APIE MANE » STRAIPSNIAI
ŠAKNYS

  ŠAKNYS

 

 

   Dabarties ir ateities šaknys glūdi praeities mastyme ir poelgiuose, mamose ir tėčiuose, seneliuose ir proseneliuose. Kas nutinka vaikui, jei jo tėtis ir mama nesutaria, ar net kenkia vienas kitam? Kodėl pasireiškia nepagydomos „ligos“? Priežasčių daug, bet visos jos iš vaikystės.

 

  Jei vaiko energetika labai judri ir vaikas vaikystėje gauna mažai meilės ir rūpesčio, tai visa tai jis nesąmoningai gali iš tėvų išprašyti per savo „ligas“, kurios su laiku gali virsti įpročiu ir tikromis ligomis. Jei tėvai dar vaiko laisvą valią, jo galimybes reikštis išorėje riboja, perdėtai saugo nuo aplinkos, tai „ligos“ gali pasireikšti dar greičiau ir jos bus nepagydomos. Bus tik tam kartui nuslopinami „ligos“ simptomai, o ji pasąmonėje vis stiprės ir stiprės. „Ligą“ galima prislopinti tik kardinaliai pakeitus aplinką, vietovę, tėvus arba jau suaugus iš viso palikti šią teritoriją. Ligos „praeisi“, o iš tiesų jos tik nesireikš taip stipriai ir lauks tinkamų sąlygų. Šaknys tai nepanaikintos. Jos žmogaus pasąmonės viduje. Tereikia vieno, kito žmogaus iš praeities, panašių buvusios gyvenamos vietovės sąlygų, pagaliau pačio žmogaus atsipalaidavimo ir buvusios „ligos“ vėl pradės reikštis ir gal net stipriau (nes jos tiek laiko buvo priverstos nesireikšti). Norint tikrai panaikinti „ligą“, kuri nepagydoma jokia medicina, jokiomis žolelėmis, jokiais bioenergetikais, jokiomis šventomis vietomis yra būtina naikinti šaknis. Geriausias variantas tai tėvų susivokimas, kad jie savo pasaulėžiūra, savo elgesiu, gyvenimo būdu, savo nemeile, perdėtu „rūpesčiu“ ar kt. ir sukėlė savo vaikams nepagydomas „ligas“. Tėvams tai suvokus, jiems būtina iki pat sielos gelmių išjausti savo klaidas, išvalyti savo jausmus ir mintis nuo paklydimų, nuo kaltės jausmo ir būtinai elgtis naujaip. Tėvams būtina pradėti elgtis su savo vaikais ne kaip su jų nuosavybe, kuri turi būti tokia, kokią jie nori ją matyti. Būtina leisti savo suaugusiems vaikams elgtis taip, kaip jie supranta gyvenimą, o ne taip, kaip tai įsivaizduoja jų tėvai. Mylėti savo vaikus neribojant jų laisvos valios, neįkyriai siūlyti savo pagalbą, o ne laukti kuomet jos paprašys vaikai (tėvai savo gyvenimo būdu sukūrė tokius neįgalius vaikus, tai jie ir turi rūpintis jais). Vaikams būtina išmokti savarankiškumo ir būti savarankiškais, tačiau jei tėvai vaikystėje juos ribojo, tai vaikai gali daugybę metų taip ir „nesurasti“ savyje to savarankiškumo, jei gyvenime nepasitaikys kritinių, kardinaliai keičiančių jų gyvenimą situacijų. Todėl dauguma tokių sužalotų vaikų, sulaukę mokyklos baigimo, sulaukę pilnametystės siekia patys kardinaliai keisti aplinkinę situaciją, dažniausiai net negalvodami apie ateitį, apie pasekmes. Tai paprastai būna siekis išvažiuoti į „mokslus“ kuo toliau nuo tėvų, išvažiuoti į darbus kuo toliau nuo tėvų, susituokti ir išvykti kuo toliau nuo tėvų. Kartais griebiamasi net šiaudo – tuokiamasi su bet kuo ir kuo greičiau, kad tik „pabėgti“ iš tėvų „priežiūros“ iš vaikystės lizdelio. Po kiek laiko tenka „pjauti“ tokį derlių, kokį pasėjai. Merginoms tai dažniausiai būna nėštumas, su kuriuo jos arba grįžta pas tėvus, arba kenčia nuo smurtaujančio vyro, arba bando gyventi savarankiškai. Jei susikuria šeima, tai ji neilgalaikė (ilgiausiai ištveria iki pirmo vaiko paauglystės). Tačiau vaikai bėgdami iš tėvų „lizdelio“ apie tai negalvoja, tėvai nesugeba jiems paaiškinti nes iki tol nebuvo savo vaikų draugais, o ir vaikai tuo metu jų neklauso, nes jie „negirdi“ savo tėvų. Tuo metu vaikai paskendę iliuzijose apie „pyragų namelius“, „aukso kalnus“ ten, kažkur kitur, su kažkuo kitu (papratai tai TV, knygų, draugų, pažįstamų suformuotas požiūris į pasaulį). Deja tas kitas žmogus nėra idealas, jis ar ji taip pat turi savo bėdų, savo vidinių „krokodilų“, jie taip pat siekia bėgti nuo kažko, nuo savo vidinių problemų, nuo savo baimių, nuo savo tėvų. O kai susitinka du tokie „bėgiojantys“, tai savo bėdas iškrauna vienas ant kito, reikalauja vienas iš kito idealumo, reikalauja vienas iš kito išsvajotos laimės, laisvės, neturėtos su tėvais. Tokie „bėgantys“ nuo savo tėvų turi tik vieną realų gyvenimo modelį gautą iš tėvų, o tas modelis buvo jų laisvių ribojimo, paklusnumo reikalavimo modelis. Todėl tokie „bėgliai“ vienas kitam ir taikys tokius modelius – ribos vienas kitą, vienas kito laisves, reikalaus paklusnumo ir pan. Tokiu pagrindu sukurtos šeimos neturi ilgalaikės perspektyvos, o dažnai net trumpalaikės. Be to ten kažkur kitur nėra idealu, dažnai kita aplinka reikalauja iš tavęs tavo sielos energijos, dažnai kita aplinka turi svetimas vibracijas, kurios sekina jausmų energiją. Žmogui belieka arba tapti „sausu“, „šaltu“, arba sekinti savo sielos energiją, kol tapsi nereikalingu, „išsunkta citrina“. Retai kam pavyksta gana greitai suvokti savo silpnybes, savo bėdų šaknis, savo prigimtį, todėl jie keikia savo tėvus, tėviškę, pagaliau savo šalį, jei išvyko užsienin ir po truputį nyksta jų sielos energija. Tuomet nesėkmės, nelaimės, ligos, nelaimingi jų vaikai ir t.t.

 

  Svarbu kuo anksčiau suvokti savo bėdų šaknis, kurios slypi tėvuose, seneliuose ir t.t. Tėvai ir seneliai yra patys svarbiausi tame suvokime, nes jie dar gyvi ar bent gyva atmintis apie juos dar likusiuose gyvuose jų broliuose, seseryse, drauguose, pažystamuose, kaimynuose (galima patyrinėti, išklausti). Pagaliau galima nuoširdžiai pakalbinti savo tėvus, tačiau daugumai vaikų ir tėvų tie pokalbiai atrodo tooookie sunkūs ! ? Kodėl ? Todėl, kad tai paliečia sielą, kad tai reikalauja paliesti savo klaidas ir pripažinti jas, pripažinti savo neidealumą, savo kaip mamos ar tėčio „blogumą“, reikia pripažinti savo nugyventą, be išsipildžiusių svajonių gyvenimą. Tai skaudu, bet tas katarsis apvalo sielą, prikelia ją naujam gyvenimui, apvalo ir vaikus ir tėvus (draugus, pažystamus, kaimynus) nuo senų, užprogramuotų „ligų“, nelaimių, nesėkmių. Tik pripažinus sau, savo artimam, savo vaikams, savo tėvams tuos paklydimus, tik atsiprašius savęs, Dievo, savo vaikų, tėvų ir t.t. iki pat sielos gelmių galima pajusti stebuklingą švaros pojūtį. Tas pojūtis vadinamas katarsiu, nes jis neša ir naują suvokimą ir naujus jausmus. Tuomet buvęs „aš“ miršta ir gimsta naujas „AŠ“. Tokių jausmų gyvenime gali pasitaikyti ir daugiau viso kito atžvilgiu ir jie vadinami nušvitimu. Nušvitimas nuo katarsio skiriasi tuo, kad tik katarsio metu vyksta ir apsivalymas nuo praeities suvokimo, programų-šiukšlių ir tuo pat metu vyksta naujas dabarties suvokimas. Nušvitimo metu žmogus savo gyvenimo būdu, mąstymu jau apsivalė ir priėjo tą momentą, kuomet jis staiga naujaip suvokia dabartį, ją mato naujoje šviesoje. Toje naujoje šviesoje jis pradeda matyti ir praeitį bei ateitį. Katarsio metu vyksta apsivalymas per naują dabarties matymą, naujas praeities ir ateities matymas. Jei katarsio metu vyksta labai stiprus apsivalymas, tai žmogaus kūnas gali neišlaikyti. Tuomet galimi nevalingi judesiai, traukuliai, rėkimas, ašaros, netrukus gali pasireikšti ir išsivalymo ligos. Kvaila būtų gydyti tokias ligas, nes jos yra  išsivalymo ligos. Jas gydyti, tai tas pats, kas neleisti žmogui išsikakoti, stabdyti kakojimą visokiais vaistais, užblokuoti tą procesą. Nuo to žmogus jau rimtai susirgs vidinėmis ligomis, kurios kils iš apsinuodijimo dėl „nekakojimo“. Perdirbti produktai iš žarnyno turi laiku ir tvarkingai pasišalinti. Kitaip bus apsinuodijimas, vidiniai puviniai, organizmo negalavimai, ligos. Taip ir su gyvenimo informacija kurią mes perdirbame savo sąmone, pasąmone. Visa tai mumyse perdirbama ir visa tai turi laiku iš mūsų išeiti. Jei mes prie kažko prisirišame, perdėtai saugojame, perdėtai galvojame, kad tai amžina tiesa, kad tai nekintama, kad tai idealas, kad tai turi būti mūsų ir nieko kitų ir t.t., tai tas mumyse pradeda „gesti“ ir nuodyti mūsų vidinį informacinį pasaulį. Visa tai sutrikdo mūsų jausmus ir mintis, iškreipia jas. Mes pasijaučiame kaip „ežiukai rūke“. Tuomet nejaučiame savo gyvenimo kelio, pakliūvame į nelaimes, nesėkmes ir pagaliau ateina ligos. Ir visa tai todėl, kad mumyse yra informacinė tarša, visa tai, kad mes laiku neapsivalėme nuo senos informacijos, visa tai, kad mes turėjome perdėtų prisirišimų, perdėto noro valdyti aplinką ir iš jos gauti vien tik malonumus. Bet kokia nauja informacija reikalauja pokyčių tuoj pat ir čia pat. Kuo žmogaus natūra lankstesnė, tuo lengviau nauja informacija į jį įteka ir sena informacija, susiliedama su nauja keičiasi. Jei žmogus priešinasi naujai informacijai, griežtai nesutinka su ja, tai nauja informacija seną griauna, kaip srauni upė krantus – po truputį, bet pastoviai. Tuomet žmogus patiria nesėkmes, gyvenimo skausmą, gal net ligas lengvoje formoje. Tačiau jei žmogus turi daug senų prisirišimų, „nesugriaunamų“ idealų, perdėto malonumų siekio, didžiulio noro valdyti aplinką, tai naujos informacijos srautas į jį prasimuša su pertrūkiais ir kaip cunamis. Tuomet masiškai „skandinami“ ir griaunami to žmogaus idealai, svajonės, gyvenimo būdas. Dažniausiai tai sunki liga, nelaimė, trauma, kuri ilgam tą žmogų sustabdo, apriboja. Taip žmogus valosi nuo savo praeities ir dabarties suvokimo šiukšlių, per dabarties sustabdymą. Dažniausiai to žmogus nesuvokia ir tą būseną vadina liga, kurią turi gydyti gydytojai. Gydytojai paprastai tik nuslopina skausmo ir nemalonaus „išsivalymo“ simptomus ir nieko negydo. Jei gydytojai tai suvoktų, tai jie daug pigiau ir teisingiau padėtų tiesiog išsivalyti pacientams, o ne gydyti juos. Kuo žmogus anksčiau suvoks kodėl jis „serga“, tuo spartesni bus išsivalymo nuo informacinių šiukšlių procesai ir tuo anksčiau žmogus pasveiks. Sparčiausiai sveiksta tie žmonės, kurie tame pat momente, kuomet nauja informacija liejasi į juos, jie suvokia tai ir leidžia tam būti. Jie greitai pajunta per kuriuos gyvenimo suvokimo kliuvinius juose stringa ta nauja informacija, kuriuos prisirišimus „užkabina“. Visa tai iškyla per jausmus ir mintis, per bendravimą su aplinka. Ypač jautriems informaciškai žmonėms, nors truputį uždelsusiems, gali pradėti reikštis keisti fizinio kūno sutrikimai – dusulys, atskirų vietų tinimas, tiesiog net valandomis progresuojanti „liga“ ir pan. Tuomet atsiradusi baimė dėl savo nesaugumo, išgyvenimo instinktas verčia intensyviai ieškoti priežasties, instinktyviai veržtis link Dievo (nes pasaulis tampa žiauriai nestabilus). Va toks intensyvus veržimasis link Dievo, link kažko absoliučiai stabilaus, priežasčių savyje ieškojimas, apsivalymas nuo prisirišimų, kitų atrišimas nuo savęs ir „pagydo“ tokius jautrius žmones. Jei jautrūs žmonės laiku „paleidžia“ tuos prisirišimus, atsiprašo savęs, Dievo, aplinkinių už klaidingus požiūrius, prisirišimus, perdėtus malonumus, norą valdyti kitus, norą riboti save ar kitus ir pan., jie net nesusirgdami lengvai „perkošia“ per save tą naują informaciją.

 

  Jau ne kartą minėjau, kad nauja informacija į žmogų plūsteli su šaltuko pojūčiu, o sena griaunama su karščiu, išvaloma su prakaitu . Vidinės kūno temperatūros padidėjimas būtent kyla iš to, kad organizmas tokiu būdu lengviau sugriauna senus informacinius blokus, kurie trukdo tekėti naujai informacijai, trukdo tekėti gyvybiniai energijai. Todėl darant bioenergetinį savireguliavimą, REIKI (LeiChi)  ar dar kitu bioenergetiniu būdu, organizmas daug greičiau susireguliuoja ir temperatūra gana greitai nukrenta. Kai organizmas susireguliuoja, tai ir temperatūra nebereikalinga, nes nebėra ko šalinti iš gyvybinės energijos kelio. Jei bioenergetinių poveikių dėka temperatūra nekrenta, tai procesas yra pažengęs jau toliau ir tai ne tik informacinių blokų trukdymas, bet ir pačio fizinio kūno irimo tam tikroje vietoje pradžia. Nauja informacija atėjo, energija veržiasi, o sena informacija nesitraukia, yra prisirišimų, perdėto nenoro kažko netekti, prarasti. Tuomet labai kenčia ir kūnas.

 

  Iš daugiametės LeiChi praktikos pastebėjau (o ypač su vaikais), kad bioenergetinio poveikio metu , jei pas vaiką yra daugybinės problemos, kurios kyla iš perdėto vaikų ribojimo ir saugojimo. Darant bioenergetinį poveikį pavyzdžiui į vaiko sloguojančios nosies sritį galimas efektas, kad kitą dieną pradės skaudėti ausys, po to gerklė, po kelių dienų pakils temperatūra. Tėvai išsigąsta, bet bijoti nereikia. Tai tik vaiko energetinių kanalų pralaisvinimas nuo informacinių užblokavimų, kuriuos dauguma sukūrė patys tėvai ir kažkiek aplinka. Tereikia leisti vykti tam procesui, padėti arbatėlėmis, palankios psihoemocinės ir fizinės aplinkos sudarymu. Vaikas išsivalys ir pasveiks. Jei tėvai puls duoti vaistus, antibiotikus, tai išsivalymo procesas nutrūks, buvę informaciniai blokai sustiprės ir galimi recidyvai ateityje bus stipresni. Be to tai stabdys vaiko išraiškos pasauliui instrumento vystymąsi, šiuo minimu atveju gerklę, ausis. Silpnės rega, plaučiai. Bus blokuojamas mastymas.

 

   Bent kiek suaugusiems vaikams ar patiems suaugusiems tuo atveju, kai problema nesuvokiama labai efektyvus pratimas  kiek galima giliau nugrimzti mintimis ir jausmais į probleminę vietą, jei galima tai ant jos uždėti savo delnus ir visa savo esatimi paleisti problemą. Žmonės klausia, „o kokią problemą man paleisti ?“. Dažniausiai tokiu momentu protas neveikia, jis pilnas baimių, nesuvokimo ir tokiu metu labai retai kam pavyksta suvokti tikrus prisirišimus. Iš patirties galiu pasakyti, kad tuomet geriausiai tiesiog paleisti viską kas „užstrigo“ probleminėje vietoje. Paleisti viską, nes nežinai kas užstrigo. Pasąmonė atras pati ką paleisti, atras kelią gyvybiniai energijai. Jei susivokimo labai mažai, jei baimės „akys didelės“, tai labai svarbu paprašyti Dievo atleidimo už savo nesuvokimą laiku sureaguoti į besiformuojančią problemą, prašyti JO pagalbos pašalinti problemas ir padėti susibalansuoti. „Dieve atleisk man už mano nesusivokimą, padėk man paleisti, išvalyti savo problemas; padėk susireguliuoti, susibalansuoti; aš atleidžiu visiems už visas skriaudas man; aš atleidžiu už visas skriaudas sau; aš myliu visus; aš myliu save; aš myliu Dieve tave ...“. Žodžius galima kaitalioti vietomis, kartoti daug kartų.  Tačiau svarbiausia žodžiai turi būti lydimi nuoširdžiais jausmais ir geriausia, jei tie žodžiai bus jūsų sukurti, o ne iš kažkur nuskaityti. Tai tinkamiausia pagalba už bet kokius gydytojus, kunigus ar bioenergetikus. Tai jūsų tiesioginis ryšys su jumis pačiu, ryšys su Dievu.  Aišku bioenergetikai, bioenergetiškai stiprios vietos, gydytojai gali kažkiek padėti sušvelnindami, ar pagreitindami procesą, tačiau pagrindinis pokyčių variklis turi veikti jumyse. Kiek jūsų „variklių“ apsukos greitesnės, kiek jie galingesni, jų perjungimas greitesnis, tokiu greičiu ir vyks pokyčiai jumyse ir aplink jus. Todėl labai svarbu tokius „variklius“ sutepti kas dieną meile, kaupti meilės atsargas, kaip kurą tokiems „varikliams“. Tai gali būti malda, meditacijos, jausmų ir minčių sureguliavimas. Tai gali būti ir fizinio kūno sureguliavimas fizinių pratimų dėka. Svarbu savęs neperkrauti maistu ir informacija, kas būdinga šių dienų jaunimui. Perkrovimo metu „variklis“ stringa, genda, o atsistatymui reikia laiko, sąlygų. Tačiau šiuolaikinis gyvenimas ypač miestuose reikalauja būti sveikiems ir dirbti dirbti dirbti. Va todėl yra svarbu saugotis nuo informacinių šiukšlių, blogo ir gausaus maisto. Būtina būti saikingai judriam ir fiziškai ir mintyse ir jausmuose. Būtinas balansas.

  Tėvams naujaip suvokus savo netinkamą pasaulėžiūrą, blogą savo vaikų auklėjimą, perdėtą vaikų ribojimą, priežiūrą yra būtina šio proceso nepadaryti priešingu, dėl kurio vaikas gali pasiklysti savo naujose laisvėse. Tai būtų panašu į beždžioniuko įleidimą į vaisių parduotuvę – daug vaisių bus prakąstų, sutryptų, išmėtytų. Duodant vaikui laisves būtina jį išmokyti su jomis elgtis. Būtina išmokyti, kad „vaisių parduotuvėje imti tik tai ko tikrai reikia, būti atsargiam, atsakingam, tvarkingam, kad ir kitas žmogus galėtų čia rasti tvarką, kaip ir tu ir be to už viską reikia sumokėti“. Vaikams negalima duoti laisvių šiaip sau, neišmokius būti jiems atsakingiems už tas laisves. Tik tie tėvai, kurie išmoko savo vaikus nuo pat mažens būti atsakingiems visų pirma už save, po to kažkiek už savo artimuosius, gali tikėtis, kad jų vaikai teisingai rinksis gyvenimo kelią ir pakeleivius tame gyvenime. Daugiausiai problemų turi tie tėvai (nepriklausomai nuo materialinio turto), kurie siekia būti visiškai atsakingi už savo vaikus. Tokie vaikai darko save ir aplinką, o už juos turi atsakyti jų tėvai, nuo ko tėvai tik senka, pavargsta ir pasąmonėje pradeda nekęsti savo vaikų. Ta neapykanta pajaučiama ir vaikų, o tuomet kyla nematomas energetinis karas – išoriškai atsakomybės, rūpesčio kaukės, o realiai tai neapykanta ir pasąmoninis noras sunaikinti savo artimus. Tokie vaikai jau pasąmoningai nebenori turėti vaikų. Jie arba bus nevaisingi, arba anksti žus, arba pasirinks tokį gyvenimo partnerį, kuris juos žalos, tyčiosis, sekins energetiką. Tėčiams ir mamoms būtina suvokti ir įsisąmoninti visam gyvenimui, kad jei jie turi vaiką, tai blogai galvoti vienas apie kitą ir apie gyvenimą nebegali, nes visa tai į save sugers ir savyje padaugins jų bendras vaikas. Visą neapykantą, mamos nukreiptą prieš savo vyrą vaikas gali ne tik padauginti, bet ir nukreipti prieš ją pačią, nes vaike yra ir tėčio energijos ir jis jaučia puolimą iš mamos savo atžvilgiu. Tas pat ir su tėčiu. Jei jis nekenčia savo žmonos, tyčiojasi iš jos, tai vaikas gali iš to mokytis ir savo gyvenime tyčiotis iš savo žmonos, bet šiuo metu gali auginti neapykantą ir tėčiui, kuri pasireikš kai tėtis pasens ir bus silpnas. Ką pasėji, tą visuomet ir pjauni, tik kiekvienam derliui savas brandos laikas.

 

 Išvados: visų gerų dalykų ir bėdų šaknys slypi praeities poelgiuose ir mastyme. Norint keisti savo dabartį ir ateitį būtina permąstyti praeitį, pakeisti jausmus jos atžvilgiu.