RAŠYKITE

  Rašymas yra mūsų minčių pirminė materializacija. Rašydamas savo mintis, giliau apmąstai jas, priartini prie materialaus pasaulio. Užrašyta mintis, užrašytas kažko tai suvokimas, tai jau apmąstymas materialioje erdvėje. Materialioje erdvėje viskas turi būti konkretu, apčiuopiama. Patariu užrašyti atėjusias „genialias“ mintis, kuomet jos jumyse kyla su polėkiu, su emociniu užtaisu, tarsi su „nušvitimu“. Po kiek laiko, tai perskaičius, jums gali pasirodyti naivu, kvaila, lėkšta. Tačiau gerokai praėjus laikui, šiuose eilutėse įžvelgsite gal net pranašiškas, laiką aplenkusias idėjas, mintis. Perskaitę savo praeities rašinius, pajusite kiek realiai jūs paaugote sąmoningume, pasaulio pažinime. 

 Dažnai, kažką tai nugirdus, mintys plūsteli fejerverku. Nugirsta gali būti tiesiog iš praeivių, skaitant knygą, kokį tai straipsnį ir pan. Jausmingai jumyse atsiliepia tik tos mintys, kurios aktualios jums, kurios kaip sakoma „pribrendo“ jumyse. Tai gali būti tiek „geros“ tiek „blogos“ mintys, bet jos beldžiasi iš jūsų, per jus. Jei jūs tingėsite jas užrašyti, užsikrausite kasdienos rutina, tai genialios mintys vis rečiau belsis į jūsų protą, o tai bukina, skandina užsimiršimo liūne. Metai bėga ir mes pamirštame ne tik savo praeities mintis, bet ir save. Nereikia siekti, kad mūsų mintys būtų dailiai sudėliotos, be klaidų. Tiesiog sau rašome ir būkime sau savu. Su laiku, pastebėsite, kad mintys vis aiškiau dėliojamos, vis platesnis suvokimas veriasi ir tai įtakoja jūsų charakterį, formuoja jūsų gyvenimo ašį. Tai ne tik šiaip rašymas, bet savęs savotiškas auginimas. Nepatingėkite kas dieną bent kelias, jums tai dienai genialias mintis užfiksuoti raštu. Dažnai tai nutinka ne namie, todėl su savimi galima turėti užrašų knygutę ar mobilų telefoną. Po to namie, vakare perrašyti į kasdieninį sąsiuvinį, bet tik taip, kaip jau užfiksuota užrašų knygutėje. Tiesiog mes per tą laiką kažkiek pasikeitėme, pasikeitė mūsų suvokimas ir emocinis užtaisas. Visa tai jūs galėsite įvertinti po metų kitų, kuomet prisėdę ir perskaitę, pagalvosite „ir iš kur pas mane tokių superminčių buvo ir kaip aš tai pamiršau“. Jei mintys liko aktualios iki šiol, tai reiškia mes nieko iki šiol nepadarėme, kad pakeistume save. Tai kritika mūsų pačių sau, iš praeities. Akimirkomis mes būname net genijais, o genijai tose būsenose būva ilgiau. Kiek mes sugebėsime save „pagauti“ esant genijais kasdienybėje, tiek tas laikas mums bus pridedamas. Tai reiškia, jei mes sieksime pastoviai užsirašyti savo genialias mintis (gal tuo metu atrodys genialios, bet svarbu įsodrintos emocijų, pakylėjančios), vis jas prisiminti perskaitant, permąstant, tuo daugiau tokių minčių belsis per mus. Taip mes vis labiau sąmoningėsime, tapsime pastabesni, platesnės pasaulėžiūros. Taip Tiesa vis labiau reikšis mumyse.  

 Rašant net tik vien sau, į savo sąsiuvinį, kažką panašaus į dienoraštį, kartais iškyla minčių ir jausmų, susijusių su praeitimi. Juos reikia „išrašyti“. Po to jaučiamas tarsi praeities emocinio „mazgo“ išrišimas, tarsi tam laike užstrigusios energijos atlaisvinimas. Tai reikia daryti sąžiningai, neteisinant savo poelgio ar kitų žmonių poelgio. Tiesio tam momentui kaip jums atrodo teisinga, taip ir rašykite. Tas „teisinga“, gal po kelių metų atrodys kitaip, tai gal ir bus po kelių metų, o dabar rašote taip, kaip jums atrodo esant ant  dabartinio suvokimo laiptelio.  Su laiku, rašant, žodžiai gali pradėti keistai dėliotis, tarsi rimuotis ir visai ne pagal gramatikos taisykles. Atsiduokite tam procesui, rašykite taip, kaip rašosi, gali net eilėraščiais pradėti dėliotis jausmai. Nevertinkite savęs ar tai jūs galite ar mokate, tiesiog darykite. Kaip sakoma – einančiam veriasi nauji keliai. Per eilėraščius dažnai pašalinama tai kas buvo skaudu, o kartais ir ateities baimės. Per eilėraščius išreiškiama viltis, tikėjimas. Per eilėraščius programuojama ateitis. Beje nebūtinai per eilėraščius. Tai vyksta ir besirimuojant sakiniams.

   Tai būtų pirmas etapas ar laiptelis, kurio mums gali ir užtekti. Kitame etape, tas savo užrašytas mintis, turite ištransliuoti visuomenei, pažįstamiems, draugams, artimiesiems. Tą padaryti daugumai „sunku“. Kodėl? Bijo žmonės būti „sužeisti“, pašiepti, sukritikuoti ir pan. Bet tai juk puikybės, visažinybės, idealo sindromas. Nori gydykis išeidamas (išeidama) į plačią visuomenę, arba sėdėk tyliai apsikabinęs (apsikabinusi) save, tokį idealų (idealią). Idealaus nieko nėra. Mes mokomės visą gyvenimą ir niekuomet visiškai, absoliučiai teisūs neesame niekame. Nė vieno žmogaus pasaulyje nėra, kuris neklysta. Nė vieno. Jei tai suprasite ir priimsite, tai drąsiau reikšite save, nebijodami klysti. Tik miręs neklysta. Todėl, išreikšdami save visuomenei, nebijokite būti apkaltintais jog klystate. Jums tiesiog dabar Tiesa yra tokia, taip ji atrodo. Jums atrodo, kad pagal dabartinį suvokimą, jūs maksimaliai priartėjote prie Tiesos tame ar kitame klausime. Atsižvelgti būtina tik į tą kritiką, kuri yra konstruktyvi, o ne žeminanti, smerkianti. Jei, po kritikos peržvalgos, liekate tame Tiesos suvokime, kuriame ir esate, tai „neprakaituokite“. Tiesiog esate ant dabartinio, jus atitinkančio Tiesos suvokimo laiptelio. Vėliau gal kas keisis, bet ne dabar. Beje nebijokite klysti gramatiškai, nes čia taip pat idealų nėra. Taip pat nedailinkite teksto, kad visi suprastų, nerašykite visiems. Rašykite tarsi sau. Visiems įtikti ar patikti neįmanoma ir netikslinga. Beje visiems įtikti siekia nebent prostitutė (prostitutas). Kas pribrendęs jūsų mintims, tas surezonuos.

 Norint save ištransliuoti kitiems, šiuo metu yra labai daug galimybių internete. Tai ir savo svetainės sukūrimas, tai ir socialiniai tinklai ir t.t. Ne visuomet būsite idealai, išreikšdami savo mintis, gal net pasiduodantys momentinėms emocijoms, bet tai žmogiška, mes ne robotai ir net sąmoningai galime būti ne visai teisūs. Svarbu tai suvokti ir pripažinti bent sau. Jei yra galimybė, tai net ir ten, kur „leptelėjote“. Nesivelti į diskusijas su „emocingais“, užstrigusiais savose priklausomybėse, kritikuojančiais tik dėl kritikos. Jie tik atiminės jūsų laiką, jūsų energiją. Tai savotiški vampyrai. Diskutuoti galima tik racionaliai, remiantis savo požiūriais, informacija, apmąstymais, visuomenės patirtimi, savo istorijos suvokimu ir t.t. Taip augs jūsų patirtis diskutuoti. Nereikia pamiršti, kad beveik visuomet diskusijoje nėra laimėtojų, todėl nesiekti, kad oponentas priimtų jūsų tiesas. Jei nežinote kaip oponuoti į kito žmogaus „Tiesas“, tiesiog neoponuokite, nes natūralu yra neturėjimas visos informacijos ta tema. Beje tai ne „pralaimėjimas“, o tiesiog atsakymo nebuvimas. Todėl nuraminkite savo ego. Pasaulis daug platesnis už dvi diskutuojančias „dulkes“. Jei taip priimsite situaciją, tai kritikuojantys jūsų nežeis.

   Dar vienas svarbus dalykas, kuomet jūs savo mintis skleisite kitiems žmonėms, o ypač per internetą. Kadangi žmonija yra visuma, tai mes vienas kito jausmus jaučiame, nors ne taip, kaip mama savo vaikų būsenas. Tačiau, po jūsų straipsnio, pasisakymo galite pajusti savyje tam tikras įtampas, tam tikrus jausmus, tarsi nebūdingus jums. Gal net norai, jau senai praeityje palikti, gali pabusti jumyse. Tai reiškia, kad jūsų raštą skaito ir apmąsto žmogus ne paviršutiniškai, o lygindamas su savo gyvenimu, su savo patirtimi. Tai kaip rezonansas, kurio metu vieno kamertono vibracijas pajaučia kitas kamertonas ir pats pradeda  taip pat vibruoti. Su sąlyga, kad jūs jautri (jautrus), galite pajusti to žmogaus sutikimą su jūsų mintimis per jūsų padidėjusią energetiką, nežinia iš kur pakylėtą nuotaiką. Taip pat galite jausti kito, giliai įsiskaičiusio į jūsų tekstą, nepasitenkinimą jūsų mintimis, priešiškumą, nes jūs „kėsinatės“ į jų „Tiesas“, „griaunate“ jų „vertybes“, jų pasaulio suvokimą. Tiesiog taip jiems atrodo nuo savo, pasaulio pažinimo laiptelio. Tai jums gali atsiliepti karščio pliūpsniais, ypač galvos srityje. Jei jums, po tam tikro, jūsų paskleisto straipsnio, užsinorės užsirūkyti, alkoholio ar kt. , kas jums nebūdinga, tai reiškia jus „atakuoja“ žmogus, ar žmonės su tomis priklausomybėmis. Kodėl? Todėl, kad jūs kėsinatės į jų „mylimas“ pasaulio vertybes, į jų priklausomybes. Bet tai būna ne šiaip sau žmonės su priklausomybėmis, o tie, kurie jaučia, kad negerai tos priklausomybės, bet ir be jų negerai. Aišku jie turi įsiskaityti į straipsnį ir palyginti su savo gyvenimu. Tik tuomet gali jums ataidėti toks atsakas. Jūsų organizmo reakcija į atsaką priklausys nuo to, ar kada tai turėjote vienokią ar kitokią priklausomybę ir ar visiškai atsisakėte. Jei tos priklausomybės neturėjote, tai jūsų tas nepalies. Jei nors menkiausia priklausomybė buvo, tai gali būti noras pavartoti to, nuo ko priklausomas nematomas oponentas (nors tik savo mintyse, jausmuose oponentas). Tai reiškia, kad sakykime jūsų straipsnis bus apie nutukusius, apsileidusius persivalgyme žmones, apie nutukintus jų vaikus , tai laukite keisto noro daugiau ir nesveikai valgyti. Jis praeis, tereikia tik išlaukti. Jei jums atrodo tarsi jus kas apsėdo, tai tiesiog truputį, dėl skonio, pavartokite tai. Tai reiškia, kad jūsų „pamiršta“ priklausomybė nuo šių dalykų, ne 100% pamiršta. Nematomi oponentai „paspirgės“ tam tikrą laiką ir pamirš. Žmonės su priklausomybėmis dažniausiai pamiršta jiems „skaudžias“ tiesas, nes jiems patogiau rūgti savo pelkėse. Tačiau pasitaiko ir tokių žmonių su priklausomybėmis, kurie yra pribrendę pokyčiams ir jūsų straipsnis gali būti paskutinis lašas, skatinantis keistis, numesti tas priklausomybes. Va dėl tokių ir turi būti rašomi tie straipsniai. Taip jūs padarote savotišką spyrį į užpakalį, kad žmogus pajudėtų iš pelkės (tiek proto, tiek jausmų, tiek kūno atžvilgiu).

  Energoinformacinio pasaulio dėsniai, taisyklės yra „iš kitos erdvės“, todėl mums mintis reikia adaptuoti prie šio pasaulio realybių. Atėjusios mums į galvą mintys gali atrodyti fantastinės, bet pažvelgus keliais šimtmečiais atgal, tai tas, kas aplink mus vyksta, taip pat atrodytų fantastika, tik pritaikyta prie mūsų realaus pasaulio. Būtent ir mūsų „fantastines“ mintis būtina priderinti prie esamos realybės. Tų minčių priderinimas prie dabarties, per mus vyksta tokiu lygiu, kokio sąmoningumo, pasaulio pažinimo, istorijos pažinimo, savęs pažinimo ir pan., lygio esame. Mes, tas mintis ištransliuojame tik per savo kalbos turtingumą, per savo gebėjimą atsiverti Tiesai ir nebijojimą dėl to nukentėti, būti pasmerktais, sukritikuotais. Tiesiog išreiškiame iš savęs tai, kas mumyse tuo metu „spirga“. Išreiškiame taip, kaip sugebame, kiek sugebame, nesidairydami į idealumą. Nesidairydami į tai, ar visi sugebės suprasti taip, kaip jums tas klausimas atrodo, ką jūs apie jį mąstote. Kiek mes skirtingi, tiek mes ir vienodi. Tad drąsiau.

  2019.01.17