SAPNAI  AUKLĖJA

  Aš manau, kad sapnai auklėja sapnuotoją ir būtent todėl jie labai reikalingi. Tik sapnuose žmogus yra daug tikresnis negu pabudęs, kuomet pabunda jo ego, pabunda sąmonė, kuri linkusi keistis, prisitaikyti, dėliotis kaukes ir t.t. Sapnai atspindi žmogaus pasąmonę, kur slypi tikrasis „aš“. Paprastas pavyzdys, pakanka sąmonę nors kiek „išjungti“ alkoholiu, kad žmogus pradėtų elgtis taip, koks jo artimiausias vidus. Vieni taps ramūs, tylūs, gal eis miegoti, kitus patrauks prie dainų, kažkas pradės flirtuoti, o dar kiti sieks išreikšti savo agresiją prieš patį pirmą nepatikusį jam ir t.t. Šią naktį sapnavau labai ryškius sapnus, bet vienas buvo labai auklėjantis. Sapne matau greitai besikeičiančią aplinką, reikalaujančią sprendimų ir veiksmų iš kiekvieno žmogaus. Matau kitų veiksmus, kuriais nepatenkintas, pykstu ir pan. Sapnas baigiasi ir iš karto prasideda kitas, kuriame viskas vyksta identiškai, tik viso proceso mano matymas yra daug platesnis. Dabar aš matau kiekvieno žmogaus ne tik veiksmus, bet ir jaučiu sprendimus, beje dar plius ir iš šalies galiu žvelgti į tai ką jis daro ir kaip. Ir taip man parodė kiekvieno, tuose veiksmuose dalyvavusio žmogaus veiksmus ir kodėl jis būtent tokius juos daro. Tuomet viduje kažkaip palengvėjo, niekam neliko jokių pretenzijų ar pykčių. Visi tiesiog elgėsi taip, kaip juos kažkada „užprogramavo“ tėvai, seneliai, giminės, draugai, pažįstami, kaimynai, aplinka, informacinės priemonės, mokykla ir t.t. Pykti ant tokių žmonių, tai tas pats, kas pykti ant vaiko, kuris dar tik mokosi vaikščioti ir vis griūva. Dauguma žmonių mokosi bendrauti visą gyvenimą, visą gyvenimą mokosi iš savo patirties ir kokios gali būti pretenzijos besimokančiam žmogui. Tokius auklėti reikia, kaip auklėja gyvenimas – rykšte arba meduoliu. Yra kitokių žmonių, kurie laisvi vidumi, nes neturi (arba veik neturi) blogų priklausomybių, todėl jie mokosi ir iš kitų žmonių gyvenimiškų klaidų, jų patirties ir taiko savo gyvenime. Tokiems rykštės ir meduolio poveikis nereikalingas, nes jiems ir taip įdomu mokytis, keistis, plėsti akiratį. Tokie savo charakterio tobulinime niekuomet nesustoja.

  Sapnai ne tik auklėja, bet ir tikrina ar tu atitinki tą būseną, tą svajonę, tą troškimą, kurį tu sau iškėlei. Sapnai tikrina, kiek dar reikia pakeisti tavo charakterį, tavo pasaulėžiūrą, kad tu atitiktumei tą charakterį ir tą pasaulėžiūrą, kuri reikalinga tavo svajonei, tavo troškimui pasiekti. Jei sapne blogai įveikiai  ar neįveikiai patikrinimą, tai gyvenime susidarys situacijų, kurios reikalaus iš tavęs keisti pasaulėžiūrą, keisti charakterį, labiau būti atlaidžiam, daugiau mylėti žmones, savo artimus, gal bendradarbius, pažįstamus ir t.t. Jei situacijos prastai įveikiamos arba blogai įveikiamos, o dar blogiau jei nuo jų „bėgama“, tuomet pasireiškia arba nelaimingi atsitikimai arba ligos. Ligos gali būti labai rimtos, kurios atskiria žmogų nuo gyvenimo, paguldo jį, kad jis atrastų laiko pamąstyti, kad negalioje, energijos netekime pasijustų pasaulio pažeidžiamas, silpnas ir toli gražu nevisagalis. Būtent energijos perteklius ir visagalystės jausmas sudarko žmonių likimus, nes jie „eina per kitų galvas“, jie smerkia netobulus žmones, netobulus jų veiksmus, sprendimus ir pan. Kitų smerkimas, su laiku viduje, pasąmonėje sukuria susinaikinimo programą ir kad ji drastiškai nepasireikštų, pradžioje duodamos ligos, nesėkmės ar nelaimingi atsitikimai (priklausomai nuo situacijos). Visi mes esame netobuli, visi mes kas dieną mokomės, tik savame lygyje.  Ne smerkti, ne pykti ant kitų reikia už jų netobulumą, o auklėti  bent taip, kaip sugebame, kiek turime laiko, energijos, pagaliau kiek ir kaip tą auklėjimą priima kitas žmogus.

  Kas turi vaikų, tai nereikia pamiršti, kad mes su vaikais esame kaip alpinistai surišti viena virve. Todėl jei vaikai turi kažkokių savo troškimų, gyvenimiškų siekių, o jų charakteriai toki gražu neatitinka tą reikiamą lygį, tuomet bus „perkratomi“ ne tik vaikai, bet ir jų tėčiai bei mamos, o kartais ir seneliai. Jie tokius vaikus taip išauklėjo, tokias programas įdėjo (taip pat ir genetiškai), kad dabar turi dalį vaikų problemų atkentėti tiek savo kūnu, tiek protu bei jausmais. Ir kaip minėjau, visų pirma tai pasirodo sapnuose. Kažkam tai veik tiesiogiai parodoma, kažkam perkeltine prasme, o kažkam tai kažkokios sumaišties, kažkokių tai keistų vaizdų „mišraine“. Iš esmės tai priklauso nuo to, koks žmogus yra gyvenime ir kiek jis teisingas sau ir kitiems. Kuo mažiau tiesos žmogaus mintyse, elgesyje, tuo keistesnės „mišrainės“ pateikiamos jo ar jos sapnuose. Būtent tai daugelis žmonių „praleidžia pro akis ar ausis“, o tai labai svarbu.

  Kaip minėjau, iš esmės ligos duodamos todėl, kad mes „nepaleidžiame“ kažkokių savo praeities labai jausminių dalykų arba neatitinkame ateities į kurią žengiame. Būna atvejų, kurių ir aš esu patyręs, kuomet sapne kažką tai svarbaus suvoki, tinkamai pasielgi ir pabundi sveikas arba suprasdamas, kad sveiksti ir jokių vaistų tau nereikia. Tiesiog nuo to momento charakteris tampa kitoks, kitoks tampa ir pats žmogus, jis jau viduje turi žinojimą ir nebedarys tų pat klaidų, kurias darė ar galėjo padaryti su senu savo charakteriu. Kaip sakoma „ragai nukrito“ ir gyvenimui jų laužyti (ligomis, nelaimėmis, nesėkmėmis) nebereikia.