PYKTIS. VIDINIS „VILKAS“

 Visos emocijos, kurias mes patiriame gyvenime yra reikalingos ir net būtinos. Svarbu tik tai, kad mes jas išmoktume valdyti kaip važnyčiotojas arklius. Tik taip galima Gyvenimo keliu greičiau ir saugiau važiuoti. Paleisi vadžias, tai arkliai ir pievon gali pasukti ir bandyti priešingomis kryptimis išsilakstyti. Emocijos mums duotos iš Gamtos, kaip ir bet kuriai gyvybei. Emocijos skirtos išgyventi dabar, dabar ieškoti maisto, dabar daugintis ir t.t. Emocijos yra dabarties energija. Tik sąmoningi, gebantys protu „nukeliauti“ tiek praeitin, tiek ateitin, gali tas emocijas skleisti plačiau.

 Gamta, emocinio aparato dėka, programuoja, keičia gyvus padarus. Emocinio atsako dėka gyvūnai siekia vėl ir vėl tam tikrų veiksmų, arba jų vengia. Pavyzdžiui viena iš emocijų, pyktis, gyvam padarui yra labai svarbus tiek ginantis, tiek puolant ir tuo pačiu išgyvenant, ar pasimaitinant. Žmogui pyktis reikalingas kaip ir bet kokiai gyvai būtybei. Bet kokia, ilgai trunkanti emocija, žmogų sekina, nes, kaip jau buvo minėta, emocinė energija skirta tik tam tikram, trumpam laiko tarpui. Todėl neapykanta sekina, o pyktis suteikia energijos. Pavyzdžiui valingi žmonės ir net vaikai, kuomet juos skriaudžia stipresni ar didesni gali taip supykti, kad gali gerokai sužeisti ar net nugalėti gerokai stipresnius priešininkus. Tačiau aklas pykčio paleidimas, tai vieno iš „arklio“ paleidimas į pievas ir tuo pačiu su visu vežimu. Protas ir duotas tam, kad žmogus, vystydamas protą, išmoktu tiek suvaldyti emocijas, tiek nukreipti teisingu keliu. Jei vien tik valdysi emocijas, tuomet arkliai judės lėtai ir vežimas su važnyčiotoju judės lėtai. Tuomet gyvenimas tampa „pilkas“, nuobodus. Bet kuris važnyčiotojas žino, kad norint greitai ir teisingu keliu važiuoti, arklius reikia kartais ginti, kartais pristabdyti, kartais pareguliuoti jų šuoliavimo kryptį. Tai yra emocijas būtina tiek skatinti, tiek nukreipti, o kartais suvaldyti.

 Pyktis yra viena iš svarbesnių, Gamtos duotų emocijų. Tėvai vaiką turi išmokyti valdyti šią emociją, kaip vieną iš svarbesnių ir jokiu būdu „negesinti“ jos. Labai stipriai šią emociją „gesina“ pastovus paklusnumo reikalavimas. Vaikas turi ne tiek paklusnumo būti mokomas, o protingai vertinti situaciją. Tai yra turi būti ugdomas protas, sąmoningas mąstymas. Paklusnumo reikalavimas iš vaiko padaro paklusnų jau kitiems žmonėms, pavyzdžiui tiems, kurie tuo vaiku, o po to ir suaugusiu, naudosis pagal savo poreikius. Paklusnumas stabdo smalsumą, kuris yra vienas iš svarbiausių sąmoningumo, proto vystymo stimulų. Paklusnus vaikas, o po to ir suaugęs, nesieks savęs tobulinimo, neieškos naujovių, nesieks pokyčių. Jam bus gerai taip kaip yra, kaip kiti pasakė, kaip kiti nurodė. Tiek vaikams, tiek suaugusiems būtina išmokti naudotis pykčio energiją ir mokytis ją kreipti tinkama linkme. Pavyzdžiui jei kažkas tai nesiseka, žmogus pyksta ir per pyktį bando įveikti situaciją, problemą, bet ir toliau nieko nepavyksta, tuomet būtina sustoti. Tolimesnės pastangos pyktį iškelia į naują kokybę – neapykantą. O tai jau nevaldomas „arklys“, kuris gali bet kada, net atrodo ramioje būsenoje pasileisti į „pievas“. Tai yra iš žmogaus gali pliūptelėti nekontroliuojama agresija ar kiti veiksmai. Liaudyje tai dažnai vadinama velnio apsėdimu, nors viso labo paprastai tai būna tik sukaupta pykčio energija, virtusi neapykantomis. Emocines energijas labiausiai kaupia būtent emocingi žmonės, o emocingiausios būtent moterys. Todėl ir pastebima, kad moteris paprastai ir „apsėda velniai“. Kaip jau buvo minėta, paprastai tai tik ilgą laiką kauptos pykčių emocijos. O jei dar mergina ar moteris turi problemų, trūkumų su smegenų veikla, ar net lengva šizofrenija, tuomet neapykantos sankaupos gali pasireikšti nekontroliuojamomis isterijomis, tarsi iš niekur atsiradusiomis, kūno traukuliais ir t.t. Šioje srityje, nuo senų laikų, reiškėsi religija, kurdama įvairius mitus ir kunigus egzorcistus. Žmonės tai matė ir tikėjo kunigais, o tie net bažnyčiose sukurdavo spektaklius, kur žmonės buvo tiek žiūrovais, tiek dalyviais. O egzorcistų aukos būdavo viso labo labai emocingos moterys, su hiperaktyvia nervų sistema, gal net retkarčiais išsiderinančia hormonine sistema, ar lengva šizofrenija. Aišku niekas neneigia, kad yra daugybė mokslo dar neištirtų sričių. Yra ir energoinformacinių būtybių, kurios teigiamai ar neigiamai dalyvauja žmonių gyvenime, bet toli gražu negalima visų žmogaus problemų suversti ant fiziškai nematomo pasaulio. Daugybę problemų susikuria pats žmogus.

 Pyktis, kaip energija, mobilizuojanti visas žmogaus fizines ir psichines jėgas yra tiesiog kaip įrankis, kuriuo galima ir net būtina mokytis naudotis. O jei nenaudosi, tai ir neišmoksi. Dažnai tik sukėlus savyje pyktį galima įvykdyti kažkokį tai darbą, pasiekti kažkokį tai tikslą. Pats veiksmingiausias pyktis, tai pyktis nukreiptas ne tiek į išorę, kiek į vidų. Tai yra pyktis prieš savo silpnumą, savo negalią, neturėjimą valios. Toks pyktis griauna vidines programas, kurias sudėjo mama, tėvas, aplinkiniai, kad tu tipo silpnas (silpna), niekam netinki, pastumdėlis (pastumdėlė) ir t.t. Tos programos kaip su šluota gali būti nušluotos ir vaikas, ar suaugęs žmogus gali pasielgti ryžtingai ir visiems netikėtai. Ypač tai svarbu vaikams, kad kuo labiau išsivalytų nuo jį varžančių, aplinkinių įpirštų programų. Yra įvairių psichologinių treniruočių kaip ugdyti savyje „vilką“. Religijos nuo vaikystės treniruoja žmogų būti paklusnia, pilka „avyte“. Gamtoje avytės viso labo tik plėšrių žvėrių maistas. Žmonių visuomenėje tas pats, nes kol kas žmonių visuomenė labai paklūsta Gamtos dėsniams, bandos dėsniams. Vaikas turi būti mokomas būti įvairus, priklausomai nuo situacijos, o ne pastoviai būti „avimi“, kurią visi pešioja. Pats paprasčiausias, prichologų rekomenduojamas būdas yra stovint prieš veidrodį, demonstruoti sau visokias veido išraiškas, tuo pačiu iškeliant iš savęs ir tam tikras emocijas. Pavyzdžiui demonstruoti sau „baisias“ išraiškas ir sukelti savyje pyktį. Tai tarsi pradžia, tačiau tikrą pyktį spinduliuoja akys ir visa kūno laikysena. Išleidus iš savęs „vilką“ jis nebaugina veido išraiška ir net nebaugina žodžiais. Viskas matoma jo akyse, laikysenoje, eisenoje. „Vilkai“ pažinę kitame žmoguje „vilką“, prie jo nesikabins, tačiau pamatę „avį“, gali pasinaudoti proga. Sakau, kad „gali“ pasinaudoti proga, bet retai tai daro. O va yra žmonės „šunys“, kurie kabinėjasi prie visų „avių“, net be jokių progų, tiesiog iš nuobodumo. Pagrindinė tėvo pareiga šeimoje yra išmokyti vaiką pažadinti savyje „vilką“ reikiamu momentu ir mokėti tą „vilką“ savyje suvaldyti. Kitaip tą „vilką“ vaike gali netinkamai ir netinkamu momentu pažadinti aplinkinė situacija, rimtas konfliktas. Toks „vilkas“ gali atsisukti ir prieš pačius tėvus. Ryškūs pavyzdžiai kuomet pas religingus tėvus, ar pedagogus, ar kultūros darbuotojus ir pan., vaikai tampa agresyviais, banditukais, nusikaltėliais, plėšikais ir t.t.

 Žmogaus emocija, pyktis, neišlys iš žmogaus „vilku“, o greičiau isteriška voveraite, jei jame nėra jėgos. Todėl, kad pykčio emocija būtų kryptinga ir stipri, būtina kažkiek ugdyti ir jėgą. Vienas iš elementarių jėgos ugdymo būdų yra paprasti hanteliai. Nuo 2 - 6 ir daugiau kilogramų kas dieną panaudoti savo treniruotei. Galimi ir kiti, jėgą vystantys pratimai, net elementarus griovių kasimas. Vaikams bet koks sporto būrelis yra labai gerai, bet jei ten ugdomas tik lankstumas, ar žaidimai, tai ne jėga. Geriausiu atveju taip ugdoma tik valia. Elementarūs pritūpimai, hantelių kilnojimas ir boksas su iliuziniu priešininku, dažnai duoda daugiau rezultatų nei sporto būreliai. teko keletą berniukų ir mergaičių mokti "ištraukti" iš savęs vilką, nes jie buvo skriaudžiami ne tik mokykloje, bet ir namų kiemuose. Tai greičiau ir geriau sugeba padaryti būtent svetimi žmonės, o ne tėvai ar jau pažįstami žmonės. Tuomet sąmonė greičiau įsijungia į procesą, nes vaikas pajunta didesnį nesaugumą su svetimu. 

 Didelę įtaką „vilko“ formavimui duoda kalbėsena, žodžių dėliojimas sakinyje, trumpi, konkretūs išsireiškimai. Pykčio emocijos formavimas ir suvaldymas (kaip vilko) duos vaikui didelę galimybę tapti asmenybe. Tai dar vadinama „stuburo“ turėjimu. Tokius vaikus neįtrauks pas save jokios sektos, ar mistiniai, apgaulingi „ezoteriniai“ guru. Tokie vaikai mokysis ir ims gerbtinus pavyzdžius iš kitų asmenybių, o ne keliaklupsčiaus ir garbins iliuzijas, mitus, ar kitą „avių“ elgesio būdą. Jei mama, o ypač tėvas yra religingi ir vaiką nuo vaikystės veda į bažnyčias, įprogramuoja į silpnas vaiko smegenis religines dogmas, tuomet tokį vaiką po to padaryti normaliu, pilnai savarankišku, sąmoningu, plačiai mąstančiu beveik neįmanoma. Tik susidūrus su žiauria gyvenimo realybe ir patyrus rimtų netekčių, dar galima tikėtis, kad vaikas, ar suaugęs atsikratys įpirštų programų. Tačiau gana dažnai tokie žmonės elementariai palūžta ir galimas, vadinamas „velnio“ sindromas, kur reiškiasi neapykanta viskam ir visiems. Na, o jei tuo metu aplink yra daug tupinėjančių ir guodžiančių religinių „vištų“, tai galimas atvirkštinis reiškinys – fanatiškas atsidavimas religijai. Ir ne joks dievas čia ateina į pagalbą, o būtent tos religinės „vištos“, kurios suteikia pagalbą ir nukreipia tam tikra linkme, užprogramuoja giliam religingumui. Yra toks posakis, kad ant vieno žmogaus peties tupi velniukas, ant kito angeliukas ir šnabžda į ausį žmogui savas „pasakas“, o jau žmogui pačiam reikia orientuotis ir pačiam spręsti kaip geriau jam pačiam.

 Gyvenime pastebėta, kad vaikai, kurie stiprūs ir agresyvūs gali aplink save burti mažiau stiprius, bet ne mažiau agresyvius. Tai dar vadinama „šunaujos banda“. Jie neaugina savyje „vilko“, nors kartais „šunaujai“ gali vadovauti ir „vilkas“. Tuomet tokia grupuotė perdėtai neskriaudžia savo teritorijos „avyčių“ ir saugo savo teritoriją nuo kitų grupuočių. Yra stiprūs vaikai, kurie kaip vienišiai „vilkai“ gina silpnesnius, tačiau ir bėdų gali patirti, nes retas silpnesnis atsidėkos. Greičiau išduos kritiniu momentu. Todėl jei vaikas yra vienišas „vilkas“, tėvams būtina susirūpinti jo psichine tvirtybe. Fizinę vaikas lengvai ir pats gali išvystyti, o psichinė ugdoma per patirtis, kurios gana skaudžios. Dar galima tas patirtis pasiimti iš kitų gyvenimų, knygų, tačiau knygose dažnai per daug iliuzijų, apgaulių, kur vaikas gali pasiklysti. Tam ir yra protingi tėvai, kad per bendravimą pateiktų vaikui realius, net skaudžius pavyzdžius. Ir dar, svarbu neperkrauti pavyzdžiais vaikų psichiką, leisti smegenims juos įsisavinti. Jei suaugęs (ir tai retas) gali „suvalgyti“ sakykim „samtį“ informacijos, tai vaikas „šaukštelį“. Teko sutikti 11-13 metų vaikų, kurie mąstė kaip suaugę, tik dar neturintys savo asmeninės patirties. Tai gerai. Liko tik tinkamai suformuoti emocinį pasaulį, kuris dažnai, jaunystės metais, nušluoja daug protingumo, įprogramuoto iš tėvų pusės, mokyklos, įvairių mokytojų ar psichologų. Paprastai tai nutinka jei tame įprogramavimo procese pats vaikas nenoriai dalyvavo, nebuvo suinteresuotas.

 Pyktis yra vienas iš žmogaus imuniteto šaltinių. Tai ne tik imunitetas prieš išorinius agresorius, bet ir prieš vidinius. Todėl ligoniai, kurie sugeba supykti ant savęs už ištižimą, ilgalaikį ligos negijimą, ima sveikti. Pasikartosiu – tai neturi būti ilgalaikis pyktis, kuris iš esmės yra neapykanta ir ji griauna, naikina iš vidaus. Pyktis yra trumpalaikis, kuris duoda stimulą sakykim pakilti nuo lovos ar dar kažkokiam tai veiksmui. Pyktis gali šiek tiek pakelti kūno temperatūrą, o tai jau imuniteto sritis, kovos su virusais ir bakterijomis sritis. Nereikia pamiršti, kad ligos kilti ir laikytis kūne gali ir nuo per didelės, pastovios įtampos, ar tos pačios neapykantos. Todėl elementarus atsipalaidavimas, nesusikoncentravimas į ligą ir tik retkarčiais išspinduliuojant pyktį, kaip postūmį kažkokiam tai veiksmui, duoda gerų rezultatų sveikimo procese.

 Kaip jau buvo minėta, be „vilko“ subrandinimo savyje, gyvenime sunku išlikti asmenybe. O tam kasdieniniai tam tikri fiziniai pratimai, elementarūs hanteliai. Svarbu nepersistengti su svoriais, o ypač paaugliams, kuomet jų organizmas auga į ūgį (augimas sulėtės). Veido pratimai prieš veidrodį, kaip beje ir kūno laikysenos pratimai. Elemetarūs pėdos statymo pratimai. Jei vaikas, ar jau suaugęs „šleivuoja“, stato pėdą bet kaip, tai jau ženklas, kad jis (ji) yra „avis“. Tai vienas iš silpnos valios požymių. Elementarus bėgiojimas, ar ilgas vaikščiojimas savaime gali atstatyti pėdos statymą, arba tiesiog tėvų pastovis priežiūra ta tema. Dauguma tėvų keistai nekreipia į tai dėmesį. Nors dažnas storas vaikas šiais laikais, parodo, kad tėvams visiškai nerūpi vaiko ateitis. Svarbu, kad dabar vaikas būtų permaitintas ar perkrautas drabužiais, daiktais, žaislais, malonumais. Pertekliuje gyvenęs vaikas neturės svajonių, o ypač jėgos kažko tai siekti savo gyvenime. Pajutęs trūkumą jis tiesiog lauks kas jam duos, arba vogs, ims kyšius, parsiduos be kam, kad tik juo (ja) kas pasirūpintų. Tokie vaikai, o ir suaugę turi isteriškos, besiblaškančios „voverės“ pyktį, kuris lašas po lašo gali būti kaupiamas kaip neapykanta.

 Pyktis gera ir reikalinga emocija. Mokykimės ja naudotis. Beje mokslas kaip valdyti emocijas trunka visą gyvenimą. Žmonės keičiasi, aplinka keičiasi, o emocijos yra tik esamu laiku ir kartais jos net ne viena būna, o skirtingas mišinys. Tačiau su amžiumi, tas emocijų valdymo mokslas vis lengvesnis, nes su amžiumi kaupiasi patirtis. Deja su amžiumi pas daugelį ateina tik amžius.