SAPNAI

Gana daug iš gyvenimo „atima“ miegas, sapnai. Ar tai reikalinga tik fiziniam ir psichiniam poilsiui? Manau, kad tai yra daug sudėtingiau. Manau, kad sapnų metu, kaip ir tikros meditacijos metu žmogus kuria savo informacinį pasaulį ir yra tikrinamas jo atitikimas ateičiai. Kaip tai vyksta?

  Sapnų pasaulį pradėjau tyrinėti dar vaikystėje, kuomet dalis mano sapnų realizuodavosi gyvenime ir kai kurie labai greitai. Būdamas vaikas aš to nesureikšmindavau ir vėl pamiršdavau. Tik paskaitęs įvairių autorių apie sąmoningą sapnavimą galėjau padaryti jau kitos kokybės išvadas. Sapnų metu mūsų vidinė esybė, siela ar dar kaip tą pavadintume, apdoroja praeities dabarties ir galimos ateities informaciją. Aišku tas procesas vyksta ir būdravimo metu, bet išoriniai dienos dirgikliai neleidžia mums stebėti vidinio esybės darbo. Kuomet tiek išoriniai, tiek fiziniai kūno dirgikliai aprimsta (tai būna ir meditacijos metu), mes sąmoningai galime pajusti, pamatyti vaizdiniais su kuo turi reikalą mūsų esybė. Dauguma sapnuotojų pastebi, kad sapne jie elgiasi taip, kaip jaučia, apgaudinėti sapne kitus negali, arba tai daug sunkiau. Ten mes esame tokie, kokie esame. Ten mes virtualiai tikrinami įvairiose situacijose pajungiant mūsų praeitį ir galimą ateitį. Sapne mes galime pasielgti nedorai, būti bailiai, niekšai, būti geradėjai, apturėti nuotykių, net įgyti patirties (jei pamename sapno metu įgytą patirtį). Sapno metu mus tikrina kokie mes esame iš tiesų ir kaip pasiruošę pasielgti įvairiuose situacijose ir kaip elgsimės net gyvenimo rutinoje. Sapne mums „pakiša“ įvairias situacijas ir net iš praeities. Jei mes, tose situacijose iš praeities, sapne pasielgsime kaip jau išmokę pamoką, kaip doros, mylinčios, atsakingos esybės, tai bus nuspręsta jog mes išmokome pamoką ir panaši situacija mūsų gyvenime nebesikartos. Sapne gali būti pateiktos labai provokuojančios situacijos, gali būti pateiktos gana didelės dovanos ir tikrinama kaip mes jas priimsime, ką su jomis darysime, kokie jausmai mumyse prabus. Priklausomai nuo  mūsų jausmų, poelgių sapne, gyvenime bus realizuotos tos dovanos, tos situacijos arba ne. Gana daug „paradimų“ patyriau aš. Nebuvau tam pasiruošęs, neturėjau tokio suvokimo. Tai taip pat auklėjimas, kuomet parodo kam nesi pasiruošęs, kokias darai klaidas, kokie jausmai tavyje kyla. Dėka informacijos iš sapnų žinai kur ir kokie minusai tavo esybėje, tavo viduje, tavo elgesyje, moralėje, vertybių sistemoje. Vadinasi turi galimybę taisyti ir žinai ką daryti. Ypač tai svarbu kuomet pabundi nepatenkintas savo poelgiu sapne. Tuomet reikia padaryti svarbias išvadas dėl savo poelgio ir taisyti jausmus, požiūrį taip, kad neįvyktų to, kas įvyko sapne.

  Sapnai tarsi duoda informaciją kas gali įvykti ir jei tas mums nepatinka, savo mąstymu, jausmais, elgesiu galima pakeisti būsimų galimų įvykių realizaciją materialioje erdvėje. Sapnai tai virtuali erdvė, kurioje tarsi „žaidžiama“ su įvairiais variantais, galimybėmis ir po to, labiausiai energijos turinčios galimybės realizuojamos materialioje erdvėje. Be to, tos visos galimybės yra derinamos su VISAIS žmonėmis, gyvybės formomis ir negyva gamta iki reikalingo lygmens. Mūsų sapnuose sudalyvauja ir kitos esybės. Sapnai iš esmės yra bendri ir juose dalyvauja tiek praeityje dalyvavusios esybės, tiek galimoje ateityje dalyvausiančios esybės (virtualios). Jei jaunuolis ar mergina ateityje, savo vidumi pasiruošę nuskriausti kažkokius tai žmones, tai patikrinama virtualioje erdvėje, apie tai visų pirma įspėjami skriaudikai, jie auklėjami. Artėjant galimiems įvykiams įspėjamos ir aukos. Visa tai vyksta virtualioje sapnų erdvėje. Jei sapnai pamirštami (dėl mažos dėmesio energijos), tai išlieka jausmas, kad artėja kažkas negero, auga įtampa. Pas būsimą agresorių auga agresija. Jei virtualioje erdvėje taip ir lieka neišspręstas konfliktas, tai jis pasireiškia fizinėje plotmėje.

  Jei sielos energija yra didelė, jautrumas didelis, tai dar iki būsimo konflikto siela, nesugebėjusi informaciją perduoti mūsų sąmonei per sapnus, sieks kažkaip tai sutrukdyti būsimus stiprius konfliktus. Tuomet siela susargdina kūną, kūnas patenka į nelaimingą situaciją, įvelia į šalutinį konfliktą, kad būtų galima išvengti esminio konflikto. Tai dar vadinamu pabėgimu nuo situacijos. O ką belieka daryti sielai, kuomet sąmonė siaura, gal būt atbukinta alkocholiu, rūkalais, tingumu, abejingumu ir pan. Siela nori išvengti stipraus, labai traumuojančio, o gal net žudančio konflikto ateityje, nori išsaugoti kūną, gal būt savo palikuonis ir traumuoja kūną dabar, nuveda jį į šalutinius konfliktus. Be to jei sielos laukia stiprus konfliktas fiziniame pasaulyje su kitomis šviesiomis sielomis, o jei jų dar daug, tai tos kitos sielos jau iš ateities informaciškai ir energetiškai pradės atakuoti konfliktišką sielą ir tai paveiks sąmonę ir kūną dabartyje. To dėka gali prasidėti keistos ir „greitos“ ligos, kurios faktiškai nepagydomos medicinos priemonėmis. Tai gydoma suvokimu, priėmimu per meilę, nuolankumą, tikintiems per maldą. Tas efektas būdingas bioenergetikams, šviesuoliams, religinių judėjimų šviesuoliams, kuomet jie žmonių masėms perduoda naują informaciją, kuri gali labai pakeisti gyvenimo kokybę, gyvenimo būdą gana daug žmonių. Tie žmonės gali neatlaikyti naujos informacijos, bandyti iškreipti ją, idealizuoti ir galimam konfliktui sumažinti perduodantis informaciją žmogus gali pasijusti blogai, susirgti arba net mirti UŽ pasikeitimams nepasiruošusius žmones. Todėl labai svarbu pajusti ir suvokti ką ir kiek galima, aukštesnio suvokimo informacijos, perduoti tam nepasiruošusiems žmonėms. Ypač tai svarbu turint šeimą ir palikuonis.

  Tyrinėjant sapnus teko susidurti su įdomiu ir informatyviu sapno sapne efektu. Sapnuoju ryškų, labai spalvotą sapną, kuriame galiu keisti aplinką, vietovę, situaciją ir ... suvokiu, kad esu sapne ir galiu pabusti iš jo. Pabundu ir matau realybę, kuri  nėra tokia ryški kaip sapnas, nėra valdoma ir ... suvokiu, kad esu sapne ir galiu pabusti. Pabundu ir galvoju „štai jau esu realybėje...“. Ji neryški ir spalvos natūralios, bet čia pat pajuntu, kad esu sapne, nes turiu būti lovoje, o esu gamtoje? Tuomet pabundu ir matau, kad esu lovoje. Tai buvo sugrįžimas iš trijų lygių sapno. Mano sąmonė sugebėjo tai užfiksuoti ir suvokti kur yra sapnas. Giliausias lygis buvo taip ryškiai spalvotas ir lengvai valdomas. Tame lygyje mes galime būti aplinkos ir situacijų kūrėjais. Jei mes tame lygyje esame sąmoningi, tai sukūrę tam tikrą aplinką, aplinkybes, situacijas galime tai transliuoti į artimesnius realybei sluoksnius. Kol tai pasieks realybę, visa ta konstrukcija praras dalį ryškumo, situacijos kažkiek keisis, nes bus derinamos su kitais dalyviais. Po to visa tai bus realizuota realybėje. Tai galima pavadinti magija, bet tai ne magija, o būtent mūsų, kaip kūrėjų galimybės. Deja į tuos lygius patekti ir išlikti sąmoningais nėra lengva mūsų apnuodytoms, iškreiptoms sąmonėms. Patekti ten su savo perdėtu egoizmu, nežinant tam tikrų dėsnių yra labai sudėtinga ir net pavojinga. Vėliau man buvo parodyti ir aukštesni sluoksniai, kuriuose vaizdų ir spalvų nebuvo, o buvo tam tikrų figūrų karkasai iš kurių vėliau galima formuoti žemesnius, spalvotus sluoksnius. Kiekvienas sąmoningas žmogus pasirodo savo sielos gilumoje turi kūrėjo potencialą, galimybę kurti. Tačiau ta galimybė pas daugumą taip ir lieka galimybe, nes dauguma skęsta kasdienybės rutinoje, pergyvena dėl visai nereikšmingų situacijų, įvykių, daiktų ir pan. Jie nesugeba, nes net nebando pasijusti už situacijos rėmų, pakilt aukščiau, pažvelgt ir įvertint iš šalies, kaip tai atrodys laiko atžvilgiu. „Paskęsti“ momente yra nuodėmė savo sielos atžvilgiu.

  Knygynuose yra gana nemažai knygų apie sapnus, jų „aiškinimas“. Pastebėjau, kad iki sąmonės „prisikapstę“ sapnai joje pasireiškia iškreiptais vaizdiniais, pateikiamais per daiktus ir situacijas. Sąmonėje iškilusio sapno vaizdo aiškumas, jo tikrumas ir informatyvumas priklauso nuo žmogaus energijos kiekio, tiesos sau ir kitiems. Jei žmogus linkęs gyvenime gudrauti, meluoti, o dar blogiau jei meluoja sau, tai jo sąmonė nesuvokia tiesos ir melagingą informaciją siunčia į pasąmonę. Ten susiformuoja klaidingi vaizdiniai, klaidingi signalai. Kuomet sapną ar meditacijos vaizdinį tenka perduoti iš pasąmonės į sąmonę jis, neturėdamas tikrų orientyrų yra iškraipomas ir „vartotojas“ turi iškreiptą signalą. Tuomet ir reikalingi sapnų nagrinėtojai, kurie iš savo patirties bando aiškinti sapnus. Tai nedėkingas darbas, nes tenka klajoti po kitų klaidų sąmonės pasaulį, o visa tai įtakoja ir tave. Yra pastebėta, kad skirtingose giminėse, tas pats sapno vaizdinys gali reikšti skirtingą informaciją. Tai susiję su tos giminės gyvenimo būdu, genetine informacija. Tik tiesą sau sakantys žmonės gali pretenduoti į teisingą informaciją iš savo sapnų. Jei remdamiesi tiesa bendrauja su aplinkiniais žmonėmis, tai iš savo sapnų gali gauti teisingą informaciją ir apie kitus žmones (ir meditacijos metu). Tik nereikia pamiršti, kad remiantis tiesos informacija negalima nieko teisti. Būtina remtis meile. Tiesa pagal energoinformatiką yra žemiau nei meilė. Tik mylint galima subarti, galima auklėti, galima nubausti tam, kad ateityje nebūtų daroma tokių klaidų. Bausmės nebūna jei klaida suvokiama, dėl jos atgailaujama ir sau pasižadama to daugiau niekuomet nedaryti. Pavyzdžiui žmogus rūko ar vartoja alkoholį, gal narkotikus, gal apkalba, meluoja, manipuliuoja kitais, yra maisto, turtų vergas, gal kažkieno įtakos vergas ir pan. Jei jis tą suvokia, atgailauja dėl to ir ne tik pasižada, bet nuo suvokimo momento nustoja tai daryti, jam bausmė negresia (per kūną, jausmus, sielą, palikuonis ir pan.). Tačiau jei bandai suvokti, kad žalingi įpročiai, veiksmai yra negeri tau, tavo likimui, palikuonims, bet vis viena tai darai, tai bausmė už tai bus stipri ir per visas gyvenimo sritis. Siauro suvokimo ir žemo mąstymo žmonėms šiuo atžvilgiu ramiau, nes jie net nebando, nenori net bandyti suvokti savo realią padėtį, suvokti tiesą. Tai lėta ir pastovi degradacija tiek pačių žmonių, tiek tos šeimos, giminės, kaimo, miesto, tautos, valstybės. 

  Mūsų smegenys slypi mūsų kaukolėje visiškoje tamsoje. Jos, per nervinius kanalus gauna garsinius, šviesos, lytėjimo, kvapų, skonio ir kitus signalus iš išorės. Labai svarbu, kad tie signalai būtų tikri ir nusakytų tiesą. Tik tuomet smegenys gali priimti teisingus sprendimus, tik tuomet imuninė sistema gali teisingai reaguoti. To nežinodami, mes savo gyvenime meluojame sau, meluojame kitiems, o tai jau neteisingų signalų perdavimas mūsų smegenims. Kaip tuomet teisingi gali būti sprendimai iš mūsų smegenų pusės, kaip gali būti teisingas mūsų gyvenimas. Va ir vedžioja klystkeliais mūsų smegenys dėl klaidingų jausmų, klaidingų sprendimų. Yra labai geras mokslininkų atliktas eksperimentas, kuomet žmogui užrišo akis ir pasakė, kad prie jo rankos prilies įkaitintą iki raudonumo geležį. Prieš užrišant akis rodė kaip tą geležį kaitina. Prie rankos prilietė leduko gabalą. Ant rankos atsirado nudegimo pūslės. Smegenys sureagavo remdamosi savo patirtimi apie nudegimus. Jei kūnas neturėtų tokios patirties, tai jis sureaguotų teisingiau – kaip į šaltą ledą. Jei žmogus su savo smegenimis bendrauta labiau remdamasis tiesa, tai kokią patirtį beturėtų jo kūnas, jis vis viena pajustų šaltį ir nereaguotų į tai nudegimo pūslėmis. Vadinasi labiau melu gyvenantys žmonės yra patiklūs melagingiems poveikiams – pavyzdžiui placebo poveikiui. Bet čia būtinas dar vienas veiksnys, tai yra žmogaus nervinėje sistemoje teigiamas grįžtamasis ryšys turi būti gerokai stipresnis už neigiamąjį. Neigiamasis grįžtamasis ryšys tai sąmoningas ir nesąmoningas kontroliavimas visos informacijos, kuri pasiekia žmogų. Paprastai teigiamas grįžtamasis ryšys žmogaus organizme yra šiek tiek didesnis ir to dėka žmogus vystosi. Jei neigiamas nervinis grįžtamasis ryšys dažnai didesnis, tai toks žmogaus organizmas prastai vystosi, jis dažnai būna neryžtingas, uždaras, nepasiduoda jokiems aplinkiniams poveikiams. Jei teigiamas grįžtamasis ryšys dažnai didelis, tai toks žmogus yra komunikabilus, lengvai priimantis sprendimus, jautrus, lengvai pasiduodantis kitų įtakoms, lengvai hipnotizuojamas ir jam labai tinka posakis „žodis gydo, žodis žudo“. Žmogus turi išmokti savyje išlaikyti tam tikrą nervinį balansą tarp teigiamo ir neigiamo grįžtamojo ryšio. Jis būtent turi išmokti, nes retai kuris gimsta subalansuotas. Dauguma gimsta su stipriu teigiamu grįžtamuoju ryšiu, kuris ypač stiprus būna iki paauglystės pabaigos. Jis reikalingas tam, kad organizmas greičiau vystytūsi. Todėl vaikai linkę greičiau įsisavinti įvairią (ir teisingą ir melagingą) informaciją; greičiau susirgti ir greičiau pasveikti ir pan. Dėl šios, sustiprinto teigiamojo ryšio savybės vaikus lengvai žaloja melas (dažnai visam gyvenimui) ir jie labiau jautrūs melui. Vieninteliai realūs tiesos pavyzdžiai vaikams yra jų tėvai, kažkiek seneliai, giminės, po to kaimynai, klasės draugai, mokytojai ir pan. Kuo tiesos aplinkoje daugiau, tuo sveikesni vaikai (dar kartą primenu, kad meilė visa tai turi gaubti, pirmenybė jai). 

  Meilė ir tiesa, tai tam tikru lygiu subalansuotas tobulėjimas, vystymąsis. Baimė ir melas, tai išsigimimas, degradacija, kančia dėl nieko, išnykimas. Meilė ir tiesa – baimė ir melas, tai dvi esminės būsenos į kurias reikia orientuotis norint suvokti savo ir kitų gyvenimus, norint praplėsti suvokimą, pakeisti gyvenimo kokybę.