ŠAMANAS

  Savo laiku Rusijoje sutikau tokį žmogų, kurį daug kas tuomet pavadindavo šamanu. Kaip jį vadina jam buvo nesvarbu, bet kartais, mažame būrelyje žmonių, jis save pavadindavo „znakar“ arba „ZNAjuščiy KARmu“. Ir tai akcentuodavo jog šis pavadinimas tik dalinai atspindi jo veiklą. Pagrindinis jo tikslas buvo žmonių sąmoningumo auginimas. Na, o kad žmonės pasveikdavo tame procese, tai buvo tik šalutinės pasekmės. Tuo laiku jis mane sužavėjo ir buvimas šalia (kad ir gana trumpas) paliko pėdsaką visam mano gyvenimui. Kai aš vieną kartą jį pavadinau mokytoju, tai jis griežtai paprieštaravo. „Aš tau tik tas, kas parodo kur yra jungtukas tavo kambaryje. Tačiau tik PATS gali jį nuspausti ir tavo kambarys nušvis.“ Tai yra mano vidus nušvis naujame suvokime, naujame žinojime. Ir tų tamsių kambarių mumyse yra daug ir visuose reikia užsidegti šviesas – pačiam (pačiai). Vėliau išgirdau, kad jis tą patį pasako ir kitiems.

 Vis dėlto dauguma šalia jo esančių žmonių labiausiai rūpėjo fizinės sveikatos problemos. Aš taip pat tuo domėjausi ir klausiausi ką jis sako ne tik man, bet ir kitiems. Pabandysiu pagrindines mintis išdėstyti glaustai. Atsakymus apie fizinio kūno ligas pradėdavo jis nuo paprasto klausimo – „kaip jūs jaučiatės?“. Žmogaus savijauta yra jo sveikatos atspindys. Į sveikatos sąvoką jis suvesdavo labai daug, tiek paties žmogaus tiek aplinkos įtakų. Fizinė sveikata tik jausminės ir protinės sveikatos atspindys. Jei žmogus skundžiasi fizine sveikata, tai reiškia jo jausmuose ir prote yra sumaištis, disharmonija. „ - kūnas, tik augalas, kurį išauginote savo jausmų ir proto įtakoje“ sakydavo jis.  

  Labai daug buvo prašytojų juos išgydyti, bet į tai jis su šypsena atsakydavo – „ tu (kai kuriems nepatikdavo, kad jis juos „tujina“) nori, kad aš konkuruočiau su Kūrėjo (sozdatel) veikla? Kūrėjas, kaip Tėvas ir Mama, mus sukūrė ir nori, kad mes užaugtume savarankiški, atsakingi, suvokiantys priežasties ir pasekmės dėsnį, bei visus kitus Dėsnius patyrę savo gyvenimuose. Tik mes patys galime pasigydyti savo kūnus per savo jausmų suvokimą, per proto sąmoningumą. Augdami turime vis labiau laisvėti Kūrėjo atžvilgiu, patys mokytis kurti ir tapti Kūrėjais. Sudievinantys, suabsoliutinantys, sureikšminantys Kūrėją Jo kūriniai, pasirodo daro nuodėmę. Jie taip tarsi sureikšmina savo tėvus, juos suabsoliutina ir nori visiems laikams likti „pašalpiniais“, amžinais vaikais, kurie vis kažko tai „kaulys“ (klenčit) iš savo tėvų ir patys niekuomet nenorės tapti suaugę ir atsakingi, patys nenorės turėti vaikų. Ar to nori tėtis ir mama normalioje šeimoje? Todėl Kūrėjas, gana mums keistu būdu, moko mus vėl ir vėl naujuose gyvenimuose, kad Dėsniai įaugtų į mūsų sielas – asmeninės karmos, naujo atgimimo dėsniai.“

  Būdavo ir tokių atvejų. Ateina žmogės ir maldauja jo artimą pagydyti. Pasiruošę visus pinigus atiduoti, o mamos net save paaukoti dėl savo vaikų. „Šamano“ akyse tuomet įžvelgdavau liūdesį, trumpam nutildavo (būdavo, kad net visai išeidavo). Į tokius prašymus dažnai jis atsiliepdavo klausimais – „ kodėl tu rūkai, geri alkoholį, perdėtai daug vartoji maisto, dažnai keikiesi, nekenti, dažnai pyksti, pavyduliauji. Dažnai svajoji, bet nieko nedarai dėl savo svajonės. Trokšti galių būdamas godus, išpuikęs, norintis pavergti kitus... kodėl tai daro tavo „ligonis“, kodėl tai daro tavo vaikai, artimieji ??? Visa tai ir yra visų jūsų sveikata, na o jei tas vienas net  fizine liga susirgo, tai jis (ji) jūsų visų silpniausia grandis, duodanti žinią, kad pas jus visus yra daug susikaupusių, neišspręstų bėdų. Mes visi esame susiję. Tik artimieji, giminės susieti labiau ir jie visų pirma vienas kito veidrodžiai, kad ir šiek tiek iškreipti. Kūrėjas neišskiria nė vieno savo kūrinio kaip ypatingo, tik mes, iš savo siauros pasaulėžiūros savo artimuosius, gimines, draugus, pažįstamus, kaimynus ir t.t. skirstome į gerus ir blogus, priklausomai ką jie mums (ar kitiems) gero ar blogo padarė. Tiesiog vyksta Kūrėjo pamokos, kuriuose mes vienas kitam tai mokytojai, tai mokiniai ir nė vienas dėl to nesame nei geresni, nei blogesni.“ Buvo ir gana skaudžių suvokimų. Viena mama labai prašė pagydyti vėžiu sergančią jos dukrą. Ji gavo tokį atsakymą –„gyvenimas, kaip brangakmenis, kurį visų pirma, savo gyvenimais, šlifuoja mūsų protėviai promotės, seneliai ir senelės,  pagaliau tėvai  ir mamos. Visa jų veikla atsispindi mumyse. Be to mes dar atsinešame praeitų savo gyvenimų karminius pliusus ir minusus. Visa tai atsispindi mūsų asmeniniuose gyvenimuose, mūsų brangakmeniuose. Jo kraštinės (ogranka) gali suspindėti mūsų gyvenimo šviesa, o gali likti tamsios, dėl gauto palikimo iš mūsų gimdytojų, iš daugelio kartų ir mūsų pačių minusų. Negaliu pakeisti tavo protėvių, tėvų, pačios tavo „pėdsakų“ tavo dukroje – joje tamsa (ogranka neotražaet sveta Sozdatelia), kristalas neatspindi Kūrėjo šviesos. Tavo dukrai, tau, tavo vyrui ir dar gyvenantiems seneliams yra dvi išeitys. Viena, tai mylėti Kūrėją negalvojant apie jokias religijas, atleisti sau už savo klaidas, pamilti save tokią, kokia esi (ir  visiems), atleisti visiems už tau (jums) padarytus skaudžius dalykus, kiek įmanoma pamilti juos vidumi ir nereikia pas juos eiti ir glėbesčiuotis. Atsiriboti nuo „teršiančios“ jausmus ir protą išorinės informacinės įtakos (TV išjungti). Siekti gyvo, šilto bendravimo, negalvojant, kad tai darau dėl to, kad žmogui liko mažai gyventi. Atsiriboti nuo fiziškai nešvaraus maisto ir gėrimų, vengti mėsos, paukštiena retai, žuvis galima, daugiau daržovių, vaisių. Nepatartina gurmaniški jūros produktai, nevartoti jokių vaisvandenių, tik vanduo ir arbatos. Vandens išgerti pakankamai 1,5 – 2,5 litro parai ir pamanomai švaresnio. Nesižavėti „išvalytais“ vandenimis, nes jie dažnai jau netenka „gyvybės“, informacijos apie aplinką.  Jokių labai chemiškai aktyvių vaistų, narkotinių, raminančių, hormoninių medžiagų – negalima bukinti ( dažnai tai net išderina dar labiau) organizmo jautrumo, kad jis nejaustų kas su juo realiai vyksta. Tik žinodamas tikrą informaciją apie save, organizmas galės ir sugebės save gydyti. Ligos simptomų šalinimas, šiuolaikinės medicinos pasiekimais yra lėta savižudybė.  Būtinas kiek galima dažnesnis buvimas gamtoje, miške šalia medžių, pievoje tarp žolių, nes čia daugybė mums reikalingų gerųjų bakterijų ( beje žolės skutimas iki pat šaknų miestuose, neleidžia gerosioms bakterijoms gyventi miestų pievelėse). Sunkiems ligoniams yra tiesiog būtina kasdieninė „puokštė“ iš medžių lapų, žolių kuokštų, gėlyčių, pušų spyglių, pumpurų ir t.t. gyvybės dalelių iš gamtos į namus, kuriuos jie turėtų tuoj pat „ragauti“. Tai būtų tiesiog pačiulpėjimas, kad kažkiek sulčių sumišusių su seilėmis ir gerosiomis bakterijomis patektų į ligonio organizmą. Galima daryti švelnias arbatas iš tokių „puokščių“, bet poveikis jau bus ne toks aktyvus. Vengti gyvūnų laikymo namuose, nes jie pagrindinis fizinių parazitų šaltinis parnešamas iš išorės. Ligonio organizmas silpnas gintis nuo tokių užkratų, o ir sveikam tai nėra į gera. Čia tik gairės, bet pateiktos nuo svarbiausių iki mažiau svarbių.  Na, o kitas variantas tavo dukrai, tai būti oficialios medicinos priežiūroje ir kiekviena ląstele išgyventi visokeriopą skausmą, kad „sudeginti“ dalį giminės karmos ir įgyti asmeninę patirtį kitiems savo gyvenimams. Negalima kaupti neigiamos informacijos savyje, nes tai atsilieps būsimuose gyvenimuose. O ar ji išgyvens ar ne, tai jau kiek suspės ir sugebės pakeisti pasaulėžiūrą. Beje skausmas tam padeda, nes veikia kaip geras bizūnas, kuris skatina ieškoti išeities savyje.“  

 Tarsi nieko naujo. TiesOs daug kam ir daug kur girdėtos, bet kiek realiai tomis tiesomis gyvename? Čia tik dalis mano patirties su „šamanu“. Yra daugybė kitų žinių, tų žinių niuansų, girdėtų iš jo, pagaliau pačių, tiesiog stebuklingų patirčių. Bet tų žinių ir patirčių teko išgyventi ir su kitais, mano jau įvardintais mokytojais. Visu tuo dalinuosi su jumis ir tikiuosi, kad ir jūs dalinatės savo žiniomis ir patirtimi su savo aplinka. Tik dalindamiesi tuo, ko turime pakankamai, „stebuklingu“ būdu viso to apturime dar daugiau.

  .........................