REINKARNACIJA

 Reinkarnacijos sąvoka, apibūdina energoinformacinės struktūros, liaudyje vadinamos siela, atgimimą naujame kūne. Reinkarnacijos sąvoka buvo ir taip vadinamoje biblijoje, kol kunigų susirinkimas nusprendė tą sąvoką pašalinti, kad labiau įbauginti „aveles“ gyventi pagal Bibliją ir ypač pagal kunigų nurodymus. Kitaip avelės neteks „amžino gyvenimo“.

 Reinkarnacija turi gana nemažai patvirtinimų, pavyzdžiui Indijoje, Tibete, kur net atgimusį Lamą ieško, pagal tam tikras žymes. Na, o Indijoje gana daug vaikų pamena savo praeitus gyvenimus. Pamena ne tik atskirus buvusio gyvenimo epizodus, bet konkrečius žmones ir daiktus. Kodėl taip nutinka? Tiesiog „siela“ persėda iš vienos „mašinos“ (bioroboto) į kitą ir „važiuoja“ toliau. Susidėvėjo mašina. Biorobotui, fiziniam kūnui susidėvėjus ir jam nustojus veikti, būtina tą biorobotą kapitaliai sunaikinti. Geriausiai sudeginti. Tiesiog kuo ilgiau tame kūne, toje mašinoje, tame biorobote gyvena siela (energoinformacinė matrica), tuo labiau prisiriša, o ypač genetiškai. Todėl sunaikinus, sudeginus biorobotą, „siela“, arba tos mašinos vairuotojas, atsilaisvina nuo buvusios transporto priemonės ir puola ieškoti kitos. Kuo greičiau „siela“ susiras naują transporto priemonę ir įsikūnys joje, tuo daugiau žinių iš praėjusio gyvenimo atsineš į šį. Jei kūną tiesiog šiaip palaidoti, tai jo genetika maksimaliai suirs maždaug po 10-12 metų ir tik tuomet siela atsilaisvins ir turės galimybę ieškoti naujo kūno. O per tiek metų daug kas pamirštama būnant energoinformaciniame pasaulyje.

 Sensityvai, jautrūs ir matantys žmonės, mini, kad aplink jaunas šeimas sukasi tam tikras kiekis sielų, kurios ieško būdų įsikūnyti. Net prie namų, ar laiptinių mato stovinčius vaikus. Kas įdomiausia, kad tie vaikai jau turi lyties požymių? Iš to galima daryti išvadą, kad siela nekeičia vienos iš savo savybių – vyriška ar moteriška??? Kuomet sielos įsikūnija biorobote, kuris auga ir vystosi moters kūne, pagal įvairius pastebėjimus nėra visiškai apspręsta. Pagal vienus neužilgo iki gimimo, pagal kitus iškart gimdymo metu. Siela tarsi per piltuvėlį įtraukiama į biorobotą – užima kėdę mašinoje, kur pradeda mokytis ją vairuoti. O kokia kokybė, sielai atitekusio bioroboto, tai jau kitas klausimas. Man artimo žmogaus siela (energoinformacinė matrica), maždaug savaitė iki kūno mirties jau pradėjo paieškas naujo įsikūnijimo. Rado maždaug po mėnesio nuo kūno mirties ir sudeginimo. Viso to neprašiau, bet man tai savaime ateidavo vaizdiniais, arba pusiau miego būsenoje. Tai kaip filmo stebėjimas ekrane, o kartais ir dalyvavimas. Beje energoinformacinė matrica su kiekvienu nauju įsikūnijimu, truputuką keičiasi, įgyja naujos patirties. Tarsi auga savyje, iš savęs ir tampa išmintingesnė. Tuo tarpu religija draudžia tai ir sako, kad yra tik vienas gyvenimas iš po kurio arba pas mistinį „avelių ganytoją“, arba pas jo antipodą. Viskas yra ir sudėtingiau ir paprasčiau.

 Paskutiniu metu žmonija kenčia nuo vis labiau didesnio kiekio brokuotų biorobotų. Visų pirma tai blogi genai, kurie pagal Gamtos dėsnius turėjo žūti, bet žmonių visuomenėje išsaugoti ir turėjo galimybę išbujoti. Visuomenėje labai daug kūnų (biorobotų) kurie genetiškai pažeisti ir sielos tokiuose kūnuose kenčia, nesugeba normaliau vystytis. Kam patiks mašina, kurios vairas sunkiai sukasi, kažkurios lemputės neveikia ar aplamai elektros instaliacija sutrinka kartas nuo karto. Na, o jei mašinos-automato kompiuteris stringa (smegenys), tuomet reikalai nekokie. Ir ką daryti gavus tokią mašiną? Siela mielai išeitų, bet aplinkiniai, rūpestingi žmonės neleidžia, rūpinasi tuo kūnu, maitina, aptarnauja, kai tuo tarpu Gamta jau būtų paleidusi tokią sielą, sunaikindama silpną, brokuotą kūną – biorobotą. Gamta nėra tikslus automatas, kuris štampuoja tikslius kūnus. Yra klaidų. Ir tas klaidas Gamta „nurašo“, pamaitindama kitas gyvybes. Gamtai gyvybė, kaip to tokia, nėra svarbi, kas labai sureikšminama visuomenėje, o ypač kiekviena mama. Aišku iš savęs gimusį kūdikį galima sureikšminti ir idealizuoti. Bet tai ėjimas prieš Gamtos dėsnį. Vėliau tas virsta mamos kasdienine kančia į ką įtraukiami artimieji ir tie artimieji tuo pačiu netenka dėmesio sau. Tuo labiau jei tai kiti, sveiki vaikai, kuriems reikia tam tikro dėmesio, kad jie sėkmingiau vystytųsi. Visuomenė taip pat apkraunama „brokuotų“ vaikų problemomis ir įsivelia į kovą su Gamta. O kovoti su Gamta, tai tas pat kas kovoti su savo kūnu, o tai faktiškai su pačiu savimi. Realiai tai vidinis suicidas, savižudybė, kuri pasireiškia įvairiomis ligomis, iki pat autoimuninių, kuomet pačio organizmo imunitetas žudo patį organizmą.

 Neprisirišęs prie kūno žmogus (siela, energoinformacinė matrica) greit su randa sau kūną (biomašiną) ir tai ne tik dėl neprisirišimo, bet ir dėl sąmoningumo. Sąmoningumo išlaikymas iki pat bioroboto mirties ypač reikšmingas. Pavyzdžiui įvairiuose kultūruose, tiek Tibeto, tiek indėnų Amerikoje ir kt., yra minimi faktai, kuomet tiek šamanai, kurių kūnai paseno, tiek kariai, kurių kūnai gerokai sužaloti arba pakliuvę į priešo nelaisvę, tiesiog atsiguldavo ant žemės ir „numirdavo“. Tai vienas iš supratimo, kad kūnas (biorobotas) yra laikinas materialus mechanizmas ir jį galima pakeisti kitu, kuomet jis yra nedarbingas. Sąmoningas bioroboto gadinimas, arba sveiko bioroboto sunaikinimas savižudybės būdu, sielą programuoja, kad kitas biorobotas gali būti su didesnėmis problemomis. Tai ką gavome iš Gamtos reikia vertinti, jei tai veiksnu. Jei neveiksnu, laiku aptikti. Pavyzdžiui siela, kol prisitaiko prie naujo kūno (bioroboto), praeina keli metai ir jei iki to laiko biorobotas žūsta, ar yra sunaikinamas, ji tiesiog „išskrenda“ ieškoti kito varianto ir padėkoja, kad jos nepasmerkėte daugybę metų gyventi brokuotame kūne. Iš to, žinantys žmonės, daro išvadą, kad mamos, auginančios iš prigimties neįgalius vaikus daro nuodėmę jų sieloms, kankina neįgaliuose kūnuose. Mamos, sakydamos, kad tai Jos vaikas ir tipo dievo duotas kryžius, tik teisina savo savininkiškumo interesą, visiškai neatsižvelgdamos į tokiame, neįgaliame kūne gyvenančios sielos jausmus, interesus. Jos pačios, savo naiviu suvokimu užsikelia „kryžius“ ant savo pečių, taip pat užversdamos ir ant artimųjų. Gamta ne tik, kad nevertina tokias aukas, bet dar net prideda sunkumų, ligų, kad kitame gyvenime, tokių mamų sielos prisimintų savo klaidas ir gal būt nepakartotų. O siela, kaip energoinformacinė matrica, turi savo pasąmonę, kur nesąmoningai registruojama patirtis. Ne veltui vaikai kažką tarsi žino, ar prisimena savo gebėjimus iš vidaus, kažkam tarsi linkę iš prigimties, nors net jų tėvai ar protėviai to nemokėjo. Aišku tam dar turi įtakos ir bioroboto kokybė ir gauti genai. Jei genuose užfiksuotas greitesnis ir geresnis pirštų, plaštakų paslankumas, klausos aparato kokybė ir tam tikrų smegenų dalių aktyvumas, tai tokiame biorobote puikiai pasireikš praeitame gyvenime muzikante buvusi siela. Ir kiti panašūs atvejai.

 Mirus biorobotui, įsikūnijusi naujame biorobote energoinformacinė matrica (siela), kurį tai laiką labai užimta įvaldant naują „mašiną“. Čia ne tik matymas, girdėjimas ar vaikščiojimas. Čia ir daugybė cheminių procesų viduje – tiek irimo, tiek augimo. Labai neigiamai tuos procesus gali paveikti įvairūs virusai, bakterijos, grybeliai… Tačiau jei aplinkoje tokių šaltinių mažai, tai didžiausią pavojų turi skiepai, kurių gausa tiesiog perdėtai apkrauna kūdikio imunitetą. O tuo labiau, kad jau antras dešimtmetis į skiepus dedamos medžiagos, kurios didina skvarbumą ir galimybę patekti į smegenis. Tuomet tam tikrose smegenų dalyse gali kilti uždegimai ir kartais išoriškai tas pasireiškia kaip traukuliai arba tiesiog netikėta mirtis. Dažniausiai tai praeina veik nepastebimai. Tiesiog normaliai besivystančio vaiko dėmesys sutrinka, aktyvumas sulėtėja. Tai vienas iš ženklų, kad smegenys jau buvo pažeistos, o tai jau visam laikui. Tik galutinės pasekmės neaiškios, kol biorobotas toliau nesivystys. O jei „kompiuteris“ pažeistas, tai sielai tokioje „mašinoje“ jau sudėtingiau tobulėti. Beje tokios sielos kūdikystėje turi gerą ryšį su savo buvusiais artimaisiais ypač vaikais. Jei vaikai apie savo tėvus vis tebegalvoja kaip apie mirusius, liūdi ir pan., o tie jau naujuose kūnuose, tai kenkia jiems. Todėl tokios sielos siekia „užsidaryti“ nuo savo liūdinčių vaikučių, ar artimųjų. O kartais sapnuose ateinantys vaizdiniai apie savo mirusius tėvus ar artimuosius, kad tipo jiems „ten“ blogai, tai tik prašymas apie juos gerai pagalvoti, pagalvoti kaip apie sveikus, džiaugsmingus. Tiesiog tuo metu, jų tėvai jau gyvenantys naujuose kūnuose kaip kūdikiai, sirguliuoja ar jiems kažkas nesiseka, tai ir prašo pagalbos. Teisingiau prašo energoinformacinio palaikymo. O jei matai savo mirusius tėvus džiaugsmingus, tai jie dalinasi savo džiaugsmu su tavimi, būdami vaikais, jau fiziniame pasaulyje. Taip mes susiję su savo naujai atgimusiais artimaisiais ir kartais gyvenime sutikę tokį artimą, kažkodėl lengvai galime bendrauti vienas su kitu ir suprasti vienas kitą, tarsi visą gyvenimą buvę kartu. Ir tai ne meilė, o vidinis artumas, kaip didelė draugystė nuo pirmo žodžio. Dažnai tai palaikoma meile ir buvę vaikai sugyvena su savo tėvais naujų vaikučių. Aišku jei praeitame, ar praeituose gyvenimuose nebuvo darnos, buvo pykčių, svetimumas, tai tokių jausmų nebus, o gal net išankstinė neapykanta bus. Susitikai žmogų ir tu, net jam nė žodžio nepasakius, jau jo nekenti. Reiškia kažkuriame iš praeitų gyvenimų jis gana dažnai ir stipriai tau kenkė, nukentėjai nuo jo. Todėl tu sieki tokį žmogų apeiti per keliasdešimt metrų, o jis, pajutęs buvusią auką, gali siekti vėl kenkti tau, net nesuprasdamas to savo noro, tarsi kažkokio instinkto. Nors šiaip tas žmogus su kitais, tarsi ir normaliai elgiasi.

 Atmintį turi ne tik siela, kurios atmintis didžiulė ir beje nuolat, su kiekvienu gyvenimu ne tik tobulėja, bet kažkas ir retušuojama. Tai dažniausiai kas susiję su skausmu. Pavyzdžiui sielos siekia atgimti ne tiek kažkokioje konkrečioje šeimoje, o dažniausiai konkrečioje vietovėje. Ta vietovė dažniausiai būna susijusi su nerūpestinga ir įdomia vaikyste. Tačiau jei jaunystė ar vėlesnis periodas turėjo daugiau teigiamų jausmų, tai siela ieškos tokios vietovės. Dar gali būti išsvajota vietovė, kaip pavyzdžiui mieste visą gyvenimą išgyvenęs žmogus, į gyvenimo pabaigą svajos apie kaimą, gamtą. Tuomet jis (ji) atgims kaimiečių šeimoje, arba kaimo vietovėje turinčius namelį vasarai. Sielai svarbūs yra pokyčiai, ypač kurie susieti su maloniais potyriais. Todėl ji neieško sau „išbandymų“ ar prasto, brokuoto bioroboto. Ji tik renkasi vietovę, o sąmoningesnės sielos jau gali ir šeimas, žmones atsirinkti, per kuriuos atgims. Sąmoningesnės sielos tai tokios, kur žmogui mirštant jis yra sąmoningas veik iki paskutinio atodūsio. Dėl to, kad sielai yra svarbūs pokyčiai, jei biorobotas priverstas ilgą laiką būti, dirbti, gyventi ar egzistuoti tam tikroje teritorijoje ar būsenoje, siela tarsi „užmiega“. Tokie patys veiksmai ir nebuvimas naujų patirčių, bioroboto „vairuotoją“ užmigdo. Todėl, su laiku, toks dažnas „užmigimas“ sielą gadina ir gali vesti į degradaciją. Iš čia ir poreikis keliauti, pamatyti ir pažinti kažką naujo. Jei to nėra, kad siela toliau nedegraduodų, rimtai suserga kūnas arba galutinis nelaimingas atsitikimas ir valiooo… naujas kūnas ir naujos patirtys.