausmą šeimoje ir tik paauglystėje gydytojai nustato padidėjusias inkstų geledeles, dėl ko būna ne tik keisti tinimai, keistos psichikos būsenos, bet ir eilė kitų sutrikimų. Įvyko organiniai pakitimai ir norint tai atstatyti reikia ne tik paleisti buvusias įtampas, bet ir kiek įmanoma nepatirti naujų, gyventi tam tikrame komforte ir reikia daug, daug laiko. Paprastai apie 7-12 metų, nes per tą laiką pasikeičia visos organizmo ląstelės.
Žmonės net neįsivaizduoja kiek ligų tiesiog dingtų, jei jie paleistų psichosomatines įtampas, užstrigusias pas juos praeityje ir neatsirastų naujų ligų, jei „neieškotų“ naujų įtampų. Taip taip. Žmonės savotiškai ieško įtampų žiūrėdami TV, kur nelaimės, karas, bauginimai ir panašiai. Geriau paklausytų malonios muzikos pabendrautų su artimaisiais, ar tiesiog ramiais žmonėmis. Beje jei pas žmogų atsiranda įtampa, ilgalaikis stresas, tai patartina tais jausmais pasidalinti su žmonėmis, kurie sugeba priimti kitų jausmus. Nebūtina pasakoti apie situaciją, problemą ir tuo pačiu apkrauti kitą žmogų, nes jis gali pradėti galvoti kaip padėti. Tereikia pasidalinti savo būsena, savo jausmu. Nuo to tampa lengviau, o po to ir pačios problemos lengviau sprendžiasi. Beje tai neveikia jei žmogus abejingas, nedėmesingas, užsidaręs jūsų atžvilgiu. Aišku jei kitas žmogus silpnas, tai suprantama jo gynybos, užsidarymo būsena ir tuomet jam jokių pretenzijų. Dalinimasis emocijomis ypač svarbus vaikams, kad jų psichika, kūnas vystytūsi normaliai. Tuomet daugeliui ligų net nebus už ko užsikabinti net tik vaikystėje, bet ir suaugus. Galimybes daugeliui ligų pasireikšti mumyse, mes atsinešame iš savo vaikystės. Psichologijoje yra toks metodas, kuomet savo būseną išrašai ant popieriaus, tarsi kalbi pats su savimi. Jį pataria nedrąsiems, užsidariusiems žmonėms. Tačiau šis metodas gana neefektyvus. Daug efektyviau yra tarsi laišką rašyti apie savo būseną kitam žmogui, žmogui kurį gerbi ir tiki, kad jis išklausytų, bet tu nedrįsti, arba jis toli, nepasiekiamas. Tuomet vidinės įtampos atsipalaiduoja. Na, o pats efektyviausias metodas aišku tiesioginis bendravimas. Pradžioje pas žmogų užstringa emocija ir ji nepavojinga, nes lengvai pašalinama išsikalbant tarp draugių, draugų. Galima tai pašalinti sportu, intensyviais fiziniais darbais, teigiamomis emocijomis savo hobyje ir pan. Tačiau jei negeros emocijos perauga į jausmus, kurie jau konkrečiai keičia organizmo darbą, tuomet reikia daugiau laiko atsistatymui. Jei pakito stresinė aplinka į nestresinę, tai atsistatymui laiko reikia tiek, kiek laiko truko stresas. Tačiau jei bus dirbama su savo vidumi sąmoningai, suvokiant priežastis, atleidžiant ir paleidžiant emocijas, dar padedant organizmui įvairiais pratimais, žolelėmis tai procesas bus daug spartesnis.
Pavyzdys. Teko bendrauti su viena moterimi, kuri papasakojo, kad jos tėvas kaime nukrito nuo kopėčių lipdamas į medį. Nors ir skaudėjo nugarą, bet į gydytojus nesikreipė, nes kaime darbų daug ir žmona negalėtų visko nudirbti. Skausmai po truputį praėjo, bet po trejeto mėnesių dukra pastebėjo, kad jos tėvas pradėjo vaikščioti susikūprinęs. Paklausus, tėvas atsakė, kad taip vaikščiojant jam mažiau skaudėjo ir taip įprato vaikščioti. Apie kreipimąsi pas gydytojus ir kalbos nebuvo. Po kelių metų dukra netikėtai pastebėjo, kad ir jos mama taip pat susikūprinus ir panašia eisena vaikšto ir mama? Pabendravusi išsiaiškino, kad mama labai pergyveno dėl savo vyro traumos. Dukra suprato, kad mama persiėmė savo vyro būsena. Pakalbėjus su mama apie tai, mama kurį laiką lyg tiesiau vaikščiojo, bet dukrai grįžus iš užsienio mama vėl taip pat, susikūprinusi vaikščiojo. Tai yra kol iš psichikos neišvaloma jausminė problema tol kūnas negali keistis ir kuo ilgiau ta būsena išlieka, tuo ilgiau pačiam kūnui tenka keistis. Ypač tai aktualu dabar, kuomet dirbtinės pandemijos metu žmonės bauginami taip, kad jie persiima kūno skausmais, negalavimais, keistais simptomais. Vien prisiminus pokalbius su būsimais gydytojais, dar studentais ne visiškai juokingai daros. Pasakojo tie studentai, kad pas jų kai kurie jautrūs studentai taip ir nebaigia studijų ne dėl kraujo ar lavonų vaizdo. Jie, studijuodami ligų simptomus, persiima jais, tarsi pradeda „sirgti“ ir ne visų psichika išlaiko, o kartais ir konkrečios ligos atsiranda. Psichosomatinių, įkalbėtų ar susigalvotų „ligų“, kuriomis po to realiai suserga žmonės yra daugybė. Tačiau jų nereikia painioti su energoinformacinėmis ligomis, nes jos labai susietos. Mes, bendraudami su kitais žmonėmis kartais ne tik kopijuojame jų būsenas ir pradedame jausti jų problemas, kartais dėl to, po pokalbio net „susirgdami“. Tai gali būti ir realus energoinformacinių srautų perėmimas, ar net energoinformacinių esybių perėmimas. Šitai ypač aktualu masažistams, bioenergetikams. Masažuojant žmones, gydant juos bioenergetiškai, po kiekvieno seanso būtina nusiplauti rankas, geriausia iki alkūnių. Plovimo metu įjungti jausmą, kad net iš rankų vidaus išspaudžiate svetimą energiją. Na o po darbo dienos būtinas, tiesiog būtinas dušas. Tegul vanduo tekantis jumis nusineša svetimas energoinformacines struktūras į žemę, kur visa tai bus perdirbta. Na o bioenergetikams kartais verta ir tarsi išsivemti, energetiškai išsivemti. Eini į vonią, išsižioji ir vimčioji. Ypač tai būtina, kuomet tas jausmas savaime ateina. Kartais galima paskatinti pirštais. Tai signalas, kad „pacientas“ atėjo su energoinformacinėmis esybėmis, esančiomis pilvo srityje. Ir tai jau ne psichosomatika. Dar vienas geras būdas atsikratyti svetimų energosrautų ir kai kurių energoinformacinių esybių yra sukimais apie savo ašį. Atsistojame ant kulnies, ištiesiame rankas į šalis ir sukamės. Sukantis į dešinę, mūsų energoinformacinis stulpas tarsi gręžiasi į žemę ir tuo pačiu nusikratoma svetima energija. Na o sukimasis į kairę rekuomenduojamas trūkstant energijos, esant mažam, vadinamam „įsižeminimui“. Suktis patartina daugiau kaip 50 kartų. Nepratusiems, pripratinti ir subalansuoti vestibiuliarinį aparatą pradėti nuo 10-12 kartų. Yra ir kitokių metodų. Tačiau kalba eina apie psichosomatiką. Rekomenduoju apie tai paskaityti knygose, paieškoti internete ir praktikuoti. Tikrai gyvenimas palengvės.