PUIKYBĖ

   Mums visiems norisi vystytis, kažko tai pasiekti gyvenime ir pagaliau tiesiog būti laimingais. Šiuo metu gana laisvai galima rasti daugybę naudingų mokymų, pratimų savęs tobulinimui, vystymuisi; gauti žinių ir kaupti išmintį. Tačiau svarbiausia kliūtis link tikslo tampame mes patys. Būtent  mes patys, nes būtent mumyse ir yra paslėptas  pagrindinis priešas. Tai vadinama – puikybe.

 Dauguma žmonių, kalbėdami apie puikybę, mintyse turi egoizmą, savęs išaukštinimą virš kitų. Tačiau pasirodo šis priešas, per tą laiką, kol gyvena žmoguje, išmoko gerai slėptis po daugeliu kitų kaukių, sėkmingai trukdydamas mums laimingai gyventi ir vystytis. Pabandykime išsiaiškinti, kas tai per priešas ir kaip jį atpažinti.

 Pavyzdžiui visi mūsų įsižeidimai taip pat yra puikybės pasireiškimai. Mums atrodo, kad mes tokie geri ir su mumis taip neteisingai elgiasi. Tačiau mums tiesiog duoda pamoką, bet puikybė trukdo mums mokytis, pažinti ir suprasti šį pasaulį. Tuomet mes pradedame užsidaryti savyje ir po to , dėl tos pačios puikybės mumyse atsiranda gailesčio jausmas sau, atseit kitiems viskas pavyksta lengvai ir dykai. Mes įsižeidžiame dėl to, kad mus nevertina darbe, namuose, draugai  ir artimieji. O viskas dėl to, kad mes sau negalime duoti tinkamą įvertinimą, išreikšti save kitiems žmonėms. Tai puikybė nori, kad mūsų tarnystė, darbas būtų matomas visiems ir už tai mums dėkotų. Mums tik atrodo, kad mus skriaudžia, erzina, naudojasi mumis ir visai nevertina. Iš tiesų tai puikybė mato tokiomis „spalvomis“. Ji trukdo mums kurti santykius su priešinga lytimi, su vaikais, tėvais. Verčia mus jausti pavyduliavimą, atseit šito ar ano žmogaus atžvilgiu elgiasi geriau negu su manimi. Visi tie pergyvenimai veda į ramybės praradimą. Mes kenčiame, priverčiame kentėti kitus ir net neįtariame, kad tuo ar kitu atveju tiesiog reiškiasi mūsų puikybė.

 Kaip gi taip? Tai skamba tiesiog neįtikėtinai? Kokia puikybė? Manęs tiesiog nesupranta, negali įvertinti, nes jiems tai neduota. Jie tiesiog nemandagūs egoistai!

  Dauguma taip galvoja. Bet gi kiekvienas gali atsakyti tik už save. Jei kažkas iš tiesų nesupranta arba nesugeba įvertinti, tai reikia pasistengti paiškinti, arba priimti juos tokius kokie yra. Tiesiog toli gražu ne visiems galima paaiškinti, nes visi girdi, bet ne visi klauso, o tuo labiau mąsto. Tačiau mums norisi pakeisti, perdaryti visus ir viską, bet tik ne save. Daugumai tikriausia sunku net įsivaizduoti nuo kokio kiekio pergyvenimų jie save išvaduotų, jei suprastų, kad dažnai jų reakcija į vienas ar kitas aplinkybes tokia skausminga ne todėl, kad aplink visi blogi, o todėl, kad mumyse giliai tupi puikybė ir ją neįmanoma prisotinti, nuraminti. Jai visuomet kažko tai trūks ir vis kažkas bus ne taip. Tai toks griaužiantis jausmas, kuomet, kad ir ką bedarytumėm, mums visą laiką kažko neužtenka iki tos pilnos laimės.

  Egoizmas taip pat yra puikybės pasireiškimas, bet tai nemeilė sau. Nes kai moki mylėti save, moki mylėti ir kitus. Be to ir gyvenime neįmanoma pasiekti kažkokių pasiekimų be sąveikos su aplinkiniu pasauliu. Puikybė visų pirma yra savo svarbumo jausmas : „AŠ SVARBUS“ !  Aišku visi svarbūs, bet perdėtas savo „aš“ svarbos iškėlimas ir yra puikybė. Išpuikusiam žmogui svarbiausia yra savi jausmai, norai ir jų patenkinimas. Puikybė gimdo baimes ir tinginumą, nenorą priimti naujas žinias ir kažkieno tai naudingą patirtį. Ji trukdo atsikratyti nuo savo nesuvoktų  įpročių, klaidingų suvokimų. Mes perdaug priprantame prie tam tikro mąstymo būdo ir gyvenimo būdo!  Nustojame būti lankstūs, neigiame visą tai, kas neatitinka mūsų pasaulėžiūros vaizdelio, o mūsų puikybė visa tai agresyviai gina. Šiais skydais ji pridengia savo nekultūringumą, tamsumą, nesėkmes, nežinojimą ir nesugebėjimą. Mums atrodo, kad jei mes neturėsime apie viską savo ypač nepanašią į kitas nuomonę, mes žūsime, mus  sutraiškys agresyvi aplinka. Tačiau iš tiesų mes ginamės nuo pačių savęs. Mes prarandame galimybę būti laimingais. Laimė, tai sutarimas su aplinkiniu pasauliu, žmonėmis, o svarbiausia, tai su savimi. Tačiau kol mumyse gyvena puikybė, mes negalime girdėti savo dvasios, savo tikrojos „AŠ“, savo širdies balso.

 Labai sunku žmogui pačiam pastebėti savo puikybę. Kažkame tai kitame padaryti visa tai yra lengviau. Tačiau savyje, ir dar kai nėra savęs nesuturėjimo, susivaldymo ir suvokimo, pastebėti puikybę ypač sudėtinga. Dažnokai, netgi gilus saviknaisiojimasis ir gyvenimiškų situacijų peržvelgimas, deja atveda tik prie jausmų sutrikdymo ir visa tai  dėl tos pačios puikybės. Tačiau išeitis yra. Tereikia pasistenkti  būti sau nešališku, būti sau pašaliniu stebėtoju. Dažniau pastatyti save į kito vietą. Pabandyti tuose gyvenimo aplinkybėse, kur  aš kenčiu ar mane kas trikdo, duoti sau patarimą, tarsi aš jį duočiau kitam. Reikia įsiklausyti į aplinkinius, draugus, artimuosius. Jie mano veidrodžiai. Juose ir jų elgesyje su manimi. AŠ daug ką galėsiu pamatyti ir sužinoti apie save. Tomis akimirkomis reikia galvoti ne apie juos, o apie save. Turiu pasistenkti suvokti, kodėl jie taip elgesi su manimi, kas prieš tai buvo iš mano pusės? Būtina atsiminti, kad aplinkiniai žmonės ir skirtingos aplinkybės, tai mano pačio (pačios) atspindys ir jie atsitinka dėl to, kad duoti man užuominą, pamoką, išmokyti išminties. Ir svarbiausia – aš turiu priimti save tokį (tokią), koks esu. Būti savimi, sąžiningu, vertinti save, bet nesistenkti atrodyti geresniu, negu aš esu. Reikia siekti vystytis ir iš tiesų tapti geresniu (geresne). Negaliu leisti puikybei visą laiką save vedžioti už nosies ir versti kentėti nuo amžino nepasitenkinimo aplinkiniu pasauliu ir gyvenimu aplamai.

 Ir dar apie veidrodžius. Aplinkiniai yra mūsų veidrodžiai, bet ir jie ir mes turime savų mąstymo, sveikatos problemų. Ir mes ir jie per savo kūno, mąstymo ir jausmų prizmes pasaulio vaizdą kažkiek iškreipiame. Išvada : aplinkiniai mūsų veidrodžiai, bet neidialūs. Kuo labiau žmogus savo jausmais, mintimis ir kūnu švaresnis, tuo jis gali būti idialesniu mano veidrodžiu. Tačiau jei žmogus turi savo ligų, jausminių, mąstymo problemų, tai tas „veidrodis“ bus iškreiptas, kuris neparodys tikrojo manęs atspindžio. Tai bus iškraipytas vaizdelis. Vieni mano bruožai tame „veidrodyje“ bus sureikšminti, o kiti sumažinti. Ir visa tai nuo pačio „veidrodžio“ bruožų. Į tai būtina atsižvelgti ir apmastyti „iš visų pusių“ tam, kad daryti vienokias ar kitokias išvadas dėl savęs. Aplink kreivų veidrodžių pasaulis !!!