SAVIGYDA, SAVĘS TOBULINIMAS

 Dar jaunystėje teko skaityti ir matyti filmų, kur antro pasaulinio karo metu sužaloti kariai, gana greitai pasveikdavo ir vėl eidavo į kovą. Kodėl tai buvo galima? Visų pirma tai toks jausmas, kurį pavadinčiau „vidinis pasiutimas“ , arba pyktis. Tai vienas iš kliūčių sunaikinimo, kryptingo energijos ir veiksmų nukreipimo būdas. Antra, tai vaizduotė, kuri tą energiją „įvelka“ į tam tikrą formą. Karys, patyręs kovą, gana nesunkiai įsivaizdavo save vėl toje pat būsenoje. Vaizduotėje judėjo, bėgo, kovojo. Smegenyse veikė tam tikri impulsai, kurie įtikino pasąmonę, kad tai vyksta, kad tai reikalinga, kad tai realu. Visi organizmo resursai buvo nukreipti būtent geidžiamoms kūno funkcijoms atstatyti, kas ir įvykdavo, su sąlyga, kad ir pačio žmogaus fiziniai veiksmai į tai buvo nukreipti, o ne tik likdavo vaizduotėje, svajonėse.

 Dabartinio žmogaus, kurio aplinka gana soti, retai pasitaiko situacijų, kuomet gresia realus pavojus, padaro žmogų bevalį. Į menkiausias problemas, žmogus reaguoja su perdėta baime, kas dažniausia ne suaktyvina veiksmą, ne skatina keistis, o veda į sustingimą, norą slėptis. Atseit viskas praeis, tik nelieskite manęs. Tai „rūgstančios pelkės“ pozicija. Būtent tokiems žmonėms labiausiai reikalinga šiuolaikinė medicina ir būtent tose šeimose, giminėse gimsta daugiausiai genetiškai problematiškų vaikų.

 Maksimaliai laisvos valios žmonės, jei jų genetika, kūnai pakankamai sveiki, jei iš praeitų gyvenimų nėra „uodegų“, o šiame gyvenime dar ir sutiko išmintingų mokytojų, tuomet jie gali maksimaliai save išreikšti. Tokių yra mažuma. Todėl orientuojamės į daugumą. Dauguma visų pirma kenčia vien todėl, kad nori kentėti. Juos to mokė jau nuo mažumės tėveliai, mamytės, močiutės ir t.t. Pagrindinis kančios šaltinis tai religija, kuri moko kentėti ir kad būtų akivaizdžiau, pakabino vaizdą su žmogaus atvaizdu ant kryžiaus. Sukūrė pasakas apie rojų po kūno mirties ir bausmes jei būsi negeras. Tik va kažkodėl savo laiku išbraukė iš savo raštų apie sielos reinkarnaciją. Pretekstas buvo tas, kad žmonės kuo labiau bijotų ir būtų paklusnūs religijos vadovams. Bet koks kančios įsivaizdavimas jau savotiškai uždaro žmogaus sąmonę, jausmą į tam tikrą narvą. Tiesiog instinktyvi apsauga nuo galimos agresijos. Tai natūralu bet kokiai gyvybei. Tačiau jei gyvūnui tą pavojų reikia konkrečiai matyti ar patirti, tai turinčiam vaizduotę žmogui, tereikia apie tai pasekti pasaką, sukurti sąmonėje vaizdelį ir nervų sistema, pasąmonė sureaguoja kaip į tikrą įvykį. Būtent todėl yra klaidinga vaikams vaikystėje sekti nerealias pasakas, kurti vaizdelius, kurie pastoviai konfliktuoja su realybe. Normalūs vaikai su laiku tiesiog pradeda nebetikėti tėvais, konfliktuoti su jais ir gal būt su visu pasauliu. Vaikai, išauginti iliuzijose, suaugę labai kenčia nuo realybės smūgių, negali save realizuoti ir jie pilnai turi teisę, dėl savo nesėkmių kaltinti mamas, tėvus.

 Religijos iš žmogaus ne tik slepia realų pasaulį, bet ir atima daugybę galimybių save realizuoti, tapti realiai kūrybingu žmogumi, save kuo pilniau realizuoti. Vienas iš žmogaus stiprių pusių, tikėjimas, religijų buvo privatizuotas. Tikėjimas, tai kryptingas energijos atidavimas į tam tikros situacijos realizavimą. Tikėjimas įvilktas į tam tikrus sąmonės ir fantazijos rūbus, todėl šiame karkase geba išlaikyti kryptį. Tikintis savo pasveikimu žmogus, turi daug didesnę galimybę pasveikti, nei nusivylęs, laukiantis, kad kiti jį gydytų. Tikėjimas, tai signalas pasąmonei, kuriai belieka visas pastangas nukreipti tikėjimo link. Religijos tikėjimą panaudoja savo bažnytinėms struktūroms sukurti, maitintis iš to. Svarbiausia tai tas, kad tikėjimas į mistines būtybes, ypač jei į tai tiki tam tikras, gana didelis kiekis žmonių, sukuria vadinamus energoinformacinius egregorus. Jie, su laiku tampa vos ne savarankiškos esybės, bet energoinformaciniame lauke. Iš jo, tos esybės gali veikti žmones, kad jie duotų dar daugiau energijos, visų pirma jausmų energijos. Va būtent į tą, nepažintą pasaulį, religijos visuomet siekė neįsileisti tam gabių žmonių. Iš čia ir vadinamas raganų deginimas ir panašiai. Jei kas iš paprastų žmonių turėdavo „mistinių“ savybių, tai religijos „pareigūnai“ siekė tokius kuo greičiau privatizuoti, pasiimti į savo vienuolynus, prifarširuoti religinių fantazijų. Energoinformacinės esybės yra, to norim mes ar nenorim. Kai kurias esybes žmonės ir patys nesąmoningai sukuria. Dauguma iš jų trumpalaikės. Pavyzdžiui vien gera, pilna pakylėtų emocijų struktūra, mintimis įdėta į sferą, rutulį ir pasiūsta artimam žmogui, draugui, padaro tam tikrą įtaką. Jautrus artimas žmogus, ar draugas, tuo metu pajus keistą pakylėjimą, emocijų pagerėjimą, nors priežasties tam nebus. O tokių būdų ir technikų yra daug, prie ko religijos siekia neprileisti savo „avelių“.

 Savigyda visų pirma remiasi tikėjimu, vaizduote ir realia patirtimi. Tikėjimas, tai sąmoningas energijos nukreipimas tikslui pasiekti. Tai jausmas, tarsi plačiai atveri duris tam procesui, visiškai atsiduodamas tam. Čia slypi ir gėris ir bėda. Bėda tame, kad jei ne jūs tam vadovaujate, o kažkas iš pašalies jums nurodymus duoda, o jūs patirties neturite. Pašalietis gali jus daugiau ar mažiau paklaidinti. Bus prarasta energija, tikėjimas ir ateis nusivylimas, užsidarymas. Tačiau realios patirties be tokių klaidų neįgysite. Čia kaip vaikas, kuris mokosi vaikščioti. Virsta ir vėl keliasi, kad eitų. Tik su patirtimi auga tikėjimas. Nes kiti, ypač jauni, sako, va patikėjau ir „piš“ iš to. Tai reiškia jei vaikas, besimokydamas vaikščioti nugriūtų ir pasakytų, kad daugiau nekilsiu, nesieksiu vaikščioti, nes netikiu. Tai tiesiog kvaila. Tikėjimas auga su patirtimi, kažką tai darant ir į tai įjungiant vaizduotę. Sergantis žmogus, ypač jei liga įsisenėjusi, turi galimybę pasveikti tiek, kiek jis sugebės tuo patikėti. Ir nereikia čia jokios religijos. Tikėjimas tai atsivėrimas procesui, kryptingam procesui. Čia reikalinga dar pakankamai gera fantazija, įsivaizdavimas savęs sveikame būvyje. Tai yra kuo pastovesnis įsivaizdavimas norimo galutinio rezultato. O va tam išlaikyti pakankamai ilgai, dažnai, ne visiems pakanka „proto“. Protas, tai toks kompiuteris, kuriame daugybę programų, įvestų mums iš mūsų aplinkos ir dalinai atsineštų iš praeito gyvenimo, bet jau ne fizinėje plotmėje. O programų į mus gyvenimas, aplinka, prideda galybes. Jos dažniausiai viena kitai trukdo, konkuruoja. Todėl svarbu išsitreniruoti „nutilti“ tam tikroms programoms. Fizines programas neįmanoma visiškai nutildyti, nes tuomet bus kūno mirtis (kai kurie „nušvitę“ tai sugeba). O va kitas programas, susijusias su sąmonės darbu pilnai įmanoma, nors ir labai sunku. Tam yra įvairios sistemos ir daugybę metų jogai tuo užsiima, kad po to su savo kūnu, ar aplinka galėtų daryti savo tiškus stebuklus. Dar studentų laikais ne kartą iš savo pažįstamų teko girdėti, kad jie kenčia nuo savo minčių lavinos. Man tai buvo keista, kol nesupratau, kad pas mane mintys teka vien paskui kitą, tarsi per duris po vieną eina. Todėl, pavyzdžiui kuomet man vienas mokytojas parodė minčių stabdymo metodą, jis man tiko, o kitiems ne. O metodas buvo toks, kad atsisėdi ramybės būsenoje, dešinėje pasidedi pluoštą laikraščių, užsimerki. Jei tik kokia mintis atėjo, tai stebėdamas tą mintį, suglamžai ją į laikraštį ir išmeti į kairę. Po to tą patį padarai su kita mintimi. Su laiku jų vis mažėja, kol „dangus tampa giedras“. Kelis kartus savaitėje tai kartojant, galima gerokai sustabdyti nereikalingų minčių klajojimą, o kiekviena mintis tai energija. Tačiau yra žmonių, pas kuriuos mintys ateina ne po vieną, o krūvomis. Jiems tas metodas mažai padėdavo, arba tik per ilgą laiką.

Išmokus stabdyti klajojančias mintis, galima kurti, dėmesio, patiems, sąmoningai kurti reikalingas sau mintis. Mintis tai tam tikra struktūra, su dalele energijos. O jei mes sąmoningai sukursime pakankamai didelę, sudėtingą struktūra, su dideliu kiekiu energijos, tai ir bus energoinformacinė esybė, savotiškas egregoras, kurio dėka ir galima siekti tam tikrų stebuklų. Tai ne tik savigyda, bet ir kitų gydymas, net per atstumą. Tai jau savotiška magija. Būtent panašiai tuo naudojasi religijos, kuomet egregore sukaupiama tikinčiųjų energija, kuri kartais savaime, o kartais kryptingai realizuojama bažnyčiose esantiems ligoniams – stebuklingi išgijimai ar panašiai. Aišku čia labai svarbu, kad ligonis atvertų save tiems procesams, tikėdamas tuo, gal net įeidamas į tam tikrą ekstazę. Jei priešinsiesi, joks agregoras tiesiogiai neprasimuš, nes yra dar tokia žmogaus savybė, kaip laisva valia. Būtent čia kaip saugiklis veikai vadinama siela, kuri nenori degraduoti, nenori būti laikoma kad ir tame pat religiniame kalėjime, ar dar kokių tai nepalankių jai agregorų įtakoje.

 Kaip jau buvo minėta, savigydai labai svarbi vaizduotė. Todėl įsivaizdavimas savęs tam tikroje sveiko kūno būklėje kuo dažniau per visą parą yra labai svarbus. Kuo dažniau, tai nereiškia pastoviai, nes tai neįmanoma. Dažniausiai tam panaudojamos ramybės valandos, meditacija. Taip pat gerai stebėti akimis žmones, kurie atitinka jums norimą sveikumą. Jokiu būdu nepavydėti to nes gausis atvirkštinis procesas, virstantis į neapykantą jiems, o po to sau. Geriausiai tai kopijuoti tų žmonių būklę, judesius, įsivaizduoti kaip jūs taip pat judate, jei jums judėjimo problema. Ne tik įsivaizduoti, bet ir realiai kopijuoti, prieš veidrodį. Jausti savo vidumi, kad jūs turite tas savybes ir stebėti kaip jos jumyse reiškiasi. Jautriems, atviriems žmonėms tai pavyks greičiau ir lengviau. Sunkiausiai tai padaryti logiško sudėjimo žmonėms. Kas jautriems savaitė pastangų, tas logiškiems keli mėnesiai ar daugiau. Buvimas tarp sveikų žmonių veda į nesąmoningą jų būsenos kopijavimą ir greitesnį sveikimą. Todėl net menkas sveikatos sutrikimas, kuris tik tik pradėjęs reikštis, gali stebuklingai išnykti, pabendravus, pabuvus tarp sveikų, problemomis „neapsėstų“ žmonių. Aišku galima dar pabūti ir su žmonėmis, su kitomis, jums nebūdingomis problemomis, kas dažniausiai ir būna. Tiesiog jei su savo problemomis pakliūsite pas žmones su panašiomis problemomis, tai tiek jūsų, tiek jų problemos ar ligos paaštrės dėl rezonanso. Tai yra ir jumyse ir juose yra panašių „kabliukų“. O va jei skirtingi, tuomet jie sumažina vienas kitą, o kartais ir panaikina jei jie maži ar „šviežutėliai“. Kitas būdas yra išeiti į gamtą, kur tikrai labai maža galimybė sutikti žmogų su panašiais „kabliukais“. Ligos, negalavimo ptiežastys būtent tokiu būdu pačioje pradžioje yra lengvai pašalinamos. Tik va infekcinės ligos jau kitas klausimas. Tai faktiškai kas 20 minučių atsinaujinanti įnešta į kūną nauja informacija arba dezinformacija ir su pradžioje kovojama ją slopinant. Tam paprastai naudoja įvairias chemines ar žolines priemones (vaistai). Net paprasčiausias alkoholis, kava gali gerokai sumažinti infekcijos plitimo galimybę, kaip beje ir padidintos vitamino C dozės. Virusinė infekcija kartai būna staigi ir gausi. Todėl jei jos pradžią pražiopsosi, organizmui belieka intensyviai valyti iš savęs jos sukeltą toksikozę ir virusų atneštą informaciją padaryti sava. Taip įgyjamas imunitetas, arba panašių virusų antplūdžiai tampa neaktualūs, nes jie kaip ir savi, nepuola taip. Tai yra mes galime būti jų nešiotojais, bet nesergančiais.

 Labai svarbu išmokti stabdyti netvarkingą minčių migravimą savo prote. Kitas, ar net lygiagretus užsiėmimas, tai kopijavimas iš kitų žmonių, jums norimos būsenos ar savybės. Pavyzdžiui būtent tokie mokiniai, studentai, kurie kopijuoja savo meistrų ar mokytojų būseną, greitai pasiekia gerų rezultatų. Tik va po to jau kitas etapas, kuomet pasiekus gerų rezultatų yra būtina atsiriboti nuo tų meistrų ar mokytojų būsenos kopijavimo. Kitaip tiesiog ir liksite jų lygio, ar žemesnio. Norint pasiekti daugiau, ar sukurti savo, būtina atsiskirti nuo „lizdo“ ir „skristi“ pačiam. Kuo jautresnis žmogus iš prigimties, tuo jam lengviau kopijuoti kitų būseną. Visų pirma tai susiję su suteikta iš Gamtos prisitaikymo savybe, kuomet nepakanka jėgos. Todėl silpni natūraliai turi didesnę tikimybę kopijuoti sveikų būseną, persiimti ja ir greičiau pasveikti, nei stiprūs savo natūra žmonės. Todėl stipriems svarbu mokytis jautrumo, savotiško silpnumo. Žongliruojant stiprumu ir jautrumu galima pasiekti gerų rezultatų visame kame.