REINKARNACIJOS NIUANSAI

 Reinkarnacija, tai energoinformacinės struktūros, liaudyje dar vadinamos siela, atgimimas kitame kūne, o teisingiau gimimas kūdikiu. Indijoje tai normaliai priimtina informacija, tik ten bauginama, kad gali atgimti gyvūno ar kitame kokiame gyvyje. Iki penkiolikto amžiau reinkarnacija, kaip faktas buvo minima ir Biblijoje, bet religijos valdytojai nusprendė tą pašalinti. Buvo iškelta mintis, kad liaudis nebijos nuodėmių ir bus nepaklusni, jei bus kalbama apie reinkarnaciją, galimybę vėl atgimti ir taip daugybę kartų. Tuo labiau, kad religijos valdžia sugalvojo piniginį nuodėmių išpirkimą.

 Palaidojus žmogaus kūną, jis turi galimybę atgimti ne anksčiau kaip po 11-12 metų, nes išlieka genetinis prisirišimas prie kūno. Kol kūnas iki tam tikros ribos nesuyra, tai lieka genetinis prisirišimas. Pagal dar vienus duomenis, kad kūnas į senatvę atsinaujina būtent kas 11-12 metų, tai ta programa ir pasireiškia. Jei jauno organizmo kūnas visiškai atsinaujina kas 7-8 metai, tai vidutinio amžiaus kas 9-10 metų, o vyresnių atitinkamai vėliau. Tai yra visiškai atsinaujina kūno ląstelės ir net skeletas. Jei žmogaus kūnas sudeginamas, tuomet reinkarnacija galima daug anksčiau. Paprastai tai metų eigoje. Šiaip yra keletas atvejų, kuomet ir sudegintas kūnas nereinkarnuoja metų bėgyje. Pasirodo visi tie žmonės, būdami gyvi nebuvo visiškai savame prote iki mirties kažkurį tai laiką. Reiškia jei iki mirties žmogus maksimaliai išlaikė sąmoningumą, tai sudeginus kūną jis turi didesnę tikimybę greičiau atgimti. Nesąmoningumas kūne, paskutiniais metais, savaitėmis ar dienomis turi įtakos reinkarnacijos trukmei. Indijoje ir ne tik yra daug atvejų, kuomet vaikai prisimena savo buvusį gyvenimą ir tie prisiminimai blanksta vaikui augant dėl aplinkos įtakos, gyvenimiškų situacijų. Palaidotų kūnų sielos mažai ką prisimena iš praeito gyvenimo naujame kūne. Paprastai atsineša emocinę patirtį. Tai yra jei buvo gabus medikas ir jam ta profesija dar kažkiek ir patiko, tai naujame gyvenime, po reinkarnacijos jis lengvai orientuosis kaip padėti žmogui jam susižeidus, nebijos kraujo. Bet kokia gili emocinė patirtis įsiprogramuoja į energoinformacinę struktūrą (sielą) ir taip gimimas iš po gimimo kaupiama patirtis. Pavyzdžiui tas pats atgimimas naujame kūne vyksta toje teritorijoje, kur praeitame gyvenime ilgą laiką žmogus jautėsi gerai, saugiai. Dažnokai tai būna vaikystė. Rečiau tai būna jaunystė, kur įsimylėjimas ir gražus tolesnis gyvenimas, kad ir kitoje teritorijoje. Todėl jei senelis jaunystėje įsimylėjo merginą Klaipėdoje ir kurį tai emocionalų laiką jie praleido tame mieste, tuomet jis vėl ten atgims po mirties. Ir nesvarbu, kad jie vėliau gyvens kitame mieste, svarbu, kad toliau draugiškai gyvens. Jei vaikystėje buvo saugumo jausmas kurioje tai teritorijoje ir emocijos gražios ir vėlesnis gyvenimas buvo tik praradimai, nesėkmės, apgaulės, emocinis skausmas ar fizinės problemos, tuomet po kūno mirties reinkarnacija įvyks ten, kur buvo laiminga vaikystė. Nemažai autorių knygose rašo, kad siela ieško tam tikros šeimos, kur bus saugu, ar pagal save renkasi tėvą ir mamą. Deja tai kol kas nepasitvirtina, nes realybė parodo, kad toje pačioje šeimoje gimsta labai skirtingi vaikai. Tai yra skirtingos sielos.

 Atgimimo greitis priklauso ne tik nuo to ar kūnas buvo sudegintas ar ne. Aišku kūno sudeginimas gana greitai atriša sielą, todėl reinkarnacija įvyksta anksčiau. Ir tam, kaip buvo paminėta, turi įtakos žmogaus sąmoningumas kurį tai laiką prieš kūno mirtį. Jei žmogus išlaiko sąmoningumą ir gyvenime buvo pakankamai stipraus charakterio, tuomet net ir palaidojus kūną, jis ar ji, gimdami po 11-12 metų išlaiko savyje praeito gyvenimo jausminę patirtį gana didele dalimi. Ta jausminė patirtis gali būti susieta ne tik su darbu, profesija, bet ir su gyvenimu, bendravimu ir t.t. Yra atvejų kuomet ir po 11-12 metų žmonės reinkarnacija neįvyko jei žmogus palaidotas. Jis tiesiog pusę metų jau nepažindavo savo artimųjų. Yra manoma, kad reinkarnacijai didelę įtaką daro paskutiniai keli žmogaus gyvenimo metai. Jo mintys, svajonės, mąstymas. Labiausiai turi įtakos gražūs, jausmingi prisiminimai iš praeities, kur buvo gera, kur norėtusi sugrįžti. Dar daro įtaka mirties baimė. Daug žmonių įsitikinę, kad jų kūnas tai yra jis ar ji. Net neprileidžia minties, kad kūnas tik automobilis, kuriame važiuoja siela. Automobiliai keičiami, o vairuotojas tas pats. Net religingi žmonės bijo, kad jų kūną pakas į žemę, kur jiems bus šalta, arba, kad sudegins ir jiems bus skaudu degti. Svarbu suvokti, kad šiame gyvenime svarbu tinkamai prižiūrėti savo automobilį-kūną. Daryti profilaktiką, įpilti tinkamą „benziną“, tinkamus „tepalus“. Pagaliau, kad kompiuteris-smegenys atomobilio gerai veiktų ir tobulėtų. Na ir nervai-laidai nebūtų apkrauti „priklausomybių“. Kuo ilgiau gyvena kūnas, tuo daugiau jausminės patirties apturi energoinformacinė sistema (siela) ir tuo daugiau galimybės visa tai turi persinešti į naują automobilį-kūną. Aišku tie seneliai, kurie į gyvenimo pabaigą niekuo nesidomi, net nebando fiziškai kažką veikti, nors kūnas nėra visai neįgalus, tų sielos jau tada degraduoja ir mažai ką išsineš į kitą gyvenimą. Pagaliau net gulintys lovoje turi galimybę įdarbinti savo kompiuterį-protą, užimti kažkokia tai įdomia veikla.

 Energoinformacinė sistema (siela) bręsta, tobulėja, kaupia patirtį gyvenimas po gyvenimo. Ne veltui tam tikra dalis vaikų mąsto ir veikia tarsi būtų suaugę, tarsi seneliai. Tiesiog tai labiau subrendusios, labiau vyresnės sielos. Tokie vaikai, net ir sudėtingose šeimose sugeba užaugti protingi, sąmoningi, su sąžine savyje. Manoma, kad daug sielų pasaulyje, savo palyginamuoju amžiumi su vaikais yra apie 2,5 metukų. Todėl tokie žmonės dažnai elgiasi nesąmoningai, kaip maži vaikai, kurie nori tik gauti malonumus, skanėstus ar panašiai ir kuo daugiau. Tikrai „suaugusių“ sielų yra retai ir tokie žmonės pasižymi tuo, kad jiems neįdomios žmonių minios, masiniai koncertai ar masiniai sporto renginiai, kaip ir neįdomūs karai kur žmonės valdomi per emocijas ir jais naudojamasi. Jiems neįdomu lysti į chemines, emocines ar intelektualines priklausomybes. Todėl jiems sudėtinga visuomenėje, kuri valdoma, programuojama, nes jie visa tai jaučia, kad čia kažkas negerai, o kai kurie ir mato tai. Tik niekaip nesugebančios iš gyvenimo į gyvenimą subręsti sielos, ar jaunos sielos, turi poreikį jungtis į grupes pagal interesus, grupuotes, klanus, religijas, minias ir t.t. Jei vyresnės sielos patenka į tokias grupes, pagaliau sektas, tai gana greit pajunta, kad čia kažkas ne taip, jaučia diskomfortą ir jei dar ir kūnas ar kompiuteris-protas pasitaiko brokuotas, tai ir vyresnė siela gali įklimpti. O Gamta yra tokia, kad nepriklausomai nuo sielos, gali patekti į bet kokį kūną. Gamta padaro ir broką gamindama kūnus. Tai kaip automobiliai su broku. Deja žmogus lengvai gali atsisakyti tokio automobilio, o siela ne. Tai priklauso nuo tėvų, aplinkinės socialinės sistemos. Be galo „mylintys“ tėvai laikys sielą brokuotame kūne, socialinė sistema darys tą patį, kaip ir suinteresuota religija. Kuo ilgiau brokuotame kūne gyvena, kad ir vyresnė siela, tuo daugiau ji kenčia ir kažkiek degraduoja. Tėvai, o ypač mamos, net neprileidžia minties, kad daro nuodėmę prieš neįgaliame kūne besikankinančią sielą. Na, o valdžiai, o ypač religijai reikalingos jau kitame gyvenime nusilpusios sielos. Tuo labiau tėvai ir mamos, kurios tiesiogine prasme kankinasi su tokiais vaikais, vietoj to, kad gimdytų kitus, sveikus vaikus. Pagaliau rūpintūsi jau esamais sveikais vaikais, kurių sielos turi galimybę tobulėti. Tačiau jie praranda tą dėmesį, nes tėvai daug energijos atiduoda kankindami sielas neįgalių vaikų kūnuose. Taip atrodo skaudi ir neliberali tikrovė. O Tikrovę norint pažinti, būtina žvelgti Tiesai į akis, o šito dauguma visuomenės negali atlaikyti. Tiek dėl religijų įtakos, tiek dėl liberalizmo dievo įsitvirtinimo, tiek dėl elementarios baimės, kad jų sukurtas vidinis pasaulėlis gali sugriūti kaip kortų namelis. Va, kad ir elementarus pastebėjimas, kurį man dar nuo universiteto laikų minėjo ne tik profesoriai, bet ir tiesiog darbštūs savoje srityje žmonės – kodėl žirgų, karvių, šunų ir kt. veislės išvedamos tokios, kad gražu pažiūrėti, o žmonės daugumoje tarsi išsigimę ir jų veisle niekas nesirūpina, o tik ką pasirinksi, tą giminė ir turės. Tokių minčių kyla ne vienam, kiek teko kalbėti, tačiau dauguma „nusuka“ kalbą kitur, ar tiesiog nenori apie tai kalbėti. Bet esmė tame, kad reinkarnuojančios sielos, kaip tavo ar tavo ar tavo turės tokius kūnus, kuriuos tu ir visi kiti genetiškai paliksite. Tai yra kokį automobilį-kūną gausi, tokiame ir važiuosi ir taip važiuosi kaip jis „temps“. Nustatyta, kad nuo vaikystės, priklausomai nuo aplinkos, tavo poelgių, mąstymo gali keisti savo genetiką žingsnis po žingsnio. Mažiausia pakitę yra pirmi, ankstyvi nuo tavęs gimę vaikai. Labiau pakitę po 30 metų ir vėliau, nes 18-30 metų tai aktyvūs mokslai, intensyvus judėjimas, net kelionės po kitas šalis. Tuomet ugdomas kūnas, protas, emocijos ir visa tai keičia genetiką. Tas persiduoda vaikams. Beje energiją, batareikas, teisingiau elektrines, vadinamas mitochondrijas vaikams perduoda tik mamos. Tai yra kiek mama bus energinga, judri toks potencialas bus perduotas ir vaikui. Kiek abu, arba nors vienas ugdys smegenis, toks potencialas bus perduotas ir jų vaikams, nes genai pradeda keistis jau po 2 mėnesių tam tikros, intensyvios veiklos. O jei tai trunka metai iš metų tai vyksta daug platesnis ir gilesnis genų pasikeitimas. Genų pasikeitimai gali būti tiek teigiami, tiek neigiami, priklausomai nuo aplinkos poveikio, žmogaus ilgalaikės emocinės būklės.  

Kiekvienas sąmoningas žmogus gali iš anksto planuoti savo reinkarnacijos vietą ir nusineštos į kitą gyvenimą jausmines patirtis. Visų pirma pasirinkti, atsižvelgiant į gyvenimišką patirtį, kur tau gyvenime tam tikrą laiką ar ilgiau buvo komfortiška, pagaliau bent metus kitus švytėjai teigiamų emocijų jūra. Tai gali būti ir ne vienas variantas. Jei tu dabar nepasirinksi, tai tavo energoinformacinė sistema (siela) pati, nesąmoningai parinks patį artimiausią variantą. Pasirinkęs ar pasirinkusi kelis variantus, būtina emociškai juos įkrauti. Tai yra vėl išgyventi, iš naujo „patirti“ tas teigiamas emocijas prisimenant situacijas iš vienos ar kitos vietos. Neretai būna, kad mes dienos eigoje galime prisiminti ar net iškilti vaizdas vienas kitas iš savo patyrimų. Jei tokių vaizdų daug, tuomet energija įkrauna juos, bet nesukuria stipraus, ryškaus „inkaro“ tavo reinkarnacijai tam tikroje teritorijoje. Ten kur buvo puiku, bet toje teritorijoje tu nenori atgimti, tiesiog rečiau ar veik visai neprisiminti. Pavyzdžiui kelionė į Indiją. Gražu, patirčių daug, emocijų taip pat, bet ten tikrai nenori gimti. Prisiminti gražius momentus iš tos teritorijos, kur tu nori gimti. Periodiškai įkrauti tuos jausmus vis iš naujo. Tai ir bus inkaras tavo energoinformaciniai sistemai kur atgimti. Geriau, kad tai būtų ne daugiau dviejų tokių „inkarų“. Tuomet jie bus labiau įkrauti, nei daugiau tokių žymių. Be šito, dar pastoviai, bent kartą į 2-6 mėnesius peržvelgti savo patirtis, savo pasiekimus, savo pasaulėžiūrą, tai yra viską, kas sudaro tave, labiau akcentuojant kas tau labiau sekėsi, kas labiau domina. Geriausiai tai sekasi meditacijos būsenoje, arba tiesiog ramioje būsenoje, be aplinkos triukšmų. Kažkam tai patogiau ankstyvas rytas, kažkam vėlyvo vakaro laikas, o būna ir dieną ramioje vietoje tą veiksmą atlikti. Prieš save mintimis, vaizduote sukurti ekraną, ar burbulą kuriame prisimename savo patirtis, savo žinias, kurios dabar gali būti ir kažkiek klaidingos, bet su laiku, su kiekviena kita sesija galima koreguoti, nes mes vystomės, keičiamės ir mūsų pasaulėžiūra ir žinios keičiasi. Į meditacijos sesijos pabaigą tiesiog tą burbulą ar ekraną suleidžiame į savo vidų, į savo sielą ir ten mintimis užfiksuojame. Tai gali būti tiesiog mintis ar koks tai neįmantrus, bet visuotinai nevartojamas ženklas. Šita energoinformacija nusėda sieloje ir mirus kūnui ją siela išsineša į kitą reinkarnaciją. Dar reikia užfiksuoti nuo kokio amžiaus kitame kūne leisti tai informacijai pradėti skleistis. Vaiko smegenys, tai yra automobilio kompiuteris turi būti kažkiek paruoštas tam, kad sugebėtų tai perdirbti. Pagal fiziologiją ne visiems organizmams vienodai. Tai gali būti ir 1-5 metukų. Dar priklauso ir nuo tėvų, mamų brandumo, aplinkos įtakų, pagaliau genetikos ir t.t. Jei ryškiai pameni kažkokį tai džiaugsmingą momentą sakykime 3 metukų amžiaus, tai gali sukurti stiprią žymę, kad nuo tada atverti tas žinias ir patirtis, kurias pavyko atsinešti, nes dalis bet kokiu atveju nubyra. Visa tai ne taip greita išsiskleidžia ir reikalinga tam tikra analogiška patirtis, impulsas, pagaliau kitų žmonių stebėjimas ir jų patirtis, kad tavo „aš“ iš praeito gyvenimo pradėtų skleistis. Beje jei vaikystės prisiminimuose nerandama tokių jausminių žymių, tai galima pasirinkti žymes iki 15-16 metų ar vėliau, bet toks savęs vėlus „pabudinimas“ jau mažai informacijos gali išskleisti.

Jei žmogus neranda savo gyvenime laiko ir teritorijos kur jam buvo gera galima sufantazuoti. Pasąmonė neskiria realios tiesos nuo sugalvotos jei ta, sufantazuota išgyvenama ryškiais jausmais. Tai padaryti geriau sekasi meniško charakterio žmonėms. Tiesiog įsivaizduoti kokioje aplinkoje, teritorijoje, mieste, kaime, prie jūros jūs norite gimti kitame gyvenime. Išgyventi su džiaugsmu. Tokias meditacijas daryti dvi savaites po 30-40 minučių kas dieną. Po to dar dvi savaites kas antrą dieną. Po to pusę metų kas mėnesį ir pagaliau bent du kartus metuose. Po kiekvienos meditacijos arba prieš, kam kaip geriau, pabandyti nupiešti tą svajonę. Pasąmonei reikalinga ir planas-programa ant popieriaus ir pirštų judesiai persiduodantys į smegenis. Per pasąmonę informacija perduodama į sielą. Tokios žymės ar „inkarai“ gali būti keli, kad sielai būtų galia „nutverti“ artimiausią laike variantą. Vienas tokios asmenybės variantas buvo, tik dar kažkiek prisidėjo ankstyvos vaikystės patirtis, bet daugiau buvo išsvajoto gyvenimo troškimas.