REINKARNACIJA
Šita tema mano dėmesio sferoje vis iškildavo, bet gyvenimo rutina vėl ją „nuplaudavo“. Prieš metus mirė man brangus žmogus ir reinkarnacijos tema tiesiog įsiveržė į mano gyvenimą, visai man neprašant. Tiesiog iškildavo vaizdiniai ir sapnai, kurie rodė tos sielos kelią. Tai buvo kaip trumpi filmai. Paskutinių trijų mėnesių laikotarpyje, mirę iš mano giminės, mane tarsi pakvietė pasidomėti jų reinkarnacija. Ir vėl iškilo netikėta informacija vaizdinių pavidalu. Visa ta informacija kažkiek patvirtino knygose, internete, aiškiaregių platinamą informaciją, bet dalį paneigė.
Dabartinės mano turimos žinios teigia, kad po mirties sudegintas žmogaus kūnas leidžia sielai vėl įsikūnyti ir gimti kitame kūne nepraėjus net metų. Jei kūnas karste palaidojamas į žemę, tai siela turi galimybę įsikūnyti tik po 10-12 metų. Atsakymas matyt toks – kol kūnas visiškai nesuyra ir genetinė informacija, esanti tame kūne tampa visai neaktyvi, tol sielai yra trukdis gimti kitame kūne. Matyt, kad ir negyvybingas kūnas (miręs), bet jame lieka genetinės vibracijos, kurios savotiškai įtakoja sielą ir trukdo įsikūnyti.
Daugumoje knygų, bei įvairių aiškiaregių minimoje informacijoje sakoma, kad sielai atgimti reikia daug laiko, gal šimtmečių ar tūkstantmečių ??? Kad mirusių sielos ateina pas savo palikuonių patarti, pagelbėti, bando susisiekti su savo palikuonimis, gimine. Visa tai buvo ne mano patirtis, o tik kitų ištransliuotos ir populiarinamos žinios, kuriomis aš kažkiek pasitikėjau ir pats kalbėdavau kitiems. Tačiau dabartinė patirtis ir reinkarnavę mano giminės kalba kažkiek kitokią tiesą. Jei mes verkiame dėl savo artimųjų, gailimės jų, kad negalėjo dar gyventi, negalėjo dar patirti gyvenimo, tai mes juos traukiame į mirusį kūną, į „mirusią“ praeitį. Tiesiog jų kūnai nebeatlaikė esamo ir galimo būsimo gyvenimo ir sielos paliko tuos kūnus. Esama skaudi patirtis, kažkiek pagadintas dvasinis gyvenimas neleido toliau vystytis sieloms ir jos paliko kūnus. Apie priežastis ir galimus ateities įvykius mes, savo logišku protu, nesuvokiame, tačiau savo jausmais bandome išėjusias sielas „partraukti“ atgal. Tai mes neleidžiame savo artimiesiems įsikūnyti gana ilgą laiką. Ypač ilgai tas užtrunka jei kokia anūkė ar anūkas savo mirusių senelės ar senelio prašo pagalbos savo gyvenime (tiek sveikatos, tiek paties kokybiško gyvenimo atžvilgiu). Dar blogiau jei šito prašo prosenelių, tai ir jų įsikūnijimą stabdo. Aišku čia svarbi sąlyga, kad tas prašantis būtų ne tik matęs tuos savo senelius ar prosenelius, bet ir patyręs jų globą, rūpestį. Tuo jausmu naudodamiesi, tiek anūkai, tiek proanūkiai gali laikyti savo senelius ar prosenelius neįsikūnijimo būsenoje net visą savo gyvenimą. Matyt būna atvejų, kuomet tokie anūkai ar proanūkiai tai atvirai demonstruoja savo vaikams, anūkams kurie gali perimti estafetę ir savo tikėjimu laiko neįsikūnijusias sielas šimtmečiais, vis reikalaudami sau pagalbos, globos. Deja tos sielos negali pasakyti „ne“ savo palikuonims. Jos ir ten išsineša mylinčios mamos, ar tėčio jausmą, rūpesčio jausmą.
Jei kūnas tiesiog palaidojamas, tai išėjusia siela artimieji turi galimybę „naudotis“ bent 10 metų. Tačiau jei tame laikotarpyje jie įpras, dažnai naudosis, o ypač jei tai vaikas, kuriam artėja ar jau yra paauglystė, tai siela gali „užstrigti“ mirusių pasaulyje ir ilgiau. Jautrus vaikas, patyręs ir pajutęs mirusios senelės, senelio, ar prosenelių pagalbą, gali „įsikabinti“ ilgam į tą teikiamą pagalbą. Išėjusios sielos gali suteikti tokią pagalbą kaip palankių gyvenimiškų situacijų sudarymą, pašnibždėti kokį kelią ir kaip rinktis – nes joms iš to pasaulio matosi geriau. Deja tokie kontaktai palikuonis gali įpratinti tapti nuolatiniais prašytojais, o tai savotiškas vampyrizmas. Pasirodo tai pradeda įtakoti prašytojų sveikatą ir jų galimybę turėti sveikų palikuonių, ar net aplamai palikuonių. Visa tai išėjusios sielos mato, bet dėl meilės, rūpesčio savo palikuonimis nesugeba nutraukti šio ryšio ir senka pačios. Yra kažkokios tai jėgos ar tiesiog Visatos įstatymai, kurie neleidžia ilgam išlikti tokiems vampyriniams ryšiams ir griežtai juos nutraukia sunkia, greitai progresuojančia liga ar tiesiog „nelaimingu“ atsitikimu – palikuonis „prašytojas“ miršta.
Manau yra galimybė retkarčiais, tikrai kritinėmis situacijomis prašyti išėjusių sielų pagalbos 10 metų laikotarpyje po jų mirties, jei jų kūnai palaidoti ir mėnesio laikotarpyje jei jų kūnai sudeginti. Jei tie prašymai bus išreikiami vėliau, tai didelė tikimybė, kad jūs kreipsitės į jau gimusią kitame kūne sielą. Tai bus tik aidas jų pasaulyje, bet vis dėlto kažkiek atiminės energijos iš jų, o tai gali įtakoti jų likimus, sveikatą ar pan. Daug geriau jei jūs siūsite jiems gerus prisiminimus, meilės jausmą, gerus palinkėjimus ir taip juos savotiškai „turtinsite“. Kadangi jie, gimę kituose kūnuose, jaunesni už jus, tai jie, būdami kokybiškesniuose gyvenimo sąlygose atspindės jums, jūsų siųstą meilę jau stipresniam pavidale. Beje yra toks efektas - sakykime jums jau 45 metai, o jūsų atgimusiai seneliai paauglystė, pirmosios meilės. Jūs tai galite pajusti kaip didesnę meilę savo mylimam vyrui. Deja jei jūs gyvenote su savo vyru ne meilėje, o tiesiog dėl vaikų ar dėl įpratimo, patogumo, tai nesąmoningai pradėsite dairytis į kitus vyrus, pradėsite jausti poreikį tikros meilės. Tai yra jūs tiesiog jausite savo mirusio artimo gyvenimiškus jausmus. Ir kuo jūsų ryšys su tuo artimu buvo stipresnis, tuo ryškiau gali reikštis tie jausmai.
Tik pas vienintelius tibetiečius, savo laiku teko sužinoti, esanti „Mirusių knyga“, kurios skaitymas po mirties, tarsi veda pomirtinio pasaulio labirintais sielą ir padeda greičiau įsikūnyti. Po to teko išgirsti, kad ir Egipte buvo kažkas panašaus. Gal tai iškraipyta informacija, bet mano sužinotus faktus gana gerai atitinka.
Būdama tiek prie savo močiutės, tiek prie tetos kapo ir stebėdamas jų esamą reinkarnaciją gavau informaciją, kad sielos ieško tos vietovės atgimti, kur joms kažkada, gal net vaikystėje, buvo gera. Jei kažkur tai, ypač artėjant mirčiai, gyvenimas buvo sunkus, skausmingas, tai čia ji tikrai neatgims. Ateinančios sielos nebūtinai renkasi ateiti į savo artimiausią giminę – tiesiog renkasi būsimas, palankiausias jų gyvenimui ir tobulėjimui sąlygas. Beje tiek močiutė, tiek teta, tiek po to ir senelis man atsiuntė tokį jausmą, tokią informaciją – kapų kultas sekina tiek gyvus žmones, tiek mirusias sielas. Gyvi žmonės, kurdami kapus, juos prižiūrėdami nieko neduoda mirusioms sieloms, o net labiau jas pririša prie tų vietų pradžioje, o po to prie tų „prižiūrėtojų“. Gyvieji galvoja, kad po savo artimųjų mirties, prižiūrėdami, puošdami jų kapus atsidėkoja mirusiems? Ne. Žmogiškai tai tik pasirodymas prieš kitus, ar savo sąžinės kirmino nuraminimas, kad „mažai mylėjau, mažai rūpinausi išėjusiu anapilin“. Normalūs kapai, po 12 metų tušti ir tik akmenys stūkso, bei gėlynai žydi. Mirusieji jau atgimę ir gyvena kituose kūnuose, o šie kapai tik kažkiek trukdo jiems, nes prie jų ateina paliūdėti jų buvę artimieji. Geriau palikite juos ramybėje jei nesugebate jiems siūsti meilės jausmą, dalintis su jais savo gyvenimiškų džiaugsmų jausmais. Jie jaučia jūsų jausmus ir atspindi juos jums. Tą aš ryškiausiai pajutau prie močiutės kapo, kuriai jau veik 21 metai ir ji džiaugiasi gyvenimu. Po to tai pajutau ir prie tetos kapo, kuri „nuskrido“ į savo vaikystės erdves ir ten atgimė, nes tuose kraštuose jai buvo geriau. Vienas iš senelių gana verslus jaunuolis ir jam tame tik pradžia. Visais jais aš džiaugiuosi ir dabar daug aiškiau suvokiu pastovaus atgimimo reikšmę ir esmę – nepertraukiamas sielos tobulėjimas.
Dabar šiek tiek apie religijų įtaką mirusių atžvilgiu. Kažkaip tai pastebėjau, kad visos religijos po mirties žada rojų, tipo gyvensite laimingai, džiaugsmingai, visko aptekę, arba teks pakliūti į pragarą, amžinas kančias. Tai yra arba „bandelė“ arba „bizūnas“. Taip elgiamasi tik su vergais. Matantis ir girdintis savo laiku turėjo tai suprasti. Beje religijos siekia sielas nugrūsti į anapus amžiams. Iš čia ir „amžinos ramybės mirusiems“. Tačiau išėjusios sielos nemiršta ir joms nereikia amžinos ramybės ir jos skuba įsikūnyti, veikti, gyventi, patirti gyvenimą, džiaugtis saviraiška jame, mylėti ir mokytis kurti. Tik artimieji, savo egoistiniais poreikiais ar nežinojimu, gali stabdyti įsikūnyti sieloms, o tam reikalinga institucija, kuri apgaudinėtų tuos artimuosius. Artimųjų apgaulės funkciją puikiai atlieka religija, siekdama sielų reinkarnaciją „uždrausti“ savo kuriamais įstatymais, sugalvotomis maldomis, tarsi užkeikimais, kuriuos žmonės kartoja mechaniškai. Beje besidomintys žino, kad savo laiku Romos vyskupai panaikino reinkarnacijos sąvoką, kuri buvo ankstesniuose jų dokumentuose. Matyt buvo poreikis dabar ir čia įbauginti ir pavergti žmones, nes jei jie žinos, kad gali reinkarnuoti, tai neturės baimės kunigų išgalvotam pragarui. Jiems buvo reikalingi negalintys savarankiškai mąstyti žmonės, o negalintiems savarankiškai mąstyti belieka tik tikėti kitų skleidžiamomis „tiesomis“. Jokiu būdu nesinaudokite oficialiomis maldomis, nes tie „užkeikimai“ neigiamai veikia jau atgimusius (kažkada mirusius) mūsų artimuosius. Įvairios religinės maldos ir ritualai neigiamai veikia ir gyvuosius. Na pavyzdžiui, kad ir vienintelis pasakymas religinių apeigų metu - „aš kaltas, aš labai kaltas“ ir bilsnojimas sau į krūtinę. Kas tuo metu nutinka? Tuo metu jūs nusiunčiate Visatai ir visų pirma pasąmonei, kad jūs norite būti kaltu. Visata atsiliepia – „tebūnie taip“. Tuomet jūsų gyvenime susidaro situacijos, kuriuose jūs nesąmoningai pasielgiate kvailai, susireikšminate, užgaunate kito jausmus ar sužeidžiate fiziškai. Tuomet jūs ir pajuntate ko ir prašėte – kaltės jausmą. Sakoma – atsargiai su savo prašymais ir svajonėmis. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip religinės struktūros apgaudinėja žmones ir daro priklausomus. O kitas gana ryškus ir aktualus reiškinys – gimimo ir mirties esmės užgrobimas. Atseit būtina pakrikštyti vaikus, o jei ne tai baugina visokiais baubais, siunčia prakeiksmus (tipo sirgs, nesiseks gyvenime ir pan.). Laidoti taip pat privalu su kunigu, nes mirusi siela nueis į pragarą(vėl bauginimas). Užprogramuota, savarankiškai nesugebanti galvoti visuomenė verčia taip daryti net ir mąstančius, kad čia kažkas su tom religijom negerai, savo artimuosius. Jie, kaip užsiundyti, gali jus apkalbinėti ir smerkti. Iš dalies tai ne jų kaltė, nes juos taip tėvai bei bažnyčia užprogramavo. Iš kitos pusės tai ir jų kaltė, nes nesiekia mąstyti ir daryti sprendimus savarankiškai. Pirma gerai pagalvokite ir tuomet darykite. Dar geriau jei jūs susikursite sau priimtinas maldas, palinkėjimus kuriose meilė ir rūpestis savo artimaisiais(ir taip pat mirusiais, nes gal būt jie jau atgimė), gero linkėjimas, išminties linkėjimas, saviraiškos linkėjimas, darnios šeimos ir išmintingų vaikučių linkėjimas ir t.t.
Ne tik religinės įstaigos griauna gerus ryčius su gyvais ar mirusiais artimaisiais. Mistikai atlieka panašų darbą. Neigiamą įtaką gali padaryti visokie būrėjai dėl kortomis ir pan., kurie „nuspėja“ jūsų praeitį ar ateitį. Jei jie geri ir sąžiningi „jautikai“ ir turi psichologijos žinių, tai jie jums tik daug maž kryptį suteiks, tačiau dauguma iš jų tik paklydę „ežiukai rūke“, kurie orientuojasi tik pagal aidą tame „rūke“ ir dažnai nesąmoningai klaidina savo „klientus“. Labai jau daug paklydusių ir vampyruojančių sielų skraido apie tokius ir dar visokie negeri energetiniai dariniai. Jei religinės struktūros tai kaip labirintai su kietomis sienomis (gardais) savo „avelėms“, tai mistikų teritorija panaši į pelkes, kemsynus rūke, kur nežinai kuria krytimi eiti, o ir eiti sunku.
Kyla natūralus klausimas, o ką tuomet daryti su kapais? Jų tiesiog neturi būti. Žemė skirta gyviesiems, o mirusieji atgims ir jiems reikės gyventi Žemėje, jiems reikės žemės. Mirusius reikia sudeginti ir net pelenus nelaikyti kažkurioje vietoje. Pelenai turi būti išberiami ar į upę ar jūrą, tai yra ne į konkrečią vietą, kad mūsų sąmonė negrįžtų į tą vietą, kaip tarsi susietą su mūsų artimaisiais. Taip mūsų artimieji jau metų laikotarpyje gims kitame kūne ir mes galėsime apie juos galvoti kaip apie gyvus, gyvenančius kažkur šalia ar toliau nuo mūsų. Neturi būti jokio mirusių kulto ar su tuo susietos religijos. Tai stabdo sielų vystymąsi ir sielų tarpusavio bendravimą. Gal yra kažkokių tai atvejų kuomet sielos gimsta kūnuose kituose planetose, ar galaktikose ar dar kitokių tai galimybių, bet tokių šiuo metu nežinau ir remiuosi tik patirtimi, susieta su savo artimaisiais.
Ši informacija yra mano išgyventa, patirta, suvokta. Kam tai bus priimtina, gal net patvirtinta jų gyvenime, tai bus džiugu. Kažkam gal tai bus nesuvokiama, nepriimtina, bet jūs ištirkite ir patirkite patys, savaip, be jokių mistinių ar religinių įtakų. Jums nereikia jokių tarpininkų susisiekti su savo artimaisiais, o ypač jei jūs juos mylėjote. Gal jūs juos pajusite, gal pamatysite vaizdinius, gal išgirsite – tai priklauso tik nuo jūsų jautrumo, atvirumo procesui ir nuo laisvės peršamų mistinių bei religinių dogmų atžvilgiu(aišku tai dar priklauso ir nuo jūsų pakankamai sveiko gyvenimo būdo tiek kūno, tiek dvasios, bei sielos atžvilgiu). Labai religingi ir ateistiniai žmonės turi pasistatę tokias „barikadas“ savo proto bei jausmo laisvo judėjimo atžvilgiu, kad jie net nepradės jokio savarankiško tyrimo. Visiems kitiems noriu palinkėti meilės, tiesos, susivokimo, savarankiškumo, gyvenimiškos maksimalios saviraiškos. Mylėkime mirusius artimuosius, nes gal būt jie jau atgimę ir tai jiems reikia mūsų pagalbos, o ne jums. Taip mes atsidėkojame už tai, ką gavome kažkada iš jų – o gavome jų meilę.
2018.07.29
... informacija pasipildo... Anksčiau tekdavo girdėti iš kitų žmonių ir skaityti, kad norinčių atgimti materialiame pasaulyje yra eilė. Beliko tuo tikėti arba tiesiog įsidėmėti, kad gal būt kada nors tą patikrinti arba ne. Tikėjimas tai fanatizmas, va todėl man, kad ir kada tai benutiktų, reikia savo patyrimo, savo patvirtinimo. Štai ir aš pamačiau tiesiog dešimtimis vaikų sielų, kurie laukia savo gimdytojų prie tam tikrų daugiaaukščių namų įėjimų. Negalvojau apie tai, bet tiesiog pamačiau pirma prie vieno namo. Įdomu tai tas, kad į tą įėjimą kaip tik atsikraustė dvi jaunos šeimos. Vadinasi bus vaikučių. Siekiančios įsikūnyti sielos eilę sudaro ten, kur geresnės sąlygos jų būsimam gyvenimui materialiame pasaulyje. Pasirodo ten išėjusios sielos ir esančios tik tam tikro suvokimo lygio, siekia būsimų patogumų, kaip ir mes, žmonės, jau gyvenantys čia. Kaip „danguje“ taip ir Žemėje. Tačiau čia miršta žmonės su įvairiu patyrimu ir įvairiais charakteriais. Todėl siekiantys ateiti į šį pasaulį, ne visi materialūs. Kad ir mažuma, bet yra tokių, kurie siekia tik atgimti čia, patirti pasaulį, kad ir kokiose sąlygose. Pavyzdžiui mažai norinčių gimti kaime, nepritekliuje. Tačiau ten nėra eilės ir galimas greitas įsikūnijimas.
2018.09.09